„Kai pa­ma­tai žmo­gaus dė­kin­gu­mą už pa­duo­tą van­dens šaukš­tą, štai kas ta­ve stu­mia į prie­kį” (0)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
knyga apie Covida
Alytaus Trečiojo amžiaus universiteto klausytojams naują knygą pristatė patys jos autoriai – Paulius Saudargas ir Goda Krukauskienė.
Odė Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gai, sa­va­no­riams – nau­ja kny­ga „Ko­vi­do fron­tas“. „Prie mir­čių mes bu­vo­me pri­pra­tę, bet ne prie to­kio kie­kio (skai­čiaus)…“ – šian­dien tai skam­ba kaip ma­ty­to ne­tek­čių skaus­mo re­ziu­mė, su­dė­ta į kny­gą „Ko­vi­do fron­tas“. CO­VID-19 pan­de­mi­ja su­krė­tė vi­są pla­ne­tą, ta­čiau tik­rą­jį jos vei­dą ge­riau­siai pa­ži­no tie, ku­rie sto­jo į ko­vą su vi­suo­ti­niu ne­pa­žįs­ta­mu vi­ru­su, kad iš­sau­go­tų ki­tų gy­vy­bes. „Ko­vi­do fron­tas“ – tai ko­vos su pan­de­mi­ja kro­ni­ka, pa­pa­sa­ko­ta prie­ša­ki­nė­se li­ni­jo­se sto­vė­ju­sių me­di­kų ir sa­va­no­rių lū­po­mis. Rug­sė­jo pa­bai­go­je Aly­taus tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to klau­sy­to­jams nau­ją kny­gą pri­sta­tė pa­tys jos au­to­riai – Pau­lius Sau­dar­gas ir Go­da Kru­kaus­kie­nė. Taip pat bu­vo pa­ro­dy­tas ir trum­pa­met­ra­žis do­ku­men­ti­nis fil­mas tuo pa­čiu pa­va­di­ni­mu.

Per­so­na­las pra­dė­jo griū­ti, juo bū­ti at­ėjo Lie­tu­vos šau­liai

„Su­si­ti­ki­mo te­ma ne­links­ma, prie­šin­gai – rim­ta ir net liūd­na. Bet ją tin­ka ap­tar­ti, nes pan­de­mi­ja dar su mu­mis“, – taip su­si­ti­ki­mą su aly­tiš­kiais pra­dė­jo Sei­mo na­rys P.Sau­dar­gas, ku­riam gar­baus am­žiaus aly­tiš­kių ben­druo­me­nė jau pa­žįs­ta­ma, čia jis vie­ši ket­vir­tą kar­tą.

Iš trum­po įtai­gaus do­ku­men­ti­nio fil­mo įstri­go ne­vil­ti­mi per­smelk­ti me­di­kės žo­džiai: „Da­rai vis­ką, bet vis­ko ta­vo ne­už­ten­ka ir ten­ka su­si­tai­ky­ti su ne­tek­ti­mi.“ Ir jau ki­tas me­di­kas dė­kin­gai sa­ko:„Šau­lių at­ėji­mas bu­vo kaip spin­du­lys. Lyg an­ge­lai jie nu­si­lei­do iš dan­gaus.“

Kny­gos au­to­rius P.Sau­dar­gas pa­sa­ko­ja: „Li­go­ni­nių per­so­na­las pra­dė­jo griū­ti, bū­ti per­so­na­lu at­ėjo šau­liai. Ant jų pe­čių gu­lė slau­gos dar­bai, taip pat ir mai­šų kro­vi­mas su pra­lai­mė­ju­siais ko­vą su mir­ti­nu vi­ru­su. Ne­ži­nau, ar pa­sau­ly­je kaž­kur taip bu­vę, kad šau­liai pa­va­duo­tų slau­gy­to­jus?“

„Mes tie­siog ėjo­me ir dir­bo­me“, – tei­gia ne vie­nas šau­lys.

Daug dė­me­sio kny­gos au­to­riai, ku­rie – taip pat šau­liai, ir sky­rė į vi­ru­so su­val­dy­mo gre­tas sto­ju­siems sa­va­no­riams ir pi­lie­ti­nėms ini­cia­ty­voms, o ypač – Lie­tu­vos šau­lių są­jun­gai ir jos na­riams, pri­si­dė­ju­siems be­veik vi­so­se ko­vos su pan­de­mi­ja prie­mo­nė­se: nuo oro uos­tų iki mo­bi­lių ko­ro­na­vi­ru­so pa­tik­ros punk­tų, nuo blok­pos­tų ir karš­to­sios li­ni­jos 1808 iki ko­vi­di­nių sky­rių Vil­niaus mies­to kli­ni­ki­nės li­go­ni­nės ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to li­go­ni­nės San­ta­ros kli­ni­ko­se.

