„Jot­vin­gių el­do­ra­das”: uni­ka­li ar­che­o­lo­gi­jos pa­ro­da tran­sliuo­ja ži­nu­tę, kad pa­sau­ly­je dau­giau ne­tu­ri iš­nyk­ti nė vie­na tau­ta

Kas to­kie bu­vo jot­vin­giai?

Į Lie­tu­vą iš Su­val­kų apy­gar­dos mu­zie­jaus at­ke­lia­vu­si pa­ro­da „Jot­vin­gių el­do­ra­das“ – uni­ka­li ir ver­tin­ga tuo, kad pa­de­da pra­ver­ti is­to­ri­nės pa­slap­ties skrais­tę, gau­bian­čią šios gen­ties is­to­ri­ją. Pa­ro­dą Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je pri­sta­tė ar­che­o­lo­gas Jer­zy Sie­mas­zko, pa­dė­ko­jęs aly­tiš­kiui mu­zie­ji­nin­kui Ar­tū­rui Bal­čiū­nui, ku­rio at­kak­lu­mas lė­mė, kad Lie­tu­vo­je jot­vin­gių el­do­ra­das at­ran­da­mas net­gi anks­čiau nei Len­ki­jos mu­zie­juo­se, ku­rie šios eks­po­zi­ci­jos kol kas lau­kia ei­lė­je.

„Ar­tū­ras bu­vo tas žmo­gus, ku­ris at­kak­liai tei­ra­vo­si apie ga­li­my­bes ją at­vež­ti į Aly­tų, kol to­kia ga­li­my­bė at­ras­ta“, – sa­ko J.Sie­mas­zko. Su­val­kų ir Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus ben­dra­dar­biau­ja jau dvi­de­šimt me­tų, yra pa­ren­gę ben­drų pa­ro­dų, lei­di­nių.

„Prū­sų že­mės kro­ni­ko­je Pet­ras Dus­bur­gie­tis va­di­na jot­vin­gius vie­na tau­riau­sių gen­čių pa­gal pa­pro­čius, taip pat – vie­na ka­rin­giau­sių bei tur­tin­giau­sių. Gal­būt ši pa­ro­da pa­dės pa­grįs­tai at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ar tik­rai jot­vin­giai to­kie bu­vo?“ – svars­to mu­zie­ji­nin­kas A.Bal­čiū­nas. At­sa­ky­mo pa­ieš­ka ta­po sti­mu­lu steng­tis, kad pa­ro­dą „Jot­vin­gių el­do­ra­das“ pa­ma­ty­tų ir aly­tiš­kiai.

Mu­zie­ji­nin­kas taip pat mi­nė­jo fak­tą, kad iki pat XI­II am­žiaus, kai bu­vo ga­lu­ti­nai su­nai­kin­ti, ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se jot­vin­giai dau­giau­sia mi­ni­mi nio­ko­ji­mų, ka­rų, ge­no­ci­do kon­teks­te. Yra tik ke­le­tas mi­nė­ji­mų apie di­plo­ma­ti­ją ir pre­ky­bą.

„La­bai džiu­gu, kad po tiek am­žių mes kar­tu su Su­val­kų apy­gar­dos mu­zie­ju­mi sau­go­me ir puo­se­lė­ja­me ben­drą jot­vin­gių pa­li­ki­mą, ben­dra­dar­biau­ja tiek mu­zie­jai, tiek ir abi tau­tos – lie­tu­viai ir len­kai, kad dau­giau su­ži­no­tu­me apie šią iš­ny­ku­sią gen­tį“, – kal­bė­jo A.Bal­čiū­nas.

Au­ten­tiš­ką „miš­ką“ par­vež­ti pa­dė­jo Aly­taus te­at­ras

Vie­nas iš svar­biau­sių jot­vin­gių gen­ties pra­ei­ties liu­di­nin­kų yra pil­ka­piai. Ne­to­li Aly­taus yra Dzir­miš­kių pil­ka­py­nas, Mi­ros­la­vo apy­lin­kė­se – Kau­kų pi­lia­kal­nis, jo ra­di­niai taip pat me­na jot­vin­gių is­to­ri­ją. Vis­gi au­ten­tiš­kos me­džia­gos yra la­bai ne­daug.

„Ne­pai­sant to, kad ar­che­o­lo­gi­jos is­to­ri­ja Su­val­kų kraš­te skai­čiuo­ja­ma ke­lis šim­tus me­tų, apie jot­vin­gius ži­no­ma ma­žai. Is­to­ri­niuo­se šal­ti­niuo­se ži­nios dau­giau­sia pa­lik­tos jot­vin­gių kraš­to už­ka­riau­to­jų, iš ten – ir jot­vin­gių, kaip la­bai ka­rin­gos tau­tos, api­bū­di­ni­mas. Tik pas­ta­rie­ji 20-ešimt me­tų lei­džia at­kur­ti ir pa­žin­ti tik­rą­jį jot­vin­gių vei­dą“, – pa­sa­ko­ja J.Sie­mas­zko.

