Kai­mo Mo­ky­to­ja Ni­jo­lė Mi­lie­nė: „Ver­ty­bių pa­sau­lis kin­ta, bet es­mė te­be­iš­lie­ka – mo­kė­ti bū­ti tarp žmo­nių žmo­gu­mi. To mo­kau auk­lė­ti­nius, to mo­kau­si nuo­lat pa­ti”

Mo­ky­to­jų die­nos iš­va­ka­rė­se N.Mi­lie­nę kal­bi­no Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Prieš ke­le­rius me­tus Mi­ros­la­vo vi­du­ri­nė mo­kyk­la ta­po gim­na­zi­ja. Kas pa­si­kei­tė ug­dy­mo pro­ce­se?

– 2014-ie­ji bu­vo ta ypa­tin­ga da­ta, po ku­rios mū­sų vi­du­ri­nė mo­kyk­la ta­po gim­na­zi­ja. Tu­rė­čiau dė­ko­ti tų me­tų ma­no bu­vu­sių auk­lė­ti­nių tė­vams, ku­rie la­bai ak­ty­viai da­ly­va­vo pro­ce­se, at­ve­du­sia­me ug­dy­mo įstai­gą į ki­tą si­tu­a­ci­ją. Ug­dy­mo pro­ce­se iš­li­ko ta pa­ti pa­grin­di­nė prie­vo­lė – mo­ky­ti ir mo­ky­tis. Tai sie­ti­na ir su mo­ki­niais, ir su mo­ky­to­jais.

Nuo­lat be­si­mo­kan­tis mo­ky­to­jas yra mū­sų dar­bo iš­skir­ti­nu­mas. Na, o gim­na­zi­ja per tuos me­tus nuo 2014-ųjų tik­rai la­bai pa­si­kei­tė: ug­dy­mo pro­ce­sas įvai­res­nis, įdo­mes­nis, at­si­ra­dus ga­li­my­bėms or­ga­ni­zuo­ti ir pa­mo­kas ne­tra­di­ci­nė­se erd­vė­se.

In­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos skver­bia­si į vi­sų žmo­nių gy­ve­ni­mą, o mo­kyk­lo­je tai – ne­iš­ven­gia­ma bū­ti­ny­bė. La­bai pa­tin­ka at­ras­ti ir tai­ky­ti nau­jus dar­bo me­to­dus, pri­tai­kant IT.

– Ko­kie vai­kai čia mo­ko­si? Daug ne­pa­klus­nių­jų?

– Nuo 1 iki 12 kla­sės čia be­si­mo­kan­čių vai­kų yra la­bai įvai­rių. Yra ir pa­mo­ko­se pui­kiai dir­ban­čių, ir įvai­rių pa­pil­do­mų veik­lų ne­at­si­sa­kan­čių mo­ki­nių, bet, kaip tur­būt kaip ir kiek­vie­no­je mo­kyk­lo­je, yra tar­si vis kaž­ko ieš­kan­čių, kaž­ko ne­su­pran­tan­čių.

Ta­da la­bai rei­ka­lin­gas kan­trus mo­ky­to­jas ša­lia, pa­dė­sian­tis pa­ma­ty­ti, at­ras­ti, su­pras­ti.

– Ko­ro­na­vi­ru­sas dar ne­pa­lie­ka mū­sų. Ir Jums te­ko dirb­ti nuo­to­li­niu bū­du, ar la­bai vi­sa tai iš­var­gi­no gim­na­zis­tus?

– Iš­var­gi­no. Akių žvilgs­nis, kū­no kal­ba, bal­so in­to­na­ci­ja kon­tak­ti­niu bū­du be­si­mo­kant tu­ri la­bai daug reikš­mės. Nuo­to­li­nis dar­bas daug ką at­ėmė.

