Jo­nas Gai­žaus­kas: „Da­bar su­pran­tu, kad vis­ką da­rė­me tei­sin­gai, bet tam, kad įsi­tvir­tin­tu­me, tie­siog rei­kė­jo lai­ko”

nuotrauka
Jonas Gaižauskas Alytaus teatro scenoje yra sukūręs daugiau kaip šimtą vaidmenų, pats režisavo tris spektaklius. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.
Jo­nas Gai­žaus­kas – Aly­taus mies­to te­at­ro vei­das, ak­to­rius, ku­ris, kaip ir pats te­at­ras, skai­či­iuo­ja 30 se­zo­nų sce­no­je. Iš pra­džių te­at­ro stu­di­jos, o vė­liau mies­to te­at­ro tru­pė­je Jo­nas nuo 1990 me­tų iki da­bar, sėk­min­gai sa­ve iš­ban­dė ir re­ži­sie­riaus am­plua, už­au­go kaip te­at­ro pe­da­go­gas – va­do­vau­ja te­at­ro stu­di­jai „Dre­vi­nu­kas“ ir Jot­vin­gių gim­na­zi­jos te­at­ro stu­di­jai „Taš­kas“. At­sig­ręž­da­mas į tri­jų de­šim­čių me­tų te­at­ro is­to­ri­ją Jo­nas šian­dien sa­ko: „Svar­biau­sias tru­pės te­at­rui yra lai­ko iš­ban­dy­mas, o mes jį iš­lai­kė­me.“

Pra­džio­je bu­vo ju­de­sys

Į Aly­taus te­at­ro stu­di­ją at­ėjau iš pan­to­mi­mos ir at­si­ne­šiau di­džiau­sią te­at­ro po­rei­kį, ko­kį sa­vy­je jau­čiau vi­sa­da. Iš kur tas po­rei­kis – aš ne­ži­nau.

Dar bū­da­mas moks­lei­vis Vil­niu­je lan­kiau pan­to­mi­mą, tuo me­tu po Lie­tu­vą pa­skli­do Mod­rio Te­ni­so­no tru­pės na­riai, o stu­di­juo­da­mas Vil­niaus in­ži­ne­ri­nia­me sta­ty­bos ins­ti­tu­te (VI­SI) su­bū­riau sa­vo tru­pę. Po stu­di­jų at­va­žia­vau dirb­ti į Aly­tų, 1983 me­tais tuo­me­ti­niuo­se „Aly­taus teks­ti­lės“ kul­tū­ros rū­muo­se pra­dė­jau rink­ti pan­to­mi­mos gru­pes. Etiu­dus ro­dy­da­vo­me med­vil­nės dis­ko­te­ko­se, ku­rias ve­dė Liu­das Ra­ma­naus­kas, at­si­ra­do toks ak­ty­vus kul­tū­ri­nis ži­di­nys mies­to pa­kraš­ty­je, bu­vo la­bai sma­gus lai­kas!

Ko­kiais 1986 me­tais į Aly­tų at­va­žia­vo re­ži­sie­rius Gin­ta­ras Na­su­ta­vi­čius ir med­vil­nės kul­tū­ros rū­muo­se pa­sta­tė sa­vo di­plo­mi­nį spek­tak­lį. Ne­tru­kus jis įkū­rė pir­mą­jį ke­liau­jan­tį Ve­ži­mų te­at­rą, į ku­rį pa­kvie­tė ir ma­no pan­to­mi­mos tru­pę. Taip ji ir pa­bi­ro, nes vi­si ar­tis­tai, pra­de­dant Sau­liu­mi Bart­ku­mi, ne­tru­kus iš­ėjo į G.Na­su­ta­vi­čiaus „Pro­vin­ci­jos“ te­at­rą. Tuo pa­čiu me­tu Aly­tu­je at­si­ra­do eta­tai te­at­ro tru­pei, jau bu­vo nu­spręs­ta sta­ty­ti ir mies­to te­at­rą.

