Įsi­kibk į že­mę, že­mė į ta­ve pen­kis kar­tus la­biau įsi­kibs

Pir­mo­sios dar­žo­vės ryš­kes­nius raš­tus pi­na

Jaz­mi­nų tur­gu­je pa­si­ti­ko pa­va­sa­ri­nės vy­rų kal­bos. Iš jų šne­kos su­pra­tau, kad su­si­ti­ko to pa­ties kai­mo vy­rai. „Ar gir­dė­jai, į Sūr­mai­šį su­grį­žo kny­vės, net ke­lios šei­my­nos. Varg­še­lės nuo ry­to jau kny­viuo­ja, kaž­kaip net šir­dį grau­di­na“, – pa­ste­bi vie­nas.

„Kur ne­gir­dė­si, net mąs­tau, kas­dien lie­tus dro­žia, ne­tu­rės sau­sos vie­tos liz­de­liams suk­ti“, – at­jau­čiau ati­ta­ria ki­tas, dar su liau­diš­ka min­ti­mi – „pem­pe­lė tuo ir ba­go­ta, kad jos gal­ve­lė kuo­duo­ta“.

Vy­rai tę­sia kal­bą ir apie ki­tus skra­jū­nus, ku­rie per to­kią šal­tą ir vė­juo­tą nak­tį iki pat ry­to sa­vo kly­kian­čio­mis vo­ro­mis dan­gų rai­žė. Gra­žu ste­bė­ti vy­rus taip jaut­riai įsi­kal­bė­ju­sius.

Jau tur­gaus val­do­se ir vėl kal­ba apie paukš­čius, tik tuos, ku­rie prie jų le­si­ni­mo vie­tų vis dar lai­ko­si. „Jau be­gė­džiams tu­rė­tų bū­ti gė­da le­sa­lo kau­lin­ti, kai vi­sa že­mė kur­mių ir slie­kų iš­var­py­ta“, – gir­džiu pa­žįs­ta­mą Onu­tės Pet­raus­kie­nės bal­są. Gar­baus am­žiaus mo­te­ris pir­ku­si krep­še­lį sau­lė­grąžų. „Kad gi tie ma­ži sna­pe­liai dar la­bai no­ri jų“, – tei­si­na­si pen­si­nin­kė.

Ir ma­nie­ji dar no­ri, ir aš ke­ti­nu sau­lė­grąžų ki­log­ra­mą ar du nu­pirk­ti. Par­da­vė­jos klau­siu, gal jau pas­ku­ti­nė pir­kė­ja bū­siu, ši net nu­stem­ba. Pa­si­ro­do, šian­dien per dvi­de­šimt pen­kia­ki­log­ra­mi­nių mai­še­lių par­si­ve­žė ir, ko ge­ro, kaip­mat jų ne­be­liks.

Vie­nas bu­vęs gi­ri­nin­kas ką tik tris pa­ė­mė, jis be­veik ap­skri­tus me­tus paukš­te­liams sau­lė­grąžų pa­be­ria. Šis gar­baus am­žiaus paukš­ti­jos my­lė­to­jas vien šie­met per dvi­de­šimt mai­še­lių yra pir­kęs. Klau­san­tis griū­va ste­re­o­ti­pai, kad vy­rams vi­sai ki­ti rei­ka­lai rū­pi.

Jaz­mi­nų tur­gu­je šį kar­tą vy­rau­ja svo­gū­nai. Be­ne di­džiau­sia pa­siū­la ro­pe­lių, ku­rios au­gi­na laiš­kus. Ki­log­ra­mas to­kių svo­gū­nų – 1–1,2 eu­ro, svo­gū­nė­lių ki­log­ra­mo kai­na iki 3,5 eu­ro, „ša­lot“ ti­po val­gy­ti skir­tų (so­di­ni­mui per di­de­lės ro­pe­lės) – vie­nas eu­ras.

Ant pre­kys­ta­lių rau­do­nuo­ja ri­di­kė­liai, ku­riuos kai­my­nai len­kai už­au­gi­nę, ry­šu­lė­lis – iki 60 eu­ro cen­tų, maž­daug tiek kai­nuo­ja ir krū­mi­nė sa­lo­ta. Švie­žių len­kiš­kų agur­kė­lių ki­log­ra­mo kai­na su­ma­žė­jo per­pus, iki 3,50 eu­ro. Pir­mo­sios dar­žo­vės, pa­sak tur­gaus lan­ky­to­jų, ryš­kes­nius raš­tus ant pre­kys­ta­lių pi­na.

