Kai gyvenimo ratą brėžia laiko raštas

1. 60 metų – daug ar mažai?
Tikriausiai daug, nes per tiek metų spėja užaugti net trys kartos. Gaila tik, kad tie metai prabėga velnioniškai greitai. Ir tai metas, kai ateina suvokimas, kad reikia švęsti gyvenimą nelaukiant kalendorinių švenčių ar asmeninių jubiliejų.

2. Kur gimėte ir augote? Kiek vaikų iš viso buvo šeimoje?
Gimiau kaime, o tai reiškia, kad esu gamtos vaikis. Širdyje toks ir likau, nors Vilniuje jau nuo aštuoniolikos, po to atvažiavau į Alytų. Vaikystė prabėgo keliuose Jurbarko rajono kaimuose, prie Antvardės, Imsrės upelių, Mituvos ir Nemuno upių, miškuose ir pievose. Amžiną atilsį tėveliai vis laukė dukros, taip atsiradau ir aš, ketvirtas iš penkių brolių.                                                                                                                                                                                           
3. Koks ryškiausias vaikystės prisiminimas?
Sunku išskirti ryškiausią, nes jų išties daug: kai didžiulis avinas ragais užtverdavo pirmokui kelią į mokyklą, srovė nuplukdė vos ne ant metrinio karklo sumautą sidabruojančių aukšlių laimikį, grybaujant miške sutiktas stirninas šoko badytis, piktas šuo įlaipino į medį, kuriame teko pusdienį kiurksoti, iki šeimininkas sugrįžo, tris drūtas mane užgulusias moteriškes, kurios laikė, kad nespurdėčiau, kol brolis iš blauzdos rovė du blizgės trišakio kabliukus, kuriuos netyčia man pats įsegė kieme bandydamas naują spiningą… Gera, kai yra ką prisiminti, bet kur kas geriau, kai dar gali gyventi ne tik prisiminimais.

4. Mėgstamiausia vaikystės knyga?
Vienintelės mėgstamiausios gal ir nebuvo. Patiko pasakos, vėliau kelionių, nuotykinė literatūra. Skaičiau daug, lig šiol prisimenu Smalininkų miestelio pradinės mokyklos vedėjos pagyrimą, kad štai prieš jus ketvirtokas, kuris perskaitė visas mokyklos bibliotekoje esančias knygas. Tų knygų ten buvo gal pora šimtų, bet pagyrimas nuskambėjo kaip už tūkstantį!

5. Kokia gimtadienio dovana vaikystėje labiausiai yra nudžiuginusi?
Tikriausiai vyriausiojo brolio Algio padovanotas tikras fabrikinis lenktinis kišeninis peiliukas ar dėdės Kazimiero dovana – parduotuvėje pirkta beveik trijų metrų bambukinė meškerė su tikru valu ir fabrikiniais kabliukais! Lig tol žvejota buvo tik su lazdyno meškerykočiu, vietoje valo – stipresnis siūlas, pavadėlis – iš arklio uodegos ar karčių plauko, kabliukus sumeistraudavome iš kietesnės vielos. Tiesa, labai smagiai atsimenu, rodos, aštuntąjį gimtadienį, kada mama, vyresniųjų brolių pykčiui, mane ta proga atleido nuo morkų ravėjimo.

6. Kokį tėvo ir motinos paveikslą nešiojatės širdyje? Koks buvo mėgstamiausias Jūsų mamos ruoštas patiekalas?
Tik gerą ir gražų. Ir ne vien todėl, kad vaikai neturi teisės teisti tėvų. Bėgant metams vis giliau supranti ir įvertini, kiek tėvai skyrė jėgų, kantrybės, meilės, pastangų ir sunkiu darbu pelnomų pinigų, kad tik visi vaikai augtų dorais žmonėmis, įgytų išsilavinimą, būtų laimingi ir gyventų geriau nei jie.
Ir dabar nuryju seilę prisiminęs didžiuliame ketaus puode kaimiškame pečiuje Kalėdų ar Velykų proga mamos keptą kugelį su višta, kiaulių kojomis, ausimis ar net su visu parūkytu kumpiu. Tiesa, dar labai masindavo kamaroje kabantys rūkyti skilandžiai ir dešros, kurie buvo skirti valgymui tik dirbant sunkius darbus ar svečiams. Visuomet įsigudrindavome tą kvepiančią kamarą atrakinti ir ne tokiomis išskirtinėmis progomis, mamos pričiupti kaltę versdavome vienas kitam, dažniausiai kliūdavo vyresniesiems.