Ir čia į Aly­tų grį­žo re­ži­sū­ros stu­di­jas Mask­vo­je bai­gęs Ar­vy­das Kin­de­ris. Pri­si­me­nu, kaip va­žia­vo­me į Vil­nių žiū­rė­ti jo di­plo­mi­nio dar­bo – spek­tak­lio „Me­dė­ja“, ja­me vai­di­no aly­tiš­kė ak­to­rė Ra­suo­lė Lau­ri­nai­ty­tė. Pa­ma­čiau, kad dar­bas rim­tas. Spek­tak­lį nu­fil­ma­vo ir ve­žė į Mask­vą pa­ro­dy­ti ko­mi­si­jai. Tuo me­tu aš dar nie­ko ne­su­pra­tau – bus Aly­tu­je te­at­ras ar jo ne­bus, bet mes su Ar­vy­du drau­ga­vo­me, bu­vo įdo­mu, ką jis da­ro.

Pa­čiu­pi­nė­ti ma­rio­ne­tes

Tik­ra­sis įdo­mu­mas pra­si­dė­jo, kai Lo­re­ta Skrui­bie­nė ir Ar­vy­das Kin­de­ris ėmė­si „Im­pe­ra­to­riaus Jo­no Be­šir­džio“. Man pa­ti­kė­jo pa­ga­min­ti ma­rio­ne­tes. Te­ki­nau iš me­džio lė­ly­tes ir ki­tus gra­žius da­ly­kė­lius. Pra­ver­tė il­gus me­tus kaup­tos ži­nios, nes stu­di­juo­da­mas bib­lio­te­ko­je pa­si­im­da­vau dvi šūs­nis kny­gų: vie­ną – pri­va­lo­mų­jų da­ly­kų, in­ži­ne­ri­jos, eko­no­mi­kos, ki­tą – apie te­at­rą. Taip at­ra­dau lė­les, ma­rio­ne­tes, o Aly­tu­je ga­vau uni­ka­lią ga­li­my­bę jas pa­čiu­pi­nė­ti sa­vo ran­ko­mis. Pra­dė­jo­me dė­lio­ti, kli­juo­ti, vie­lu­tes lanks­ty­ti, bet at­gai­vin­ti lė­lės pa­si­ro­dė ne­leng­va už­duo­tis. Tam rei­kia skir­ti daug va­lan­dų, jei ne­tu­ri mo­kyk­los, nė­ra You­Tu­be ka­na­lo, in­ter­ne­to. Da­bar bū­tų leng­viau, aš tik­rai džiaug­čiau­si!

Štai to­kia ma­no as­me­ni­nė įžan­ga į Aly­taus te­at­ro stu­di­ją. Ma­no raiš­kos prie­mo­nė bu­vo ju­de­sys, at­ro­dė, kad dra­mi­niai vaid­me­nys – ne man. Ne-mo-ku. Bet po tru­pu­tį pra­dė­jau vai­din­ti ant­ra­pla­nius, o pas­kui ga­vau ir pa­grin­di­nį tar­no Ža­no vaid­me­nį spek­tak­ly­je „Fre­ken Ju­li­ja“. Pir­mas ir toks ga­lin­gas vaid­muo Au­gus­to Strind­ber­go pje­sė­je! Re­pe­ta­vo­me pu­sę me­tų. Su­vai­di­nęs ši­tą vaid­me­nį su­pra­tau, kad kaž­ką ga­liu.

Te­at­ro stu­di­jos gy­ve­ni­mas tuo me­tu bu­vo la­bai in­ten­sy­vus, o vi­si mes – drau­gai iki pat šak­nų. Jau­tė­me di­de­lį ben­dru­mą, nes mus vie­ni­jo te­at­ras. Kri­ti­nė­se si­tu­a­ci­jo­se, jei pair­da­vo san­ty­kiai ar ko­kių sun­ku­mų kil­da­vo, už­tek­da­vo gar­siai pa­klaus­ti: „Tai ar mes dar da­ry­sim te­at­rą, ar jau ne?“ Nes ne­bu­vo svar­bu, koks spek­tak­lis šian­dien, svar­bus bu­vo te­at­ras.

