Kaip autoritaras autoritarui… (0)
Savo vaikystę ir ankstyvąją jaunystę buvusio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) patvoriuose praleidęs dabartinis Kremliaus šeimininkas, tąsyk nesupratęs konkrečios žodžio „vertybės“ reikšmės, ėmė įsivaizduoti, kad vertybės yra tiesiog kažkokia vertė T. y. klausimas – už kiek galima nupirkti konkretų Vakarų pasaulio atstovą, kad jis savo išpažįstamas vertybes tuojau pamirštų.
Pono Putino pasirinkta logika nepriekaištingai veikė daugelį metų. Jau vien ką reiškia buvusios Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio pavardė, kuri dabar yra naftos milžinės „Rosneft“ direktorių tarybos sąraše.
Arba buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas prezidento Sarkozy administracijoje ir kandidatas į prezidentus Francois Fillonas, pabaigęs politiko karjerą ir įsitaisęs tarp kitos rusiškos kompanijos – „Zarubežneft“ – direktorių. Nekalbant apie smulkesnes vakarietiškas žuveles prie rusiško lovio.
Iš tikrųjų asmeninės ir institucinės korupcijos sėklas Maskva Vakaruose ėmė sėti daug anksčiau. Pažįstu bent vieną lietuvių kilmės verslininką, kuris vėlyvojo sovietmečio laikais dirbo pasaulio žemės produktų rinkose.
Jis, prisimindamas tą patirtį, pasakojo, kad Vakarų Sovietų Sąjungai paskelbto prekybos embargo (dėl karinės invazijos į Afganistaną 1979 m.) laiku bendradarbiavo su globalia žemės ūkio produktų prekybos bendrove Lois Dreyfus Company, kurios būstinė Prancūzijoje.
Kadangi Sovietijoje paskutiniaisiais jos gyvavimo metais nelabai buvo ką valgyti, Maskva globaliose rinkose kasmet pirkdavo dešimtis milijonų tonų grūdų. Kadangi JAV ir Kanada laikėsi griežto embargo SSRS, tie viliojantys kąsneliai tada teko europietiškoms įmonėms. Tačiau ne už dyka.
Gavusi sandėrį Lois Dreyfus Company nuo kiekvienos Sovietų Sąjungai parduotos tonos grūdų iš pelno privalėjo sumokėti po kelis JAV dolerius į Prancūzijos komunistų partijos kasą. Ir esą nuolat mokėjo.
Prieš keliolika metų įžymus Rusijos politologas, sisteminės analizės Sovietų Sąjungoje pradininkas Andrejus Piontkovskis man yra sakęs, kad korupcija nuo neatmenamų laikų yra viena svarbiausių Rusijos eksporto į Vakarus šakų.
Nes ji veikia. Tarkime, šiais laikais bene labiausiai konsoliduotoms Vakarų, ypač Europos Sąjungos (ES) sankcijoms Rusijai besipriešina nedidelė ir ekonominiu požiūriu ne itin reikšminga šalis ES narė – Vengrija. Visuotinai žinoma, kad jos gana autokratiškų pažiūrų premjeras Viktoras Orbanas palaiko glaudų politinį ryšį su p. Putinu. Ir nelabai palankus Ukrainai.
Prieš pat karą Rusijos ir Vengrijos lyderiai pasirašė naują sutartį dėl „papildomo“ gamtinių dujų tiekimo į Vengriją. Tuo metu, kada likusiai Europai Maskva žaliavos tiekimą drastiškai mažino.
Pono Orbano vyriausybė pirko dujas iš „Gazprom“ ir dalį jų jau už savo kainą pardavė Ukrainai. Jei neklystu, 2021–2022 m. sandūroje daugiausia dujų Ukraina gavo per Vengrijos–Ukrainos tarpvalstybinį pjūvį..
Nieko asmeniško, tik verslas. Galima būtų pridurti, kad naudos iš tokio verslo turėjo visus trys šalys – ir Maskva, ir Budapeštas, ir Kijevas.
Vienas Lietuvos pareigūnas apie tokį kontekstą man yra pasakojęs, kad apie 2015–2016 m. Vengrijoje vykusioje transporto konferencijoje Vengrijos atstovas netikėtai atvirai ir viešai kalbėjo, esą Rytų Europos šalys jau beveik išsiurbė paramą iš ES išteklių, todėl dabar joms verta suktis į Kiniją, kuri užsimojusi organizuoti „naująjį šilko kelią iš Rytų į Europą“. Be jokių sentimentų ir įprasto politinio korektiškumo.
Linkę į autoritarizmą su griežtais režimais Rusijoje ir Kinijoje.
Agentūros RIA nuotr.
Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.
Komentarai
Palikite savo komentarą