„Kai pa­ma­tai žmo­gaus dė­kin­gu­mą už pa­duo­tą van­dens šaukš­tą, štai kas ta­ve stu­mia į prie­kį”

Per­so­na­las pra­dė­jo griū­ti, juo bū­ti at­ėjo Lie­tu­vos šau­liai

„Su­si­ti­ki­mo te­ma ne­links­ma, prie­šin­gai – rim­ta ir net liūd­na. Bet ją tin­ka ap­tar­ti, nes pan­de­mi­ja dar su mu­mis“, – taip su­si­ti­ki­mą su aly­tiš­kiais pra­dė­jo Sei­mo na­rys P.Sau­dar­gas, ku­riam gar­baus am­žiaus aly­tiš­kių ben­druo­me­nė jau pa­žįs­ta­ma, čia jis vie­ši ket­vir­tą kar­tą.

Iš trum­po įtai­gaus do­ku­men­ti­nio fil­mo įstri­go ne­vil­ti­mi per­smelk­ti me­di­kės žo­džiai: „Da­rai vis­ką, bet vis­ko ta­vo ne­už­ten­ka ir ten­ka su­si­tai­ky­ti su ne­tek­ti­mi.“ Ir jau ki­tas me­di­kas dė­kin­gai sa­ko:„Šau­lių at­ėji­mas bu­vo kaip spin­du­lys. Lyg an­ge­lai jie nu­si­lei­do iš dan­gaus.“

Kny­gos au­to­rius P.Sau­dar­gas pa­sa­ko­ja: „Li­go­ni­nių per­so­na­las pra­dė­jo griū­ti, bū­ti per­so­na­lu at­ėjo šau­liai. Ant jų pe­čių gu­lė slau­gos dar­bai, taip pat ir mai­šų kro­vi­mas su pra­lai­mė­ju­siais ko­vą su mir­ti­nu vi­ru­su. Ne­ži­nau, ar pa­sau­ly­je kaž­kur taip bu­vę, kad šau­liai pa­va­duo­tų slau­gy­to­jus?“

„Mes tie­siog ėjo­me ir dir­bo­me“, – tei­gia ne vie­nas šau­lys.

Daug dė­me­sio kny­gos au­to­riai, ku­rie – taip pat šau­liai, ir sky­rė į vi­ru­so su­val­dy­mo gre­tas sto­ju­siems sa­va­no­riams ir pi­lie­ti­nėms ini­cia­ty­voms, o ypač – Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gai ir jos na­riams, pri­si­dė­ju­siems be­veik vi­so­se ko­vos su pan­de­mi­ja prie­mo­nė­se: nuo oro uos­tų iki mo­bi­lių ko­ro­na­vi­ru­so pa­tik­ros punk­tų, nuo blok­pos­tų ir karš­to­sios li­ni­jos 1808 iki ko­vi­di­nių sky­rių Vil­niaus mies­to kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­ko­se.

Abu kny­gos au­to­riai ak­ty­viai da­ly­va­vo vė­liau ap­ra­šo­muo­se įvy­kiuo­se ir ma­tė vis­ką sa­vo aki­mis, kaip ir vi­si ki­ti sa­va­no­riai. Lif­ti­nin­ku dir­bęs šau­lys apie Ka­lė­das, pra­leis­tas li­go­ni­nė­je, me­na, kad jos bu­vo to­kios, jog daug, la­bai daug kar­tų jam te­ko ve­žio­ti „Ri­tu­a­lo“, su­prask, lai­do­ji­mo na­mų, vai­ki­nus.