O te­at­ras tai kaž­kas TO­KIO…

Pa­sau­ly­je ne­bu­vo už ma­ne lai­min­ges­nio

Į sa­vo dar­bą žiū­rė­jo­me la­bai at­sa­kin­gai. Tik vie­ną kar­tą pa­vė­la­vau į re­pe­ti­ci­ją. At­ėjau ne­ši­nas py­ra­gu su rie­šu­tais ir ra­zi­no­mis, ku­rį pats iš­ke­piau, jau ži­no­da­mas, kad gi­mė dvy­nu­kės duk­ros. Ir mes vėl re­pe­ta­vo­me. Mes ap­skri­tai la­bai daug re­pe­tuo­da­vo­me, ana­li­zuo­da­vo­me. Ka­dai­se skai­čiau, kad Bo­ri­sas Dau­gu­vie­tis per du mė­ne­sius pa­da­ry­da­vo spek­tak­lį, ir gal­vo­jau, ko­kia čia ne­są­mo­nė? Da­bar ir mes taip ke­pam.

Kas yra pro­fe­sio­na­lus te­at­ras, o kas ne? Ši­tas klau­si­mas mus ly­dė­jo nuo­lat, už­duo­da­vo­me jį ir pa­tys sau. At­sa­ky­da­vo­me pa­pras­tai: jei gau­na­me at­ly­gį, tai tur­būt ir esa­me pro­fe­sio­na­lai. Ypa­tin­gas vi­di­nis po­jū­tis, kad dir­bu mėgs­ta­mą dar­bą, ir už tai man dar pi­ni­gus mo­ka! Taip, ne­di­de­lius, bet vis tiek. Jau­čiau­si toks lai­min­gas, kad ne­ras­tum lai­min­ges­nio žmo­gaus pa­sau­ly­je.

Gal prieš 30 me­tų mes ir ne­ži­no­jo­me, kas yra te­at­ras, bet šian­dien, iš lai­ko tėk­mės žiū­rė­da­mas, jau ži­nau. Tru­pės te­at­rui svar­biau­sias yra iš­ban­dy­mas lai­ku. Tai – ne jau­nų žmo­nių su­si­bū­ri­mas. Tu­ri pra­gy­ven­ti 10 ar 20 me­tų, su­sen­ti ir vėl sta­ty­ti ant to pa­ties pa­grin­do. Va­len­ti­no Kir­lio ar Al­do­nos Ba­la­lie­nės te­at­ras ir­gi ga­lė­jo gy­vuo­ti, jei bū­tų iš­lai­kęs sa­vo pa­grin­dą. Ar­ba vals­ty­bė tu­ri te­at­rą pri­tu­rė­ti, ar­ba vi­di­niais da­ly­kais ir re­sur­sais rei­kia rem­tis, pa­vyz­džiui, tru­pė dir­ba, nors ne­gau­na at­ly­gio. Tai bū­tų toks gra­žus pa­si­au­ko­ji­mas. Dėl te­at­ro.

Rei­kė­jo at­si­lai­ky­ti 30 me­tų

Aly­tu­je te­at­ras iš­li­ko, nes mies­to val­džia pa­lai­kė ir pa­ti vi­suo­me­nė ne­lei­do už­da­ry­ti, kai tik pa­jun­ta­ma grės­mė („at­skir­ti tru­pę nuo pa­sta­to“), iš­kart vi­si su­ky­la. Nu­trauk­ti leng­va, pa­vyz­džių Lie­tu­vos te­at­ruo­se yra, nu­trau­kė – ir vis­kas, te­at­ro ne­be­li­ko.

O mums rei­kė­jo at­si­lai­ky­ti 30 me­tų! Kai 2015 me­tais iš te­at­ro iš­ėjo me­no va­do­vas Ar­vy­das Kin­de­ris, re­ži­sie­rė Da­lia Ki­man­tai­tė, aš la­bai iš­si­gan­dau. Ne­jau­gi vis­kas, su­grius mū­sų te­at­ras? Bet kai prie­ša­ky­je sto­jo Ine­sa Pil­ve­ly­tė, ge­rai ži­no­da­ma, ko rei­kia, kad at­si­ras­tų spek­tak­lių, tas ne­ri­mas din­go. Ine­sa pui­kiai su­si­tvar­kė ir la­bai stip­riai kū­ry­bi­ne, va­dy­bi­ne pras­me stum­te­lė­jo te­at­rą į prie­kį.