Bet ne­si­no­rė­tų teig­ti, kad tai la­bai blo­gas bū­das mo­ky­tis: kai ku­rie mo­ki­niai bu­vo ak­ty­ves­ni, at­vi­res­ni, o ir fak­tas, kad per­nykš­čiai abi­tu­rien­tai ma­no dės­to­mo da­ly­ko bran­dos eg­za­mi­ną iš­lai­kė vi­si, ir­gi įro­do, jog ga­li­ma iš­mok­ti ir taip mo­kan­tis.

– Vai­kams da­bar pui­kios są­ly­gos iš­mok­ti me­luo­ti. Si­tu­a­ci­ja jie nau­do­ja­si?

– Me­la­giams vi­sos są­ly­gos tin­ka­mos, o ka­dan­gi aš la­bai ti­kiu, kad mo­ki­nių to­kių nė­ra (ar­ba ap­si­me­tu, kad gal­vo­ju, jog nė­ra), gy­ven­ti leng­viau tiek man, tiek jiems.

Juk tik­rai me­lo ko­jos trum­pos ir su juo to­li ne­nu­va­žiuo­si… (iš­min­tis iš pa­tar­lių lo­by­no).

– Kiek me­tų vai­kus mo­ko­te Mi­ros­la­ve? Tur­būt mies­to ug­dy­mo įstai­go­se te­ko trum­piau dirb­ti?

– Net 24 me­tai Mi­ros­la­ve iš 36 ben­dro pe­da­go­gi­nio dar­bo sta­žo. Tik­rai ne­si­gai­liu, kad li­ki­mas at­ve­dė į šio mies­te­lio mo­kyk­lą.

Aly­taus mies­te dir­bau iš kar­to po stu­di­jų bai­gi­mo Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Kuo pui­kiau­si pri­si­mi­ni­mai ir apie dar­bą mies­te, ypač tuo­me­ti­nė­je 9-ojo­je vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je (da­bar Jot­vin­gių gim­na­zi­ja) bu­vo ge­ras star­tas at­ei­čiai.

– Ma­žo mies­te­lio ir mies­to mo­kyk­los tu­ri ir pri­va­lu­mų, ir trū­ku­mų. Pa­kal­bė­ki­me apie pri­va­lu­mus.

– Ma­žo mies­te­lio mo­kyk­lo­je dau­gu­ma vai­kų yra la­bai nuo­šir­dūs. Ar­ti­mes­nis ry­šys čia yra prak­tiš­kai ne­iš­ven­gia­mas (gal­vo­ju ir apie mo­ki­nius, ir apie jų tė­vus). Kar­tais iš mies­to at­vy­kę mo­ki­niai bū­na net nu­ste­bę, kad jie to­kie pa­ste­bi­mi, kad su jais tiek daug ben­drau­ja­ma, kad jie pa­pras­čiau­siai čia vi­siems la­bai rū­pi.

Ne per di­de­lis mo­ki­nių skai­čius kla­sė­se (nors ma­no auk­lė­ti­nių šie­met yra 25) yra to­kios mo­kyk­los pri­va­lu­mas. Ar tai yra prie­žas­tis mo­ky­tis ge­rai ir la­bai ge­rai? No­rė­tų­si at­sa­ky­ti, kad taip tu­rė­tų bū­ti, bet yra ki­tų spe­ci­fi­nių prie­žas­čių, ko­dėl pir­mū­nų nė­ra daug. Bet jų yra!

– Esa­te lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja me­to­di­nin­kė. Sa­ky­ki­te, ar gim­na­zis­tai mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas? Ko­kių lie­tu­vių au­to­rių kny­gos jiems la­biau­siai pa­tin­ka?

– Kad be pri­va­lo­mo­sios li­te­ra­tū­ros kū­ri­nių ki­tus gim­na­zis­tai skai­ty­tų no­riai, pa­sa­ky­ti su­dė­tin­ga. Be­je, yra ne skai­tan­čių, o klau­san­čių, nes po­pie­ri­nė kny­ga kai kam jau ir ne­įdo­mu.