7. Kiek Jums buvo metų, kai išmokote užsirišti batus?
Neginčiju, kad tai itin svarbus gyvenimui įgūdis. Užsirišti batus tikriausiai išmokau dar pirmoje klasėje, nes prisimenu, kad jie atsirišdavo ir juos reikėdavo vėl užsirišti dar nepasiekus gal už pusantro kilometro nuo namų esančios mokyklos. O batai jau būdavo purvini ar apšalę. Į protą atėjau gal tik sulaukęs trisdešimties, nuo tada batus perku tik be raištelių.

8. Kas buvo Jūsų autoritetas vaikystėje?
Pusseptintų metų vyresnis brolis Eugenijus. Nes, kai pradėjau penktą klasę Jurbarko vidurinėje mokykloje, jis ją jau baigė, kartu ir Muzikos mokyklą. Baigiau vidurinę, o jis jau buvo diplomuotas inžinierius ir statė Alytaus sviesto gamyklą. Po studijų Vilniaus universitete atvažiavau į Alytų, o jis jau statė Alytaus „Coca-Colos“ gamyklą. Dabar brolis dirba tik „Sodroje“ pensininku, todėl jau tapo nekokiu autoritetu. Šiuo metu autoritetas man yra uošvė, kuriai 91 metai, bet ji vis dar įdėmiai perskaito visas „Alytaus naujienas“ ir kasdien sprendžia kryžiažodžius.

9. Mokyklinė išdaiga?
Jų būta nemažai. Gal didžiausia ta, už kurią buvau metams įtrauktas į nepilnamečių įskaitą. Buvo toks viskuo nepatenkintas, piktas mokyklos bendrabučio auk­lėtojos sutuoktinis, kuris mus vis aprėkdavo, apstumdydavo, skųsdavo savo žmonai. Mes, keli šeštokai, sukūrėme keršto planą: į jo motociklo baką gerokai prikrėtėme balandžių mėšlo. Leipome už kampo iš juoko, kol jis keliskart motociklo variklį ardė ir surinkinėjo, bet šis vos užvestas vėl užgesdavo. Vėliau kažkas mus išdavė.

10. Jei galėtumėte grįžti į praeitį, ką pasakytumėte sau dešimtmečiam?
Beveik kaip Leninas: mokykis, mokykis, mokykis, kol išmoksi bent penkias kalbas ir įgysi dvi specialybes!

11. Kaip Jūsų gyvenime atsirado cigaretė ir kiek metų yra?
Pirmą papirosą šešiamečiui užtraukti pasiūlė keleriais metais vyresnis kaimynų berniokas, tačiau pirmas dūmas apkarto. Nevykusiai gesindami nuorūkas padegėme kolūkio daržinę. Subėgę kolūkiečiai kūdros vandeniu kylančias liepsnas užliejo, tėvai nepagyrė, todėl cigaretę užtraukiau gal tik po dvidešimties metų. Tikriausiai iš durnumo ar dėl kompanijos. Vis dar viliuosi mesiąs, juk mesti niekada nevėlu.                                                                                

12. Ar laikas greičiau eina būnant 50-ies negu 20-ies?
Lėčiausiai laikas velkasi nuo sąmoningos vaikystės iki pilnametystės, nes labai jau ilgu laukti, kol tapsi suaugęs, nejučiomis praslenka iki trisdešimties, prabėga iki keturiasdešimties, netikėtai užklumpa penkiasdešimtmetis, nuo kurio iki šešiasdešimtmečio, rodos, pralėkė vos keleri meteliai.

