Ita­li­jo­je gy­ve­nan­čios aly­tiš­kės vie­nin­te­lis pa­ta­ri­mas: „Bū­ki­te na­muo­se, nes pra­ras­ti mė­ne­sio ar net dvie­jų al­gą yra la­bai švel­nios šio vi­ru­so pa­sek­mės”

Saulė Pinkevičienė
Komentarai (0)
2020 Kovas 24
Rasita Andriuškevičiūtė
Rasita Andruškevičiūtė: „Bū­da­ma na­muo­se, iš ku­rių ir ne­si­ruo­šiu pa­ju­dė­ti ir ku­riuos per šias de­šimt su tru­pu­čiu die­nų dez­in­fe­ka­vau spi­ri­tu dau­giau kar­tų nei per vi­są gy­ve­ni­mą, jau­čiuo­si sau­giai.“ As­me­ni­nė nuotr.
Tę­sia­me po­kal­bius su aly­tiš­kiais, gy­ve­nan­čiais įvai­rio­se pa­sau­lio ša­ly­se ne tik no­rė­da­mi pa­lin­kė­ti mums vi­siems svei­ka­tos ir sėk­min­gai iš­gy­ven­ti ši­tą ne­leng­vą pe­ri­odą, bet ir pra­šy­da­mi pa­pa­sa­ko­ti apie si­tu­a­ci­ją, ku­rią jie ma­to ap­link. Vie­šo­jo­je erd­vė­je in­for­ma­ci­jos yra daug, bet trūks­ta pa­pras­tų žmo­giš­kų įspū­džių apie tai, kas vyks­ta šiuo me­tu re­a­liai vie­no­je ar ki­to­je ša­ly­je. Iš Ita­li­jos ži­nios pa­sie­kia ypač ne­ra­mios, ten gy­ve­nan­ti Ra­si­ta An­druš­ke­vi­čiū­tė su­ti­ko pa­si­da­ly­ti pa­tir­ti­mi, ko­kios tur­būt nė vie­nas mū­sų iki šiol ne­si­ti­kė­jo­me tu­rė­ti.

Ra­si­ta, ko­kia­me Ita­li­jos re­gio­ne gy­ve­na­te, ko­kia ten pa­dė­tis šiuo me­tu?

Aš gy­ve­nu Apu­li­jos re­gio­ne, pa­čiuo­se pie­tuo­se, Le­čės pro­vin­ci­jo­je. Čia si­tu­a­ci­ja ra­mes­nė. Ra­mes­nė dėl to, kad už­si­krė­ti­mų čia kur kas ma­žiau, ei­lės, ka­dan­gi gy­ve­na­me ma­ža­me mies­te­ly­je, nė­ra to­kios il­gos, kaip kad ten­ka ma­ty­ti ki­tur. (Kal­bu net ne apie Ita­li­jos šiau­rę, la­biau pa­veik­tus re­gio­nus, o, pa­vy­džiui, be­pro­tys­tė Aust­ra­li­jo­je dėl tu­a­le­ti­nio po­pie­riaus, po ku­rios se­kė ta pa­ti be­pro­tys­tė Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je ir pa­na­šiai).
Šiuo me­tu esa­me na­muo­se, kaip ir vi­si, čia pra­leis­me lai­ką iki ba­lan­džio 3 die­nos (vei­kiau­siai da­ta bus pra­tęs­ta, bet kol kas dar ne­aiš­ku). As­me­niš­kai aš ne­iš­ei­nu iš na­mų jau nuo ko­vo 10 die­nos. Dar­bai su­sto­ję, ka­dan­gi ma­na­sis su­si­jęs su tu­riz­mu, aki­vaiz­du, dar­bo nė­ra ir ne­aiš­ku, ka­da ir ar bus.

Ly­gi­nant su šiau­re, pie­tuo­se gy­ve­ni­mas tik­rai su­sto­jo nuo pas­ku­ti­nio, ko­vo 11 die­nos, dek­re­to, ka­da vi­sa Ita­li­ja bu­vo pa­skelb­ta rau­do­ną­ja zo­na. Pie­tuo­se nuo pat tos die­nos už­si­da­rė vi­sas gy­ve­ni­mas – ba­rai-ka­vi­nės, res­to­ra­nai, vie­ša­sis trans­por­tas (jis čia be­veik ne­eg­zis­tuo­ja, tai ne­la­bai bu­vo kam ir su­sto­ti, o šiau­ri­nė­je da­ly­je, bent iki va­kar, jis dar tik­rai vei­kė). Res­to­ra­nams bu­vo lei­džia­ma dirb­ti iki 18 val., bet pie­tuo­se jie dir­ba prak­tiš­kai tik va­ka­rais, re­tas ku­ris bū­na ati­da­ry­tas ir pie­tų me­tu, tad tai au­to­ma­tiš­kai reiš­kė ab­so­liu­tų už­si­da­ry­mą, iki kol si­tu­a­ci­ja pa­si­keis.