Vi­sa­da džiu­gu at­ras­ti vie­ną ar ki­tą mo­ki­nį, ku­riam ži­no­mos Kris­ti­nos Sa­ba­liaus­kai­tės, Al­vy­do Šle­pi­ko, Re­na­tos Še­re­ly­tės ar Rū­tos Še­pe­tys pa­var­dės ir jų kū­ri­niai. Ir tas api­bū­di­ni­mas žo­džiu „pa­tin­ka“ tar­si ir ne­tin­ka.

Jie tu­ri sa­vi­tų prie­žas­čių, ko­dėl per­skai­tė vie­ną ar ki­tą lie­tu­vių au­to­rių kny­gą. Šei­ma kar­tais pa­ren­ka, pa­ta­ria, o bū­na, kad ir ap­ta­ria kar­tu per­skai­ty­tą kny­gą. Va ta­da vai­kas no­riai apie tai kal­ba ir su mo­ky­to­ju.

– Tur­būt be iš­im­ties vi­si jie – sa­vo ša­lies pat­rio­tai?

– Ar vi­si mo­ki­niai yra sa­vo ša­lies pat­rio­tai, at­sa­ky­ti ne­ga­liu, bet dau­gu­ma – tik­rai taip.

Ir tas pa­trio­tiš­ku­mas yra ne­ap­si­mes­ti­nis, o tik­ras, nuo­šir­dus...

– Kaip be­sver­si, bet kai­mo mo­ky­to­jui dau­giau ten­ka įvai­rių pa­rei­gų: jis ir mo­ky­to­jas, ir psi­cho­lo­gas, ir ak­to­rius, gy­dy­to­jas... kaip daž­nai epi­zo­diš­kai ten­ka pa­va­duo­ti ir ma­mą?

– Ko ge­ro, kad ir mies­to mo­ky­to­jams ten­ka daug vaid­me­nų. Vis daž­niau pa­ste­biu, kad yra šei­mų, kai su tė­vais su­dė­tin­giau su­si­kal­bė­ti ne­gu kad su vai­ku.

Pui­ku, kad gim­na­zi­jo­je yra ga­li­my­bė pa­ben­drau­ti su psi­cho­lo­gu, ku­ris pa­de­da at­ras­ti at­sa­ky­mus į kai ku­riuos klau­si­mus. Tik kad no­ro bū­tų dau­giau kam pa­si­nau­do­ti to­kia ga­li­my­be (ypač tė­vų ak­ty­vu­mo stin­ga).

O kai­mo mo­ky­to­jas tik­rai pa­ste­bi tą per daž­nai vie­ną ko­ri­do­riaus kam­pe be­sto­vin­tį vai­ką ir su­ran­da bū­dą jį pra­kal­bin­ti, pa­siū­ly­ti įdo­mią veik­lą, pa­ste­bė­ti jo pa­slėp­tus ga­bu­mus ir pa­ti­kė­ti su­vok­ti, kad jis yra la­bai svar­bus. Mo­ky­to­ja ne mo­ti­na, bet kai ku­rie jų rū­pes­čiai yra tik­rai mo­ti­niš­ki.

– Kas Jus įkve­pia la­biau­siai?

– Mo­ki­nių net ir ma­žiau­sios sėk­mės, mo­ki­nių at­vi­ras pa­sa­ky­mas: „Mes la­bai jau­čia­me, kaip jūs at­sa­kin­gai ruo­šia­tės pa­mo­koms.“

Štai bu­vu­si abi­tu­rien­tė, jau stu­den­tė, pa­ra­šo vė­lai va­ka­re laiš­ką, ku­ria­me pa­si­guo­džia, ko­kia su­dė­tin­ga jos si­tu­a­ci­ja. Pa­dė­ko­ja, kad aš pa­pras­čiau­siai su ja pa­ben­drau­ju, kad su­tin­ku iš­girs­ti, kas ją sle­gia.