13. Ką darėte gavęs savo pirmąją algą?
Giliai paslėpiau, o už tris algas nusipirkau dviratį. Tai buvo atlyginimas už darbą per visas mokyklines atostogas prieš aštuntą klasę. Jurbarko, Tauragės miškuose sakinau pušis. Beje, pilnutėlės sakų statinės perdirbimui iškeliaudavo į Alytaus chemijos gamyklą.

14. Kokius širdžiai mieliausius žodžius esate išgirdęs iš savo vaikų?
Aš jau studentas!
Rytoj man įteikia diplomą!
Pinigų nesiųsk – užsidirbu!
Dar laukiu:
Kviečiu į įkurtuves!

15. Ar jaučiatės esąs alytiškis? Kuri vieta Jums gražiausia? Gražiausias Alytaus pastatas?
Alytiškiu pasijutau gal per kokia dešimtį metų nuo atvykimo, o Alytuje jau beveik keturiasdešimt. Gražus Miesto sodas, tiltai, Dailidės, Nemuno pakrantės, nuostabūs vaizdai nuo Likiškėlių kalvos, gaila, neturime senamiesčio. Man gražiausias Alytaus pastatas – Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia.

16. Ko trūksta Alytuje ir Alytui?
Dviejų–trijų gamyklų, kuriose būtų bent po tūkstantį gerai ar pusėtinai padoriai mokamų darbo vietų, unikalaus tradicinio renginio, į kurį plauktų žmonės iš visos Lietuvos, hidroelektrinės, kad išsilietų Alytaus marios, ir dar mažiausiai dvidešimties tūkstančių alytiškių…

17. Ką manote apie miesto ir rajono valdžią?
Būta ir blogesnių. Geriausia yra ta valdžia, kurios dar nerinkome.

18. Ką manote apie feminizmą?
Neturiu nieko prieš feminizmą, nes gyvenime nėra beveik nieko geriau nei patenkinta moteris. O jeigu jos kuo nors nepatenkintos, tegul kovoja ir toliau. Kol taps patenkintos. Svarbiau, kad vyrų nemuštų.
19.  Kas Jums yra laimė? Kokia Romo Burbos žmogiškosios laimės formulė?
Mėgstamas darbas, mylimi žmonės, finansinis stabilumas, ištikimi draugai, sveikata, galimybė skirti laiko sau ir savo pomėgiams, jaukus būstas, artimų žmonių ir kolektyvo sėkmė, malonios smulkmenos, kuo daugiau šypsenų ir dienų be streso. Formulė ne tokia jau ir trumpa. Bet svarbiausia, kad niekuomet nepaliktų mokėjimas džiaugtis net ir tuo mažu, ką turi.

20. Kaip paskirstytumėte Lietuvos metinį biudžetą ir kodėl, jei turėtumėte tam visas galias?
Pirmiausia biudžetą gerokai išauginčiau atleisdamas bent trečdalį biurokratų, nesukuriančių jokios pridėtinės vertės, legalizuočiau visas šešėlines pajamas, jeigu jų turėtojai sumokėtų bent dvidešimties procentų vienkartinį mokestį. Parduočiau visas valstybei priklausančias žemes. Po to valstybės lėšomis pristatyčiau daug gamyklų, į kurias ateitų investuotojų. Pradžioje užtektų.

21. Sukaupęs daug gyvenimo patirties kokio patarimo niekam niekada neduotumėte?
 Į blogį atsakyk blogiu.

22. Kiek šalių esate aplankęs, kur buvote toliausiai? Kurioje iš jų norėtumėte gyventi?
Aplankytų šalių per penkiasdešimt. Toliausiai būta Vladivostoke. Tai miestas Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, prie Japonijos jūros, nuo Lietuvos per 10 000 kilometrų. Gyventi norėčiau tik Lietuvoje, bet jeigu didesnė dauguma lietuvių gyvenimui pasirinktų kitą pasaulio kraštą, kelčiausi kartu su jais.