Ki­tas sa­va­no­ris tei­gia: „Kai pa­ma­tai žmo­gaus dė­kin­gu­mą už pa­duo­tą van­dens šaukš­tą, štai kas ta­ve stu­mia į prie­kį.“

Kny­gos ben­dra­au­to­rė G.Kru­kaus­kie­nė pa­aiš­ki­no, kaip ki­lo kny­gos idė­ja. „Pau­lius pa­si­ju­to blo­gai ir jis su­sir­go. Tai­gi tu­rė­jo ne­su­ves­tų są­skai­tų su ko­vi­du ir nu­ė­jo sa­va­no­riau­ti. Sa­va­no­rys­tės idė­ja – la­bai stip­ri, ji nu­ga­li vi­sas bai­mes. Ge­ras su­ma­ny­mas vi­suo­met tu­ri pa­se­kė­jų. Per šim­tą pa­ruoš­tų sa­va­no­rių tu­rė­jo­me, ak­ty­viau­si bu­vo apie 60 žmo­nių“, – sa­ko G.Kru­kaus­kie­nė.

Par­la­men­ta­ras P.Sau­dar­gas ti­ki­no, kad tai yra sun­kiau­siai ka­da nors jo ra­šy­tas teks­tas: iš­verk­tas tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me, į po­pie­rių gul­dant sa­vo ir ben­dra­žy­gių iš­gy­ve­ni­mus, transk­ri­buo­jant me­di­kų ir sa­va­no­rių in­ter­viu, kur ne­re­tai pa­sa­ko­ja­ma su aša­ro­mis aky­se.

„Tai, su kuo su­si­dū­rė sto­vė­ję prie­ša­ki­nė­se ko­vi­do fron­to li­ni­jo­se – ko­vi­di­niuo­se li­go­ni­nių sky­riuo­se, bu­vo ne­ti­kė­tai žiau­ri re­a­ly­bė, ku­riai ne­pa­si­ruo­šę bu­vo net vis­ko ma­tę me­di­kai, to­dėl ji tu­rė­jo bū­ti pa­pa­sa­ko­ta“, – tei­gė jis.

Ar ga­li­ma pri­pras­ti prie mir­ties?

Be­ne daž­niau­sias klau­si­mas, ku­rį bent kar­tą yra iš­gir­dęs kiek­vie­nas, ku­ris da­ly­va­vo ta­me gy­vy­bių šie­na­vi­me – ar ga­li­ma pri­pras­ti prie mir­ties?

„Mes at­sa­ko­me – ne“, – sa­ko kny­gos au­to­riai.

„Ko­vi­do fron­te“ yra ir at­ski­ras sky­rius, pa­va­din­tas „Su­si­dū­ri­mu su mir­ti­mi“. Per­skai­čius jį, nė aki­mir­kai ne­su­abe­jo­ji, kad vi­si jie la­bai no­rė­jo gy­ven­ti. Daž­nas jau­tė iš­ėji­mo šal­tį, tad pra­šy­da­vo sa­va­no­rių: „Man jau vis­kas. Ar tu ga­li pa­si­lik­ti, nes aš bi­jau.“

Šau­lys Au­gus­tas Žu­kaus­kas ra­šo:„ Yra pa­kan­ka­mai sun­ku, kai ži­nai, kad be pen­kių mi­nu­čių iš­ėju­siam žmo­gui da­rai vis­ką, kad jam bū­tų ge­rai, bet ži­nai, kad jis vis tiek iš­eis.“

Šau­liai pa­sa­ko­ja, kad nors tie žmo­nės yra ne­pa­žįs­ta­mi, bet slau­gant juos at­si­ran­da ry­šys, ir, kai jie iš­ei­na, yra skau­du. Tai yra ben­dras da­ly­kas vi­siems. Net ir me­di­ci­nos per­so­na­las, ku­ris yra pa­ty­ręs ir ma­tęs mir­čių, bet su­krės­da­vo tie­siog jų skai­čius.

„Vie­na An­ta­kal­nio li­go­ni­nės lif­ti­nin­kė sa­kė, kad jos re­kor­das – de­šimt per nak­tį. Kai bu­vo pats pi­kas, tiek bu­vo vie­na­me kor­pu­se, o kas da­rė­si vi­so­je Lie­tu­vo­je tuo me­tu“, – mąs­to P.Sau­dar­gas.