Akį trau­kė rau­gin­ti čes­na­kai. Jų sko­nio ži­no­vai tei­gia, kad raug­ti čes­na­kai švel­nes­ni, vi­sai ne to­kie kaip ža­li, ir la­bai tin­ka­mas pa­gar­das prie mė­sos. „Su jais, pa­na­šiai kaip su bul­vių traš­ku­čiais, kar­tą pa­ra­ga­vęs ne­ga­li su­sto­ti“, – vaiz­džiai pa­aiš­ki­na Jo­nu pa­si­va­di­nęs vy­ras. Ki­log­ra­mas rau­gin­tų čes­na­kų kai­nuo­ja 10 eu­rų.

Rau­gin­ti agur­kė­liai pen­kis kar­tus pi­ges­ni, o rau­gin­tų ko­pūs­tų ki­log­ra­mas – 1,2 eu­ro. Apie rau­gin­tas dar­žo­ves be­si­su­ki­nė­da­ma iš­gir­dau ir dė­me­sio ver­tą pa­ta­ri­mą – rau­giant bu­ro­kus ar ko­pūs­tus rei­kia įdė­ti po­rą rie­ke­lių juo­dos duo­nos, kad rūgš­tis bū­tų ge­res­nio sko­nio.

Pa­ta­ri­mų, pa­tar­siu, rei­kia klau­sy­ti. Štai aną­kart, kai su­si­ruo­šu­si iš­si­kep­ti ža­ga­rė­lių, par­duo­tu­vė­je su­kio­jau­si prie mil­tų len­ty­nos, dau­giau pa­tir­ties tu­rin­ti mo­te­ris ėmė pa­ta­ri­nė­ti, kad spel­tos mil­tų bū­tent šiam ke­pi­niui ne­pirk­čiau, nes nu­si­vil­siu. Ne­pa­klau­siau. Bet ir ke­pi­niu neap­si­džiau­giau. Sve­čiai ir­gi ne­si­mė­ga­vo nau­ju sko­niu. Va, bly­nai tik­rai iš šių mil­tų bū­tų ska­nūs.

 Kaip vai­di­las draus­mi­no Liu­das Gi­ra 

Pa­ga­liau iš­si­rin­ko­me me­rus. Kaip pa­pokš­ta­vo il­ga­me­tis mū­sų laik­raš­čio skai­ty­to­jas Vin­cas, po­li­ti­kų žmo­nų ir vai­kų ro­dy­mo me­tas bai­gė­si, da­bar tu­ri pra­si­dė­ti rim­tas dar­bas.

Vin­cas ne­tru­kus į dar­bus vi­suo­me­nės la­bui pul­sian­tiems po­li­ti­kams, ta­ry­bų na­riams lin­ki pro­duk­ty­vaus dar­bo. Jis sėk­min­gas bus nuo kiek­vie­no į val­džią pa­te­ku­sio at­si­da­vi­mo, at­sa­ko­my­bės ly­gio. O tiems, ku­riems šių sa­vy­bių pri­truks ir jie bus ne­ak­ty­vūs, Vin­cas siū­lo pri­tai­ky­ti baus­mes, ko­kias prieš 98-erius me­tus ką tik įsteig­to vals­ty­bi­nio Kau­no te­at­ro ak­to­riams tai­kė su jais su­tar­tis pa­si­ra­ši­nė­da­mas tuo­me­tis dra­mos vai­dyk­los ve­dė­jas Liu­das Gi­ra. Tai bu­vo 1921 me­tais. Juk daž­nai, skai­ty­to­jo Vin­co pa­ste­bė­ji­mu, ta­ry­bos na­riai sa­vo el­ge­siu pri­me­na artistus.

Kri­ti­kų di­dži­ą­ja sau­le va­di­na­ma maiš­tin­go­ji pri­ma­do­na Ona Ry­mai­tė mė­go cha­o­są, tad su ja, kaip su vai­di­la (taip tuo­met ši pro­fe­si­ja bu­vo įvar­di­ja­ma) bu­vo pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis, ku­ria re­mian­tis jau­na gra­ži ar­tis­tė tu­rė­jo pa­si­ža­dė­ti lai­ky­tis vai­dyk­los dar­buo­tės sta­tu­to.