23. Kaip suprantate Alberto Ensteino frazę, jog kūrybiškumo paslaptis yra mokėjimas nuslėpti savo įkvėpimo šaltinius?
Didysis genijus Albertas Einsteinas sirgo autizmu, buvo didelis avantiūristas, mėgavosi daugybės moterų dėmesiu, vėliau buvo pripažintas plagiatoriumi, nes atsirado įrodymų, kad kai kuriuos žmonos mokslinius darbus jis pateikė kaip savo. Visa tai galėjo būti paslaptingais, bet visuomenėje netoleruotinais įkvėpimo šaltiniais, kuriuos reikia nuslėpti, kad ir toliau neišblėstų kūrybiškumas. Taigi ir ši gana demonstratyviai atvira frazė persmelkta akiplėšiško avantiūrizmo.

24. Pelėda ar vyturys esate? Kelintą valandą, Jūsų manymu, turėtų prasidėti pirma pamoka?
Esu tikras pelėda. Pirma pamoka turėtų prasidėti 10 valandą, iš mokyklos – 15 valandą.

25. Esate grybautojas, žvejys ar medžiotojas? Kokie laimikiai didžiausi?
Grybavimas: per pusdienį radau daugiau nei 300 baravykų. Žvejyba: 21 kilogramo menkė Norvegijoje, trys lydekos Dzūkijos ežeruose, kurioms iki 10 kilogramų, deja, trūko po keletą šimtų gramų. Medžioklė: vienu delno pliaukštelėjimu miegančiam studentui ant kaktos nudobiau 19 uodų! Tai buvo Sibire su Lietuvos studentų statybiniu būriu betonuojant kelią taigoje.

26. Ką Jums reiškia Rotary klubo brolystė?
Simptomiška, kad užaugęs penkių brolių šeimoje vėliau pasirenki tūkstantinę broliją. Brolystė Rotary klube man – bendravimas su asmenybėmis, susitikimai su įdomiais žmonėmis, prasminga labdara, maloni ir intelektuali draugija.

27. Kiek dienų ištvertumėte be interneto?
Manau, kad daug, nes juk be jo keturiasdešimt metų jau esu ištvėręs.

28. Kam niekada negailite pinigų?
Mokesčiams, nes sumokėjus juos per vėlai tenka išsikaštuoti.

29. Ką veiktumėte, jei para truktų ne 24, bet 48 valandas?
Tą patį, ką ir dabar, tik dvigubai ilgiau. Visai patiktų.

30. Ar Burba dažnai burba?
Man regis, kad nedažnai, gal tik per garsiai. Pavardė dažniau užkliūdavo vaikystėje. Nelieka be pastebėjimų ir vėliau. Antai penkiasdešimtmečio proga pasveikinti į redakciją užsuko tą dieną Alytuje viešėjęs patriarchas Vytautas Landsbergis. Padovanojo knygą apie žvejybą ir tik su jam būdingu kikenimu ekspromtu sueiliavo:
Sėdi Burba ir sau burba.
Jei galėtų nesėdėti,
Tai galėtų neburbėti.

31. Kada sužinojote, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja?
Pirmiausia sužinojau, kad neegzistuoja Senis Šaltis. O Kalėdų Seneliai egzistuoja ir dabar, kasmet sutinku jų bent keletą.

32. Kaip manote, ar vertėtų pratęsti mokslo metus ir atimti iš vaikų mėnesį vasaros?
Jokiu būdu, atimti galima tik iš mokytojų.

33. Kokios dovanos labiausiai norėtumėte?
Kad kas nubrauktų bent trisdešimt metų nenubraukdami dabartinio proto ir patirties.

34. Mėgstama frazė?
Ari, ari dešimt metų, žiūrėk, ir aplanko sėkmė. Netikėtai.

35. Jeigu galėtumėte pasirinkti, kurioje epochoje norėtumėte gyventi?
Tą, kurioje užtektų laiko nugyventi gyvenimą be karo.

36. Jūsų utopinis miestas?
Milijoninis, žalias, daug vandens, saulės, atskirtos darbo, pramogų, gyvenamosios zonos, spalvingas, transporto priemonės tik tylios, po visą miestą gali keliauti judančiais takais, mažais tyliai skraidančiais aparatais, gausu kultūros įstaigų, proporcinga visų amžiaus grupių sudėtis, nemokamos paslaugos, švietimas, gydymas, susidėvėjusių organų keitimas, maitinimas, daug šypsenų, jokio smurto, prievartos, skausmo… Ir visi skaito laikraščius.

