Juo­zo Mu­zi­ke­vi­čiaus fo­to­gra­fi­jos vir­tu­vė – per ka­len­do­ri­nius me­tus iki šian­dien fo­to­apa­ra­to už­rak­tas bu­vo nu­spaus­tas 20238 (dvi­de­šimt tūks­tan­čių du šim­tus tris­de­šimt aš­tuo­nis) kar­tus

Juozas Muzikevičius: „Sa­vo at­vaiz­dų tu­riu gal­būt net de­šimt, ta­čiau „Aly­taus nau­jie­noms“ pa­da­riau iš­im­tį ir žmo­na Liudmila nu­fo­tog­ra­fa­vo, taip sa­kant, švie­žiai.“
Juozas Muzikevičius: „Sa­vo at­vaiz­dų tu­riu gal­būt net de­šimt, ta­čiau „Aly­taus nau­jie­noms“ pa­da­riau iš­im­tį ir žmo­na Liudmila nu­fo­tog­ra­fa­vo, taip sa­kant, švie­žiai.“
– Kiek me­tų fik­suo­ja­te pra­ei­nan­tį lai­ką: įvy­kius, žmo­nes, gam­tą? Ko­dėl ap­skri­tai pra­dė­jo­te fo­to­gra­fuo­ti? Ko­kia bu­vo pra­džia? Ar tai na­tū­ra­liai ta­po gy­ve­ni­mo da­li­mi, ar to­kia bu­vo Jū­sų sie­kia­my­bė? To­kiais klau­si­mais api­bė­rė­me fo­to­gra­fą Juo­zą Mu­zi­ke­vi­čių, mies­tie­čių va­di­na­mą Aly­taus vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo met­raš­ti­nin­ku. Juo­zas tei­gia, kad toks ge­bė­ji­mas – Die­vo do­va­na ir tė­vo Sta­sio Mu­zi­ke­vi­čiaus po­zi­ty­viai sū­nui nuo ma­žens ro­dy­tas šio kū­ry­bi­nio po­mė­gio pa­vyz­dys. Kiek­vie­ną Dzū­ki­jos sos­ti­nės ryš­kes­nį įvy­kį bei žmo­nių nuo­tai­kas fik­suo­jan­tį J.Mu­zi­ke­vi­čių kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ. Bet pir­miau­sia pa­ties Juo­zo mo­no­lo­gas apie jį už­val­džiu­sio po­mė­gio pra­džių pra­džią.

– Ma­nau, kad man la­bai tik­tų liau­dies po­sa­kis: „Obuo­lys nuo obels to­li ne­kren­ta“... Kad pa­im­čiau į ran­kas fo­to­apa­ra­tą, ma­tyt, lė­mė du fak­to­riai: ma­no am­ži­ną atil­sį tė­vas Sta­sys Mu­zi­ke­vi­čius bu­vo Va­ba­lių (Rai­ti­nin­kų se­niū­ni­ja) ir ap­lin­ki­nių kai­mų fo­to­gra­fas, o ant­ra­sis fak­to­rius, tai Die­vo do­va­na, kaip ir mu­zi­ka, kaip ir ga­bu­mas ki­tų sri­čių me­nams, ku­riuos žmo­gus, at­ei­da­mas į šį pa­sau­lį, kar­tu at­si­ne­ša su sa­vi­mi.

Nu­spaus­ti fo­to­apa­ra­to už­rak­tą ga­li kiek­vie­nas, ta­čiau fo­to­gra­fuo­ti ga­li to­li gra­žu ne bet kas. Nuo pat ma­žų die­nų ste­bint, kaip tai da­ro ma­no tė­vas, taip pat jam pa­de­dant, ir bu­vo pa­da­ry­ti pir­mie­ji ma­no pa­žin­ti­niai žings­niai fo­to­gra­fi­jos pa­sau­lio la­bi­rin­tuo­se.

Fo­to­gra­fa­vi­mo pra­džia bu­vo ga­lin­ga. Pa­kan­ka­mai ge­ru to lai­ko tė­vo fo­to­apa­ra­tu „Mosk­va 5“ na­muo­se bu­vo nu­fo­tog­ra­fuo­ta vis­kas, kas tik įma­no­ma. Emo­ci­jų, ga­vus do­va­nų pir­mą­jį fo­to­apa­ra­tą „Sme­na“, ne­ap­ra­ši­nė­siu, ka­dan­gi to ant po­pie­riaus pa­da­ry­ti ne­įma­no­ma.

Vė­liau bu­vo ame­ri­kie­tiš­kas „Ko­dak“, ru­siš­ki (vo­kiš­ko „Lei­ca“ ko­pi­ja) „Zor­kij 2C“, „Kiev“, „Ze­nit“ ir ki­tų jau šiuo­lai­ki­nių ži­no­mų bren­dų fo­to­apa­ra­tai. Kaip ir kiek­vie­no­je sri­ty­je, taip ir fo­to­gra­fi­jo­je, tik lai­kui bė­gant žmo­gus įgy­ja vis mo­der­nė­jan­čią fo­to­tech­ni­ką, pa­pil­do­mų ži­nių, pa­tir­ties, dar­bo prak­ti­kos.

Nors pro­fe­sio­na­liu fo­to­gra­fu taip ir ne­ta­pau, ta­čiau fo­to­gra­fi­ja ta­po vie­na iš mėgs­ta­miau­sių lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­mų.

 

– Jū­sų nuo­trau­ko­se – gam­tos erd­vių gi­lu­ma, jos kei­ti­ma­sis. Fo­to­gra­fuo­da­mas gam­tą, ko pir­miau­sia ieš­ko­te? Žmo­nių jo­je tur­būt ne­pa­gei­dau­ja­te?

