Kai am­žiaus skir­tu­mas – tik vie­na mi­nu­tė

 KA­MI­LĖ: Ku­ris iš Jū­sų yra vy­res­nis ir kiek lai­ko?

VA­SA­RĖ: Ma­no bro­lis yra vy­res­nis vie­na mi­nu­te.

PET­RA: Ar Jū­sų akių spal­va vie­no­da?

VA­KA­RIS: Ne, ji ski­ria­si. Ma­no akys pil­kos, o se­sės – ru­dos.

PET­RA: Ar esa­te vie­no­do ūgio?

VA­SA­RĖ: Ski­ria­si ir mū­sų ūgiai, ma­no bro­lis už ma­ne šiek tiek aukš­tes­nis.

PET­RA: Ko­kių po­mė­gių tu­ri­te? Ar jie taip pat skir­tin­gi?

VA­KA­RIS: La­bai (šyp­so­si).

VA­SA­RĖ: Man pa­tin­ka pieš­ti, bū­ti su gy­vū­nais, pra­leis­ti lai­ką gam­to­je, tru­pu­tį pa­žiū­rė­ti „You­Tu­be“, o ma­no bro­liui pa­tin­ka gei­mint (žais­ti kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus – red. past.) ir kal­bė­ti su drau­gais.

VA­KA­RIS: Man pa­tin­ka či­lint (at­si­pa­lai­duo­ti – red. past.) na­mie (šyp­so­si) ir ei­ti į lau­ką. Dar mėgs­tu nar­dy­ti. Ir la­bai sma­gu ei­ti ant le­do. Čiuo­ži­nė­ti pa­čiū­žo­mis yra ben­dras mū­sų su se­se po­mė­gis.

AS­TA: Ko­kie Jū­sų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai?

VA­KA­RIS: Kar­tais ge­ri, kar­tais blo­gi.

VA­SA­RĖ: Daž­niau­siai bū­na ge­ri, bet mes kar­tais pa­si­pe­šam, na, ne­si­pyks­tam, bet mu­ša­mės žai­di­mo pras­me (juo­kia­si abu).

KA­MI­LĖ: Ar pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai abie­jų min­tys su­tam­pa?

DVY­NU­KAI: Bū­na, ir ga­na daž­nai (šyp­so­si).

PET­RA: Ar mėgs­ta­te skir­tin­gą mais­tą, ar pa­na­šų?

DVY­NU­KAI (su­tar­ti­nai): Pa­na­šų.

VA­SA­RĖ: Bet ne to­kį pa­tį.

VA­KA­RIS: Man, pa­vyz­džiui, ne­pa­tin­ka avo­ka­dai ir vir­ti kiau­ši­niai. Ma­no se­sė la­bai juos mėgs­ta.

VA­SA­RĖ: Ma­no bro­lis mėgs­ta svo­gū­nus, o aš – ne. Pi­cos ir pa­na­šus mais­tas mums abiem pa­tin­ka.

AS­TA: Koks Tai­lan­de bu­vo Jū­sų mėgs­ta­miau­sias mais­tas, bet kaž­koks ki­toks ne­gu pas mus, Lie­tu­vo­je?

VA­SA­RĖ: Tom Yam man la­bai pa­ti­ko. Tai to­kia ašt­ri sriu­ba, ku­rios iš pra­džių ne­ga­lė­da­vau val­gy­ti, nes bu­vo per ašt­ri, bet da­bar la­bai ją mėgs­tu.

VA­KA­RIS: Ma­no mėgs­ta­miau­si, ko ge­ro, kep­ti ma­ka­ro­nai Pad Thai (tai­lan­die­tiš­ki ma­ka­ro­nai) ir Yellow no­od­les (kiau­ši­ni­niai gel­to­nie­ji ma­ka­ro­nai). Tie­siog Tai­lan­de man la­bai ska­nūs ma­ka­ro­nai, kep­ti su viš­tie­na ir dar­žo­vė­mis.

KA­MI­LĖ: Kiek me­tų gy­ve­no­te Tai­lan­de?

VA­KA­RIS: Pen­ke­rius su tru­pu­čiu me­tų pra­lei­do­me Tai­lan­de. Iš­vy­ko­me ten bū­da­mi pen­ke­rių.