37. Kaip įsivaizduojate tarptautinę situaciją po dešimties metų?
Rusijoje jau bus įvykusi demokratiška revoliucija, Šengeno erdvė išliks, bet Europos Sąjungos išorinės sienos bus aptvertos spygliuotomis tvoromis, pabėgėlių europiečiai beveik nepriiminės, bus sukurtos bendros ES karinės pajėgos, Ukraina ir Baltarusija bus vis dar pakeliui į ES, Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja pradės derybas dėl susijungimo, Amerika prezidentu vėl išrinks juodaodį arba moterį, Tolimųjų Rytų valstybėse vyks pilietiniai ir tarpusavio karai, kariaus kelios Afrikos šalys…

38. Kokią vietą / vietas Alytuje laikytumėte ypatinga (-omis) ir kodėl?
Žurnalistams ypatingos vietos Alytuje yra bent dvi: miesto rotušė ir rajono savivaldybė – iš ten dažniausiai semiamės žinių skandalingoms temoms.

39. Kuriuo Lietuvos visuomenės veikėju / politiku nuoširdžiai žavitės?
Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos prezidentu Valdu Adamkumi, su kuriuo teko garbė bendrauti. Oficialių vizitų metu kartu lankytasi keliose užsienio šalyse.

40. Ar 12-os klasės egzaminai vis dar atrodo svarbūs?
Svarbūs, nes ruošdamiesi jiems dar kartą įtvirtinate žinias, kurias jums diegė pastaruosius keletą mokslo metų. Tačiau teisingesnis pažymys abituriento atestate būtų toks, kokį gautumėte išvedus trejų paskutinių mokslo metų ir baigiamųjų egzaminų vidurkį. Egzaminų sėkmę ar nesėkmę dažnai nulemia atsitiktinumai.

41. Kaip jautėtės sulaukęs penkiasdešimties?
Geriau negu šešiasdešimties, bet prasčiau negu keturiasdešimties. Tikriausiai pats gražiausias jubiliejus žmogaus gyvenime – penkiasdešimtmetis. Gal ir šimtmetis, jeigu jubiliatas dar supranta, kad tai ir jo šventė.

42. Kokį savo gyvenimo įvykį norėtumėte pakartoti?
Gailiuosi, kad vaikystėje pasodinau mažai medžių, – gera būtų dabar vaikštinėti paties sodintame miške. Ir jeigu jaunystėje būčiau kažką pradėjęs kolekcionuoti, oho, kokią kolekciją šiandien turėčiau!

43. Apie ką svajojate?
Dabar nesvajoju, dabar planuoju.

44. Pagrindiniai puikios istorijos sudedamieji ingredientai? Jei žinotumėt, jog Jūsų „Twitter“ ar „Facebook“ skelbimu pasidalys visas pasaulis, ką jame parašytumėt?
Šiaip tai mano puikiai istorijai viso pasaulio dėmesio tikrai nereikia, socialinių tinklų liga nesergu. Bet jeigu jau klausiate, tai parašyčiau: žmonės, klausykite, aš visą gyvenimą mane supantiems kasdien stengiausi suteikti kuo daugiau džiaugsmo. Dažniausiai pavykdavo. Patikėkit, kaip man dabar gera!

45. Koks laikraštis išspausdino Jūsų pirmą publikaciją?
Jurbarko rajono laikraštis „Šviesa“. Tai buvo visai maža žinutė apie mokykloje vykusį renginį, tačiau išspausdinimas – didis įvykis penktoko gyvenime.