Va­sa­ros me­tu gau­ti atos­to­gų 1,5 mė­ne­sio, su­sir­gus gau­ti du mė­ne­sius vi­są al­gą, ant­rus du mė­ne­sius – pu­sę gau­na­mos al­gos. Li­gai už­tru­kus il­giau kaip ke­tu­ris mė­ne­sius, al­ga to­liau ne­mo­ka­ma, bet su­tar­tis ga­lio­ja iki 6 mė­ne­sių nuo li­gos pra­džios.

Al­ga – 2 tūkst. auk­si­nų.

Už pa­vė­la­vi­mą į re­pe­ti­ci­ją – bau­džia­ma iki 3 nuo­šim­čių al­gos, už pa­vė­la­vi­mą į vai­di­ni­mą – iki 10 nuo­šim­čių al­gos. Už ne­at­ėji­mą į re­pe­ti­ci­ją – 10 nuo­šim­čių al­gos, už ne­at­ėji­mą į vai­di­ni­mą – 50 nuo­šim­čių al­gos.

Bau­dos pi­ni­gai iš­skai­to­mi al­gą mo­kant. Pa­vė­la­vi­mas, trun­kan­tis iki va­lan­dos, trak­tuo­ja­mas kaip ne­at­ėji­mas.

Įve­dus to­kią tvar­ką, ta­ry­bos po­sė­džiai, Vin­co nuo­mo­ne, bū­tų pro­duk­ty­vūs.

„Aš nie­kaip ne­su­pran­tu po­li­ti­kų, ku­rie taip ver­žia­si į pir­mų­jų gre­tas, o iš­rink­tų­jų gy­vy­bin­gu­mas su­bliūkš­ta kaip va­sa­ri­nių gry­bų po stip­res­nio lie­taus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Bet dar ne gry­ba­vi­mo me­tas, dar tik įpu­sė­jo ko­vas, taip mie­la žval­gy­tis į bun­dan­čią gam­tą.

Dir­vo­že­mis tam­pa ne juo­das, o pil­kas

Pa­sak se­no­lių, iš dar­žo­vių mū­sų pro­tė­viai dau­giau­sia au­gi­no ir su­var­to­da­vo ko­pūs­tų ir bu­ro­kų. Ne vie­nas gar­baus am­žiaus ma­no pa­šne­ko­vas tei­gė, kad dar pri­si­me­na tė­vų au­gin­tus dry­žuo­tus bu­ro­kus, ku­riuos vė­liau, po­ka­riu, iš­stū­mė rau­do­nie­ji bu­ro­kė­liai.

Ne kar­tą ir sa­vo bi­čiu­lę Ma­ri­jo­ną esu ka­man­ti­nė­ju­si, ar tie, da­bar sėk­lų rin­ko­je pa­si­ro­dę ita­liš­ki dry­žuo­ti bu­ro­kai, nė­ra at­ras­ti pa­mirš­tie­ji? Tvir­ti­no, kad tik­rai ne tie. Anie bu­vę la­bai ska­nūs.

Anuo­met kiek­vie­nas, kas tu­rė­jo že­mės, skir­da­vo skly­pe­lį ka­na­pėms au­gin­ti. Jų sėk­las spra­gin­da­vo ir grūs­da­vo pies­to­je į pie­ną, ku­ris bu­vo ne­pa­mai­no­mas pas­nin­ko me­tu. Bet apie pas­nin­ko val­gius pa­kal­bė­si­me vė­liau, da­bar lai­kas rim­tai kal­bai apie mū­sų že­mę mai­tin­to­ją.

Pas­ta­ruo­ju me­tu daug kal­ba­ma apie dir­vo­že­mio ny­ki­mą, jo der­lin­gu­mo ma­žė­ji­mą, kas yra opi vi­so pa­sau­lio pro­ble­ma. Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, apie treč­da­lis pla­ne­tos že­mės yra nu­a­lin­ta.

