Ką da­ry­ti tė­vams, ne­te­ku­siems kū­di­kio?

Ka­ro­li­na Bag­do­nė, XFM ra­di­jas
Komentarai (0)
2019 Rugpjūtis 5
Nuotr.
Kja­ra, En­ri­kas ir Ma­ri­ja.
Lietuvoje kūdikio kasmet netenka apie 4 tūkst. šeimų. Tai sudėtinga, dažnai nutylima tema. Šiemet lietuviškai išleistoje knygoje „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ („Magnificat leidiniai“) pasakojama apie sukrečiančią jaunos italų šeimos patirtį. Kjara ir Enrikas Petrilai neteko dviejų kūdikių vos jiems gimus, o laukiantis trečiojo sužinojo, kad Kjarai vėžys. Ji atidėjo gydymą, kad išnešiotų ir pagimdytų vaikelį, ir mirė sulaukusi vos 28 metų. Ką daryti patyrus tokią situaciją? Kur kreiptis pagalbos? Ko galime tikėtis iš medikų Lietuvoje? Į šiuos klausimus atsako Motinystę globojančių iniciatyvų sąjungos vadovė, „Gedintiems kūdikio“ autorė Laima Steponavičienė ir fotografė, „Gedintiems kūdikio“ savanorė Monika Požerskytė.

– Su kuo su­si­du­ria šei­mos Lie­tu­vo­je? Ar yra pa­na­šių is­to­ri­jų į Kja­ros ir En­ri­ko?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Šei­moms Lie­tu­vo­je ir­gi pasitaiko su­si­dur­ti su to­kia si­tu­a­ci­ja, kai pa­aiš­kė­ja, kad bū­si­mas vai­ke­lis yra ne­iš­si­vys­tęs ar tu­ri ki­to­kių su­tri­ki­mų, ku­rie ne­leis­tų jam sa­va­ran­kiš­kai gy­ven­ti po gi­mi­mo ar­ba tas gy­ve­ni­mas bū­tų la­bai trum­pas ir ne­ko­ky­biš­kas. Tai ta­po ak­tu­a­lu prieš po­rą me­tų, kai bu­vo įves­ta pe­ri­na­ta­li­nė pa­tik­ra 18–20 nėš­tu­mo sa­vai­tę, kuo­met mo­te­riai da­ro­mas ul­tra­gar­sas ir ieš­ko­ma ap­si­gi­mi­mų.

– Ko­kio Lie­tu­vo­je po­žiū­rio su­lauk­tų šei­mos, pa­si­rin­ku­sios lauk­tis ir gim­dy­ti vai­kų, ku­rie ne­iš­gy­vens? Ar su­lauk­tų gy­dy­to­jų pa­lai­ky­mo?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Ga­lė­čiau tik spė­lio­ti iš kon­teks­to. Bet žiū­rint iš svei­ka­tos prie­žiū­ros sis­te­mos per­spek­ty­vos vie­nas iš es­mi­nių aku­še­ri­jos ko­ky­bės ro­dik­lių yra pe­ri­na­ta­li­nis mir­tin­gu­mas. Tai skai­čius, nu­ro­dan­tis kū­di­kių mir­tin­gu­mą nuo 22 nėš­tu­mo sa­vai­tės, kai jau gi­męs vai­sius lai­ko­mas pi­lie­čiu, iki 7 die­nų po gi­mi­mo. Sis­te­ma no­ri šį ro­dik­lį tu­rė­ti kuo ge­res­nį, tad, ko ge­ro, la­biau ap­si­mo­ka, kad kū­di­kiai, tu­rin­tys su gy­vy­be ne­su­de­ri­na­mų ap­si­gi­mi­mų, sa­vo gy­ve­ni­mą baig­tų iki 22 sa­vai­tės, t. y. iki to lai­ko, kai jie pa­teks į pe­ri­na­ta­li­nio mir­tin­gu­mo sta­tis­ti­ką.

– Ko­kios pa­cien­tų tei­sės Lie­tu­vo­je?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Pa­cien­tų tei­sės vi­so­se svei­ka­tos prie­žiū­ros sri­ty­se yra tos pa­čios. Svar­bu ži­no­ti, kad ne­tu­ri­me pa­rei­gos gau­ti me­di­ci­ni­nę pa­gal­bą. Vi­suo­met ga­li­me at­si­sa­ky­ti tiek in­ter­ven­ci­jų, tiek me­di­ci­ni­nių pa­slau­gų, ne­pri­va­lo­me su­tik­ti, net jei mums yra siū­lo­mos pe­ri­na­ta­li­nės pa­tik­ros, ul­tra­gar­sas, ver­ti­nan­tys vai­siaus vys­ty­mą­si. Net­gi kvies­čiau šei­mas už­duo­ti sau klau­si­mą: „O kas bū­tų, jei­gu ta ul­tra­gar­si­nė pa­tik­ra pa­ro­dy­tų ap­si­gi­mi­mus?“ Jį ver­tė­tų už­duo­ti dar prieš at­lie­kant pa­tik­rą. Gal­būt net­gi dėl leng­vo ir ne­rū­pes­tin­go lau­ki­mo­si ver­tė­tų jos iš­vis at­si­sa­ky­ti.

