Jei am­bu­la­to­ri­jos veik­la bū­tų at­gai­vin­ta, žmo­nės džiaug­tų­si

Aly­tiš­kė Ja­ni­na ra­šo, jog ne­su­pran­ta šian­die­ni­nių įstai­gų va­do­vų, ku­riems vi­siš­kai ne­rū­pi, kaip į dar­bą at­vyks ir po dar­bo į na­mus su­grįš jų įmo­nės dar­buo­to­jai. „Jau ne­be­li­ko to­kių pra­mo­nės gi­gan­tų, ko­kie bu­vo anais lai­kais, tad ke­lių de­šim­čių ar šim­tų žmo­nių ke­lio­ne yra ne­sun­ku pa­si­rū­pin­ti. Man ne­su­pran­ta­ma, ko­dėl po ne­leng­vos pa­mai­nos vy­res­niems žmo­nėms ten­ka mąs­ty­ti, kaip su­grįž­ti į na­mus,  kvies­tis tak­si ar kai­my­nus, nes vie­ša­sis trans­por­tas tie­siog il­si­si. Pa­do­rus va­do­vas tik­rai pa­si­rū­pin­tų, kad pa­si­bai­gus pa­mai­nai vi­si žmo­nės tu­rė­tų ga­li­my­bę įmo­nės už­sa­ky­tu, – jei­gu nė­ra ki­tų ga­li­my­bių – au­to­bu­su par­vyk­ti į na­mus“, – ra­šo Ja­ni­na.

Aly­tiš­kė Lai­ma, sa­vait­ga­lius lei­džian­ti tė­viš­kė­je Laz­di­jų ra­jo­ne, iš­sa­kė to­kį pa­ste­bė­ji­mą: „Kai­ti­no 30 laips­nių karš­tis. Ke­lei­vė, pa­gy­ve­nu­si mo­te­ris, ne­ši­na krep­šiais pir­ki­nių, pa­pra­šė vai­ruo­to­jo iš­leis­ti ar­čiau na­mų, nes par­si­neš­ti nuo sto­te­lės jai bus la­bai sun­ku. Ke­lis kar­tus pra­šė, bet vai­ruo­to­jas lai­kė­si sa­vo: „Ne­ga­liu, to­kia tvar­ka, tu­ri­me ke­lei­vius iš­lai­pin­ti ir įlai­pin­ti tik sto­te­lė­se. Jei jūs ei­si­te per ke­lią ir jus par­trenks au­to­mo­bi­lis, man teks at­sa­ky­ti.“ Jis net ne­pa­si­do­mė­jo, ar ke­lei­vei rei­kės kirs­ti ke­lią. Taip,  ke­lei­viams iš­lai­pin­ti yra įreng­tos sto­te­lės, bet ar vi­suo­met tai­syk­lės yra aukš­čiau pa­pras­to žmo­niš­ku­mo?“– klau­sia Lai­ma.

Val­das (var­das pa­keis­tas) dir­bo va­do­vau­jan­tį dar­bą vie­no­je Aly­taus įmo­nė­je. Jis pra­šo at­si­liep­ti tuos žmo­nes, ku­rie jam pa­dė­jo iš­gy­ven­ti 1976-ai­siais. Jau­nas vy­ras, dar ne vė­lų va­ka­rą iš­ėjęs iš bi­čiu­lių bu­to da­bar­ti­nė­je Vil­ties gat­vė­je, pa­su­ko pro Jau­ni­mo par­ką link na­mų, bu­vu­sių Šal­ti­nių gat­vė­je. Be­ei­nan­tį jį už­kal­bi­no keis­tas žmo­gus, ne­tru­kus  pa­ty­rė smū­gį į nu­ga­rą, pra­ra­do są­mo­nę. Tem­pia­mas link ka­na­li­za­ci­jos šu­li­nio at­si­pei­kė­jo, gir­dė­jo kal­bas, kad vie­nu bus at­si­kra­ty­ta. Bet pa­si­gir­do jau­nų vy­rų bal­sai, jie pa­ste­bė­jo, kad kaž­kas įdo­maus vyks­ta. „Ma­ne be­si­muis­tan­tį tem­pę vy­rai pa­bė­go, jau­nuo­liai jų ne­si­vi­jo, bet no­riai pa­dė­jo man pa­siek­ti na­mus. Tuo­met bu­vau di­de­lia­me stre­se, ne­pa­dė­ko­jau gel­bė­to­jams, ir jei­gu ku­ris nors iš jų per­skai­tys ma­no pra­šy­mą, la­bai no­rė­čiau su­si­tik­ti“, –  pra­šo šian­dien jau gar­baus am­žiaus žmo­gus. At­si­lie­pu­siems no­riai per­duo­si­me Val­do kon­tak­tus. 

Baig­da­ma no­rė­čiau vi­siems pa­lin­kė­ti ge­ros nuo­tai­kos, to­kios, ko­kia spin­du­liuo­ja ma­no ne­se­niai at­ras­ta va­ka­ri­nių pa­si­vaikš­čio­ji­mų bi­čiu­lė, kai­mo mo­te­ris, po vy­ro mir­ties vai­kų ap­gy­ven­din­ta mies­te. O kad bū­tų mo­te­riai leng­viau mies­te pri­tap­ti, šie jai nu­pir­ko iš­ma­nų­jį te­le­fo­ną. „Ne­no­rė­jau to­kio te­le­fo­no, o da­bar jau­čiuo­si pui­kiai, iš­mo­kau nau­do­tis, klau­sau­si jau­nys­tės dai­nų, žiū­riu įra­šus apie pa­tie­ka­lų ga­mi­ni­mą, gė­lių au­gi­ni­mą, gam­tą. Aiš­ku, mie­la bū­tų su žmo­nė­mis gy­vai pa­ben­drau­ti, bet vi­si sa­vais rei­ka­lais už­si­ė­mę. Kai­me žmo­nės la­biau lin­kę ben­drau­ti“, – sa­ko 87-erių sen­jo­rė. Džiau­giuo­si pa­žin­ti­mi su šia iš­min­tin­ga mo­te­ri­mi.