Abu kny­gos au­to­riai ak­ty­viai da­ly­va­vo vė­liau ap­ra­šo­muo­se įvy­kiuo­se ir ma­tė vis­ką sa­vo aki­mis, kaip ir vi­si ki­ti sa­va­no­riai. Lif­ti­nin­ku dir­bęs šau­lys apie Ka­lė­das, pra­leis­tas li­go­ni­nė­je, me­na, kad jos bu­vo to­kios, jog daug, la­bai daug kar­tų jam te­ko ve­žio­ti „Ri­tu­a­lo“, su­prask, lai­do­ji­mo na­mų, vai­ki­nus.

Ki­tas sa­va­no­ris tei­gia: „Kai pa­ma­tai žmo­gaus dė­kin­gu­mą už pa­duo­tą van­dens šaukš­tą, štai kas ta­ve stu­mia į prie­kį.“

Kny­gos ben­dra­au­to­rė G.Kru­kaus­kie­nė pa­aiš­ki­no, kaip ki­lo kny­gos idė­ja. „Pau­lius pa­si­ju­to blo­gai ir jis su­sir­go. Tai­gi tu­rė­jo ne­su­ves­tų są­skai­tų su ko­vi­du ir nu­ė­jo sa­va­no­riau­ti. Sa­va­no­rys­tės idė­ja – la­bai stip­ri, ji nu­ga­li vi­sas bai­mes. Ge­ras su­ma­ny­mas vi­suo­met tu­ri pa­se­kė­jų. Per šim­tą pa­ruoš­tų sa­va­no­rių tu­rė­jo­me, ak­ty­viau­si bu­vo apie 60 žmo­nių“, – sa­ko G.Kru­kaus­kie­nė.

Par­la­men­ta­ras P.Sau­dar­gas ti­ki­no, kad tai yra sun­kiau­siai ka­da nors jo ra­šy­tas teks­tas: iš­verk­tas tie­sio­gi­ne to žo­džio pras­me, į po­pie­rių gul­dant sa­vo ir ben­dra­žy­gių iš­gy­ve­ni­mus, transk­ri­buo­jant me­di­kų ir sa­va­no­rių in­ter­viu, kur ne­re­tai pa­sa­ko­ja­ma su aša­ro­mis aky­se.

„Tai, su kuo su­si­dū­rė sto­vė­ję prie­ša­ki­nė­se ko­vi­do fron­to li­ni­jo­se – ko­vi­di­niuo­se li­go­ni­nių sky­riuo­se, bu­vo ne­ti­kė­tai žiau­ri re­a­ly­bė, ku­riai ne­pa­si­ruo­šę bu­vo net vis­ko ma­tę me­di­kai, to­dėl ji tu­rė­jo bū­ti pa­pa­sa­ko­ta“, – tei­gė jis.

 

Ar ga­li­ma pri­pras­ti prie mir­ties?

Be­ne daž­niau­sias klau­si­mas, ku­rį bent kar­tą yra iš­gir­dęs kiek­vie­nas, ku­ris da­ly­va­vo ta­me gy­vy­bių šie­na­vi­me – ar ga­li­ma pri­pras­ti prie mir­ties?

„Mes at­sa­ko­me – ne“, – sa­ko kny­gos au­to­riai.

„Ko­vi­do fron­te“ yra ir at­ski­ras sky­rius, pa­va­din­tas „Su­si­dū­ri­mu su mir­ti­mi“. Per­skai­čius jį, nė aki­mir­kai ne­su­abe­jo­ji, kad vi­si jie la­bai no­rė­jo gy­ven­ti. Daž­nas jau­tė iš­ėji­mo šal­tį, tad pra­šy­da­vo sa­va­no­rių: „Man jau vis­kas. Ar tu ga­li pa­si­lik­ti, nes aš bi­jau.“

Šau­lys Au­gus­tas Žu­kaus­kas ra­šo:„ Yra pa­kan­ka­mai sun­ku, kai ži­nai, kad be pen­kių mi­nu­čių iš­ėju­siam žmo­gui da­rai vis­ką, kad jam bū­tų ge­rai, bet ži­nai, kad jis vis tiek iš­eis.“

Šau­liai pa­sa­ko­ja, kad nors tie žmo­nės yra ne­pa­žįs­ta­mi, bet slau­gant juos at­si­ran­da ry­šys, ir, kai jie iš­ei­na, yra skau­du. Tai yra ben­dras da­ly­kas vi­siems. Net ir me­di­ci­nos per­so­na­las, ku­ris yra pa­ty­ręs ir ma­tęs mir­čių, bet su­krės­da­vo tie­siog jų skai­čius.