Par­la­men­ta­ras pats prieš sa­va­no­riau­da­mas bu­vo per­sir­gęs ko­vi­du. „Ta­čiau iš mū­sų bu­vo da­lis ne­per­sir­gu­sių. Tuo me­tu bu­vo dar tik pra­dė­ti skie­py­ti me­di­kai, ir apie sa­va­no­rius tuo me­tu dar nie­kas net ne­kal­bė­jo. Iš še­šias­de­šim­ties tik še­ši su­sir­go, ačiū Die­vui, lai­min­gai“, – sa­kė P.Sau­dar­gas.

Jis ra­gi­no žmo­nes skie­py­tis, nes vi­sas pa­sau­lis pa­ma­tė, kad vi­ru­są ga­li­ma įveik­ti tik skie­pais. Lie­tu­va iš kar­to tai pa­ju­to, ga­li­me pa­ly­gin­ti, ko­kia bu­vo an­tra ban­ga ir ko­kia tre­čia, ku­ri vos at­ėjo, ir pa­leng­va nu­slū­go. Ne­pa­ly­gin­si su si­tu­a­ci­ja, ku­ri bu­vo per an­trą ban­gą, kai ne­tu­rė­jo­me skie­pų. Da­bar vėl esa­me ban­gos įkal­nė­je. Jau ket­vir­to­sios“, – sa­kė P.Sau­dar­gas.

Kny­go­je – net du epi­lo­gai, ant­ra­sis at­si­ra­do už­griu­vus tre­čia­jai ko­ro­na­vi­ru­so ban­gai, kai rei­kė­jo pa­pil­dy­ti ir už­baig­ti, aiš­ku, ne­ži­nant, kuo ap­skri­tai ši pan­de­mi­ja baig­sis. Kny­gos au­to­riai sa­ko, kad jų ga­li bū­ti ir dau­giau, nes ko­ro­na­vi­ru­so ban­gos ne­si­liau­ja for­muo­tis.

Iš­trau­ka iš ant­ro­jo Epi­lo­go.

„Mes jau dau­giau kaip me­tai ne­inam atos­to­gų, o taip no­rė­čiau... Ne­bū­ti­nai ke­liau­ti kur nors, tie­siog sa­vai­tę nie­ko ne­veik­ti...“ – pa­si­guo­dė man vie­na slau­gy­to­ja. At­ve­jų skai­čius per pa­rą vėl šok­te­lė­jo per tūks­tan­tį... Kiek dar ne­lai­min­gų­jų iš šio skai­čiaus po ke­lių die­nų at­si­durs čia, šio­je tech­no­lo­gi­jo­mis de­ko­ruo­to­je skais­tyk­lo­je, pa­var­gu­sių me­di­kų ir Die­vo ran­ko­se? Per­žvel­giu nau­jas ži­nu­tes te­le­fo­ne. Mū­sų sa­va­no­rių su­si­ra­ši­nė­ji­mo gru­pė­je Si­mo­nas Alek­san­dra­vi­čius sar­kas­tiš­kai klau­sia: „Ši­ą­nakt į RITS pa­gul­dė nau­ją pa­cien­tą: pen­si­nio am­žiaus, su la­bai že­ma si­tu­a­ci­ja, iš­kart į re­a­ni­ma­ci­ją, nes dar žmo­gus dir­bo su ko­vi­du iki va­kar va­ka­ro. Ga­lė­jo bū­ti pa­skie­py­tas, bet ne­si­skie­pi­jo. Kas nors ban­dys at­spė­ti pro­fe­si­ją ir iš ko­kio mies­to?“ Vė­liau pa­tiks­li­na pro­fe­si­ją ir mies­tą... Mes vi­si ren­ka­mės, kuo ti­kė­ti ir kaip gy­ven­ti. To­kie epi­zo­dai lyg pei­liai į nu­ga­rą smin­ga į me­di­kų ir sa­va­no­rių kan­try­bę. Kiek dar vi­ru­so ar skie­pų ne­igė­jų at­si­durs šio­se lo­vo­se, kiek dar pa­ke­liui jie už­krės at­si­tik­ti­nių žmo­nių, be­si­ver­žian­čių dirb­ti, pirk­ti, ke­liau­ti ir gy­ven­ti..?“

