Jū­ra­tė Če­sy­nai­tė: „Šau­dy­me kaip ma­ra­to­ne, kar­tais ži­nai, kad jau ne­bū­si pir­ma, bet vis tiek trau­ki ir tem­pi sa­ve iki pas­ku­ti­nio ki­lo­met­ro, pas­ku­ti­nio šū­vio”

– Esa­te aly­tiš­kė, bai­gu­si Pu­ti­nų gim­na­zi­ją bei ne­ma­žai lai­ko pra­lei­du­si Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos spor­to cen­tro pneu­ma­ti­nių gin­klų šau­dyk­lo­je. O jei kon­kre­čiau, kas pa­ska­ti­no Jus lan­ky­ti šau­dy­mo tre­ni­ruo­tes? Ar ta­da, tre­ni­ruo­čių pra­džio­je, jau gal­vo­jo­te apie spor­ti­nin­kės kar­je­rą?

– Taip, esu tik­ra aly­tiš­kė ir la­bai my­liu šį kraš­tą, net jei gy­ve­ni­mas ka­da nors nu­blokš­tų ki­tur, vi­sa­da sva­jo­čiau su­grįž­ti čia.

Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je mo­kiau­si nuo pat pir­mos kla­sės (tuo me­tu tai bu­vo vi­du­ri­nė mo­kyk­la). Tuo tar­pu Aly­taus spor­to ir rek­re­a­ci­jos spor­to cen­tro du­ris vars­ty­ti pra­dė­jau jau ūg­te­lė­ju­si.

Ir spor­ti­nin­kės kar­je­ra tik­rai pra­si­dė­jo ne nuo kul­ki­nio šau­dy­mo, esu lan­kiu­si ne vie­ną spor­to bū­re­lį – dziu­do, orien­ta­vi­mo­si spor­tą ir dar ke­le­tą, ku­rių jau net ne­pri­si­me­nu.

Bū­tent į kul­ki­nio šau­dy­mo tre­ni­ruo­tes at­ve­dė kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas, tie­sa, ta­da šau­dy­mo ne­pri­si­jau­ki­nau ir, pa­lan­kiu­si tre­ni­ruo­tes pus­me­tį, nu­spren­džiau ieš­ko­ti ak­ty­ves­nės veik­los.

Vai­kys­tė­je bu­vau ir iki šiol esu la­bai ak­ty­vi: bė­gio­ju, va­ži­nė­ju dvi­ra­čiu, mėgs­tu žais­ti sta­lo te­ni­są. To­kia ak­ty­vi spor­ti­nė veik­la man pa­tin­ka, ji iš­krau­na tiek fi­ziš­kai, tiek emo­ciš­kai ir vei­kia ra­mi­nan­čiai, vis­gi sa­vęs to­kio­se ša­ko­se ne­at­ra­dau.

Į šau­dyk­lą grį­žau bū­da­ma jau 15-kos. Bū­tent ta­da at­ėjau ska­ti­na­ma di­de­lio vi­di­nio no­ro už­si­im­ti kaž­kuo ne­kas­die­niš­ku. O bė­gant lai­kui šau­dy­mas įtrau­kė tuo, jog tai yra la­bai sa­via­na­li­zi­nis spor­tas, kur ko­vo­ji su sa­vi­mi, ne su kaž­kuo ki­tu.

Aiš­ku, spor­ti­nės veik­los pra­džio­je apie kaž­ko­kią kar­je­rą tik­rai ne­gal­vo­jau, vi­sa tai at­si­ra­do su lai­ku ir troš­ki­mu gau­ti kaž­ko­kį nuo­pel­ną už įdė­tą dar­bą ir lai­ką.

– Kiek tre­ne­rių mo­kė Jus šau­dy­ti skai­čiuo­jant iki šian­die­nos?

– Šau­dy­ti šau­tu­vu mo­kė vie­nin­te­lis tre­ne­ris Čes­lo­vas Pa­vi­lo­nis.

– Ko­kios šio spor­to iš­skir­ti­nės sa­vy­bės?