Ša­lia ak­to­rys­tės te­at­re vi­sa­da tu­rė­jau ir ki­tų pa­rei­gų. Daug me­tų bu­vau at­sa­kin­gas už de­ko­ra­ci­jų mon­ta­žą, rū­pi­nau­si, kad kon­struk­ci­jos funk­cio­na­liai iš­si­ar­dy­tų, ne­nu­griū­tų. Ir brai­žiau, pro­jek­ta­vau, ir pats jas ga­mi­nau. Iki šiol esu at­sa­kin­gas už rek­vi­zi­tą. Man at­ro­do, kad uni­ver­sa­lių žmo­nių te­at­re la­bai rei­kia, kuo dau­giau tech­ni­nių sub­ti­ly­bių – ap­švie­ti­mo, įgar­si­ni­mo, de­ko­ra­ci­jų ga­my­bos ak­to­rius iš­ma­no, tuo di­des­nė nau­da. Ką ga­li ži­not, gal jam ka­da nors teks bū­ti re­ži­sie­riu­mi? Ne­ži­nau, ar yra pa­sau­ly­je toks te­at­ras, kur ak­to­riams nie­kuo dau­giau ne­rei­kia rū­pin­tis, bet mes mo­ka­me ir da­ro­me vis­ką, sce­no­je ir už­dan­gai nu­si­lei­dus...

Te­at­ras ir gy­ve­ni­mas

Tur­būt bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti, kad Aly­taus te­at­ras at­ve­dė į mies­tą te­at­rą, ir tuo jis la­bai svar­bus. Te­at­ras per­si­py­nęs su gy­ve­ni­mu, apie jį kal­ba, vis­kas pul­suo­ja, al­suo­ja. Tie­siog vyks­ta! Ne­sa­kau, kad re­a­guo­ja vi­si 50 tūks­tan­čių aly­tiš­kių, bet ta da­lis, ku­riai rū­pi, kei­čia­si ir au­ga. Iš­va­žiuo­ja mo­ky­tis ir grįž­ta. Už­au­go daug jau­nų žmo­nių, vie­naip ar ki­taip su­si­ju­sių su te­at­ru. Vie­nas jau­niau­sių da­bar­ti­nės te­at­ro tru­pės ak­to­rių Po­vi­las Ado­mai­tis prieš de­šimt me­tų vai­di­no Aly­taus te­at­ro miu­zik­le „Žu­via­ga­nys“, o da­bar jau bai­gė ak­to­ri­nio meist­riš­ku­mo stu­di­jas. Jis tu­rė­jo kur­ti pa­grin­di­nį vaid­me­nį ma­no re­ži­suo­ta­me spek­tak­ly­je „Kup­riu­kas mu­zi­kan­tas“, bet per re­pe­ti­ci­ją pa­ty­rė trau­mą. Kar­tais ak­to­riai rei­ka­lau­ja iš sa­vęs dau­giau nei re­ži­sie­rius iš jų.

Aš pats taip pat esu lin­kęs ver­tin­ti sa­ve la­bai kri­tiš­kai. Mū­sų tru­pę abe­jo­nės ly­dė­jo vi­sus 30 me­tų, at­ro­dė svar­bu ir vėl pa­si­tik­rin­ti, ar tei­sin­gu ke­liu ei­na­me. Da­bar su­pran­tu, kad vis­ką da­rė­me tei­sin­gai, bet tam, kad įsi­tvir­tin­tu­me, tie­siog rei­kė­jo lai­ko. Aly­taus te­at­re su­bren­dau kaip ak­to­rius ir re­ži­sie­rius, kaip dra­mos mo­ky­to­jas. Be jo ne­bū­tų nei te­at­ro stu­di­jos „Dre­vi­nu­kas“, nei Jot­vin­gių gim­na­zi­jos te­at­ro stu­di­jos „Taš­kas“. Nes Aly­taus mies­to te­at­ras nie­ka­da ne­bu­vo pats sa­vai­me, jis su­kū­rė ap­link sa­ve uni­ka­lių reiš­ki­nių, ku­riuos tie­siog rei­kia pa­ma­ty­ti.

Kal­bė­jo­si Sau­lė Pin­ke­vi­čie­nė

Autorių kolektyvo rengiama knyga „Alytaus teatras“, skirta miesto teatro istorijai, skaitytoją turėtų pasiekti rudenį.

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.