– Pei­za­žas yra me­ni­nės fo­to­gra­fi­jos kū­ri­nys, ku­ria­me vaiz­duo­ja­mas na­tū­ra­lus kraš­to­vaiz­dis – kal­nai, miš­kai, upės, eže­rai, kai­mai. Be­veik vi­sa­da pei­za­že yra vaiz­duo­ja­ma že­mė, van­duo ar­ba dan­gus, to­dėl žmo­gaus at­si­ra­di­mas pei­za­žo kad­re ga­li įgau­ti vi­siš­kai ki­tą fo­to­gra­fi­jos pras­mę.

Fo­to­gra­fuo­da­mas kraš­to­vaiz­dį, vi­sa­da ieš­kau pa­čios gam­tos su­for­muo­tų de­ri­nių ir sa­vo fo­to­gra­fi­jo­se sten­giuo­si au­di­to­ri­jai pa­ro­dy­ti jos tik­rą na­tū­ra­lų gro­žį. Tai ne­su­re­ži­suo­tos te­mos, o tik­ras gy­ve­ni­mas.

 

– Ar daug ką nuo­trau­ko­se nu­le­mia oras? Kar­tais ten­ka fo­to­gra­fuo­ti ir ne­pa­lan­kio­mis są­ly­go­mis, bet ir tuo­met per­liu­kų, ge­rų kad­rų ran­da­si.

– Oras fo­to­gra­fi­jai ne­tu­ri jo­kios įta­kos. Pa­grin­di­nis sėk­mės kri­te­ri­jus bu­vo ir liks ap­švie­ti­mas bei kom­po­zi­ci­ja, nors mo­ky­mo įstai­go­se įta­kos fak­to­riai fo­to­gra­fi­jai kla­si­fi­kuo­ja­mi tru­pu­tį ki­taip.

Tin­ka­mas ob­jek­to ap­švie­ti­mas ga­li pa­da­ry­ti ste­buk­lą, ar­ba at­virkš­čiai, to­dėl fo­to­gra­fas, prieš va­žiuo­da­mas fo­to­gra­fuo­ti kraš­to­vaiz­džio, tu­rė­tų bū­ti su­si­pa­ži­nęs su te­ori­nė­mis ži­nio­mis, ži­no­ti iš­raiš­kos prie­mo­nes, kom­po­na­vi­mo pa­grin­dus, iš­ma­ny­ti sa­vo tu­ri­mos fo­to­tech­ni­kos val­dy­mą bei ga­li­my­bes ir įver­tin­ti na­tū­ra­lų ap­švie­ti­mą. Ta­čiau net griež­tai lai­kan­tis ra­šy­tų ir ne­ra­šy­tų fo­to­gra­fa­vi­mo tai­syk­lių, ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas to­li gra­žu ne vi­sa­da pa­vyks­ta tei­gia­mas ir ne kiek­vie­na tik­ro­vę at­spin­din­ti nuo­trau­ka yra vaiz­din­ga ir tu­ri me­ni­nę ver­tę.

Jei­gu nag­ri­nė­tu­me vien tik stu­di­ji­nę me­ni­nę fo­to­gra­fi­ją, pri­va­lė­tu­me įver­tin­ti ir pa­pil­do­mas są­ly­gas, to­kias kaip erd­vės ir daik­tų ap­im­ties per­tei­ki­mas, spal­vų der­mę, to­nus ir pus­to­nius, fo­no ir ob­jek­to san­ty­kį, kom­po­zi­ci­ją ir dar daug pa­pil­do­mų da­ly­kų, bet tai jau yra pro­fe­sio­na­lus moks­las.

 

– Esa­te iš tų žmo­nių, ku­rie su­spė­ja bū­ti vi­sur. Ir vis su fo­to­apa­ra­tu. Ko­kių si­tu­a­ci­jų pi­lie­tiš­ka Jū­sų kaip fo­to­gra­fo akis ieš­ko įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se?

– Šis klau­si­mas pri­ver­tė nu­si­šyp­so­ti. La­bai no­rė­čiau su­spė­ti vi­sur! Ir daug dar­bų dar nu­dirb­ti, ir pa­žve­jo­ti, ir vi­sus ren­gi­nius ap­lan­ky­ti, ne­pra­lei­džiant nė vie­no, ta­čiau pa­se by­lo­jan­tis įra­šas įspė­ja, kad tau jau be­veik 63 me­tai, to­dėl kar­tais no­rus pri­va­lai de­rin­ti su ga­li­my­bė­mis.

Fo­to­gra­fa­vi­mas ren­gi­niuo­se su­tei­kia la­bai daug tei­gia­mų emo­ci­jų, ta­čiau re­por­ta­ži­nė fo­to­gra­fi­ja yra pa­ti sun­kiau­sia fo­to­gra­fi­jos sri­tis, to­dėl ne vi­si ją mėgs­ta.

Tai ne gė­ly­čių dar­že­ly­je įam­ži­ni­mas, nes jos ten ne­ju­da, ne­si­vai­po, ne­mirk­si ir ne­žiop­čio­ja. Fo­to­gra­fi­jo­je pa­ro­dy­ti tik­rą nuo­tai­kin­gą ren­gi­nio nuo­tai­ką yra la­bai su­dė­tin­gas ir la­bai var­gi­nan­tis dar­bas. Po 2–3 va­lan­dų ren­gi­nio fo­to­gra­fa­vi­mo jau­čiuo­si ly­giai taip pat, lyg sta­ty­bo­je bū­čiau ati­dir­bęs vi­są dar­bo die­ną. Ta­čiau įdė­tos pa­stan­gos at­si­per­ka su kau­pu, nes ren­gi­nių fo­to­gra­fi­jos vi­sa­da tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę.