– Kul­ki­nis šau­dy­mas yra la­biau psi­cho­lo­gi­nis spor­tas. Ma­no nuo­mo­ne, meist­riš­ku­mas pa­sie­kia­mas per tam tik­rą lai­ką, ak­ty­viai tre­ni­ruo­jan­tis. Vis­gi, per­ga­les ski­na tie, ku­rie iš­moks­ta dirb­ti su sa­vi­mi, tai yra ge­ba kon­tro­liuo­ti min­tis, emo­ci­jas, veiks­mus.

As­me­niš­kai aš ne­lai­kau sa­vęs ge­le­ži­ne ar la­bai psi­cho­lo­giš­kai stip­ria. Tik­riau­siai tai ir yra prie­žas­tis, dėl ko tiek me­tų už­si­i­mu šia veik­la – kiek­vie­na tre­ni­ruo­tė ir kiek­vie­nos var­žy­bos ma­ne stip­ri­na kaip žmo­gų, stip­ri­na ma­no psi­cho­lo­gi­ją.

– Po ko­kias ša­lis Jus pa­ve­džio­jo šau­dy­mo spor­tas? Ku­rio­je la­biau­siai pa­ti­ko var­žy­tis? Ku­rias ša­lis pa­si­ren­ka­te atos­to­goms?

– Esu var­žiu­sis di­džio­jo­je dau­gu­mo­je Eu­ro­pos vals­ty­bių, prak­tiš­kai vi­sa Eu­ro­pa, kaip mes sa­ko­me, jau yra iš­va­ži­nė­ta.

Įsi­min­ti­niau­si star­tai ir ke­lio­nės, su­si­ju­sios su šau­dy­mo spor­tu, bu­vo Ki­ni­jo­je, Pie­tų Ko­rė­jo­je, Ku­vei­te, Ka­ta­re.

Iš tie­sų, kuo eg­zo­tiš­kes­nė ir to­li­mes­nė ša­lis, tuo la­biau no­ri­si ten nu­vyk­ti. Ta­čiau iki šiol la­biau­siai pa­tin­ka var­žy­tis Vo­kie­ti­jo­je, Miun­che­no šau­dyk­lo­je, bū­tent šio­je šau­dyk­lo­je šau­liai var­žė­si dėl 1972 me­tų va­sa­ros olim­pi­nių žai­dy­nių me­da­lių.

Tai yra is­to­ri­nis šau­dy­mo kom­plek­sas, ku­ris spin­du­liuo­ja olim­pi­ne au­ra.

Atos­to­goms ren­kuo­si ša­lis, ku­rio­se dar ne­su bu­vu­si, šiais me­tais vy­kau į Grai­ki­ją, ta­čiau la­biau­siai įsi­min­ti­nos atos­to­gos bu­vo JAV bei Ka­na­do­je. Ar­ti­miau­siu me­tu no­rė­čiau nu­vyk­ti į Por­tu­ga­li­ją.

– Be abe­jo, kar­tais tek­da­vo į var­žy­bas iš­vyk­ti ir be tre­ne­rio ar su ki­tu, nau­ju tre­ne­riu. Stre­suo­da­vo­te?

– Kaip jau mi­nė­jau, ma­ne tre­ni­ra­vo ir tre­ni­ruo­ja tik Čes­lo­vas Pa­vi­lo­nis. Ta­čiau esu vy­ku­si į var­žy­bas ir be tre­ne­rio.

Ka­dan­gi esu su­bren­du­si spor­ti­nin­kė, tai tas da­ly­va­vi­mas be tre­ne­rio tik­rai ne­ap­sun­ki­na. Ma­nau, toks sa­va­ran­kiš­kas da­ly­va­vi­mas net­gi iš da­lies man pa­tin­ka, nes mo­ko sa­va­ran­kiš­ku­mo.

– Bet to­bu­lė­ti vie­nam be tre­ne­rio ar yra įma­no­ma?