46. Suklastotos naujienos šiandien laikomos viena didžiausių žurnalistikos ydų. Kaip manote, kokios šio fenomeno priežastys ir kokią dalį atsakomybės už tai turėtų prisiimti žiniasklaida, jei turėtų?
Be jokios abejonės, už suklastotas naujienas ir jų sklaidą didžiausia atsakomybė tenka pačiai žiniasklaidos priemonei. Pastebėčiau, kad suklastotų naujienų ilgametę patirtį turinčioje ir tradicijas puoselėjančioje žiniasklaidoje gerokai mažiau negu naujosiose medijose. Priežastys čia įvairios: išaugusi konkurencija žiniasklaidos versle, siekis bet kokia kaina pritraukti informacijos vartotojo, o kartu ir reklamos davėjo dėmesį, žurnalistų bei leidėjų atsakomybės ir profesionalumo stoka. Klastojimo fenomenas išplito beveik visose globalizacijos vis labiau apimamo gyvenimo srityse. Deja, ir žiniasklaidoje.

47. Papasakokite, kokių smagių kuriozų yra nutikę darbe.
Pradėjęs dirbti redakcijoje korespondentu daug rašiau. Po pusmečio vykstu rengti reportažo į vieną Alytaus švietimo įstaigą. Pasibaigus pokalbiui mokyklos direktorius klausia, ar galėtų man užduoti subtilų klausimą:
– Romas Burba, čia tikriausiai kolektyvinis redakcijos slapyvardis, nes juk vienas žmogus negali rašyti tiek daug ir įvairiomis temomis?
Išspausdinome publikaciją, kurioje buvo korektūros klaida. Kitame laikraščio numeryje išspausdinome atsiprašymą, kuriame liko trys korektūros klaidos.
Esu išsiuntęs kūrybinius darbuotojus rengti reportažo iš renginių, kurie vyko vakar ar vyks tik po savaitės.

48. Jei ne žiniasklaida, tai kas?
Vaikystėje ir jaunystėje blaškiausi: norėjau būti eiguliu, daktaru, žurnalistu, vertėju, mokytoju, mama norėjo mane matyti kunigu…

49. Kas vasarą į „Alytaus naujienas“ grįžta studentai. Kuo mes Jums primename patį studijų metais ir kuo atrodome kitokie?
Šaunu, kad grįžtate. Primenate paties jaunystę. Esate laisvesni, drąsesni, komunikabilesni, jūsų svajonės didesnės.

50. Kas sunkiausia būnant redaktoriumi?
Sunkiausia išaiškinti pažeidusiems įstatymą ar nepaisantiems bendruomenės gyvenimo normų, kad laikraštis apie tai tiesiog negali nerašyti. Ypač jeigu tie herojai yra tavo pažįstami, partneriai, draugai ar draugų draugai, giminaičiai.

51. Kodėl niekada neišvažiavote iš Alytaus? Ar nesinorėjo savęs išbandyti didesnėje žiniasklaidos priemonėje?
Esu sėslus, Alytuje man patinka gyventi. Didesnė žiniasklaidos priemonė nebūtinai yra geresnė. O būti dideliu akmeniu prie mažo kelio geriau negu mažu prie didelio.

52. Be ko neįsivaizduojate savo kabineto?
Be duris vis varstančių žmonių, stirtos laikraščių, kompiuterio, skambančių telefonų, peleninės, molinio drambliuko, kuris ant mano darbo stalo jau trys dešimtmečiai, ir… be savęs.

53. Ar esate kur įsiamžinęs?
Manau, kad taip. Juk per 27-erius darbo redakcijoje metus jau vien vardas ir pavardė laikraštyje buvo išspausdinta beveik septynis tūkstančius kartų daugiau kaip milijoniniu tiražu.

54. Iš kokių žiniasklaidos priemonių semiatės žinių apie globalų pasaulį? Koks jis Jums atrodo?
Rausiuosi beribiame interneto šabakštyne. Globalus pasaulis atrodo kiek baugokai – atvertos sienos klibina valstybių pamatus, kosmopolitizmas išplauna tautinį pasididžiavimo jausmą, vis labiau plinta ekstremizmas, lydimas terorizmo. Yra ko nerimauti, lieka tikėjimas sveiku žmonijos protu.

