Jū­ra­tė Ove­rai­ty­tė: „Vi­sa­da gal­vo­jau apie me­di­ko spe­cia­ly­bę”

Jūratė Overaitytė: „Sma­gu, kai jau­tie­si rei­ka­lin­gas. Gy­ve­ni­mo tem­pas toks di­de­lis, kad mes, me­di­kai, jau pri­pra­tę prie vis nau­jai at­si­ran­dan­čių rei­ka­la­vi­mų. Aš nau­jų iš­šū­kių ne­bi­jau, tie­siog vyk­dau tai, kas man re­ko­men­duo­ja­ma.“
Jūratė Overaitytė: „Sma­gu, kai jau­tie­si rei­ka­lin­gas. Gy­ve­ni­mo tem­pas toks di­de­lis, kad mes, me­di­kai, jau pri­pra­tę prie vis nau­jai at­si­ran­dan­čių rei­ka­la­vi­mų. Aš nau­jų iš­šū­kių ne­bi­jau, tie­siog vyk­dau tai, kas man re­ko­men­duo­ja­ma.“
Prieš ge­rą dvi­de­šimt­me­tį gy­dy­to­ja Jū­ra­tė Ove­rai­ty­tė bai­gė Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­tą ir bu­vo pa­skir­ta dirb­ti į Sim­no am­bu­la­to­ri­ją. Pir­mai­siais sa­va­ran­kiš­ko dar­bo me­tais ji ta­po šios am­bu­la­to­ri­jos ve­dė­ja ir pui­kiai šias pa­rei­gas at­lie­ka iki šian­die­nos. Gy­dy­to­ja Jū­ra­tė sim­niš­kių mei­lę už­si­tar­na­vo ne tik kaip me­di­kė, bet ir dėl sa­vo pi­lie­tiš­ku­mo, ge­ro bū­do. Jau dve­jus me­tus, nuo 2018 me­tų rug­sė­jo, ji glo­bo­ja du bro­lius, ku­rie, mi­rus ma­mai, li­ko be tė­vų glo­bos. Bro­lius Vin­cą ir Juo­zą, kaip pa­cien­tus, glo­bo­ti me­di­kė ap­si­spren­dė tie­siog per 5 mi­nu­tes. „La­bai džiau­giuo­si sa­vo glo­bo­ti­niais, nors vis­ko bu­vo. Juo­zas jau su­au­gęs, jam 19 me­tų, gy­ve­na sa­va­ran­kiš­kai, o Vin­cas, sep­ty­nio­lik­me­tis, gy­ve­na kar­tu su ma­ni­mi. Mu­du la­bai ge­rai su­ta­ria­me, nie­ka­da ne­si­pyks­ta­me, sten­giuo­si jam pa­dė­ti ir duo­ti ge­rų pa­ta­ri­mų. Vi­sa­da gal­vo­ju, kad tai dar ne pas­ku­ti­niai ma­no glo­bo­ja­mi vai­kai“, – sa­ko J.Ove­rai­ty­tė. Sim­no am­bu­la­to­ri­jos ve­dė­ją gy­dy­to­ją Jū­ra­tę OVE­RAI­TY­TĘ kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Šiuo pe­ri­odu iš Jū­sų pro­fe­si­jos žmo­nių rei­ka­lau­ja­ma daug, gal dau­giau­sia iš vi­sų sri­čių spe­cia­lis­tų: dirb­ti sau­giai, daug, bū­ti pa­čiais ge­riau­siais sa­vo sri­ty­je. Kaip to­kius rei­ka­la­vi­mus pri­ima­te, ar jie ne­var­gi­na?

– Šiuo me­tu vi­siems me­di­kams yra la­bai su­dė­tin­gas lai­ko­tar­pis, rei­ka­lau­jan­tis ži­nių, kom­pe­ten­ci­jos, at­sa­ko­my­bės, iš­tver­mės ir kan­try­bės. Gy­dy­to­jas tam­pa ne­be pro­fe­si­ja, bet gy­ve­ni­mo bū­das. Ir po dar­bo grį­žęs na­mo, ne­ga­li at­si­pa­lai­duo­ti, ap­gal­vo­ji apie vi­sos die­nos dar­bą, apie pa­cien­tus, o daž­nai ir va­ka­re ar ne­dar­bo die­no­mis pa­cien­tai skam­bi­na pa­si­kon­sul­tuo­ti ar ko­kio nors pa­ta­ri­mo. Tai jau įpras­ta ir ne­sa­ky­čiau, kad sun­ku, nes man pa­tin­ka ben­drau­ti su žmo­nė­mis.