– Kny­go­je apie Kja­rą ir En­ri­ką daug fo­to­gra­fi­jų, ku­rio­se jie­du su mirš­tan­čiais ar­ba jau mi­ru­siais sa­vo kū­di­kiais. O kaip jūs su­si­dū­rė­te su šia te­ma?

Mo­ni­ka Po­žers­ky­tė: Aš, kaip ir dau­ge­lis žmo­nių, nie­ko ne­ži­no­jau apie tai, kol ne­pa­ma­čiau Lai­mos skel­bi­mo apie sa­va­no­rių pa­ieš­ką. At­si­lie­piau, nes su­pra­tau, kad kaip fo­to­gra­fė no­riu pa­dė­ti ir sa­va­no­riau­ti to­kiu bū­du. To­kių sa­va­no­riš­kų ini­cia­ty­vų yra už­sie­ny­je, net fo­to­gra­fų or­ga­ni­za­ci­jų, pa­vyz­džiui, „Now I Lay Me Down to Sle­ep“, ku­rios fo­to­gra­fuo­ja bū­tent ne­tek­tį iš kar­to po gim­dy­mo ar kiek vė­liau. Lie­tu­vo­je tai pir­mas ma­žas, bet svar­bus žings­nis, kaip su­si­tvar­ky­ti su ge­du­lu ir jį iš­gy­ven­ti.

– Ar jau krei­pė­si šei­mos?

Mo­ni­ka Po­žers­ky­tė: Taip. Pir­ma­s kar­tas bu­vo, kai kū­di­kis jau bu­vo mi­ręs ir bu­vo ga­na su­dė­tin­ga, ta­čiau ne­tek­tį pa­ty­ru­siai šei­mai sa­kiau, kad vis­ką pa­tir­sim kar­tu. Pa­ma­čiau, kad nie­kas ki­tas jiems ne­pa­de­da, ap­link San­ta­ros kli­ni­kos, ko­ri­do­rius, vos ne ba­tų dė­žu­tė­je pa­dė­tas kū­di­kis. Su­pra­tau, kad apie tai rei­kia kal­bė­tis ir to­kioms šei­moms rei­kia di­de­lės pa­gal­bos. Tą kar­tą ma­no dar­bo bu­vo la­bai ma­ža, bet vė­liau su­lau­kiau iš šei­mos at­si­lie­pi­mo, kad pa­dė­jau jiems iš­si­verk­ti.

– O ga­li­te da­ly­vau­ti gim­dy­mų me­tu?

Mo­ni­ka Po­žers­ky­tė: Ga­li­ma da­ly­vau­ti gim­dy­mų me­tu, bet jei­gu bū­tų su­dė­tin­ga si­tu­a­ci­ja, su­si­ju­si su mir­ti­mi, ne­ži­nau, kaip šei­ma ar gy­dy­to­jai re­a­guo­tų į ma­no da­ly­va­vi­mą. Ma­nau, kad šei­ma tu­rė­tų bū­ti ne­įti­kė­ti­nai są­mo­nin­ga. Ši kny­ga kaip tik yra apie itin są­mo­nin­gus žmo­nes, su­vo­kian­čius kiek­vie­ną žings­nį. Fo­to­gra­fi­ja įma­no­ma tik kal­ban­tis fo­to­gra­fui ir šei­mai, ta­rian­tis, kaip jau­sie­si ir kad tau rei­kės ki­tų žmo­nių pa­gal­bos bei pa­lai­ky­mo.

Šei­mos na­riai taip pat tu­rė­tų pa­lai­ky­ti vie­ni ki­tus, kad ne­bū­tų no­ri­ma grei­čiau pa­mirš­ti, ne­kal­bė­ti. Ši pa­tir­tis nie­ka­da ne­pa­si­mirš, vien dėl to, kad ty­lė­si. Tad svar­bus są­mo­nin­gu­mas ir pri­im­ti si­tu­a­ci­ją to­kią, ko­kia ji yra.

