Jaut­rių ir gai­les­tin­gų šir­džių ve­ly­ki­nė „šva­ros ak­ci­ja” (1)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Juo­zas Pac­ke­vi­čius
Ne­pa­vargs­tan­tis sa­va­no­ris Juo­zas Pac­ke­vi­čius be že­miš­ko at­ly­gio au­ko­ja sa­vo lai­ką net ke­lio­se or­ga­ni­za­ci­jo­se. „No­riu pa­dė­ti vy­res­niems, juk ir ma­nęs lau­kia se­nat­vė“, – sa­ko Juo­zas, „Ca­ri­to“, Rau­do­no­jo Kry­žiaus, sa­ma­rie­čių ir mal­tie­čių sa­va­no­ris. Aldonos Kudzienes nuotr.
Šven­tų An­ge­lų Sar­gų pa­ra­pi­jos „Ca­ri­to“ tar­nys­tės varg­šams pan­de­mi­ja ne­nu­trau­kė. Tie­sa, „Ca­ri­to“ du­rys už­da­ry­tos, veik­la tei­kia­ma ki­to­mis for­mo­mis – sau­ges­nė­mis, nes vargs­tan­čiuo­sius ka­ran­ti­no lai­ko­tar­piu dar la­biau už­griu­vo bė­dos. Sto­ko­jan­tie­ji mais­to jį iš­si­ne­ša vien­kar­ti­niuo­se in­duo­se ar pa­ke­tuo­se, dra­bu­žiai jų pra­šan­tiems taip pat pa­ren­ka­mi ir įtei­kia­mi per nuo­to­lį. Į čia dir­ban­čių sa­va­no­rių ge­ru­mą su­tel­pa ne tik ma­te­ria­li­nė pa­gal­ba mais­tu, dra­bu­žiais, bet ir ne­pa­vargs­tan­tis jų ge­bė­ji­mas my­lė­ti žmo­nes šir­di­mi, ne­įver­ti­nus jų nuo­po­lių, sil­pnų vie­tų, ne­tei­siant, ne­ap­kal­bant. Pri­ar­tė­jus Šv. Ve­ly­koms, sa­va­no­riai, at­si­klau­sę Aly­taus nak­vy­nės na­mų va­do­vy­bės, su­ren­gė „šva­ros ak­ci­ją“ pir­ma­me šių na­mų aukš­te, to­se pa­tal­po­se, kur at­mo­sfe­ra sun­kiai nu­sa­ko­ma.

Pa­lai­min­tas žmo­gus, ku­rį Tu iš­ren­ki ir pri­imi, kad jis gy­ven­tų Ta­vo kie­muo­se. Mes so­tin­si­mės gė­ry­bė­mis Ta­vo na­mų, Ta­vo šven­tos šven­tyk­los. Ps 65,4

 

Pa­dir­bė­ta spar­čiai, be kal­bų

Kau­kes ir ki­tas ap­sau­gos prie­mo­nes dė­vin­tys „Ca­ri­to“ sa­va­no­riai, ku­rių su­ma­ny­mui pri­ta­rė ir pri­si­jun­gė ke­li sa­ma­rie­čių or­ga­ni­za­ci­jos na­riai, at­vy­kę į Nak­vy­nės na­mus be žo­džių ėmė­si pla­nuo­tų dar­bų. Trys pa­tal­pos pir­ma­me aukš­te skir­tos žmo­nėms, ku­rie sun­kiai ju­da. Žmo­nės čia įkur­di­na­mi at­vy­kę iš keb­lių si­tu­a­ci­jų, ne­re­tai tu­rin­tys pro­ble­mų su gam­ti­niais rei­ka­lais, to­dėl sie­nos per­si­smel­ku­sios sa­vu kva­pu.

„Šiuo­se tri­juo­se kam­ba­riuo­se šian­dien nak­vo­jo 21 žmo­gus. Du iš jų – sun­kūs li­go­niai, jau ne­su­ge­ban­tys sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, jiems rei­ka­lin­ga prie­žiū­ra: pa­ruoš­ti mais­tą, pa­keis­ti saus­kel­nes, iš­mau­dy­ti. Vi­lia­mės, kad šie žmo­nės il­gai mū­sų na­muo­se ne­už­si­bus, vie­ną iš­ve­ši­me į slau­gos, o ki­tą – į glo­bos sky­rius. Ki­ti dau­giau ar ma­žiau sa­va­ran­kiš­ki, bet ma­žai mo­ty­vuo­ti.

Šių dvie­jų vy­rų die­no­mis ne­iš­lei­džia­me užu įstai­gos val­dų, nors vos ju­da, bet lei­dus, gal ir iš­ei­tų. Ki­ti die­ną pa­lie­ka nak­vy­nės vie­tą, o va­ka­re vėl su­grįž­ta. Ben­drai nau­do­ja­mo­se pa­tal­po­se vi­siems pri­va­lu dė­vė­ti vei­do kau­kes“, – pa­sa­ko­ja Aly­taus nak­vy­nės na­mų So­cia­li­nio pa­da­li­nio ve­dė­ja In­ga Ger­ve­lė.

„Ca­ri­to“ sa­va­no­rių va­do­vė Al­do­na Va­si­liaus­kie­nė, ku­riai ir gi­mė min­tis su­reng­ti šią ak­ci­ją, sa­ko, kad dau­gu­mai čia nak­tis lei­džian­čių, o die­no­mis at­ei­nan­čių į „Ca­ri­tą“ mais­to pa­pra­šy­ti tie­siog nė­ra va­lios va­duo­tis iš to­kio gy­ve­ni­mo.