 

– Fo­to­gra­fuo­ja­te ir žmo­nes. Nuo­trau­kas skelb­da­mas feis­bu­ke, jas pa­tei­kia­te kaip do­va­ną žmo­gui, jį pra­džiu­gi­na­te. Kaip sa­ko pro­fe­sio­na­lūs fo­to­gra­fai, por­tre­tas – aukš­čiau­sias meist­rys­tės iš­ban­dy­mas. Jums svar­bu, kaip nuo­trau­ko­je at­ro­do žmo­gus?

– Ren­gi­nys ir žiū­ro­vas – ne­si­bai­gian­ti te­ma kaip ir pats pa­sau­lis. Trum­pai pa­kal­bė­ki­me apie lai­ką, ma­dą ir žiū­ro­vą. Ga­liu drą­siai tvir­tin­ti, kad nau­do­da­ma­sis so­cia­li­nių tin­klų su­teik­to­mis ga­li­my­bė­mis, iš aly­tiš­kių bu­vau pir­mas, feis­bu­ke pub­li­kuo­jan­tis di­de­lius kie­kius įvai­rių ren­gi­nių fo­to­gra­fi­jų, ku­rias la­bai šil­tai pri­im­da­vo jo au­di­to­ri­ja. Ir ne tik iš Aly­taus.

Dau­ge­lis ko­le­gų krai­pė gal­vas ir ste­bė­jo­si, kad vis­ką da­rau iš nie­ko ne­im­da­mas jo­kio at­ly­gio. Į už­duo­da­mus man klau­si­mus vi­siems bu­vau pa­ruo­šęs vie­ną vie­nin­te­lį at­sa­ky­mą: ne vis­ką ga­li­ma pra­val­gy­ti. Žiū­ro­vas yra la­bai reik­lus. Nors ir ne vi­sa­da vis­kas pa­vyk­da­vo pui­kiai, ta­čiau žmo­nės, ma­ty­da­mi ir ver­tin­da­mi įdė­tas pa­stan­gas, ne­kri­ti­kuo­da­vo ir vi­sa­da iš­lai­ky­da­vo eti­ką.

Nie­ka­da ne­sie­kiau tap­ti pro­fe­sio­na­liu fo­to­gra­fu. Ta­čiau net iš ar­ti ne­ga­li­ma ly­gin­ti fo­to­gra­fa­vi­mo pro­fe­sio­na­liai įreng­to­se fo­to­stu­di­jo­se su gat­vės fo­to­gra­fi­ja. Tai yra du ab­so­liu­čiai ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai, bet jei­gu tu gat­vė­je žmo­gų nu­fo­tog­ra­fa­vai gra­žiai ir tvar­kin­gai, pa­ro­dei jo nuo­tai­ką, drą­siai ga­li sa­ve lai­ky­ti pa­žen­gu­siu fo­to­gra­fu.

So­cia­li­niai tin­klai šian­dien gal­būt yra di­džiau­sias pa­sau­lio at­ra­di­mas. Fo­to­gra­fuo­da­mas ren­gi­nius vi­sa­da la­bai leng­vai ran­du kon­tak­tą su fo­to­gra­fuo­ja­muo­ju, to­dėl pa­si­tai­ko tik la­bai re­ti vie­ne­ti­niai at­ve­jai, ka­da žmo­gus, tik dėl jam vie­nam ži­no­mų prie­žas­čių, man­da­giai pa­pra­šo jo ne­fo­tog­ra­fuo­ti. La­bai ma­lo­nu fo­to­gra­fuo­ti jau­ni­mą. Jau­nuo­liai ne­tu­ri jo­kių kom­plek­sų, to­dėl pa­tys pra­šo ir no­riai po­zuo­ja.

Pats to ne­jau­čiu, ta­čiau Aly­tu­je gir­dė­jau sklan­dant gan­dus, kad tu­riu ypa­tin­gą Die­vo duo­tą do­va­ną fo­to­gra­fuo­ti mo­te­ris. To­kius at­si­lie­pi­mus man yra la­bai ma­lo­nu gir­dė­ti.

Jei­gu ku­rį lai­ką į feis­bu­ką fo­to­gra­fi­jų ne­įke­liu, kaip­mat su­lau­kiu klau­si­mų, kas at­si­ti­ko, ka­dan­gi yra to­kių ger­bė­jų, iš­si­mė­čiu­sių po vi­sas pa­sau­lio ša­lis, ku­rie, vos tik pri­si­jun­gę prie in­ter­ne­to, pir­miau­sia ei­na į ma­no pa­sky­rą nau­jai įkel­tų fo­to­gra­fi­jų per­žiū­rė­ti. Ta­čiau fo­to­gra­fas, kaip ir me­ni­nin­kas, ne­ga­li fo­to­gra­fuo­ti kas­dien.

 

– Pa­tin­ka žmo­nėms ir trum­pi, bet tiks­lūs nuo­trau­kas pa­ly­din­tys Jū­sų ko­men­ta­rai. Dau­ge­lis pri­si­jun­gia su sa­vo­mis min­ti­mis. Kaip tą pri­ima­te?

– Fo­to­gra­fi­jos te­ma ne­at­si­ran­da iš nie­kur. Prieš im­da­mas fo­to­apa­ra­tą į ran­kas, vi­sa­da min­ty­se su­for­muo­ju tiks­lą, to­dėl ga­lu­ti­nia­me re­zul­ta­te fo­to­gra­fi­jai su­tei­ki pir­mi­nį star­ti­nį pa­va­di­ni­mą, ku­ris vė­liau dis­ku­si­jų me­tu ga­li bū­ti ir pa­kei­čia­mas.