„Vie­na An­ta­kal­nio li­go­ni­nės lif­ti­nin­kė sa­kė, kad jos re­kor­das – de­šimt per nak­tį. Kai bu­vo pats pi­kas, tiek bu­vo vie­na­me kor­pu­se, o kas da­rė­si vi­so­je Lie­tu­vo­je tuo me­tu“, – mąs­to P.Sau­dar­gas.

Par­la­men­ta­ras pats prieš sa­va­no­riau­da­mas bu­vo per­sir­gęs ko­vi­du. „Ta­čiau iš mū­sų bu­vo da­lis ne­per­sir­gu­sių. Tuo me­tu bu­vo dar tik pra­dė­ti skie­py­ti me­di­kai, ir apie sa­va­no­rius tuo me­tu dar nie­kas net ne­kal­bė­jo. Iš še­šias­de­šim­ties tik še­ši su­sir­go, ačiū Die­vui, lai­min­gai“, – sa­kė P.Sau­dar­gas.

Jis ra­gi­no žmo­nes skie­py­tis, nes vi­sas pa­sau­lis pa­ma­tė, kad vi­ru­są ga­li­ma įveik­ti tik skie­pais. Lie­tu­va iš kar­to tai pa­ju­to, ga­li­me pa­ly­gin­ti, ko­kia bu­vo an­tra ban­ga ir ko­kia tre­čia, ku­ri vos at­ėjo, ir pa­leng­va nu­slū­go. Ne­pa­ly­gin­si su si­tu­a­ci­ja, ku­ri bu­vo per an­trą ban­gą, kai ne­tu­rė­jo­me skie­pų. Da­bar vėl esa­me ban­gos įkal­nė­je. Jau ket­vir­to­sios“, – sa­kė P.Sau­dar­gas.

Kny­go­je – net du epi­lo­gai, ant­ra­sis at­si­ra­do už­griu­vus tre­čia­jai ko­ro­na­vi­ru­so ban­gai, kai rei­kė­jo pa­pil­dy­ti ir už­baig­ti, aiš­ku, ne­ži­nant, kuo ap­skri­tai ši pan­de­mi­ja baig­sis. Kny­gos au­to­riai sa­ko, kad jų ga­li bū­ti ir dau­giau, nes ko­ro­na­vi­ru­so ban­gos ne­si­liau­ja for­muo­tis.

Iš­trau­ka iš ant­ro­jo Epi­lo­go.

„Mes jau dau­giau kaip me­tai ne­inam atos­to­gų, o taip no­rė­čiau... Ne­bū­ti­nai ke­liau­ti kur nors, tie­siog sa­vai­tę nie­ko ne­veik­ti...“ – pa­si­guo­dė man vie­na slau­gy­to­ja. At­ve­jų skai­čius per pa­rą vėl šok­te­lė­jo per tūks­tan­tį... Kiek dar ne­lai­min­gų­jų iš šio skai­čiaus po ke­lių die­nų at­si­durs čia, šio­je tech­no­lo­gi­jo­mis de­ko­ruo­to­je skais­tyk­lo­je, pa­var­gu­sių me­di­kų ir Die­vo ran­ko­se? Per­žvel­giu nau­jas ži­nu­tes te­le­fo­ne. Mū­sų sa­va­no­rių su­si­ra­ši­nė­ji­mo gru­pė­je Si­mo­nas Alek­san­dra­vi­čius sar­kas­tiš­kai klau­sia: „Ši­ą­nakt į RITS pa­gul­dė nau­ją pa­cien­tą: pen­si­nio am­žiaus, su la­bai že­ma si­tu­a­ci­ja, iš­kart į re­a­ni­ma­ci­ją, nes dar žmo­gus dir­bo su ko­vi­du iki va­kar va­ka­ro. Ga­lė­jo bū­ti pa­skie­py­tas, bet ne­si­skie­pi­jo. Kas nors ban­dys at­spė­ti pro­fe­si­ją ir iš ko­kio mies­to?“ Vė­liau pa­tiks­li­na pro­fe­si­ją ir mies­tą... Mes vi­si ren­ka­mės, kuo ti­kė­ti ir kaip gy­ven­ti. To­kie epi­zo­dai lyg pei­liai į nu­ga­rą smin­ga į me­di­kų ir sa­va­no­rių kan­try­bę. Kiek dar vi­ru­so ar skie­pų ne­igė­jų at­si­durs šio­se lo­vo­se, kiek dar pa­ke­liui jie už­krės at­si­tik­ti­nių žmo­nių, be­si­ver­žian­čių dirb­ti, pirk­ti, ke­liau­ti ir gy­ven­ti..?“