55. Įsimintiniausias įvykis, susijęs su kolegomis dirbant redakcijoje?
Vienas tokių nutiko prieš keliolika metų. Moteris iš kaimo prie Giluičio ežero kelis kartus primygtinai kvietė atvykti, nes jau kelintas vakaras stebi besileidžiančius neatpažintus skraidančius objektus (NSO). Neeilinį įvykį nušviesti pasišovė net keturių smalsių žurnalistų komanda: korespondentės Alma, šviesaus atminimo Onutė, fotokorespondentė Zita ir aš.
Suradome moteriškaitę, išklausėme patikinimus, kai pradėjo temti, kartu išsileidome stebėti NSO. Jokių ateivių neaptikome, tai buvo viso labo gana įspūdinga optinė apgaulė: nuo aukštų apšvietimo stulpų kitapus ežero krintantys šviesos šuorai atrodė kaip į raibuliuojančias ežero bangas besileidžiantys ugniniai orlaiviai.
Linksmoji dalis prasidėjo grįžtant prie automobilio. Atsibudo posmelį prasiblaivęs mūsų informacijos šaltinio sugyventinis ir šaukdamas, ko čia tąsomės, puolė ją ir mus su peiliu. Pravertė savigynos pamokos, peilį pavyko išmušti, didelių kraujų išvengėme. Bet po to rėkdama moteriškė puolė mane, kad jos mylimojo neprilupčiau ar neišvežčiau į belangę.

56. Koks straipsnis Jums yra pats įsimintiniausias per visą darbo „Alytaus naujienose“ istoriją?
Korespondentės Almos prieš keliolika metų parengtas straipsnis apie tai, kaip vieną žvarbią žiemos dieną trys vyrai su Žuvinto rezervato direktoriaus žinia, bet vis tiek neteisėtai žvejojo rezervate. Tie vyrai: garsus Seimo narys, ministras ir… Tiesą sakant, tą dieną žvejai pagavo vos vieną lydekaitę, žvėriškai sušalo ir po ledu pradangino dvi peikenas. Už  profesionaliai parengtą medžiagą korespondentei padėkojau, honorarą sumokėjau. Tai buvo ir yra vienintelis korespondentės Almos straipsnis, kuris dėl delikačių priežasčių neišvydo dienos šviesos laikraštyje. Nes tas trečias žvejys buvau aš.

57. Kokių trijų savybių laikraščio redaktoriui verčiau neturėti?
Būti arogantišku ir neginčijamu pasaulio teisuoliu, politiškai angažuotu ir neatsakingu už visa tai, kas laikraštyje išspausdinta. Yra ir daugiau.

58. Ar kada nors teko valyti langus su „Alytaus naujienų“ laikraščiu? Kokiose dar neįprastose situacijose esate panaudojęs „Alytaus naujienų“ laikraštį?
Jeigu langų valymui būtų tik „Alytaus naujienos“, langai liktų nevalyti. Net lipdamas ant kėdės įsukti perdegusios lemputės pasitiesiu kokį nors žurnalą.
Kartą medelius sode žiemai aprišau laikraščiu – zuikiai nenugraužė, medeliai nenušalo. Smagu buvo žiūrėti, kai kitą žiemą „Alytaus naujienos“ saugojo jau kelių gretimų sodininkų vaismedžius.

59. Mėgstamiausias TV serialas ir kodėl?
LRT „Panorama“, nes esame beveik vienmečiai, pripratau.

60. Ir kaip Jums atsakinėti į 60 klausimų? Kaip jaučiatės visus įveikęs? Ar savojo gyvenimo pergalvojimas atskleidė ką nors netikėto ir svarbaus?
Vis svarstau: į kokią avantiūrą aš čia įsivėliau? Supratau, kad atsakyti į pateiktus klausimus ne lengviau, nei juos sugalvoti. Gyvenimo pergalvojimas be graužaties, pripažįstant, kad praėjusio laiko nebepakeisi, yra tikra relaksacija. Atsakinėjant į jaunų žmonių klausimus bene smagiausia mintimis nusikelti į jaunystę. Juk vaikystė į senatvę vaikėjant, tikėtina, gali ir sugrįžti.

Daugiau: *Reguliuojamo aukščio stalai*