Ko­dėl taip da­ro­ma? At­sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas. Tą pa­čią fo­to­gra­fi­ją pa­tei­kus de­šim­čiai žmo­nių, gau­si de­šimt skir­tin­gų įver­ti­ni­mų. Taip jau yra vi­zu­a­li­za­ci­jo­je. Ap­ra­šius pir­mi­nę fo­to­gra­fi­jos vi­zi­ją, au­di­to­ri­jai yra daug leng­viau ją ana­li­zuo­ti ir teik­ti įver­ti­ni­mus. Taip, dau­ge­lis žmo­nių pri­si­jun­gia sa­vo min­ti­mis, reiš­kia nuo­mo­nes, sa­vo su­si­ža­vė­ji­mą.

Bet tai ir yra ma­no fo­to­gra­fa­vi­mo pa­grin­di­nis tiks­las – kol ga­liu, kol lei­džia svei­ka­ta, žmo­nėms su­teik­ti nors tru­pu­tį džiaugs­mo ir tei­gia­mų emo­ci­jų.

 

– Ką Jums įdo­miau­sia fo­to­gra­fuo­ti? Kas šiais lai­kais la­biau­siai ver­ti­na­ma fo­to­gra­fi­jo­je? Koks Jū­sų mėgs­ta­mas fo­to­gra­fas?

– Kal­bė­ti apie fo­to­gra­fi­ją tam­pa la­bai su­dė­tin­ga, mat šian­dien eg­zis­tuo­ja gau­sy­bė įvai­riau­sių jos žan­rų. As­me­niš­kai man įdo­miau­sias, ta­čiau sun­kiau­sias fo­to­gra­fa­vi­mo sti­lius yra re­por­ta­ži­nė fo­to­gra­fi­ja.

Mėgs­ta­miau­sias – kraš­to­vaiz­dis. Fo­to­gra­fi­jo­je, kaip ir bet ku­rios ki­tos spe­cia­ly­bės dar­be, pa­grin­dą su­da­ro pa­stan­gos ir pro­fe­si­nis to­bu­lė­ji­mas. Jei­gu šie kri­te­ri­jai nuo­lat vyk­do­mi, vi­sa­da bus ir re­zul­ta­tas. Jei­gu prieš 40 me­tų gau­tas bet koks aukš­to­jo moks­lo bai­gi­mo di­plo­mas tik gu­lė­jo ir dul­kė­jo spin­to­je, jei­gu per tą lai­ką ne­bu­vo to­bu­lė­ja­ma, šian­dien jis ska­ti­ko ne­ver­tas.

Apie pa­sau­li­nio ly­gio fo­to­gra­fus ne­dis­ku­tuo­si­me, tai la­bai il­ga ir rim­ta stu­di­ja, ta­čiau trum­pai pa­si­žval­gy­ki­me sa­va­me kie­me. Ne­nu­gin­či­ja­ma ten­den­ci­ja, kad fo­to­gra­fi­ja vėl po­pu­lia­rė­ja mil­ži­niš­kais žings­niais, ir tam, be abe­jo­nės, įta­kos tu­ri nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos, ku­rios at­si­nau­ji­na ne me­tais, o mė­ne­siais. Žmo­nės fo­to­gra­fuo­ja ma­siš­kai ir pub­li­kuo­ja so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se ir tai yra la­bai ge­rai. Yra di­de­lė ti­ki­my­bė, kad ne vie­nas ta­me at­ras sa­vo gy­ve­ni­mo pa­šau­ki­mą.

Gal­vą len­kiu prieš fo­to­gra­fų fo­to­gra­fą, me­ni­nin­ką Ze­no­ną Bul­ga­ko­vą. Fo­to­gra­fuo­ja­me vi­si, ta­čiau tap­ti an­tru Ze­no­nu Bul­ga­ko­vu yra be ga­lo sun­ku.

La­bai ger­biu pro­fe­sio­na­lią il­ga­me­tę Aly­taus fo­to­gra­fę Zi­tą Stan­ke­vi­čie­nę. Tai darbš­ti ir kruopš­čiai at­lie­kan­ti sa­vo dar­bą spe­cia­lis­tė.

Ri­mas Jan­čius, sa­vo spe­ci­fi­niu sti­liu­mi ste­bi­nan­tis fo­to­gra­fas.

Va­len­ti­nas Kry­žio­kas – jau­nas, ta­čiau la­bai per­spek­ty­vus fo­to­gra­fas. Ir dau­ge­lis ki­tų, ku­rių vie­šai pub­li­kuo­ja­mus dar­bus ma­to­me ir jais gė­ri­mės pa­ro­do­se bei so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se.

 

– Ko­kių te­mų fo­to­gra­fi­jo­je ne­lie­čia­te? Kas Jums šia­me po­mė­gy­je yra ta­bu?

– Fo­to­gra­fuo­da­mas vi­sa­da sten­giuo­si iš­lai­ky­ti ra­šy­tų ir ne­ra­šy­tų fo­to­gra­fa­vi­mo tai­syk­lių eti­ką. Ne­si­nau­do­ju ži­niuo­nių skel­bia­ma juo­dų­jų jė­gų sam­pra­ta, ta­čiau vi­siems ne­re­ko­men­duo­ja­ma fo­to­gra­fuo­ti žmo­nių „ne­igia­mo­se si­tu­a­ci­jo­se“ (pvz., gir­tų, su­ža­lo­tų, as­mens su aiš­kiais fi­zi­niais trū­ku­mais ir pan.), ne­ga­li­ma be lei­di­mo fo­to­gra­fuo­ti pri­va­tų sta­tu­są tu­rin­čio­se vie­to­se, ne­ga­li­ma fo­to­gra­fuo­ti žmo­gaus jam ne­ma­tant, ar­ba, jei­gu jis ne­duo­da tam su­ti­ki­mo.