No­riu pa­brėž­ti, kad fo­to­gra­fuo­ju ne­at­ly­gin­ti­nai ir nuo­trau­kas šei­ma gau­na po­pie­ri­niu for­ma­tu. Jas ga­li pa­lies­ti, pa­im­ti kaip svar­bų at­si­mi­ni­mą, do­ku­men­tą ar die­no­raš­tį, ku­rį pri­rei­kus ga­li pa­var­ty­ti.

– Kaip ki­lo idė­ja pa­dė­ti šei­moms, kad jie ga­lė­tų pa­si­kvies­ti fo­to­gra­fą ir jam pa­de­dant iš­gy­ven­ti ge­dė­ji­mą per nuo­trau­kas?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Ma­no šei­mo­je yra mi­rę du kū­di­kiai – ma­no se­suo ir ma­no se­sers vai­ke­lis. Pa­ti aug­da­ma jau­čiau, kad jie tar­si ne­iš­ge­dė­ti, pa­mirš­ti, jų tar­si ne­bu­vo ir man pa­čiai ki­lo po­rei­kis su jais at­si­svei­kin­ti. Tą aš ir pa­da­riau. Kar­tu ki­lo min­tis, kad fo­to­gra­fi­jos, įam­žin­tos aki­mir­kos su vai­ku, del­niu­kai, pė­du­tės, tai, ką mes vi­si bran­gi­na­me iš vai­kų pir­mų­jų nuo­trau­kų, kas mums yra taip svar­bu, ga­lė­tų pa­gel­bė­ti šei­mai iš­gy­ven­ti ge­dė­ji­mo pro­ce­są.

– Ko­kios ki­tų ša­lių ge­ro­sios pa­tir­tys? Ko­kia pa­gal­ba šei­moms ga­li bū­ti siū­lo­ma už­sie­ny­je?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Do­mė­jau­si Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos pa­dė­ti­mi, kaip siū­lo­ma spe­cia­lis­tams pa­dė­ti ne­tek­tį pa­ti­rian­čiai šei­mai. Jie taip pat tu­ri ga­li­my­bę įam­žin­ti vai­ku­tį fo­to­gra­fi­jo­se. Sta­cio­na­ruo­se net­gi yra pa­pras­ti po­la­roi­dai, o pa­čios slau­gės ga­li nu­fo­tog­ra­fuo­ti šei­mai kū­di­kį. Šei­ma ska­ti­na­ma pa­bū­ti su vai­ke­liu. Net­gi jei mo­te­ris griež­tai at­si­sa­ko, bet slau­gė pa­da­ro nuo­trau­ką ir siū­lo ją šei­mai. Po ku­rio lai­ko šei­ma pri­ima nuo­trau­ką ir pa­si­i­ma vai­ke­lį bei ga­li su juo bū­ti tiek, kiek yra kom­for­ta­bi­lu. Šei­mai dar siū­lo­ma nu­praus­ti, ap­reng­ti vai­ke­lį. Tai, ką mes anks­čiau da­ry­da­vo­me mi­rus mū­sų ar­ti­mie­siems, at­si­svei­kin­da­vo­me su jais kū­niš­ku bū­du. Yra nuo­mo­nių, kad tai pa­de­da at­si­svei­kin­ti šei­mai to­kios ypa­tin­gos ne­tek­ties at­ve­ju.

– Kaip pa­dė­ti ar­ti­mie­siems, drau­gams, ką pa­tar­tu­mė­te da­ry­ti? Ko ne­sa­ky­ti?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Tie­siog steng­čiau­si bū­ti su ta mo­te­ri­mi, nes jai skau­da. Kuo dau­giau erd­vės tu­ri tam ne­tek­ties skaus­mui iš­gy­ven­ti, tuo leng­viau ji­sai per ją per­eis. Pa­tar­čiau šne­kė­tis apie vai­ke­lį, nors tai ga­li bū­ti bai­su. Jo­kiu bū­du ne­rei­kė­tų sa­ky­ti, kad taip jam ge­riau, tu tu­rė­si ki­tų vai­kų. Ne­rei­kia nu­neig­ti ši­tos pa­tir­ties ir to, kad vai­ke­lis eg­zis­ta­vo. Jei yra fo­to­gra­fi­jos, at­si­mi­ni­mai, ska­tin­čiau pa­sa­ko­ti apie tą vai­ke­lį.