Ga­liu pa­si­džiaug­ti: gy­ven­da­mi ma­žes­nia­me mies­te­ly­je, čia jau­čia­mės sau­ges­ni, ei­lės pre­ky­bos cen­truo­se nors ir yra, bet tik­rai ne ki­lo­met­ri­nės, o ka­dan­gi ir kai ku­rių par­duo­tu­vė­lių sa­vi­nin­kus pa­žįs­ti, ga­li su­si­tar­ti, ka­da tau at­veš pir­ki­nius pa­gal ži­nu­te nu­siųs­tą są­ra­šą. Pre­kių pri­sta­ty­mas į na­mus, iman­tis vi­sų sau­gu­mo prie­mo­nių, yra lei­džia­mas.

Ka­dan­gi tu­ri­me kie­me­lį, o šiuo me­tu yra virš 20 laips­nių ši­lu­mos, mė­gau­ja­mės lai­ku na­muo­se, nuo­sa­va­me kie­me, mais­to į va­lias, tu­ri­me vi­sus pa­to­gu­mus, in­ter­ne­tą – trak­tuo­ja­me šį lai­ką kaip ga­li­my­bę pa­si­bū­ti na­muo­se, ser­gan­čių ap­link ne­tu­ri­me, tad ir skųs­tis iš es­mės nė­ra kuo.

Šiuo me­tu, at­si­žvel­giant į tai, kad ne­dir­bu, be­li­ko ki­ta ma­no pa­pil­do­ma veik­la – an­glų kal­bos mo­ky­ma­sis. Lan­kiau Mor­gan Scho­ol, tad da­bar pa­mo­kos per­si­kė­lė į Zo­om plat­for­mą, kur su­si­skam­bi­na­me su mo­ky­to­ju, dar sep­ty­niais mo­ki­niais ir tę­sia­me mo­ky­mą­si du kar­tus per sa­vai­tę po 1,5 val., lyg bū­tų nor­ma­lios pa­mo­kos, tik jos per at­stu­mą.

Ar vi­suo­me­nė­je jun­ta­mas su­si­tel­ki­mas?

Ne­pa­sa­ky­čiau. Vei­kiau­siai tai ge­riau­siai pa­ro­do tas at­ve­jis, kai, tik pa­skel­bus šiau­ri­nės da­lies re­gio­nus rau­do­ną­ją zo­na, vi­si tie, ku­rie tu­ri gi­mi­nai­čių (pa­vyz­džiui, stu­den­tai, ku­rie šiaip iš pie­tų, bet mo­ko­si šiau­rė­je, ar tie, ku­rie dėl dar­bo di­dži­ą­ją lai­ko da­lį lei­džia šiau­rė­je), ma­siš­kai bė­go į trau­ki­nius, kad grįž­tų na­mo, ki­ti sku­bė­jo au­to­mo­bi­liais par­si­ras­ti na­mo, taip at­vež­da­mi į pie­tus dar dau­giau ri­zi­kos už­si­krės­ti.

Pie­tie­čiai tai pa­smer­kė. Bū­tent dėl to su­sir­gi­mo at­ve­jų pa­pli­ti­mas per dvi sa­vai­tes pa­si­kei­tė iš es­mės – kai rau­do­nus taš­ke­lius že­mė­la­py­je ma­ty­da­vo­me dau­giau­sia šiau­rė­je, da­bar vi­sa Ita­li­ja „raup­suo­ta“.

Su­si­tel­ki­mas jau­čia­mas tik tarp pa­čių šei­mų: ma­mos ir to­liau rū­pi­na­si, ar vai­kų šei­moms ne­trūks­ta mais­to, rū­pi­na­si, kad penk­ta­die­nį, kaip įpras­ta, vi­si val­gy­tu­me žu­vį, kad šeš­ta­die­nį ne­trūk­tų sul­ti­nio, ir, ži­no­ma, nuo­la­ti­niai vi­de­os­kam­bu­čiai.

Ar ne­bu­vo min­čių grįž­ti į Lie­tu­vą pra­si­dė­jus pan­de­mi­jai?