Kai ku­riais at­ve­jais fo­to­gra­fa­vi­mas ga­li bū­ti vi­siš­kai drau­džia­mas: pa­vyz­džiui, nu­kreip­ti fo­to­apa­ra­to akį į ka­ri­nius ob­jek­tus, pra­ty­bas, ypa­tin­gos pa­skir­ties sta­tu­są tu­rin­čius ob­jek­tus. Žmo­gui pa­reiš­kus pre­ten­zi­ją, nuo­trau­kos vie­ši­ni­mas tu­ri bū­ti nu­trauk­tas ne­del­siant. Vi­sas šios te­mos reg­la­men­tas pub­li­kuo­ja­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vi­suo­me­nės in­for­ma­vi­mo įsta­ty­mo nor­mi­niuo­se do­ku­men­tuo­se.

As­me­niš­kai ven­giu pro­te­guo­ti ko­mer­ci­nių struk­tū­rų veik­las, iš­sky­rus bū­ti­ną ar­ba ne­ati­dė­lio­ti­ną in­for­ma­ci­ją vi­suo­me­nei su­tei­kian­čio­se fo­to­gra­fi­jo­se, taip pat fo­to­gra­fuo­ti ir pla­tin­ti po­li­ti­nį at­spal­vį tu­rin­čias fo­to­gra­fi­jas, iš­sky­rus tuos at­ve­jus, jei­gu jos bu­vo pa­da­ry­tos vie­šų ren­gi­nių me­tu.

Bet tai nė­ra ab­so­liu­čiai griež­ta tai­syk­lė. Vi­sa­da spau­do­je ar­ba so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se su ma­lo­nu­mu pa­ro­dy­siu tas įmo­nes ir or­ga­ni­za­ci­jas, sa­vo kū­ry­ba ar­ba veik­la įne­šu­sias di­džiau­sią in­dė­lį vys­tant mū­sų kraš­to ir mies­to žmo­nių so­cia­li­nę ge­ro­vę. Tą pa­tį ga­liu pa­sa­ky­ti ir apie as­me­ny­bes, ne­pri­klau­so­mai nuo jų sta­tu­so.

 

– Su sa­vi­mi daž­niau­siai ne­šio­ja­tės fo­to­apa­ra­tą ar fo­to­gra­fuo­ja­te ir te­le­fo­nu? Ar la­bai svar­bu, kuo pa­gau­tas kad­ras?

– Šiuo me­tu tu­ri ke­le­tą fo­to­apa­ra­tų, ta­čiau vi­si jie yra mė­gė­jiš­ki ir su sa­vi­mi ne­si­ne­šio­ju nė vie­no. Kaip jau mi­nė­jau, fo­to­gra­fa­vi­mas yra tik vie­na iš lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­mų, o žmo­na yra ne­at­ski­ria­ma šio pro­ce­so da­lis, to­dėl abu fo­to­gra­fa­vi­mo te­mą pa­si­ren­ka­me iš anks­to, ir veiks­mas vyks­ta pa­gal abie­jų su­de­rin­tą pla­ną.

Koks be­bū­tų mo­der­nus ir ge­ras te­le­fo­nas, fo­to­apa­ra­tu pa­da­ry­tų fo­to­gra­fi­jų ko­ky­bės dar ne­pa­sie­kė nė vie­nas, to­dėl vi­sa­da nau­do­ju tik veid­ro­di­nį fo­to­apa­ra­tą.

 

– Ar ga­li­ma at­skir­ti, ku­ri nuo­trau­ka da­ry­ta fo­to­apa­ra­tu, o ku­ri te­le­fo­nu?

– Bet ku­ris įgu­dęs fo­to­gra­fas iš kar­to pa­sa­kys, ku­ri fo­to­gra­fi­ja yra pa­da­ry­ta te­le­fo­nu, o ku­ri fo­to­apa­ra­tu. Ta­čiau to­kia si­tu­a­ci­ja yra tik šian­dien.

Kos­mi­niu grei­čiu be­si­vys­tant skait­me­ni­nėms tech­no­lo­gi­joms, grei­čiau­siai ne už kal­nų tas lai­kas, ka­da mū­sų šau­niuo­sius iš­ti­ki­muo­sius veid­ro­di­nius drau­gus pa­dė­si­me at­mi­ni­mui į spin­tas ar­ba ne­at­ly­gin­ti­nai ati­duo­si­me mu­zie­jams.

 

– Kaip ver­ti­na­te ne­spal­vo­tas nuo­trau­kas?

– Ne­spal­vo­ta fo­to­gra­fi­ja yra vi­sų lai­kų fo­to­gra­fi­jos kla­si­ka ir nie­ka­da ne­bus už­mirš­tas juo­dai bal­tas me­nas. Ji la­bai leng­vai pri­tai­ko­ma vi­sais gy­ve­ni­mo at­ve­jais – fo­to­gra­fuo­jant ar­chi­tek­tū­rą, por­tre­tus, gam­tos mo­ty­vus ir t. t.

Nė­ra nie­ko gra­žes­nio, kaip ne­spal­vo­ti žmo­nių por­tre­tai, ku­riuo­se per­tei­kia­mos vi­sos žmo­gaus tik­ro­sios emo­ci­jos. Juo­dai bal­ta fo­to­gra­fi­ja ta­po iš­skir­ti­niu meist­ro ran­kų dar­bo pro­duk­tu ir ji ne­ga­li bū­ti štam­puo­ja­ma pra­mo­ni­niu bū­du. Tai jau tam­pa pra­ban­gos da­ly­ku.