Jei mo­te­ris pa­ti­ria ne­tek­tį, tai daž­nai ky­la klau­si­mas, ar aš ma­ma, jei aš jo ne­au­gi­nau. Kvies­čiau pa­tvir­tin­ti mo­te­rims, kad ne­svar­bu, kiek lai­ko tas vai­ke­lis bu­vo prie ta­vęs, ar jis tik pri­lie­tė, ar iš­bu­vo vi­są nėš­tu­mo lai­ko­tar­pį, ar net­gi pra­bė­go po­ra tre­je­tas va­sa­rų jo gy­ve­ni­me. Ne­svar­bu, nuo tos aki­mir­kos, kai jis pas ta­ve at­ke­liau­ja, – tu esi ma­ma.

Mo­ni­ka Po­žers­ky­tė: Man at­ro­do, kad la­bai ma­žai kal­ba­ma apie mir­tį. Is­to­riš­kai su­si­dė­lio­jo, kad mir­ties fo­to­gra­fi­ja bu­vo la­bai na­tū­ra­lus da­ly­kas, da­bar ta mir­tis ir ne­tek­tis taip to­li­na­ma, už­glais­to­ma, kū­no ne­be­ma­to­ma ir tas tik­rai žmo­gui ne­pa­de­da. Mir­tis yra ir ša­lia, nors ir jau­čia­me jau­nys­tės kul­tą, ban­dy­mą ją pa­slėp­ti. Ži­nau, kad nie­kas ne­no­ri kal­bė­ti ir klau­sy­ti, nes pa­va­sa­ris ar­ba aš da­bar lai­min­gas, kam čia tos sun­kios te­mos. Nie­kas ne­sa­ko, kad tau rei­kia liū­dė­ti da­bar, jei ne­su­si­dū­rei su tuo. Šis mąs­ty­mas ne­pa­kenks, bet pa­ruoš. Juk nie­kas ne­gy­ve­na am­ži­nai.

– Drą­sa, ti­kė­ji­mas ir mei­lė – tai trys da­ly­kai, ku­riuos at­sklei­džia Kja­ros ir En­ri­ko is­to­ri­ja. O gal Jūs at­ra­do­te ir ki­tų?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Šios šei­mos is­to­ri­ja la­bai jaut­ri, su­kre­čian­ti, bet pa­si­da­ly­siu tuo, ko aš ti­kė­jau­si, bet ne­at­ra­dau. Bet ne­at­ra­dau pyk­čio. Ko­dėl? Tie­siog ži­nau, kad vie­na iš ge­dė­ji­mo sta­di­jų yra pyk­tis. Jų yra pen­kios ir jas vi­sas rei­kia per­ei­ti, kad su­si­tai­ky­tum ir ga­lė­tum ju­dė­ti to­liau. Esu pa­ste­bė­ju­si, kad vė­žys yra su­si­jęs su ne­iš­reiš­kia­mo­mis emo­ci­jo­mis, ne­lei­di­mu sau jaus­ti pyk­čio. Vi­si skai­ty­da­mi pri­si­ma­tuo­ja­me tą is­to­ri­ją „o kaip bū­tų man“. Aš įsi­vaiz­duo­ju, kad ma­ny­je pyk­čio bū­tų, nes tie­siog tai la­bai stip­ru.

– Ką pa­tar­tu­mėt šei­moms, pa­kliu­vu­sioms į to­kią si­tu­a­ci­ją gim­dy­mo me­tu ar iki jo?

Lai­ma Ste­po­na­vi­čie­nė: Pa­lin­kė­čiau to­kioms šei­moms ne­tu­rė­ti pla­no. Ne­su­si­gal­vo­ti, kaip jie da­bar tu­rė­tų bū­ti, ko­kias emo­ci­jas tu­rė­tų pa­tir­ti, ne­už­si­da­ry­ti į dė­žu­tę ir leis­ti sau tie­siog bū­ti. Ge­du­lo yra tiek, kiek yra mei­lės. Tas skaus­mas tar­si pa­ro­do, kaip la­bai tą žmo­gų my­lė­jo.

Mo­ni­ka Po­žers­ky­tė: Ma­nau, kad rei­kia daug kal­bė­ti, tar­tis, ne­už­si­da­ry­ti. Kja­ros ir En­ri­ko is­to­ri­jo­je ra­si­me daug są­mo­nin­go pa­si­rin­ki­mo, tad skai­tant ją ga­li su­si­dė­lio­ti dau­giau va­rian­tų ar pa­si­rin­ki­mų, ku­rie ga­li pa­dė­ti pa­kliu­vus į pa­na­šią si­tu­a­ci­ją. Te­ma sun­ki ir ne­si­no­ri apie ją kal­bė­ti, bet pra­bi­lę gal­būt kaž­kam ga­lė­si­me pa­dė­ti ir pa­ro­dy­si­me pa­gal­bos bū­dų.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.