* * *

Vy­riau­sio­ji slau­gy­to­ja In­gri­da Chram­čen­ko: „Li­go­niai bu­vo iš­ties ne­leng­vi. Jų vis dau­gė­jo. Jie bu­vo sun­kūs ne tik li­gos pras­me, bet sun­kūs svo­rio pras­me. Juos rei­kė­jo var­ty­ti, kil­no­ti, praus­ti. Dir­ban­čioms mo­te­rims tai bu­vo la­bai sun­ku. La­bai ap­si­džiau­giam, kai per pa­čias Kū­čias mums į pa­gal­bą at­ei­na sa­va­no­riai šau­liai. Aš vi­są lai­ką kar­to­jau ir kar­to­siu, kad tai bu­vo be ga­lo di­de­lė pa­gal­ba vi­som pras­mėm, nes jie at­li­ko ir at­lie­ka iki šiol la­bai svar­bias funk­ci­jas. Jie pa­de­da tiek slau­gy­to­joms, tiek slau­gy­to­jų pa­dė­jė­joms, tiek li­go­niams. Jie at­ei­da­vo la­bai anks­ti, nuo 4 val. ry­to, pa­dė­da­vo praus­ti pa­cien­tus, juos var­ty­ti, jie pa­dė­da­vo ap­vers­ti ser­gan­čiuo­sius nuo nu­ga­ros ant pil­vo, o tam rei­kia ga­na daug jė­gos. Tuo­met jie net­gi iš­mo­ko pa­im­ti ty­ri­mus iš ar­te­ri­jos ir juos at­lie­ka. Kai rei­kia, jie bū­da­vo vi­są lai­ką ša­lia.“

 

Sa­va­no­ris Do­vy­das Ba­jo­ras: „Te­ko slau­gy­ti vie­ną mo­te­rį, pra­džio­je ji bu­vo žva­li: pa­ti pa­val­go, pa­ti ant lo­vos at­si­sė­da, pa­ti į tu­a­le­tą nu­ei­na. Po dvie­jų die­nų pa­ti į tu­a­le­tą ne­nu­ei­na. Dar po dvie­jų die­nų pa­ti ir ne­be­pa­val­go. Mai­ti­ni­mas vyks­ta taip: nu­si­i­ma de­guo­nies kau­kę, grei­tai duo­di tris šaukš­te­lius ir vėl už­si­de­da de­guo­nies kau­kę, pa­kvė­puo­ja. Ant pirš­to yra de­guo­nies apa­ra­čiu­kas ir ma­ty­da­vo­me, kad per ke­lias se­kun­des jai de­guo­nis nu­kris­da­vo iki 70–75 – aki­vaiz­džiai ma­tė­si, kad jai sun­ku kvė­puo­ti. Tuo­met vėl už­si­de­da, pa­kvė­puo­ja, ir vėl duo­di ko­šės. Toks mai­ti­ni­mas kar­tais tris­de­šimt mi­nu­čių, o kar­tais ke­tu­rias­de­šimt mi­nu­čių prie vie­no žmo­gaus truk­da­vo. Ga­liau­siai ji pa­svei­ko, jai vis­kas ge­rai.“

 

Gy­dy­to­ja Vai­va Kar­pa­vi­čie­nė: „Šau­liams tu­rė­jo bū­ti la­bai sun­ku, bet jie iš­bu­vo iki ga­lo, iki pas­ku­ti­nio mo­men­to, kai grį­žo mū­sų žmo­nės iš „biu­le­te­nių“, iš li­gų.“

