Ju­li­jus Strei­kus: „Er­kių bi­jau la­biau nei vi­ru­so”

Ben­dra­ke­lei­vius ren­ka­si pa­gal sa­ve

J.Strei­kus – bir­žie­tis, į Aly­tų gy­ven­ti at­va­žia­vo prieš ket­ve­rius me­tus. Sa­ko, kad mū­sų mies­tas vi­sai ne­blo­gai ati­tin­ka jo po­mė­gius – yra dvi­ra­čių ta­kų, daug ža­lu­mos, ku­rio­je ga­li­ma vaikš­čio­ti, ir apy­lin­kės gra­žios.

Jau su­ra­do ir ben­dra­min­čių, su ku­riais lei­džia­si į ar­ti­mes­nius ar to­li­mes­nius žy­gius, – mū­sų mies­te šiuo me­tu gy­ve­na ke­liau­to­jas Vy­das Ver­bi­lis, žy­gei­vius bu­ria aso­cia­ci­ja „Oli­ta-Ora­ny“, kas­met vyks­ta tra­di­ci­nis bi­ru­tie­čių žy­gis Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je.

„Esu tu­ris­tas nuo 1968 me­tų, ši veik­la už­ka­bi­no stu­di­jų Kau­no po­li­tech­ni­kos ins­ti­tu­te me­tais, vei­kė ak­ty­vus žy­gei­vių klu­bas. Kiek­vie­ną va­sa­rą ei­da­vo­me į kal­nus, į ka­te­go­ri­nius žy­gius. Su Al­gi­man­tu Ju­ce­vi­čiu­mi esa­me Ta­ry­bų Są­jun­gos pir­me­ny­bė­se už­ėmę 2-ąją vie­tą 5 ka­te­go­ri­jos žie­mi­nia­me žy­gy­je. Jis bu­vo su­dė­tin­gas, pra­dė­jo­me šal­čio po­liu­je Oi­mia­ko­ne, Ry­tų Ja­ku­ti­jo­je. Vė­liau te­ko da­ly­vau­ti ir dau­giau A.Ju­ce­vi­čiaus su­reng­tų žy­gių. Ei­da­vo­me ne į vir­šu­kal­nes, bet per ka­te­go­ri­nes per­ėjas, tai va­di­no­si kal­nų tu­riz­mu, per le­dy­nus kop­da­vo­me su al­pi­nis­ti­ne įran­ga. To­kių žy­gių me­tu ga­lė­jai net­gi dau­giau pa­ma­ty­ti nei vir­šu­kal­nė­se, ma­no as­me­ni­nis aukš­čio re­kor­das yra 4 200 met­rų“, – pa­sa­ko­ja J.Strei­kus.

Pas­ta­ruo­ju me­tu pa­šne­ko­vas ne­ma­žai pa­si­dai­rė ir po eg­zo­tiš­kas ša­lis, tie­sa, li­ko iš­ti­ki­mas pa­mėg­tam ke­lia­vi­mo bū­dui – ne su gru­pe, o su ke­liais ben­dra­min­čiais ir kup­ri­ne ant pe­čių, pa­la­pi­ne iš­mai­šė net to­kias eg­zo­tiš­kas ša­lis kaip Tai­lan­das. Kar­tais trans­por­tą nuo­mo­ja­si, o kar­tais ren­ka­si vie­šą­jį. „Ne­tu­riu nie­ko prieš ko­mer­ci­nes ke­lio­nes su gru­pė­mis, esu ir jas iš­ban­dęs, bet ne­si­no­ri at­si­dur­ti si­tu­a­ci­jo­je, kai po va­lan­dos lie­taus kaž­kas su­gal­vos grįž­ti į vieš­bu­tį, nes šal­ta ir šla­pia, tri­na ba­tas. Tai­gi ma­nau, kad rink­tis ben­dra­ke­lei­vius rei­kia pa­gal sa­ve, tai iki šiol pa­si­tei­si­no“, – sa­ko ke­liau­to­jas.