– Ma­nau, kad ne. Ži­no­ma, bet ku­rio tre­ne­rio ži­nių ba­ga­žas nė­ra gu­mi­nis, tad, ma­nau, kiek­vie­no ge­ro spor­ti­nin­ko kar­je­ro­je at­ei­na mo­men­tas, kai jis tam­pa pra­na­šes­nis už tre­ne­rį.

Ta­da tre­ne­ris tam­pa la­biau men­to­rius, pri­me­nan­tis da­ly­kus, ku­riuos spor­ti­nin­kas jau ži­no, pa­gal­bi­nin­kas ir drau­gas, o kar­tais žmo­gus, ant ku­rio ga­li­ma ir iš­si­lie­ti (ir pa­ti­kė­kit, to rei­kia daž­nai). Ma­nau, bū­tent toks šią die­ną ir mū­sų su tre­ne­riu ry­šys.

Man yra sa­kę, jog ma­no cha­rak­te­ris nu­ož­mus, daž­nai prieš var­žy­bas mėgs­tu pa­si­pyk­ti, tad ačiū Čes­lo­vui už tai, kad ge­ba iš­la­vi­ruo­ti ta­me.

– Iš­skir­ki­te ke­le­tą sa­vo ti­tu­lų ir šiek tiek pa­pa­sa­ko­ki­te, kaip tai įvy­ko. Ku­riuo la­biau­siai džiau­gia­tės?

– Nors tai ir ne­bu­vo di­džiau­sias ar rim­čiau­sias ti­tu­las, ta­čiau la­biau­siai džiu­gi­no pir­mą kar­tą iš­ko­vo­tas Lie­tu­vos su­au­gu­sių­jų čem­pio­na­to me­da­lis.

Iš tie­sų, net ne­pri­si­me­nu, ke­lin­tais me­tais tiks­liai tai įvy­ko, ta­čiau ta­da jau­čiau­si nu­ga­lė­ju­si vi­są pa­sau­lį.

Šian­dien, ma­nau, aukš­čiau­sias laip­te­lis – 8 vie­ta Eu­ro­pos čem­pio­na­te (2019 m.) MIX pra­ti­me, ku­ria­me da­ly­va­vo­me kar­tu su Ka­ro­liu Gi­ru­liu. MIX – tai šau­dy­mo rung­tis, ku­rio­je ša­liai at­sto­vau­ja miš­ri (vy­ro ir mo­ters) ko­man­da ir ši rung­tis įtrauk­ta į olim­pi­nes žai­dy­nes.

– Kas svar­biau per var­žy­bas: kad akis ne­su­mirk­sė­tų ar kad ran­ka ne­su­dre­bė­tų?

– Jei­gu reik­tų rink­tis iš šių dvie­jų, tai mie­liau pa­si­rink­čiau už­si­merk­ti ir iš­šau­ti su ne­dre­ban­čia ran­ka. Ta­čiau ben­drą­ja pras­me, svar­biau­sia yra tai, kad ne tik ran­ka, bet ir vi­sas kū­nas ne­dre­bė­tų.

Šau­dant rei­kia at­ras­ti sa­vo kū­no ba­lan­są ir pu­siau­svy­rą su gin­klu, ir iš tie­sų jei tai at­ra­si, pats re­gė­ji­mas jau tik pa­gal­bi­nė prie­mo­nė.

Mes ne­re­tai tre­ni­ruo­ja­mės šau­dy­ti už­si­mer­kę ar tam­so­je, ži­no­ma, ta­da vien į cen­trą ne­šau­do­me.

– Ar iš tie­sų šau­dy­mo var­žy­bo­se – kaip šū­vis, taip star­tas?

– Tik­rai taip, mes ne sprin­te­riai, ku­rie kar­tą nu­bė­go ir per tas ke­lias­de­šimt se­kun­džių ta­po čem­pio­nais. Per var­žy­bas tu­ri­me 60 ar 120 star­tų (šū­vių), ir kiek­vie­nam tam star­tui rei­kia spe­ci­fi­nio pa­si­ruo­ši­mo, nes nuo to pri­klau­so ta­vo re­zul­ta­tas, ir vie­na klai­da ga­li lem­ti la­bai daug.