Sma­gu, kai jau­tie­si rei­ka­lin­gas. Gy­ve­ni­mo tem­pas toks di­de­lis, kad mes, me­di­kai, jau pri­pra­tę prie vis nau­jai at­si­ran­dan­čių rei­ka­la­vi­mų. Aš nau­jų iš­šū­kių ne­bi­jau, tie­siog vyk­dau tai, kas man re­ko­men­duo­ja­ma.


– Ar jau te­ko iš ar­ti su­si­pa­žin­ti su ko­ro­na­vi­ru­su?

– Šiuo me­tu ko­ro­na­vi­ru­sas tik­riau­siai ne­ap­lenks nė vie­no me­di­ko. Tai jau ta­po kas­die­ny­be. Vi­si ma­to­me au­gan­tį ser­gan­čių­jų skai­čių, taip pat mir­čių at­ve­jus Lie­tu­vo­je. Tu­rė­jau ir aš kon­tak­tus su už­si­krė­tu­siais ko­ro­na­vi­ru­su, to­dėl ke­tu­rio­li­ka die­nų bu­vau sa­vi­i­zo­lia­ci­jo­je. Kol kas neuž­si­krė­čiau ir esu svei­ka.

 

– Me­di­kai šian­dien – ir he­ro­jai, ir spe­cia­lis­tai, ku­riems ski­ria­ma ne­ma­žai prie­kaiš­tų, kri­ti­kos, net ne­pa­gar­bos. Ar tai jau­čia­ma ir Sim­ne dir­bant?

– Kaip ir vi­sur, taip ir Sim­ne, mes, gy­dy­to­jai, gau­na­me ir ne­pa­grįs­tų prie­kaiš­tų, ir net ne­pa­gar­bos. Tie­siog kai ku­rie pa­cien­tai yra įno­rin­gi, rei­ka­lau­jan­tys daug dė­me­sio, nors jiems vi­siems tik­rai jo ne­trūks­ta.

 

– Ne­kal­bant apie ko­ro­na­vi­ru­są, me­di­ci­na di­de­liais žings­niais ei­na į prie­kį. Ko­kie ryš­kiau­si po­ky­čiai, ku­riuos pas­ta­rai­siais me­tais pa­ste­bi­te?

– Me­di­ci­na iš tie­sų spar­čiai žen­gia į prie­kį. La­bai svar­bu pre­ven­ci­nės pro­gra­mos anks­ty­vai li­gų diag­nos­ti­kai, ypač vė­ži­niams su­sir­gi­mams. Pa­ge­rė­ju­si li­gų diag­nos­ti­ka, di­des­nės ga­li­my­bės tiks­liai nu­sta­ty­ti su­sir­gi­mą ir lai­ku pra­dė­ti gy­dy­mą. Šei­mos gy­dy­to­jui lei­džia­ma at­lik­ti kur kas dau­giau ty­ri­mų, o tai ir­gi pa­leng­vi­na mū­sų ir gy­dy­to­jų spe­cia­lis­tų dar­bą.

 

– Sim­nas nė­ra už­mirš­tas mies­te­lis, šie­met net ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nės var­du ti­tu­luo­tas. Ar ga­li­te pa­sa­ky­ti, kad vis­ko ir Jū­sų va­do­vau­ja­mo­je me­di­ci­nos įstai­go­je už­ten­ka: pra­de­dant dar­buo­to­jais, me­di­ci­nos įran­ga ir pa­cien­tų krū­viu?

– Me­di­ci­no­je ir kas­die­ni­nia­me dar­be ne­ga­li pa­sa­ky­ti, kad vis­ko ab­so­liu­čiai už­ten­ka. Tie­siog pri­si­tai­ko­me prie su­kur­tos da­bar­ti­nės me­di­ci­nos sis­te­mos. Pa­cien­tų krū­vis yra pa­di­dė­jęs ir ypač var­gi­na ne­adek­va­tūs te­le­fo­ni­niai skam­bu­čiai, kai klau­si­mai vi­siš­kai ne­su­si­ję su svei­ka­ta ar me­di­ci­na. Rei­kė­tų gerb­ti gy­dy­to­ją ar slau­gy­to­ją ir jų lai­ką, už­si­re­gist­ruo­ti iš anks­to re­gist­ra­tū­ro­je vi­zi­tui, vais­tų ar siun­ti­mų iš­ra­šy­mui.