Ap­link že­mės ru­tu­lį – vos už 1,3 tūkst. eu­rų

Kaip jau bū­tų ga­li­ma ne­sun­kiai at­spė­ti, Ju­li­jus bu­vo iš tų žmo­nių, ku­rių ka­ran­ti­nas tarp ke­tu­rių sie­nų ne­už­da­rė: „Na­mie ne­la­bai sė­dė­jau. Per ka­ran­ti­ną daug vaikš­čio­jau vie­nas, tai kaip ir ne žy­giai bu­vo, ap­link Aly­tų ra­tą sa­vo apei­da­vau, dvi­ra­čiu va­ži­nė­jau, kai orai jau lei­do.“

Tar­si nu­jaus­da­mas, kad pa­sau­lis ne­tru­kus su­stos pau­zei, šių me­tų pra­džią ke­lio­nių pras­me J.Strei­kus tu­rė­jo pa­vy­dė­ti­nai ak­ty­vią. Va­sa­rį jis drau­ge su Vil­niaus uni­ver­si­te­to dės­ty­to­ju, ma­te­ma­ti­ku ir pa­ty­ru­siu ke­liau­to­ju Al­giu Ka­va­liaus­ku lei­do­si į ke­lio­nę… ap­link pa­sau­lį. Pa­si­ro­do, ap­link že­mės ru­tu­lį iki pan­de­mi­jos ri­bo­ji­mų bu­vo ga­li­ma ap­skris­ti už vos 1,3 tūkst. eu­rų! Šią ke­lio­nę su­da­rė še­ši skry­džiai lėk­tu­vais, iš ku­rių ke­tu­ri bu­vo ypač il­gi, nuo 10 iki 13 va­lan­dų.

„Dvie­jų sa­vai­čių per­trau­ką pa­da­rė­me Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je, tai­gi svei­ka­tai pa­sek­mių ne­ju­to­me, nors mus gąs­di­no, pa­ta­rė bū­ti­nai įsi­gy­ti kom­pre­si­nes ko­ji­nes. Tu­rė­jau pa­si­ė­męs elas­ti­nio bin­to, ta­čiau jo taip ir ne­pa­nau­do­jau. Ko­ji­nių ne­pir­kau, nes neiš­si­aiš­ki­nau, ko­kio man rei­kia dy­džio“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Iš vi­so dau­giau kaip dvi sa­vai­tes tru­ku­siai ke­lio­nei ke­liau­to­jai iš­lei­do 2 tūkst. eu­rų: 700 – au­to­mo­bi­lio nuo­mai su drau­di­mu, įvei­kė pus­tre­čio tūks­tan­čio ki­lo­met­rų (lit­ras ben­zi­no at­si­ė­jo apie 1,35 eu­ro), tu­ris­ti­nėms Nau­jo­sios Ze­lan­di­jos ir JAV vi­zoms bei svei­ka­tos drau­di­mui – 100, įė­ji­mai į pa­grin­di­nius na­cio­na­li­nius par­kus kai­na­vo iki 50 eu­rų.

Tu­ris­ti­nius ba­tus va­lė iki smil­te­lės

Ke­liau­da­mi po JAV ir Nau­ją­ją Ze­lan­di­ją, lie­tu­viai nak­vo­jo kem­pin­guo­se, bent pu­sę jų ra­do ne­mo­ka­mus. Nau­jo­jo­je Ze­lan­di­jo­je iš­ban­dė ir lau­ki­nes nak­vy­nes, nors ša­lis tam ne­la­bai pa­lan­ki. „Pa­la­pi­nės ne­pa­sta­ty­si kur no­ri, ar­ti ke­lio vis­kas už­žė­lę, jo­kių ke­liu­kų nė­ra, bet už­tat yra daug kem­pin­gų. Tu­rė­jom to­kį juo­kin­gą nuo­ty­kį, kai rei­kė­jo tam­so­je pa­sta­ty­ti pa­la­pi­nę, o ma­no ben­dra­ke­lei­viui nie­kaip ne­pa­vy­ko to pa­da­ry­ti. Tu­ris­tai mes pa­ty­rę, o čia – da­ly­kas ne­įma­no­mas!? Pa­si­ro­do, kad pa­la­pi­nė bu­vo iš­vers­ta, nes oro uos­te mus la­bai kruopš­čiai iš­kra­tė mui­ti­nin­kai. Net pa­la­pi­nės dug­ną tik­ri­no, kad ant jos ne­bū­tų ko­kio dir­vo­že­mio ar au­ga­lų sėk­lų pri­li­pę. To­kie ten rei­ka­la­vi­mai, mes apie juos ži­no­jo­me, še­pe­tė­liu iš­si­va­liau tu­ris­ti­nių ba­tų pro­tek­to­rių iki smil­te­lės“, – pa­sa­ko­ja J.Strei­kus.