 

– Kaip iš dau­gy­bės kad­rų drau­gams pa­ro­dy­ti at­si­ren­ka­te ke­lis? Ap­skri­tai įdo­mu, ko­kia Jū­sų fo­to­gra­fi­jų vir­tu­vė?

– Apie fo­to­gra­fi­jų vir­tu­vę man sun­ku at­sa­ky­ti, o gal net ne­įma­no­ma. Šis klau­si­mas su­do­mi­no ma­ne pa­tį, to­dėl pa­si­tiks­li­nau, ka­dan­gi fo­to­apa­ra­to skai­tik­lis tai fik­suo­ja. Per ka­len­do­ri­nius me­tus iki šian­dien fo­to­apa­ra­to už­rak­tas bu­vo nu­spaus­tas 20238 (dvi­de­šimt tūks­tan­čių du šim­tus tris­de­šimt aš­tuo­nis) kar­tus. Štai to­kia me­tų vir­tu­vė.

 

– Ko­kiu šie­met įam­žin­tu kad­ru esa­te la­biau­siai pa­ten­kin­tas? Kas Jums yra ge­ra nuo­trau­ka?

– Šių me­tų stip­riau­sias įam­žin­tas kad­ras bu­vo pa­da­ry­tas ma­no gim­ta­ja­me Va­lė­niš­kių kai­me (Rai­ti­nin­kų se­niū­ni­ja). Nu­fo­tog­ra­fa­vau vie­ną iš ke­le­to pas­ku­ti­nių li­ku­sių iš­ny­ku­sio kai­mo gy­ven­to­jų (žr. nuotr.). Šią ne­spal­vo­tą fo­to­gra­fi­ją pub­li­ka­vau so­cia­li­niuo­se tin­kluo­se. La­bai stip­ri emo­cin­ga fo­to­gra­fi­ja.

 

– Sva­jo­nių nuo­trau­ka. Ką pla­nuo­ja­te, sie­kia­te įam­žin­ti, bet vis dar ati­de­da­te at­ei­čiai?

– At­vi­rai kal­bant, di­de­lių sva­jo­nių fo­to­gra­fi­jos sri­ty­je jau ne­tu­riu. Tai bu­vo ir liks tik ma­no po­mė­giu.

Esu fo­to­gra­fa­vęs vi­sus mies­to ir ra­jo­no va­do­vus, mies­to ir ra­jo­no ta­ry­bų na­rius, mi­nist­rus, esa­mus ir bū­si­mus Sei­mo na­rius bei va­do­vus, šiais me­tais Sim­ne te­ko fo­to­gra­fuo­ti Jo Emi­nen­ci­ją kar­di­no­lą Si­gi­tą Tam­ke­vi­čių, be­lie­ka pa­siek­ti gal­būt pas­ku­ti­nį tiks­lą – Aly­tu­je nu­fo­tog­ra­fuo­ti Lie­tu­vos Res­pub­li­kos pre­zi­den­tą.

 

– Dar ne­pa­klau­siau net ke­lių svar­bių da­ly­kų: ar sa­vo šei­mą daž­nai fo­to­gra­fuo­ja­te, ar pats mėgs­ta­te bū­ti fo­to­gra­fuo­ja­mas ir ar daug sa­vo pa­ties nuo­trau­kų tu­ri­te?

– Šiuo me­tu na­muo­se šei­mos su­dė­tis yra to­kia: aš, žmo­na Liud­mi­la ir ka­ti­nas Go­kas. Sū­nus Arū­nas ir duk­ra Ole­sė emig­ra­vę. Šiuo me­tu gy­ve­na An­gli­jo­je.

Sa­vo at­vaiz­dų tu­riu gal­būt net de­šimt, ta­čiau „Aly­taus nau­jie­noms“ pa­da­riau iš­im­tį ir žmo­na nu­fo­tog­ra­fa­vo, taip sa­kant, švie­žiai (žr. nuotr.).

 

– Kuo dar do­mi­tės? Gal ren­gia­tės iš­leis­ti nuo­trau­kų al­bu­mą, ku­rio lau­kia Jū­sų ger­bė­jai?

– Is­to­ri­ją apie ma­ne, kaip apie žmo­gų, ati­dė­ki­me ki­tam kar­tui. Tai la­bai il­ga ir įdo­mi te­ma.

Ar iš­lei­siu nuo­trau­kų al­bu­mą? Ma­nau, kad ne­iš­lei­siu. Šiuo me­tu ma­no fo­to­gra­fi­jo­se yra nau­do­ja­mas at­vi­ras fo­to­gra­fa­vi­mo sti­lius, ku­ris dau­giau skir­tas spau­dai.

Kad fo­to­gra­fi­ja įgau­tų me­ni­nės iš­raiš­kos for­mą, šis sti­lius tu­ri bū­ti kei­čia­mas. Taip pat rei­ka­lin­ga pro­fe­sio­na­li fo­to­tech­ni­ka, ku­ri yra pa­kan­ka­mai bran­gi.

 

 

** *

In­ter­ne­ti­nių erd­vių bi­čiu­lių min­tys apie Juo­zo Mu­zi­ke­vi­čiaus po­mė­gį fo­to­gra­fuo­ti

Su ma­lo­nu­mu no­riu pa­si­da­lin­ti min­ti­mis apie šį ypa­tin­gą žmo­gų, Juo­zą Mu­zi­ke­vi­čių.