Ne, grįž­ti į Lie­tu­vą min­čių ne­bu­vo. Ne tik dėl to, kad nuo ta­da, kai vi­sam lai­kui per­si­kė­liau į Ita­li­ją, dar ne­su grį­žu­si, bet ir, ver­ti­nant da­bar­ti­nę si­tu­a­ci­ją, ma­nau, kad Lie­tu­va dar la­bai ir la­bai to­li nuo su­si­do­ro­ji­mo su vi­ru­su ir net bai­su, kaip tam ne­pa­si­ruo­šu­si. In­ten­sy­viai se­ku nau­jie­nas tiek apie si­tu­a­ci­jos su­val­dy­mą Ita­li­jo­je, tiek na­cio­na­li­nį Lie­tu­vos ka­na­lą, kai ku­riuos žur­na­lis­tus, me­di­kus, po­li­ti­kus ir ma­to­si, kad čia, Ita­li­jo­je, daug dau­giau at­vi­ru­mo ir pa­si­ruo­ši­mo, ne­pai­sant to, kad si­tu­a­ci­ja žen­kliai pra­stes­nė.

Ar jau­čia­tės sau­giai, ko­kių ky­la min­čių apie vi­sos ši­tos si­tu­a­ci­jos prog­no­zes?

Bū­da­ma na­muo­se, iš ku­rių ir ne­si­ruo­šiu pa­ju­dė­ti ir ku­riuos per šias de­šimt su tru­pu­čiu die­nų dez­in­fe­ka­vau spi­ri­tu dau­giau kar­tų nei per vi­są gy­ve­ni­mą, jau­čiuo­si sau­giai. Prog­no­zės? Ne­tu­riu ab­so­liu­čiai jo­kios hi­po­te­zės. Tik te­no­riu ti­kė­ti, kad, ka­dan­gi pir­mi izo­lia­vo­mės, prie­mo­nės val­dy­ti si­tu­a­ci­jai kas ke­lias die­nas vis griež­tė­jo, pir­mi ir su­ge­bė­si­me iš­bris­ti iš ši­tos pek­los. Vis­gi ne­at­me­tu, kad be ka­riuo­me­nės gat­vė­se, ku­ri su­lai­ky­tų žmo­nes nuo ju­dė­ji­mo, neap­si­ei­si­me. Dar vil­ties la­bai su­tei­kia ki­nų me­di­kų gru­pės, ku­rios jau apie sa­vai­tę Ita­li­jo­je ana­li­zuo­ja pa­dė­tį ir duo­da pa­ta­ri­mų. Bū­tent jie ir pa­brė­žia, kad gat­vė­se dar vis ma­to per daug žmo­nių. Kai ku­rie ma­ni­pu­liuo­ja, ne­va ei­na iš­ves­ti šu­nį, gal pen­kis kar­tus per die­ną, ar ne­va va­žiuo­ja ap­si­pirk­ti, bet ne sa­vai­tei, o ke­pa­lo duo­nos. Kol kas žmo­nės dar vis nuo­šir­džiai ne­ger­bia tai­syk­lių ir tik­rai trūks­ta už­si­spy­ri­mo kaip Ki­ni­jo­je.

Ką pa­tar­tu­mė­te esan­tiems Lie­tu­vo­je iš tos pa­tir­ties, ku­rią jau tu­ri­te Ita­li­jo­je?

Ma­tau, kad Lie­tu­va, kar­tu su ki­to­mis ša­li­mis, ku­rios la­bai pa­vė­la­vo su­si­rū­pin­ti si­tu­a­ci­ja, per­ei­na iden­tiš­kus eta­pus: ig­no­ra­vo si­tu­a­ci­ją, nes vis­kas to­li, su­si­rū­pi­no ir už­da­rė mo­kyk­las, kas ma­my­tėms pa­si­ro­dė pui­ki pro­ga iš­ei­ti su vai­ku­čiais į lau­ką, į par­duo­tu­ves ir at­ro­dė atos­to­gos, ta­da at­ėjo tru­pu­čiu­kas su­vo­ki­mo, kad tai ne atos­to­gos, bet vis tiek dar ne lai­kas už­si­da­ry­ti na­muo­se, kol bus pri­ei­ta iki vi­so ko už­da­ry­mo, kas ga­lės, dirbs iš na­mų, ki­tiems be­liks ti­kė­tis ge­riau­sio. Kol vis­kas bus re­ko­men­da­ci­nio po­bū­džio (sten­ki­tės ne­iti, re­ko­men­duo­ja­me veng­ti ir pa­na­šiai), su­si­bū­ri­mai ne­si­baigs ir šiai is­to­ri­jai ga­lo ne­bus.

Vie­nin­te­lis pa­ta­ri­mas – bū­ki­te na­muo­se, nes pra­ras­ti mė­ne­sio ar net dvie­jų al­gą yra la­bai švel­nios šio vi­ru­so pa­sek­mės.

 

 

 

 

 

 

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.