* * *

Vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja In­gri­da Chram­čen­ko: „Li­go­niai bu­vo iš­ties ne­leng­vi. Jų vis dau­gė­jo. Jie bu­vo sun­kūs ne tik li­gos pras­me, bet sun­kūs svo­rio pras­me. Juos rei­kė­jo var­ty­ti, kil­no­ti, praus­ti. Dir­ban­čioms mo­te­rims tai bu­vo la­bai sun­ku. La­bai ap­si­džiau­giam, kai per pa­čias Kū­čias mums į pa­gal­bą at­ei­na sa­va­no­riai šau­liai. Aš vi­są lai­ką kar­to­jau ir kar­to­siu, kad tai bu­vo be ga­lo di­de­lė pa­gal­ba vi­som pras­mėm, nes jie at­li­ko ir at­lie­ka iki šiol la­bai svar­bias funk­ci­jas. Jie pa­de­da tiek slau­gy­to­joms, tiek slau­gy­to­jų pa­dė­jė­joms, tiek li­go­niams. Jie at­ei­da­vo la­bai anks­ti, nuo 4 val. ry­to, pa­dė­da­vo praus­ti pa­cien­tus, juos var­ty­ti, jie pa­dė­da­vo ap­vers­ti ser­gan­čiuo­sius nuo nu­ga­ros ant pil­vo, o tam rei­kia ga­na daug jė­gos. Tuo­met jie net­gi iš­mo­ko pa­im­ti ty­ri­mus iš ar­te­ri­jos ir juos at­lie­ka. Kai rei­kia, jie bū­da­vo vi­są lai­ką ša­lia.“

Sa­va­no­ris Do­vy­das Ba­jo­ras: „Te­ko slau­gy­ti vie­ną mo­te­rį, pra­džio­je ji bu­vo žva­li: pa­ti pa­val­go, pa­ti ant lo­vos at­si­sė­da, pa­ti į tu­a­le­tą nu­ei­na. Po dvie­jų die­nų pa­ti į tu­a­le­tą ne­nu­ei­na. Dar po dvie­jų die­nų pa­ti ir ne­be­pa­val­go. Mai­ti­ni­mas vyks­ta taip: nu­si­i­ma de­guo­nies kau­kę, grei­tai duo­di tris šaukš­te­lius ir vėl už­si­de­da de­guo­nies kau­kę, pa­kvė­puo­ja. Ant pirš­to yra de­guo­nies apa­ra­čiu­kas ir ma­ty­da­vo­me, kad per ke­lias se­kun­des jai de­guo­nis nu­kris­da­vo iki 70–75 – aki­vaiz­džiai ma­tė­si, kad jai sun­ku kvė­puo­ti. Tuo­met vėl už­si­de­da, pa­kvė­puo­ja, ir vėl duo­di ko­šės. Toks mai­ti­ni­mas kar­tais tris­de­šimt mi­nu­čių, o kar­tais ke­tu­rias­de­šimt mi­nu­čių prie vie­no žmo­gaus truk­da­vo. Ga­liau­siai ji pa­svei­ko, jai vis­kas ge­rai.“

Gy­dy­to­ja Vai­va Kar­pa­vi­čie­nė: „Šau­liams tu­rė­jo bū­ti la­bai sun­ku, bet jie iš­bu­vo iki ga­lo, iki pas­ku­ti­nio mo­men­to, kai grį­žo mū­sų žmo­nės iš „biu­le­te­nių“, iš li­gų.“

