Ka­ran­ti­nas pa­pil­dė ma­no gy­ve­ni­mą ir gra­žiais da­ly­kais

nuotrauka
Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Šian­dien ak­tu­a­liau­sias ir daž­niau­siai už­duo­da­mas klau­si­mas: „Kaip se­kė­si gy­ven­ti ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu?“ O ar mes ne nuo­lat sa­ve „ka­ran­ti­nuo­ja­me“ sa­vo įsi­ti­ki­ni­muo­se, dar­be, skur­de, li­go­se, tuš­ty­bė­je... Jei žvelg­tu­me į CO­VID-19 kaip į ei­li­nį vi­ru­są, o į ka­ran­ti­ną kaip į kas­die­ny­bę, ma­nau, šis lai­ko­tar­pis bū­tų bu­vęs leng­ves­nis, švel­nes­nis, drau­giš­kes­nis vie­nas ki­tam. Juk tiek daug pa­sau­ly­je yra ne­iš­gy­do­mų li­gų, jau ne­kal­bant apie vė­žį ar AIDS, bet ir apie vai­kus, ku­rie nuo gi­mi­mo pri­kaus­ty­ti prie lo­vos, ku­rie ne­tu­ri gy­ve­ni­mo pa­si­rin­ki­mo ir min­čių lais­vės.

Ką da­vė ir pa­kei­tė ma­no gy­ve­ni­me ka­ran­ti­nas? Jis pa­pil­dė ma­no gy­ve­ni­mą gra­žiais da­ly­kais. Kaip ir dau­ge­liui iš mū­sų, kai per­vargs­ti, no­ri­si atos­to­gų, ir štai mū­sų min­tys ma­te­ria­li­za­vo­si.

Ne­me­luo­siu, pra­džia bu­vo ne iš leng­vų­jų, nuo­to­li­nis mo­ky­mas bu­vo nau­jo­vė. Pir­mo­mis sa­vai­tė­mis ne­be­lik­da­vo lai­ko nie­kam, nes rei­kė­jo daug iš­mok­ti, pa­si­ruoš­ti psi­cho­lo­giš­kai pa­mo­koms. Vė­liau tai ta­po ru­ti­na, net­gi ga­lė­čiau teig­ti, jog toks mo­ky­mo bū­das dau­ge­liui da­vė dau­giau nau­dos nei sė­dė­ji­mas mo­kyk­los suo­le.

Mo­ki­niai ta­po la­biau su­si­kau­pę ir sa­va­ran­kiš­kes­ni. Nuo­to­li­nio mo­ky­mo me­tu dau­giau pro­ble­mų iš­ki­lo su tė­vais. Tik­rai bu­vo la­bai daug to­kių, ku­rie pa­dė­jo, mo­ty­va­vo, su­pra­to ir dė­ko­jo. Ta­čiau ki­ta da­lis kė­lė ne­su­vo­kia­mus rei­ka­la­vi­mus, ieš­ko­jo prie­ka­bių ir ty­liai keiks­no­jo kiek­vie­ną žings­nį.

Ir taip no­rė­jo­si pa­klaus­ti: o ką jūs pa­da­rė­te, kad pa­leng­vin­tu­mė­te mo­ky­to­jo dar­bą? Dau­ge­liui tė­vų dar trūks­ta bent men­kiau­sio iš­si­la­vi­ni­mo ir eti­ke­to. Ma­nau, da­lis kal­tės ten­ka ir mū­sų ša­lies eko­no­mi­kai, kai tė­vai tu­ri gal­vo­ti, ką pa­duo­ti val­gy­ti vai­kui, kuo ap­reng­ti.

Šiuo gy­ve­ni­mo eta­pu pa­ti ne tik mo­kiau, bet ir mo­kiau­si su sa­vo vai­kais. Kiek daug mes tu­ri­me mo­ky­to­jų, ku­rie gy­ve­na so­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu. Kiek daug pyk­čio vai­kams, už­duo­čių, ku­rios gy­ve­ni­me ne­tu­rės net men­kiau­sios iš­lie­ka­mo­sios ver­tės, už­duo­čių, ku­rias da­riau aš ir ki­ti tė­vai po 2–3 val.

Džiau­giuo­si sa­vo vai­kais, ku­rie į to­kius da­ly­kus ne­krei­pia dė­me­sio, ir tai su­stip­ri­no jų su­vo­ki­mą, jog nė­ra jau toks ir ge­ras pa­sau­lis.

Kaip sun­ku ras­ti at­sa­ky­mus vai­kams į klau­si­mą – „ko­dėl“? Tie­siog be­lie­ka nuo­lat kar­to­ti: pa­sau­lis žiau­rus, bet jūs iš­li­ki­te sa­vi­mi, bū­ki­te pa­vyz­džiu, šyp­se­na ir ty­ra sie­la, ku­ri už­krės vie­ną, ki­tą ir gal­būt vie­ną die­ną ne­be­liks pyk­čio, pa­ty­čių, smur­to.

Juo­kin­gai grau­du, bet „pa­si­se­kė“ tė­vams, ku­rie, pa­li­kę sa­vo šei­mas ir su­kū­rę nau­jas, pa­li­ko sa­vus vai­kus. O kaip­gi ki­taip, juk ka­ran­ti­nas! Jei prieš tai to­kiems tė­vams ap­lan­ky­ti vai­ką bu­vo at­lik­ta prie­vo­lė, tai ka­ran­ti­nas bu­vo pa­lai­ma jų gy­ve­ni­me. To­kiems tė­vams ne­pa­dės jo­kios mo­ra­li­nės dog­mos, nes jų net ne­ras­ta. Juk jie kerš­tau­ja mo­ti­noms ir ne­su­vo­kia, kad ne mo­ti­noms jų rei­kia, o vai­kams.

Ga­liau­siai, nu­sto­jau gal­vo­ti, ko­dėl žmo­nės to­kie, ar tai kaž­ką pa­keis? Tik nai­ki­na­me sa­ve iš vi­daus to­kio­mis min­ti­mis. Su­si­tai­kiu­si ir daug dir­bu­si psi­cho­lo­giš­kai ir fi­ziš­kai, pa­si­nė­riau į li­te­ra­tū­rą. Per­skai­čiau be­ga­lę kny­gų, pra­de­dant Jo­di Pi­cout, Herb­jorg Was­smo, bai­giant leng­ves­niais, „lėkš­tais“ kū­ri­niais. Nie­ka­da ne­bu­vau fil­mų ir te­le­vi­zi­jos mė­gė­ja, ta­čiau pa­si­nė­riau ir į ki­no pa­sau­lį. At­ra­dau daug nuo­sta­bių fil­mų, ir ne es­mė, kiek pel­nę „Os­ka­rų“, bet idė­jos, sa­vo­tiš­ka pa­tir­tis ir pa­mąs­ty­mai da­vė daug dau­giau nei ti­kė­jau­si. Pa­ke­rė­jo „Šind­le­rio są­ra­šas“, „Ge­ru­mo ste­buk­las“, „Ne­lie­čia­mie­ji“ ir ki­ti, dau­ge­lį jų žiū­rė­jau po ke­le­tą kar­tų.

Ir pa­bai­gai... Nie­ko ne­pa­si­ža­dė­jau ir nie­ko ne­kei­siu gy­ve­ni­me po ka­ran­ti­no. Džiau­giuo­si šiuo lai­ko­tar­piu, ku­ris su­ar­ti­no su vai­kais, pa­čia sa­vi­mi, lei­do sa­vo­tiš­kai pail­sė­ti ir su­si­dė­lio­ti min­tis.

Mo­ky­to­ja Adrija

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.