„Jiems tie­siog ge­rai taip, kaip yra, pa­kan­ka tiek, kiek gau­na. Bet mes esa­me ka­ta­li­kai, ne­ži­no­me, kas mū­sų lau­kia at­ei­ty­je, to­dėl tu­ri­me bū­ti gai­les­tin­gi, my­lė­ti žmo­nes, ko­kio­se gy­ve­ni­mo si­tu­a­ci­jo­je jie be­bū­tų. Juk dau­gu­ma jų yra mū­sų klien­tai.

Ši ak­ci­ja nė­ra pir­ma, mes ir anks­čiau esa­me tal­ki­nę Nak­vy­nės na­mams prieš šven­tes ge­ne­ra­liš­kai ap­si­šva­rin­ti. Tik ku­rį lai­ką bu­vo pa­da­ry­ta per­trau­ka. Ką šį­kart at­li­ko­me? Pa­kei­tė­me nau­ja, at­si­vež­ta pa­ta­ly­ne lo­vas, iš­plo­vė­me grin­dis, pa­lan­ges nu­va­lė­me bei dul­kes nu­šluos­tė­me nuo vi­sų pa­vir­šių.

Esa­me įpra­tę dirb­ti spar­čiai, be kal­bų. Trum­pam iš­pra­šę ir šiuos du gy­ven­to­jus į sau­lės nu­švies­tą kie­mą, lai­ky­da­mie­si sau­gių at­stu­mų, vi­si – Eg­lė, Vir­gi­ni­ja, Ja­nė, Juo­zas, Gin­ta­ras – grie­bė­mės iš anks­to nu­ma­ty­tų dar­bų ir ak­ci­ja at­lik­ta. Prie mū­sų no­riai pri­si­jun­gė ir šių na­mų gy­ven­to­jas Vir­gis, ku­ris jau kaip ir mū­sų sa­va­no­ris. Vi­suo­met at­ėjęs pra­šo­si dar­bo, no­riai ima­si bet ko­kio“, – tei­gia A.Va­si­liaus­kie­nė.

Jau ruo­šia­mi Ve­ly­kų lauk­ne­šė­liai

Sa­va­no­riai at­vi­ra­vo, kad šį kar­tą ne­ma­lo­nus tvai­kas ne­bu­vo toks siau­bin­gas, vy­rai ry­te bu­vo iš­mau­dy­ti, jų dra­bu­žiai pa­keis­ti, kam­ba­riai iš­vė­din­ti.

Psi­cho­lo­gai spau­do­je ra­šo, kad, kai as­me­ny­bė de­gra­duo­ja, ir sme­ge­nys ima ki­taip dirb­ti – lie­ka tik du žmo­gaus po­rei­kiai – mais­tas ir mie­gas bei daž­ni, ne­su­lai­ko­mi gam­tos rei­ka­lai. Tuo­met la­bai ne­leng­va iš­veng­ti kva­pų, to vim­dan­čio tvai­ko.

So­cia­li­nė dar­buo­to­ja Vio­le­ta Či­ko­tie­nė dė­ko­jo sa­va­no­riams už at­lik­tą dar­bą ir ge­rą nuo­tai­ką bei pa­gal­bą la­bai šiam sky­riui rei­ka­lin­gais daik­tais – pa­ta­ly­ne, ant­klo­dė­mis, saus­kel­nėms, dra­bu­žiais. „Su­tvar­kė kam­ba­rius, ko­ri­do­rių ir dar ša­ko­tį mums do­va­nų at­ve­žė“, – džiau­gė­si ge­ra nuo­tai­ka spin­du­liuo­jan­ti V.Či­ko­tie­nė.

Jos ko­le­gė Ie­va Šeš­ku­tė rū­pi­na­si ket­vir­ta­me aukš­te gy­ve­nan­čiais žmo­nė­mis. Šia­me aukš­te įkur­din­ti sa­va­ran­kiš­kes­ni, mo­ty­vuo­ti gy­ven­to­jai, bet dėl vie­nų ar ki­tų prie­žas­čių pra­ra­dę gy­ve­na­mą­ją vie­tą. Jie ne­tu­ri ju­dė­ji­mo ne­ga­lios, kai ku­rie tu­ri su­da­rę dar­bo veik­los su­tar­tis.

Šva­ros ak­ci­jas jie pa­tys sa­vo aukš­te at­lie­ka. So­cia­li­nė dar­buo­to­ja var­di­ja Rai­mun­dą, Bi­ru­tę, Al­do­ną, Ge­di­mi­ną, Val­dą, ku­rie taip pat no­riai tvar­ko­si.

Ca­ri­to“ sa­va­no­riai jau gy­ve­na Ve­ly­kų rū­pes­čiais, ruo­šia­mi šven­ti­niai mais­to pa­ke­tai iš­si­neš­ti. Iš­gir­dus, ką juo­se iš­si­vy­nio­ję ras šios įstai­gos klien­tai, sun­ku su­pras­ti, kaip ga­li­ma tiek pri­ruoš­ti pa­ra­pi­jos or­ga­ni­za­ci­jai, ku­ri ne­gau­na jo­kio val­džios fi­nan­sa­vi­mo.

„Nuo­šir­džiau­siai dė­ko­ja­me pa­ra­pi­jie­čiams, mū­sų baž­ny­čios dva­si­nin­kams ir vi­siems ge­ros va­lios žmo­nėms, ku­rie da­li­ja­si tuo, ką pa­tys už­au­gi­na, kuo pre­kiau­ja, ką ga­mi­na. Že­mai JIEMS len­kia­mės ir lin­ki­me svei­ka­tos“, – to­kius pa­dė­kos žo­džius nuo­la­ti­niams rė­mė­jams ir gai­les­tin­giems pa­ra­pi­jie­čiams ski­ria A.Va­si­liaus­kie­nė.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.