Ie­va Ne­kra­šiū­tė: „Ge­riau­sias bū­das su­si­tvar­ky­ti su emo­ci­jo­mis yra jas pa­leis­ti – jei­gu no­ri verk­ti, tai ir ver­ki. Tik­rai bu­vo taip, kad grįž­ti po pa­mai­nos į ma­ši­ną, iš­si­ver­ki ir tik ta­da va­žiuo­ji na­mo. Su­pran­ti, ne­par­va­žiuo­si iki na­mų ne­ap­si­ver­kęs, tai, kad ke­ly­je ne­rei­kė­tų sto­ti – iš­si­ver­ki prieš va­žiuo­da­mas...“

Gy­dy­to­ja Ra­sa Die­ni­nie­nė: „Su­si­ben­dra­vom kaip vie­nas ko­lek­ty­vas, vie­na šei­ma. Taip nuo­lat iš­ti­so­mis pa­ro­mis ir dir­bo­me.“

Šau­lys Gab­rie­lius Liau­dans­kas: „Aš ne­no­riu skai­ty­ti apie tą is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį, ku­ria­me gy­ve­nau, aš no­riu pa­sa­ko­ti apie tą is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį, ku­ria­me gy­ve­nau. No­riu da­ly­vau­ti įvy­kiuo­se ir tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę, in­dė­lį, o ne va­ka­rais klau­sy­tis, kaip ma­no bi­čiu­liai, drau­gai ar sve­ti­mi žmo­nės man pa­sa­kos, o aš gal­vo­siu, kur aš bu­vau, ko­dėl aš nė­jau pa­dė­ti ta­da, kai to la­biau­siai rei­kė­jo. Ne­no­riu sė­dė­ti pa­si­slė­pęs krū­muo­se. Jei nu­spren­džiau bū­ti šios vals­ty­bės da­li­mi, esu šios vals­ty­bės da­lis, tu­riu jo­je bū­ti vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se, ne tik šven­tė­se, pa­ra­duo­se ir už­dirb­da­mas duo­nai ar re­a­li­zuo­da­mas sa­vo sva­jo­nes, bet ly­giai taip pat, jei ma­no Tė­vy­nei skau­da ir ji ser­ga, aš pa­de­du.“

Iš­trau­ka iš 2021 m. sau­sio 20 d. pa­mąs­ty­mų. „Jie ver­kia. Ver­kia, ne­by­liai kęs­da­mi mums ne­pa­žin­tą kan­čią. Jie ne­be­ga­li kal­bė­ti, ne­be­ga­li ju­dė­ti, ne­be­ga­li pa­tys šla­pin­tis, jie net kvė­puo­ti pa­tys ne­be­ga­li. Bet jie vis dar ga­li verk­ti. Pu­siau są­mo­nin­gi tra­che­os­to­mi­nės būk­lės ko­vi­do įkai­tai pe­ri­odiš­kai ima skęs­ti sa­vo pa­čių glei­vė­se. Tuo­met per­so­na­las or­ga­ni­zuo­ja at­siur­bi­mą iš tra­chė­jos. Taip pat pe­ri­odiš­kai kei­čia­mas ir pats tra­che­os­to­mi­nis vamz­de­lis. At­jun­gus de­guo­nies srau­to žar­ne­lę, pa­cien­tas pra­de­da dus­ti, to­dėl vis­kas da­ro­ma la­bai grei­tai. Ma­tau, kaip pu­siau są­mo­nin­gam vy­rui po šios krau­pios in­ter­ven­ci­jos skruos­tu nu­rie­da aša­ra. Ran­kos pu­siau iš­skės­tos į ša­lis, lyg bū­tų pri­kal­tas prie lo­vos. Žvilgs­nis bel­džia­si į pa­sau­lį iš il­ga­lai­kio stre­so ir vais­tų su­stik­lin­tų akių. „Lai­ky­kis, vis­kas bus ge­rai“, – iš­ta­riu. Dau­giau nie­kuo ne­ga­liu pa­dė­ti. Jis aki­mis pa­ro­do, kad ma­ne su­pra­to. Ne­di­du­kas ry­šio spin­du­lė­lis iš gi­laus kam­po, į ku­rį jį su­gū­žė li­ki­mas…“