Su ger­bia­mu Juo­zu su­si­pa­ži­nau at­si­tik­ti­nai feis­bu­ke. Bu­vo įdo­mu, nes akį pa­trau­kė gra­žios nuo­trau­kos, ku­rio­se at­si­spin­dė­jo gam­tos mo­ty­vai, šven­čių ak­cen­tai, žmo­nių kas­die­ny­bė. Pa­jau­čiau, kad tai la­bai aukš­tos kul­tū­ros žmo­gus, my­lin­tis sa­vo kraš­tą, jo gy­ven­to­jus.

Tai ypa­tin­gas žmo­gus, sa­vo me­niš­ko­mis fo­to­gra­fi­jo­mis rep­re­zen­tuo­jan­tis Dzū­ki­jos kraš­tą, jos gro­žį. Ka­dan­gi aš esu ki­lu­si iš Že­mai­ti­jos, man ap­lin­ki­niai mies­tai, mies­te­liai, eže­rai, žy­mūs žmo­nės, ki­lę iš Aly­taus kraš­to, ne­bu­vo ži­no­mi, ta­čiau šio fo­to­me­ni­nin­ko dė­ka, taip jį drą­siai ga­li­ma pa­va­din­ti, aš da­bar la­bai daug ži­nau apie Dzū­ki­ją, jos ypa­tin­ges­nes vie­tas ir šio kraš­to iš­skir­ti­nius žmo­nes.

Gra­žios nuo­trau­kos, ta­čiau su nuo­sta­ba žiū­riu į jo au­gin­ti­nį Go­ką, ku­rį mū­sų šei­ma prieš dve­jus me­tus pa­do­va­no­jo Mu­zi­ke­vi­čių šei­mai. Aš ra­mi. Go­kas tu­ri pa­čius ge­riau­sius šei­mi­nin­kus, nuo­trau­ko­se šis gra­žuo­lis ka­ti­nas Juo­zui net­gi po­zuo­ja. Ko­kios nuo­sta­bios nuo­trau­kos, ku­rio­se įam­žin­tas Go­kas.

Kar­tais žiū­riu į Juo­zo Mu­zi­ke­vi­čiaus nuo­trau­kas ir mąs­tau, kad jos tar­si nu­ta­py­ti pa­veiks­lai. Tai ypa­tin­gų ge­bė­ji­mų fo­to­me­ni­nin­kas. Džiau­giuo­si, kad man te­ko pa­žin­ti šį nuo­sta­bų žmo­gų.

Jo­lan­ta Dia­na Bu­ne­vi­čie­nė

 

Juo­zo nuo­trau­kos – tai me­no kū­ri­niai, ga­li į jas žiū­rė­ti ir žiū­rė­ti.

Nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si­te, kad jo­se bū­tų bent men­ka užuo­mi­na kaž­ką pa­že­min­ti ar ki­taip pa­nie­kin­ti, čia kal­bu apie žmo­nių nuo­trau­kas.

La­bai no­rė­čiau, kad Juo­zas iš­leis­tų sa­vo nuo­trau­kų al­bu­mą. Su­pran­tu, kad tai bran­gus ma­lo­nu­mas, bet ma­nau, kad Juo­zo drau­gai tik­rai pri­si­dė­tų.

Lo­re­ta Brau­kie­nė

 

Juo­zą pa­žįs­tu dar nuo mo­kyk­los suo­lo, pui­kus ir drau­giš­kas žmo­gus, ge­rai jį ži­nau ir kaip fo­to­gra­fą, ka­dan­gi la­bai daž­nai nau­do­ju jo nuo­trau­kas sa­vo ei­lėms, kaip te­mos pa­veiks­liu­ką.

Kiek­vie­na jo nuo­trau­ka tai at­ski­ra is­to­ri­ja, mies­to ar kai­mo, gat­vės ar vie­to­vės, jo nuo­trau­ko­se su­stab­dy­tos pa­čios gra­žiau­sios gy­ve­ni­mo ir gam­tos aki­mir­kos, tai sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tas, pro­fe­sio­na­las, žmo­gus my­lin­tis sa­vo dar­bą, už­si­ė­mi­mą, ne­gai­lin­tis lai­ko ir jė­gų gro­žio pla­ti­ni­mui. Jį ga­li­ma pri­skir­ti ir prie Aly­taus met­raš­ti­nin­kų.

Vac­lo­vas Ma­ta­žins­kas

 

La­bai džiau­giuo­si pa­žin­ti­mi su Juo­zu ir ste­biu jo veik­lą. Jo nuo­trau­ko­se apie Aly­tų ir jo apy­lin­kes tiek mei­lės ir ši­lu­mos kraš­tui, tiek po­zi­ty­vu­mo! Por­tre­tuo­se at­si­spin­di žmo­nių ge­ru­mas, cha­rak­te­riai, už­fik­suo­ti kad­ruo­se. Pro­fe­sio­na­lus dar­bas ir šiuo­lai­kiš­kais po­žiū­ris į fo­to­me­ną. Sma­gu, kad yra to­kių žmo­nių.

Iri­na Juš­kaus­kie­nė

 

Pra­de­dant kal­bė­ti apie gerb. Juo­zu­ką Mu­zi­ke­vi­čių vi­suo­met iš­ky­la toks vaiz­das: šil­tas, rim­tas, ra­mus vei­das, ste­bin­tis ap­lin­ką, di­de­liuo­se del­nuo­se vi­suo­met sau­giai ap­ka­bi­nęs drau­gą fo­to­apa­ra­tą. Kiek­vie­ną va­ka­rą taip ir ma­ga kuo grei­čiau per­žvelg­ti jo įkel­tas in­ter­ne­ti­nė­je erd­vė­je nuo­trau­kas. Kiek­vie­no­je jų dvel­kia ši­lu­ma ir pa­gar­ba tam kad­rui, tai aki­mir­kai. Re­a­ly­bė­je ma­ty­ti pa­sta­tai, gam­to­vaiz­džiai – tai įpras­tas re­gi­nys, ku­ris gerb. Juo­zu­ko nuo­trau­ko­je pri­kaus­to žvilgs­nį, su­tel­kia nuo­sta­bai ir su­pra­ti­mui pa­ma­ty­ti ki­taip.