Mums nu­ro­dy­ta pa­cien­tui skir­ti 15 mi­nu­čių, kar­tais jų ne­pa­kan­ka net ap­žiū­rai, kai dar pa­pil­do­mai skam­ba te­le­fo­nai ir tu­ri at­sa­ky­ti kiek­vie­nam skam­bi­nu­siam į jų rū­pi­mus klau­si­mus.

 

– Ar il­gai Sim­no apy­lin­kių žmo­nėms ten­ka lauk­ti vi­zi­to pas gy­dy­to­jus?

– Pas mus dir­ban­čius gy­dy­to­jus už­si­re­gist­ruo­ti di­de­lių ei­lių nė­ra. Ūmiais at­ve­jais pa­cien­tas pri­ima­mas tą pa­čią die­ną. Yra ir iš­anks­ti­nė re­gist­ra­ci­ja. Pa­si­skam­bi­nus į re­gist­ra­tū­rą re­gist­ruo­tis vi­zi­tui, vais­tų ar siun­ti­mų iš­ra­šy­mui, pa­cien­tas pa­kliū­va pas gy­dy­to­ją jau ry­to­jaus die­ną, ta­čiau, jam pa­gei­dau­jant, pa­siū­lo­ma ir ki­ta die­na, su­de­ri­na­mas lai­kas, ka­da pa­to­gu at­vyk­ti.

 

– Iš sim­niš­kės sen­jo­ros te­ko gir­dė­ti, kad Jūs jai ne tik gy­dy­to­ja, bet ir mo­ky­to­ja. Ją, pa­cien­tę, kaip mo­ki­nę iš­mo­kė­te lai­ku su­ger­ti vais­tus, kas­dien mankš­tin­tis, iš­ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti. Kaip pa­vyks­ta tuos, vi­sa­ži­nius sen­jo­rus, iš­mo­ky­ti pri­si­im­ti at­sa­ko­my­bę už sa­vo svei­ka­tą?

Pir­miau­sia rei­kia žmo­gų iš­klau­sy­ti. Man pa­tin­ka ben­drau­ti su žmo­nė­mis, iš­klau­sau ir jų gy­ve­ni­mų is­to­ri­jas. My­liu ir ger­biu sa­vo pa­cien­tus ir to pa­ties ti­kiuo­si iš jų. Ma­nau, vi­sa­da kryp­tin­gai duo­du pa­ta­ri­mus, tik, gai­la, ne vi­si juos iš­girs­ta.

 

– Ar ne­iš­le­pi­no­te sa­vo pa­cien­tų? Jų dau­gė­ja ar ma­žė­ja?

– Taip, pri­pa­žįs­tu, iš­le­pi­nau sa­vo pa­cien­tus, nie­ka­da ne­gai­liu jiems sa­vo lai­ko, net po dar­bo va­lan­dų ar sa­vait­ga­liais.

Pri­si­ra­šiu­sių­jų skai­čius yra maž­daug vie­no­das: vie­ni nau­jai pri­si­ra­šo, ki­ti gal­būt iš­vyks­ta gy­ven­ti ki­tur ar bū­na ne­pa­to­gu gy­dy­tis mū­sų am­bu­la­to­ri­jo­je.

 

– Jū­sų pir­mo­ji dar­bo­vie­tė tur­būt – ne Sim­nas? Su ko­kiais pa­cien­tais dir­bo­te kar­je­ros pra­džio­je?

– Nau­jo am­žiaus iš­va­ka­rė­se, 1999 me­tais, bai­giau Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to Šei­mos gy­dy­to­jo re­zi­den­tū­rą ir lie­pos 12-ąją pra­dė­jau dirb­ti Sim­no am­bu­la­to­ri­jo­je. Tais pa­čiais me­tais ta­pau am­bu­la­to­ri­jos ve­dė­ja. Dar stu­di­jų me­tais, bū­da­ma III–IV kur­so stu­den­tė, dir­bau me­di­ci­nos se­se­ri­mi Kau­no psi­chiat­ri­jos li­go­ni­nės Nar­ko­lo­gi­jos sky­riu­je.