SI­MO­NAS: Ko­dėl Jūs iš­vy­ko­te į Tai­lan­dą?

VA­SA­RĖ: Į Tai­lan­dą iš­vy­ko­me, nes tė­vai nu­spren­dė nuo­ty­kių pa­ieš­ko­ti. Tė­vai no­rė­jo, kad iš­mok­tu­me nau­ją kal­bą, su­si­pa­žin­tu­me su ki­to­kia kul­tū­ra ir re­li­gi­ja. Taip pat tu­rė­jo­me svei­ka­tos pro­ble­mų – bron­chi­nė ast­ma. Gy­dy­to­jas pa­siū­lė rink­tis šil­tes­nį kli­ma­tą. Mū­sų tė­vai pa­si­rin­ko Tai­lan­dą. Tai­lan­de maž­daug po sa­vai­tės pa­si­jau­tė­me kur kas ge­riau.

SI­MO­NAS: Ar re­ko­men­duo­tu­mė­te vai­kams, tu­rin­tiems pa­na­šių svei­ka­tos pro­ble­mų, nu­vyk­ti į Tai­lan­dą?

VA­SA­RĖ: Taip. Ir ne tik dėl svei­ka­tos. Vy­ki­te vi­si, ku­riems pa­tin­ka sau­lė, jū­ra, eg­zo­ti­ka... Bent atos­to­gų.

KA­MI­LĖ: Kaip Jums se­kė­si Tai­lan­de?

VA­KA­RIS: Ge­rai se­kė­si.

VA­SA­RĖ: Ge­rai se­kė­si, iš­sky­rus, kai kar­tais mo­kyk­lo­je su­ges­da­vo kon­di­cio­nie­riai ir bū­da­vo la­bai karš­ta mo­ky­tis.

KA­MI­LĖ: Ko­kia bu­vo Jū­sų įpras­ta ru­ti­na Tai­lan­de?

VA­SA­RĖ: At­si­ke­lia­me, su­si­ruo­šia­me ir va­žiuo­ja­me į mo­kyk­lą. Ke­lio­nė į mo­kyk­lą truk­da­vo 15–20 mi­nu­čių. Na­mų dar­bų už­duo­da­vo la­bai ma­žai ar­ba iš­vis ne­už­duo­da­vo. Tu­rė­da­mi ne­ma­žai lais­vo lai­ko ei­da­vo­me pa­si­vaikš­čio­ti, su­si­tik­da­vo­me su drau­gais.

VA­KA­RIS: Bet Tai­lan­de pa­mo­kos baig­da­vo­si vė­lai. Na­mo grįž­da­vo­me apie pu­sę še­šių po­piet. Daž­niau­siai sa­vait­ga­liais kaž­ką įdo­maus nu­veik­da­vo­me su drau­gais.

AS­TA: Ko­kią mo­kyk­lą lan­kė­te Tai­lan­de?

VA­SA­RĖ: Lan­kė­me Kra­bi In­ter­na­tio­nal Scho­ol. Tai Kra­bio tarp­tau­ti­nė mo­kyk­la.

SI­MO­NAS: Ko­kia vie­nos pa­mo­kos truk­mė Tai­lan­de?

VA­SA­RĖ: Pa­mo­ka trun­ka 45 mi­nu­tes, ta­čiau nė­ra per­trau­kų kas 10 mi­nu­čių. Iš­kart vyks­ta trys pa­mo­kos, o po jų bū­na va­lan­dos ar­ba pus­va­lan­džio per­trau­ka.

KA­MI­LĖ: Ko­kių da­ly­kų mo­kė­tės Tai­lan­de?

VA­SA­RĖ: Mums vy­ko fi­zi­nis ug­dy­mas, dai­lė, ma­te­ma­ti­ka, an­glų kal­ba, tik an­glų kal­ba bu­vo kaip čia lie­tu­vių (kaip gim­to­ji kal­ba – red. past.) ir ki­ti da­ly­kai, pa­na­šūs kaip Lie­tu­vo­je.

VA­KA­RIS: Dar mo­kė­mės ki­nų, ta­jų kal­bų, pa­sau­lio pa­ži­ni­mo ir moks­lų (angl. Scien­ce), per ku­riuos vyk­da­vo moks­li­niai eks­pe­ri­men­tai.