 

Ie­va Ne­kra­šiū­tė: „Ge­riau­sias bū­das su­si­tvar­ky­ti su emo­ci­jo­mis yra jas pa­leis­ti – jei­gu no­ri verk­ti, tai ir ver­ki. Tik­rai bu­vo taip, kad grįž­ti po pa­mai­nos į ma­ši­ną, iš­si­ver­ki ir tik ta­da va­žiuo­ji na­mo. Su­pran­ti, ne­par­va­žiuo­si iki na­mų ne­ap­si­ver­kęs, tai, kad ke­ly­je ne­rei­kė­tų sto­ti – iš­si­ver­ki prieš va­žiuo­da­mas...“

 

Gy­dy­to­ja Ra­sa Die­ni­nie­nė: „Su­si­ben­dra­vom kaip vie­nas ko­lek­ty­vas, vie­na šei­ma. Taip nuo­lat iš­ti­so­mis pa­ro­mis ir dir­bo­me.“

 

Šau­lys Gab­rie­lius Liau­dans­kas: „Aš ne­no­riu skai­ty­ti apie tą is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį, ku­ria­me gy­ve­nau, aš no­riu pa­sa­ko­ti apie tą is­to­ri­nį lai­ko­tar­pį, ku­ria­me gy­ve­nau. No­riu da­ly­vau­ti įvy­kiuo­se ir tu­rė­ti sa­vo nuo­mo­nę, in­dė­lį, o ne va­ka­rais klau­sy­tis, kaip ma­no bi­čiu­liai, drau­gai ar sve­ti­mi žmo­nės man pa­sa­kos, o aš gal­vo­siu, kur aš bu­vau, ko­dėl aš nė­jau pa­dė­ti ta­da, kai to la­biau­siai rei­kė­jo. Ne­no­riu sė­dė­ti pa­si­slė­pęs krū­muo­se. Jei nu­spren­džiau bū­ti šios vals­ty­bės da­li­mi, esu šios vals­ty­bės da­lis, tu­riu jo­je bū­ti vi­so­se si­tu­a­ci­jo­se, ne tik šven­tė­se, pa­ra­duo­se ir už­dirb­da­mas duo­nai ar re­a­li­zuo­da­mas sa­vo sva­jo­nes, bet ly­giai taip pat, jei ma­no Tė­vy­nei skau­da ir ji ser­ga, aš pa­de­du.“

 

Iš­trau­ka iš 2021 m. sau­sio 20 d. pa­mąs­ty­mų. „Jie ver­kia. Ver­kia, ne­by­liai kęs­da­mi mums ne­pa­žin­tą kan­čią. Jie ne­be­ga­li kal­bė­ti, ne­be­ga­li ju­dė­ti, ne­be­ga­li pa­tys šla­pin­tis, jie net kvė­puo­ti pa­tys ne­be­ga­li. Bet jie vis dar ga­li verk­ti. Pu­siau są­mo­nin­gi tra­che­os­to­mi­nės būk­lės ko­vi­do įkai­tai pe­ri­odiš­kai ima skęs­ti sa­vo pa­čių glei­vė­se. Tuo­met per­so­na­las or­ga­ni­zuo­ja at­siur­bi­mą iš tra­chė­jos. Taip pat pe­ri­odiš­kai kei­čia­mas ir pats tra­che­os­to­mi­nis vamz­de­lis. At­jun­gus de­guo­nies srau­to žar­ne­lę, pa­cien­tas pra­de­da dus­ti, to­dėl vis­kas da­ro­ma la­bai grei­tai. Ma­tau, kaip pu­siau są­mo­nin­gam vy­rui po šios krau­pios in­ter­ven­ci­jos skruos­tu nu­rie­da aša­ra. Ran­kos pu­siau iš­skės­tos į ša­lis, lyg bū­tų pri­kal­tas prie lo­vos. Žvilgs­nis bel­džia­si į pa­sau­lį iš il­ga­lai­kio stre­so ir vais­tų su­stik­lin­tų akių. „Lai­ky­kis, vis­kas bus ge­rai“, – iš­ta­riu. Dau­giau nie­kuo ne­ga­liu pa­dė­ti. Jis aki­mis pa­ro­do, kad ma­ne su­pra­to. Ne­di­du­kas ry­šio spin­du­lė­lis iš gi­laus kam­po, į ku­rį jį su­gū­žė li­ki­mas…“

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.