Kai mo­kiau­si pir­mi­nė­je re­zi­den­tū­ro­je, dir­bau me­di­ci­nos fel­če­re Aly­taus li­go­ni­nės grei­to­sios me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos sto­ty­je. Pa­bai­gus pir­mi­nę re­zi­den­tū­rą, be­veik dve­jus me­tus dir­bau gy­dy­to­ja Aly­taus li­go­ni­nės Pri­ėmi­mo sky­riu­je ir kar­tu mo­kiau­si jau mi­nė­to uni­ver­si­te­to ant­ri­nė­je Šei­mos gy­dy­to­jo re­zi­den­tū­ro­je. Vi­so­se šio­se skir­tin­go­se dar­bo pa­ko­po­se įgi­jau ne­įkai­no­ja­mos pa­tir­ties.

 

– Nuo ka­da tvir­tai ži­no­jo­te, jog tap­si­te gy­dy­to­ja?

– Dar vai­kys­tė­je žai­džiau su lė­lė­mis, vai­din­da­ma gy­dy­to­ją. Vi­sa­da gal­vo­jau apie me­di­ko spe­cia­ly­bę. Iš pra­džių no­rė­jau tap­ti far­ma­ci­nin­ke, ta­čiau ap­si­gal­vo­jau, su­pra­tau, kad toks dar­bas ne ma­no cha­rak­te­riui.

1989 me­tais bai­gu­si tuo­me­tę Aly­taus 5-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, da­bar tai Dai­na­vos pro­gim­na­zi­ja, si­dab­ro me­da­liu, įsto­jau į tuo­me­ti­nį Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­tą, Gy­do­mo­sios me­di­ci­nos spe­cia­ly­bę.

 

– Dar­bas įtemp­tas, kuo už­si­i­ma­te no­rė­da­ma pail­sė­ti?

– My­liu sa­vo dar­bą, kad ne­la­bai ir tu­riu to lais­va­lai­kio. Mėgs­tu ke­liau­ti, mėgs­tu pa­dir­bė­ti so­de, lan­kau te­at­rus, kar­tais vi­sai ne­blo­gai bū­na ir lo­vo­je pa­skai­ty­ti ge­rą kny­gą ar pa­var­ty­ti žur­na­lą, mėgs­tu ga­min­ti mais­tą, pa­tin­ka bui­ti­niai dar­bai, kas lei­džia šiek tiek už­si­mirš­ti nuo sa­vo kas­die­ni­nio dar­bo.

 

– Ko­kių pa­ta­ri­mų iš­sa­ky­tu­mė­te žmo­nėms šiuo pe­ri­odu, kai vi­so­je pla­ne­to­je ka­ra­liau­ja ko­ro­na­vi­ru­sas?

– Tie­siog stip­rin­ti imu­ni­nę sis­te­mą bū­nant gry­na­me ore, spor­tuo­jant, ge­riant vi­ta­mi­nus, span­guo­lių ar­ba­tą, val­gant čes­na­ką. Rei­kia bū­ti są­mo­nin­giems, su­pra­tin­giems ir pa­si­ti­kė­ti me­di­kais.

 

    Komentaras

    Pati geriausia gydytoja kokia teke sutikti savo gyvenime,visada su sypsena priima nebaisu paskambinti ir savaitgali,ir velu vakara visuomet isklauso pakonsultuoja.Pati pačiausia šaunuolė mūsų daktarytė!kuo didziausios sekmes jusu nelengvam ir daug atsidavimo reikalaujanciam darbe!🌹🌹🌹

    Komentaras

    A GREAT SPELL CASTER (DR. EMU) THAT HELP ME BRING BACK MY EX GIRLFRIEND.
    Am so happy to testify about a great spell caster that helped me when all hope was lost for me to unite with my ex-girlfriend that I love so much. I had a girlfriend that love me so much but something terrible happen to our relationship one afternoon when her friend that was always trying to get to me was trying to force me to make love to her just because she was been jealous of her friend that i was dating and on the scene my girlfriend just walk in and she thought we had something special doing together, i tried to explain things to her that her friend always do this whenever she is not with me and i always refuse her but i never told her because i did not want the both of them to be enemies to each other but she never believed me. She broke up with me and I tried times without numbers to make her believe me but she never believed me until one day i heard about the DR. EMU and I emailed him and he replied to me so kindly and helped me get back my lovely relationship that was already gone for two months.
    Email him at: Emutemple@gmail.com  
    Call or Whats-app him: +2347012841542

    Komentaras

    Vai nekoks mūsų mentalitetas. vis norisi kito akyje krislą pamatyti, nors savose drambliai nematomi. Daktarytė tikrai žavi, protinga, maloni, duok Dieve jai laimės ir asmeniniame gyvenime. Mūsų šeima ją gerbia.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.