Ar tai ne įkvė­pi­mas ir sa­vo dar­bo pras­mės pa­jau­ta? Ir to­kių pa­vyz­džių ga­li­ma pa­mi­nė­ti daug. Ži­no­ji­mas, kad ta­vo pa­mo­kos yra ne tik da­ly­ko aiš­ki­ni­mas, bet ir gal­būt to­li­mes­nio gy­ve­ni­mo įva­das – ir­gi įkve­pia.

– Daž­nai gir­di­si pa­sa­ky­mai: ko­kia iš­si­rink­to­ji val­džia – to­kia ir vi­suo­me­nė. O po mo­ky­to­jų strei­kų, po, kaip įvar­di­ja ko­men­ta­to­riai, lan­gų al­pi­nis­tų pa­si­ro­dy­mo, ku­rie il­gam ap­der­gė Mo­ky­to­jo var­dą, pa­si­gir­do ir to­kių re­pli­kų, ko­kie mo­ky­to­jai, to­kia ir vi­suo­me­nė. Ne­žei­džia Jū­sų to­kie pa­sa­ky­mai?

– Ko­kia vi­suo­me­nė, to­kie ir mo­ky­to­jai... Mes – jos da­lis.

– Vi­suo­me­nė iš­gy­ve­na ver­ty­bių kri­zę. O Jū­sų auk­lė­ti­niai, Jūs pa­ti?

– Kiek­vie­na kar­ta įvai­riais is­to­ri­niais laik­me­čiais iš­gy­ve­no ver­ty­bių kri­zę. Tai ne nau­ja pro­ble­ma.

Tik ne­no­ri­me grįž­te­lė­ti į pra­ei­tį ir pa­si­do­mė­ti, nes kar­tais yra per daug ma­din­ga kal­bė­ti šia te­ma.

Ver­ty­bių pa­sau­lis kin­ta, bet es­mė te­be­iš­lie­ka – mo­kė­ti bū­ti tarp žmo­nių žmo­gu­mi. To mo­kau auk­lė­ti­nius, to mo­kau­si nuo­lat pa­ti.

– Sa­ko­ma, kad vai­kai šian­dien ga­bes­ni ne­gu bu­vu­sio­se kar­to­se. Pa­ste­bi­te tai?

– Ga­bių mo­ki­nių bu­vo vi­sais lai­kais. Ne­pa­ste­biu, kad bū­tų ryš­kes­nis po­ky­tis.

– Ko­kių tu­rė­jo­te my­li­mų mo­ky­to­jų sa­vo gy­ve­ni­mo ke­ly­je, kad pa­ti ta­po­te mo­ky­to­ja?

– Bai­giau Aly­taus 1-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Ne­ži­nau, ar ga­li­ma tas mo­ky­to­jas, ku­rias no­rė­čiau pa­mi­nė­ti, bu­vo my­li­mos. Ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja Ina Ba­niu­ly­tė, lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja Bū­tė­nie­nė, auk­lė­to­ja Vi­da Ab­ro­ma­vi­čie­nė, ku­ri gy­ve­na da­bar JAV ir su ku­ria ry­šys iš­li­ko iki šių die­nų.

Tai bu­vo žmo­nės–pa­vyz­džiai: vie­na san­tū­ru­mo, ki­ta ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo, mo­kė­ji­mo ben­drau­ti nuo­šir­džiai... Ta­pau mo­ky­to­ja at­si­tik­ti­nai, nes pla­na­vau ja ne­bū­ti, to­dėl ir ne­sto­jau mo­ky­tis į Pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą. Bet, nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da.

– Ko­kia Jūs pa­ti bu­vo­te mo­ki­nė?

– Daug dir­bau, daug mo­kiau­si – man tai bu­vo įpras­tas da­ly­kas, nes sa­vo tė­vų šei­mo­je ma­čiau nuo­lat be­si­mo­kan­čią mo­ti­ną, ku­ri, be­je, sva­jo­jo tap­ti lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­ja.