Len­kų ar­che­o­lo­gas pa­ste­bi, kad at­ras­ti vis dau­giau jot­vin­gių gen­ties ka­pi­ny­nų ir juos iš­ty­ri­nė­ti pas­ta­ruo­ju me­tu pa­vy­ko tik pa­si­tel­kus šiuo­lai­ki­nes tech­no­lo­gi­jas. Jot­vin­gių pa­lai­do­ji­mai – spe­ci­fi­niai. Kaip ir dau­gu­ma gen­čių, jot­vin­giai sa­vo mi­ru­siuo­sius de­gi­no ant lai­do­tu­vių lau­žo, ta­čiau su­de­gin­ti pa­lai­kai ne­bu­vo lai­do­ja­mi, bet iš­bars­to­mi šven­to­je vie­to­je. Ar­ba už­ka­sa­mi la­bai ne­gi­liai.

Yra ži­no­ma, kad jot­vin­giai gy­ve­no pel­kių ir miš­kų ap­sup­tuo­se pi­lia­kal­niuo­se, te­ri­to­ri­ja drie­kė­si nuo Mo­zū­rų eže­rų va­ka­ruo­se iki Ne­mu­no upės šiau­rė­je ir iki Na­re­vo upės pie­tuo­se. Iš­li­ko ma­žai pa­lai­do­ji­mo vie­tų, nes šio­se te­ri­to­ri­jo­se bu­vo in­ten­sy­viai ūki­nin­kau­ja­ma. Miš­kuo­se, kur ūki­nės veik­los ne­bu­vo, pa­vy­ko at­ras­ti ir uni­ka­lų ka­pi­ny­ną Kru­ku­ve­ke, ta­pu­sį tik­ra sen­sa­ci­ja, iš ku­rio ra­di­nių su­da­ry­ta ko­lek­ci­ja eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­do­je „Jot­vin­gių el­do­ra­das“.

Ori­gi­na­liai pa­tei­kia­mą pa­ro­dos eks­po­zi­ci­ją „įrė­mi­na“ au­ten­tiš­kas miš­ko, ku­rio te­ri­to­ri­jo­je ras­tas ka­pi­ny­nas, vaiz­das. At­spau­dus pa­dė­jo par­vež­ti Aly­taus mies­to te­at­ras sa­vo trans­por­tu, sa­vi­tas eks­po­zi­ci­jos di­zai­nas ver­tas dė­me­sio kaip ir jos eks­po­na­tai.

Pa­lai­do­ji­mų vie­tą pa­ro­dė „juo­die­ji ar­che­o­lo­gai“

Ka­pi­ny­no Kru­ku­ve­ke at­ra­di­mo is­to­ri­ja – dra­ma­tiš­ka. 2015 me­tais len­kų po­li­ci­ja su­lai­kė gru­pę as­me­nų, ku­rie ne­le­ga­liai ka­si­nė­jo ka­pa­vie­tes. Pra­dė­jus tir­ti ne­le­ga­lią pre­ky­bą gin­klais bei ki­tais ar­te­fak­tais, pa­aiš­kė­jo, kad tai – ne­įti­kė­ti­nai ver­tin­gi ar­che­o­lo­gi­niai ra­di­niai. Ka­pų plė­ši­kų api­plėš­ta ka­pa­vie­tė Kru­ku­ve­ko kai­me ta­po ob­jek­tu, pra­no­ku­siu drą­siau­sius ar­che­o­lo­gų lū­kes­čius. Jot­vin­gių ka­pi­ny­ne ap­tik­ta per 1000 ra­di­nių, ku­rių am­žius sie­kia dau­giau kaip 900 me­tų. Ši ko­lek­ci­ja va­di­na­ma di­džiau­sia pa­sau­ly­je jot­vin­gių me­mo­ria­li­nių daik­tų ko­lek­ci­ja.

„Po­li­ci­ja pa­pra­šė ma­no kaip ar­che­o­lo­go pa­gal­bos ver­ti­nant ra­di­nius, pa­si­ro­dė, kad tai –nuo­sta­būs ar­te­fak­tai iš anks­ty­vų­jų vi­du­ram­žių, ku­rie pri­klau­sė jot­vin­giams. Su­lai­ky­tie­siems už ne­le­ga­lią pre­ky­bą grė­sė di­de­lė baus­mė ir to­dėl jie su­ti­ko pa­ro­dy­ti vie­tą, iš kur pa­im­ti šie ra­di­niai. Ka­si­nė­ji­muo­se pa­pra­šė ben­dra­dar­biau­ti Var­šu­vos ar­che­o­lo­gi­jos mu­zie­jus. Dėl ka­si­nė­ji­mų at­si­ra­do ši ko­lek­ci­ja, ku­rios da­le­lę ma­to­me Aly­tu­je. Ji liu­di­ja, ko­kia ypa­tin­ga bu­vo jot­vin­gių gen­tis. Tur­tin­gos įka­pės ro­do, kad jie ne­bu­vo at­si­li­kę nuo kai­my­nų, lie­tu­vių, len­kų, prū­sų, ru­sė­nų. Vyks­ta dar ke­lių ka­pi­ny­nų ty­ri­nė­ji­mai, ra­di­niai pa­tvir­ti­na, kad tai bu­vo tur­tin­ga gen­tis. Ar­ti­miau­siu lai­ku su­ži­no­si­me apie jot­vin­gius dar dau­giau“, – sa­ko ar­che­o­lo­gas.

Pa­ro­da „Jot­vin­gių el­do­ra­das“ Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je veiks iki balandžio 30 dienos.