Tik ta­da, kai kiek­vie­nas šū­vis bus ati­dirb­tas ir vie­no­das, re­zul­ta­tas bus ta­ve džiu­gi­nan­tis. Ta šau­dy­mo mo­no­to­ni­ja kar­tais yra tik­rai la­bai var­gi­nan­ti.

Aš šau­dy­mą la­biau ly­gin­čiau su ma­ra­to­nu, aiš­ku, kal­bu ne apie fi­zi­nį spor­to ša­kų krū­vį. Šau­dy­me kaip ma­ra­to­ne, kar­tais ži­nai, kad jau ne­bū­si pir­ma, bet vis tiek trau­ki ir tem­pi sa­ve iki pas­ku­ti­nio ki­lo­met­ro, pas­ku­ti­nio šū­vio.

Di­džiau­sios ko­vos su sa­vi­mi bū­na ta­da, kai vis­kas ne­ina pa­gal pla­ną, kar­tais tie­siog ne­si­se­ka, bet mes pri­va­lo­me ko­vo­ti ir steng­tis dėl kiek­vie­no šū­vio iki pa­bai­gos.

– Jūs – bū­si­ma gam­tos moks­lų dak­ta­rė. Rū­pi, ką nag­ri­nė­jo­te sa­vo moks­li­nia­me dar­be. Ir kiek iki jo baig­ties be­li­kę.

– Dok­to­ran­tū­ros stu­di­jas stu­di­juo­ju Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­te ir tik­rai vi­si šyp­so­si, kai su­ži­no, kad ty­ri­nė­ju šau­dyk­lų už­terš­tu­mą sun­kiai­siais me­ta­lais.

Dar nuo ba­ka­lau­ro stu­di­jų lai­kų už­si­ė­miau tir­ti šau­dyk­lų už­terš­tu­mą švi­nu bei fi­zi­ko­che­mi­nių dir­vo­že­mių sa­vy­bių ypa­tu­mus šau­dyk­lų dir­vo­že­miuo­se. Iš es­mės tą tę­siau tiek ma­gist­ran­tū­ros stu­di­jo­se, tiek da­bar.

Ži­no­ma, šiuo me­tu at­lie­ka­mi ty­ri­mai yra daug pla­tes­ni, ban­dau ana­li­zuo­ti ne tik tar­šos mas­tą, bet ir tar­šos po­vei­kį gy­viems or­ga­niz­mams.

O bū­tent da­bar vyk­dau lau­ko ty­ri­mus, su­si­ju­sius su šau­dyk­los dir­vo­že­mio va­ly­mu fi­to­re­me­dia­ci­jos bū­du, tai yra kai į pa­gal­bą va­lant dir­vo­že­mį nuo sun­kių­jų me­ta­lų pa­si­tel­kia­mi au­ga­lai, ku­rie ge­ba aku­mu­liuo­ti di­de­lius sun­kių­jų me­ta­lų kie­kius sa­vo ant­že­mi­nė­je da­ly­je.

Iki dok­to­ran­tū­ros pa­bai­gos li­kę me­tai, ti­kiuo­si, to už­teks iš­spaus­din­ti dar du moks­li­nius straips­nius ir ap­si­gin­ti dak­ta­ro di­ser­ta­ci­ją.

– Tur­būt ne­leng­va de­rin­ti spor­tą ir moks­lą?

– Gy­ve­ni­mas man nė­ra nei leng­vas, nei sun­kus. Jis su­si­de­da iš ma­lo­nių ir ne to­kių ma­lo­nių aki­mir­kų.

Bū­na die­nų, ka­da ten­ka vers­tis per gal­vą, bū­na nak­tų, ka­da nuo stre­so ar su­si­kau­pu­sių dar­bų net ne­ga­li už­mig­ti. Ta­čiau kiek­vie­nas sun­kus mo­men­tas gy­ve­ni­me kaž­ko iš­mo­ko, kaž­kiek už­grū­di­na ir pa­da­ro ma­ne stip­res­nę.