– Gir­dė­jau gan­dą, kad Jūs ir dar vie­na ko­le­gė esa­te my­li­mos vi­sos gim­na­zi­jos. Kaip už­si­tar­nau­ti tiek pa­gar­bos ir mei­lės?

– Tai kad čia gan­das. Gim­na­zi­jo­je dir­ba daug nuo­sta­bių žmo­nių ir pui­kių mo­ky­to­jų, my­lin­čių sa­vo dar­bą.

– Ar mėgs­ta­te pa­juo­kau­ti su gim­na­zis­tais?

– Ret­kar­čiais, nes ne­tu­riu su­vo­ki­mo, kur tik­ro­ji ri­ba, kai pri­va­lai su­vok­ti sa­vo si­tu­a­ci­ją ir ne­per­ženg­ti ne­leis­ti­nos ri­bos.

Ne­pik­tnau­džiau­ju, bet kar­tais na­tū­ra­liai pa­vyks­ta.

– Kar­tais gir­di­si, kad vie­ni­šas kai­mo, o ir mies­to, mo­ky­to­jas sun­kiai gy­ve­na, ir jei ne ne­vy­riau­sy­bi­nės or­ga­ni­za­ci­jos... Ar ga­li mo­ky­to­jas pen­si­nin­kas bū­ti vie­ni­šas, jei tiek daug vai­kų jis my­lė­jo?

– Kai jau bū­siu pen­si­nin­kė, tur­būt ga­lė­siu tin­ka­mai įver­tin­ti si­tu­a­ci­ją.

Te­ko gir­dė­ti, kad dau­gu­ma bu­vu­sių mo­ky­to­jų, su­lau­kę gar­baus am­žiaus, gy­ve­na sun­kiai. Ne­no­riu apie tai gal­vo­ti.

Kaž­ko­kio at­ly­gio iš bu­vu­sių mo­ki­nių ne­si­ti­kiu – jie gy­vens sa­vo gy­ve­ni­mą su nau­jais iš­šū­kiais.

– Ir dar vie­nas klau­si­mas man vis kir­ba, ko­dėl dau­giau­sia šio­je pro­fe­si­jo­je yra vien­gun­gių?

– Ne­pa­žįs­tu daug mo­ky­to­jų vien­gun­gių.

Dau­gu­ma tik­rai su­kū­rę šei­mas. Ma­nau, kad au­gin­da­mas sa­vo vai­kus, ge­riau ga­li su­pras­ti ir sve­ti­mus.

– Dar dve­ji ar tre­ji me­tai ir iš­lei­si­te gim­na­zis­tų kla­sę. Kris aša­ros iš­si­ski­riant?

– Jei ne aša­ros, be­si­ri­tan­čios vei­du, tai vi­di­nis per­dė­tas jaut­ru­mas iš­si­ski­riant bu­vo vi­sa­da, kai tek­da­vo at­si­svei­kin­ti su už­au­gin­tais auk­lė­ti­niais.

At­si­ra­dęs ry­šys su mo­ki­niais iš­lie­ka.

– Kaip ma­no­te, ko­kia bus Lie­tu­va, kai po moks­lų Jū­sų auk­lė­ti­niai įsi­lies į dar­bo rin­ką?

– Lie­tu­va bus ta ša­lis, kur ma­no auk­lė­ti­niai ga­lės kiek­vie­nas ras­ti sau vie­tą to­kią, apie ku­rią sva­jo­ja dar mo­kyk­lo­je.

Šie vai­kai jau ne­ku­ria pla­nų, ku­riuo­se pa­grin­di­nė kryp­tis bū­tų sve­ti­mi kraš­tai. Ma­no auk­lė­ti­niai bus lai­min­gi Lie­tu­vo­je – čia ir ma­no lin­kė­ji­mas, ir no­ras!