VA­SA­RĖ: Taip pat mo­kė­mės apie sa­vo kū­ną.

AS­TA: Ar Tai­lan­de leng­viau mo­ky­tis ne­gu Lie­tu­vo­je?

VA­KA­RIS: Kai kas leng­viau, kai kas sun­kiau.

VA­SA­RĖ: Man bu­vo leng­viau dėl to, kad ge­riau su­pras­da­vo­me kal­bą, vis­ko mo­kė­mės an­glų kal­ba.

VA­KA­RIS: Man ir­gi bu­vo leng­viau, bet da­bar ir čia leng­va, nes mo­ko­mės an­glų kal­bos, o man leng­viau­sia yra an­glų, nes Tai­lan­de vis­kas an­gliš­kai – ir pa­mo­kos, ir veik­la po jų.

SI­MO­NAS: Kas ge­riau­siai se­kė­si Tai­lan­de?

VA­SA­RĖ: Ko ge­ro, la­biau­siai se­kė­si ir la­biau­siai pa­ti­ko an­glų kal­ba.

VA­KA­RIS: Man taip pat an­glų kal­ba, nes bu­vo su­pran­ta­mos vi­sos są­vo­kos. Ir ma­te­ma­ti­ka pa­ti­ko.

SI­MO­NAS: Koks da­ly­kas yra mėgs­ta­miau­sias lie­tu­viš­ko­je mo­kyk­lo­je?

VA­SA­RĖ: Man la­biau­siai pa­tin­ka dai­lė, nes aš mėgs­tu pieš­ti. Tai­lan­de taip pat la­bai pa­ti­ko dai­lės pa­mo­kos. Lie­tu­vo­je dar la­bai įdo­mios ti­ky­bos pa­mo­kos.

AS­TA: Ko­dėl su­grį­žę į Lie­tu­vą pa­si­rin­ko­te Aly­taus šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ją? Ar tai bu­vo Jū­sų pa­čių no­ras, ar tė­vų su­ma­ny­mas?

VA­KA­RIS: Rin­ko­mės ir mes, ir mū­sų tė­vai, ne­la­bai bu­vo vie­tų šio­je gim­na­zi­jo­je, bet mus pri­ėmė.

VA­SA­RĖ: Man at­ro­do, šią gim­na­zi­ją tė­vai pa­siū­lė ir mes jiems pri­ta­rė­me.

VA­KA­RIS: Gir­dė­jo­me la­bai ge­rų at­si­lie­pi­mų apie Šv. Be­ne­dik­to gim­na­zi­ją, to­dėl ją ir pa­si­rin­ko­me. Da­bar džiau­gia­mės pri­ėmę šį spren­di­mą, nes tu­ri­me čia daug drau­gų, mo­ky­tis sma­gu ir įdo­mu.

PET­RA: Kur Jums la­biau pa­tin­ka gy­ven­ti – Tai­lan­de ar Lie­tu­vo­je?

VA­SA­RĖ: Man abi ša­lys pa­tin­ka. Iš­vis man sma­gu, kur šil­ta. Ta­čiau aš bu­vau pa­si­il­gu­si snie­go, to­dėl ma­ne šį­met džiu­gi­no žie­ma.

VA­KA­RIS: Man la­biau pa­ti­ko Tai­lan­de, o Lie­tu­vo­je ma­ne la­biau­siai ža­vi snie­gas ir le­das, nes jų Tai­lan­de nė­ra. Ta­čiau ten ga­li daug lai­ko pra­leis­ti prie jū­ros, ten vi­sa­da šil­ta.

SI­MO­NAS: Su ku­ria ša­li­mi sie­ja­te sa­vo at­ei­tį?

VA­SA­RĖ: Aš at­ei­tį la­biau sie­ju su Lie­tu­va, bet no­rė­čiau mo­ky­tis už­sie­ny­je ko­kia nors už­sie­nio kal­ba.

VA­KA­RIS: Aš at­ei­tį sie­ju su Lie­tu­va, nes ir gy­ven­da­mas už­sie­ny­je ži­no­jau, kad grį­šiu čia, į Lie­tu­vą.