Gerb. Vac­lo­vas Ma­ta­žins­kas kart­kar­tė­mis jas api­pi­na po­ezi­ja, ir vi­sa ta gra­ži kom­po­zi­ci­ja at­ne­ša ne­nu­sa­ko­mą jaus­mą.

Pri­si­me­nu vie­ną at­ve­jį. Po Juo­zu­ko vie­na iš la­bai gra­žių nuo­trau­kų bu­vo pa­ra­šy­tas ko­men­ta­ras, kad Juo­zu­kas nu­fo­tog­ra­fuo­tų ne tik tai, kas gra­žu, bet ir už fa­sa­do esan­tį vaiz­dą. Juo­zu­kas la­bai di­plo­ma­tiš­kai pa­brė­žė, kad Aly­tu­je la­bai daug gra­žių vaiz­dų. Tai iliust­ruo­ja, ko­kia gra­ži žmo­gaus sie­la, ko­kia di­de­lė pa­gar­ba mies­tui, žmo­gui, ap­lin­kai.

Jis tik­ras mū­sų mies­to am­ba­sa­do­rius. Di­džiuo­juo­si, kad tu­ri­me Juo­zu­ką Aly­tu­je ir kad ga­liu jam iš­reikš­ti di­de­lį dė­kin­gu­mą, net ne­pa­ži­no­da­ma Juo­zu­ko as­me­niš­kai. Žmo­gus, įkve­pian­tis ge­ru­mui.

Rū­ta Pa­lu­bins­kie­nė

 

Ben­drau­ja­me su p. Juo­zu be­veik pu­sę am­žiaus. La­bai įdo­maus ir tur­tin­go vi­di­nio pa­sau­lio žmo­gus, pa­si­žy­min­tis mei­le ne tik gam­tai, bet ir mu­zi­kai. Su­si­pa­ži­no­me su juo, kaip mu­zi­kan­tu, fil­muo­to­ju ir fo­to­gra­fu apie 1970 me­tus, aly­tiš­kiai jį pa­ži­no­jo ir kaip gi­ta­ris­tą, pra­mo­gi­nės mu­zi­kos pro­pa­guo­to­ją ir puo­se­lė­to­ją.

Bū­da­mas žmo­gus „iš kul­tū­ros“ jis su­su­ko ne vie­ną pui­kų vi­deo- apie tuo me­tu vy­ku­sius ren­gi­nius, bu­vo la­bai po­pu­lia­rus kaip fil­muo­to­jas ir fo­to­gra­fas, jį kvies­da­vo už­fik­suo­ti įvai­rių gy­ve­ni­mo aki­mir­kų drau­gai, sa­vi ir vi­sai sve­ti­mi. Ta­da, aiš­ku, ne­bu­vo feis­bu­ko, o gai­la, jo ypa­tin­gu kam­pu pa­ste­bė­ti ir už­fik­suo­ti kad­rai ryš­kiai iš­si­sky­rė iš ki­tų, da­riu­sių iš to vi­sai ne­blo­gą ver­sliu­ką.

Juo­zas vi­suo­met bu­vo iš­ti­ki­mas sau, jis vi­sur sten­gė­si įžiū­rė­ti daug dau­giau ne­gu įma­no­ma, da­rė vi­sa tai su kaž­ko­kiu vir­šuž­da­vi­niu, jo vi­deo- ir fo­to­dar­bai lyg pra­tęs­da­vo min­tį apie tai, kas li­ko ne­pa­sa­ky­ta ar­ba ne­pa­ste­bė­ta už kad­ro.

Džiu­gu, kad aly­tiš­kiai tu­ri to­kį me­niš­kos sie­los žmo­gų, ku­riam svar­bu ne ma­te­ria­li­nės, bet dva­si­nės ver­ty­bės.

Ire­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė

 

 

    Komentaras

    A GREAT SPELL CASTER (DR. EMU) THAT HELP ME BRING BACK MY EX GIRLFRIEND.
    Am so happy to testify about a great spell caster that helped me when all hope was lost for me to unite with my ex-girlfriend that I love so much. I had a girlfriend that love me so much but something terrible happen to our relationship one afternoon when her friend that was always trying to get to me was trying to force me to make love to her just because she was been jealous of her friend that i was dating and on the scene my girlfriend just walk in and she thought we had something special doing together, i tried to explain things to her that her friend always do this whenever she is not with me and i always refuse her but i never told her because i did not want the both of them to be enemies to each other but she never believed me. She broke up with me and I tried times without numbers to make her believe me but she never believed me until one day i heard about the DR. EMU and I emailed him and he replied to me so kindly and helped me get back my lovely relationship that was already gone for two months.
    Email him at: Emutemple@gmail.com  
    Call or Whats-app him: +2347012841542

    Komentaras

    Vaje vaje...Gėda gėda ,,ponas”.Mes jus pažįstam kaip nulupta.Jau geriau šitie ,,gerbėjai”niekada nesužinotu koks esi.Tikrai nepatikėtu ...Net sunku suprast kaip žmogus moka apsimest nekaltu avinėliu ir gyvent dviguba gyvenima.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.