Tad taip, tas su­de­ri­ni­mas yra šiek tiek iš­šū­kis, bet iš­šū­kiai juk ir da­ro gy­ve­ni­mą įdo­mų.

– Ko­kie šiuo me­tu yra di­džiau­si Jū­sų gy­ve­ni­mo ak­cen­tai? Vie­nas jų, leis­ki­te spė­ti, po tre­jų me­tų vyk­sian­ti Pa­ry­žiaus olim­pia­da?

– At­ei­nan­tys me­tai bus skir­ti moks­lui, steng­siuo­si ne­si­vers­ti per gal­vą ir ati­dė­ti di­de­lę lai­ko ir min­čių da­lį tik dok­to­ran­tū­ros bai­gi­mui.

Ži­no­ma, šau­dy­mo vi­siš­kai ap­leis­ti ne­ga­lė­siu, nes me­tų per­trau­ka bū­tų la­bai il­ga, tam, kad ge­rai šau­dy­čiau, man rei­kia daug tre­ni­ruo­tis. Ta­čiau su­pran­tu, kad mak­si­ma­liai ati­duo­ti ir šau­dy­mui, ir moks­lui ne­ga­liu.

Ban­dy­si­me la­vi­ruo­ti, pir­mie­ji ke­lia­la­piai ir Pa­ry­žių bus iš­da­ly­ti jau 2022 me­tais pa­sau­lio čem­pio­na­te, ta­čiau, ma­nau, mums di­džiau­sias šan­sas iš­si­ko­vo­ti juos vė­liau – 2023 me­tais.

– Jei ras­tų­si no­ras Jums ra­šy­ti kny­gą, bet bū­tų tik dvi ga­li­my­bės – spor­tas ar gam­ta, ku­rią pa­si­rink­tu­mė­te?

– Tik­riau­siai pa­si­rink­čiau spor­tą, nes li­te­ra­tū­ros lie­tu­vių kal­ba apie mū­sų spor­tą tik­rai nė­ra.

Ma­nau, bū­tų la­bai svei­kin­ti­na idė­ja pa­ra­šy­ti mo­ko­mą­jį lei­di­nį apie kul­ki­nį šau­dy­mą lie­tu­vių kal­ba, ypa­tin­gai jei to im­tų­si pa­tys spor­ti­nin­kai. Kas ži­no, gal­būt tai bus kaž­kie­no at­ei­ties pro­jek­tas..?

– Jei ne­klys­tu, esa­te Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės spor­to klu­bo na­rė. Kaip ten jau­čia­tės?

– Pri­klau­sau KASP (Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­goms), iš tik­rų­jų pa­tir­tis KASP yra ne­įkai­no­ja­ma. O ka­riuo­me­nės spor­to klu­bas su­tei­kia ga­li­my­bę at­sto­vau­ti Lie­tu­vai ir pa­sau­lio ka­riuo­me­nės šau­dy­mo čem­pio­na­tuo­se bei žai­dy­nė­se.

Vi­sa­da vyk­da­ma į šias var­žy­bas esu pa­ki­lios nuo­tai­kos, nes pa­sau­lio ka­riuo­me­nės čem­pio­na­tuo­se var­žy­bų at­mo­sfe­ra yra kiek ki­to­kia – pa­ki­les­nė, ge­res­nė, drau­giš­kes­nė.

– Ir pa­bai­gai, ko­kia bū­tų Jū­sų ži­nu­tė nau­jiems šau­liams ar ki­tų spor­to ša­kų spor­ti­nin­kams?

– Vi­siems spor­ti­nin­kams lin­kiu ati­duo­ti vi­są šir­dį spor­to ša­kai, ku­rią kul­ti­vuo­ja.

Tau­py­ti jė­gų ar lai­ko tam, ką mėgs­ta­te da­ry­ti, tam, kas jus ve­ža, – ne­ver­ta.

O jau­niems šau­liams lin­kiu ge­le­ži­nės kan­try­bės, stip­rių ner­vų ir siū­lau ne­iš­si­gąs­ti, jei ke­lias į per­ga­les ne­bus pa­gal­vė­mis iš­klo­tas.