Lie­tu­vių ke­lio­nė pra­ėjo sklan­džiai, ne­bent ry­tais iš kem­pin­go kar­tais iš­va­žiuo­da­vo de­ši­ne ke­lio juos­ta, bet greit pra­bus­da­vo ir pa­si­tai­sy­da­vo. „Dar ne­ma­ty­ti vaiz­dai, ga­rai ir bur­bu­lai pa­si­liks, kol Alz­hei­me­ris pa­sig­lemš“, – taip la­ko­niš­kai ke­lio­nės įspū­džius api­ben­dri­no sa­vo feis­bu­ko pro­fi­ly­je aly­tiš­kis ke­liau­to­jas.

Be­je, o kuo čia dė­ti ga­rai ir bur­bu­lai? Pa­si­ro­do, J.Strei­kaus ben­dra­ke­lei­vis la­bai do­mi­si gei­ze­riais, vul­ka­nais ir ki­tais pa­na­šiais gam­tos reiš­ki­niais, to­dėl jų ke­lio­nės marš­ru­tas dė­lio­ja­mas ten, kur pa­na­šių įdo­my­bių ga­li­ma ras­ti. Kaip pa­ro­dė pa­tir­tis, to­kių mė­gė­jų yra ne­ma­žai, tad ne vi­sa­da ga­li­ma ti­kė­ti sa­vo aki­mis – kai ku­rie la­bai tu­ris­tų lan­ko­mi „gei­ze­riai“ nu­ro­dy­to­mis va­lan­do­mis iš­si­ver­žia mui­lo pu­to­mis…

Kol kas ke­lio­nių ne­pla­nuo­ja, bet jų bus

Kaip ir dau­ge­lis ke­liau­ti mėgs­tan­čių žmo­nių, J.Strei­kus sa­ko ke­lio­nių per daug ne­pla­nuo­jan­tis, bet pro­gų ir­gi ne­pra­lei­džia. Kaip jam šian­dien at­ro­do, ar ke­lio­nė ap­link pa­sau­lį va­sa­rį bu­vo pa­kan­ka­mai sau­gi?

„Iš tik­rų­jų ma­nau, kad taip, nes di­de­lių nuo­gąs­ta­vi­mų pa­sau­ly­je dėl pan­de­mi­jos tuo me­tu dar ne­si­jau­tė. Ki­ta ver­tus, oro uos­tuo­se ma­tė­me ki­nų su kau­kė­mis, jo­kio so­cia­li­nio at­stu­mo nie­kas nie­kur ne­si­lai­kė, tai ir už­si­krės­ti ga­lė­jo­me, bet vis­kas bai­gė­si ge­rai“, – sa­ko aly­tiš­kis.

Gal­būt kiek di­des­nio jau­du­lio kai­na­vo ke­lio­nė į Len­ki­jos ir Vo­kie­ti­jos pa­sie­ny­je esan­čius Sta­lo kal­nus. Jos tiks­las bu­vo vir­šu­kal­nė­je ko­vo 11 die­ną su­gie­do­ti tau­tiš­ką gies­mę. Šį­kart ap­lin­ky­bės vos ne­pa­ki­šo ko­jos ke­liau­to­jams, nes, at­ėjus lai­kui grįž­ti na­mo, svei­ka­tos pro­ble­mos iš­ti­ko vie­ną vai­ruo­to­jų. Tai reiš­kė, kad jį pa­keis­ti iš Lie­tu­vos tu­rės at­va­žiuo­ti ko­le­ga, bet ki­lo klau­si­mas, ar jis spės kirs­ti Len­ki­jos sie­ną iki ją už­da­rant? Vis dėl­to vis­kas bai­gė­si ge­rai, lie­tu­viai spė­jo grįž­ti na­mo prieš pat pa­skel­biant ka­ran­ti­ną.

„Bai­mės nė­ra, aš la­biau bi­jau... er­kių nei vi­ru­so!“ – J.Strei­kus šian­dien nu­si­tei­kęs la­bai ra­miai, jei bus ga­li­my­bė ir sau­gu – ži­no­ma, ke­liaus ir at­ei­ty­je. Kol to­kios ga­li­my­bės nė­ra, jis mie­lai žiū­ri pa­čias įvai­riau­sias lai­das apie ke­lio­nes in­ter­ne­te. Sa­ko, kad tai tik­rai la­bai įdo­mu, kai ga­li pa­ly­gin­ti su sa­vo įspū­džiais. Ju­li­jus yra iš tų ke­liau­to­jų, ku­rie iš anks­to ne­mėgs­ta daug skai­ty­ti apie tas vie­tas, ku­rias ža­da ap­lan­ky­ti, kad ne­tek­tų svars­ty­ti, kaip čia tu­rė­tų bū­ti – gal gra­žiau re­a­ly­bė­je, o gal įsi­vaiz­da­vo, kad bus įdo­miau.