Re­mian­tis spau­da, pa­sau­lio spe­cia­lis­tai per­spė­ja – jei ir to­liau lei­si­me dir­vo­že­miui de­gra­duo­ti to­kiais tem­pais, žem­dir­bys­tės vai­siais ga­lė­si­me džiaug­tis tik ar­ti­miau­sius 60 me­tų.

Jung­ti­nės Tau­tos iš­kė­lė tiks­lą iki 2030 me­tų su­stab­dy­ti pa­sau­li­nę dir­vo­že­mio de­gra­da­ci­ją. Lie­tu­vos moks­li­nin­kai taip pat ra­gi­na ak­ty­viai spręs­ti dir­vo­že­mio ny­ki­mo pro­ble­mą.

Alek­san­dro Stul­gins­kio uni­ver­si­te­to Ag­ro­no­mi­jos fa­kul­te­to do­cen­tas, Že­mės ūkio moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų par­ko nau­jų tech­no­lo­gi­jų cen­tro va­do­vas dr. Vy­tau­tas Lia­kas ak­cen­tuo­ja ir ne­at­sa­kin­gą ūki­nin­ka­vi­mą, tai yra per­ne­lyg in­ten­sy­vų že­mės dir­bi­mą, ne­pa­grįs­tą že­mės ūkio tech­ni­kos nau­do­ji­mą, gau­sų trę­ši­mą.

„Kai ku­rie Lie­tu­vos ūki­nin­kai nuo sa­vo veik­los pra­džios 1991 me­tais pra­ra­do 50–60 proc. dir­vo­že­mio hu­mu­so. Tai yra mil­ži­niš­ki nuos­to­liai – be­veik dir­vo­že­mio su­nai­ki­ni­mas. Žmo­nės pa­pras­tai tos ža­los ne­įver­ti­na, ta­čiau spe­cia­lis­tai fik­suo­ja, jog kas­met ne­ten­ka­ma der­lin­go­jo, hu­mu­sin­go sluoks­nio. Dir­vo­že­mis tam­pa ne juo­das, o pil­kas.

Ūki­nin­kai pa­ste­bi, kad trą­šų ir au­ga­lų sau­gos prie­mo­nių su­nau­do­ja vis dau­giau, o der­lius ne­ge­rė­ja. Nuo 1998 me­tų trą­šų su­nau­do­ji­mas Lie­tu­vo­je iš­au­go vi­du­ti­niš­kai 30 proc. Ta­čiau žy­maus der­lin­gu­mo pa­di­dė­ji­mo nė­ra. To prie­žas­tis – pra­stė­jan­tis dir­vo­že­mis“, – tei­gia V.Lia­kas.

Moks­li­nin­kas pa­ste­bi, kad dir­vo­že­mis ka­dai­se bu­vo smė­lis, tik ja­me per mi­li­jo­nus me­tų iš su­ny­ku­sių au­ga­lų ir gy­vū­nų lie­ka­nų su­si­for­ma­vo or­ga­ni­nė da­lis – hu­mu­sas.

Nuo­lat ali­nant, at­ei­ty­je jis vėl ga­li virs­ti smė­liu. Au­ga­lams rei­ka­lin­gas mi­ni­ma­lus hu­mu­so kie­kis dir­vo­že­my­je yra 2 proc. Da­bar di­de­lė­je da­ly­je Lie­tu­vos dir­vo­že­mių yra tik 1,2–1,5 proc. hu­mu­so.

Lie­tu­vos moks­li­nin­kai siū­lo to­kias pa­grin­di­nes re­ko­men­da­ci­jas ša­lies dir­vo­že­miui iš­sau­go­ti:

At­si­sa­ky­ti ne­pa­grįs­to že­mės dir­bi­mo. Lie­tu­vo­je der­lin­gas tik 15–20 cm dir­vo­že­mio pa­vir­šius. Ta­čiau nau­do­jant šiuo­lai­ki­nę že­mės ūkio tech­ni­ką, iš­aria­ma gi­liau ir į vir­šų iš­ke­lia­mas ne­der­lin­gas sluoks­nis.

Be to, ne­tin­ka­mas ari­mas pa­di­di­na pik­tžo­lių pli­ti­mą, o po lau­kus va­ži­nė­jan­ti sun­ki tech­ni­ka že­mę dar ir su­sle­gia.

„Ūki­nin­kai nie­kaip ne­su­vo­kia, kad že­mę rei­kia dirb­ti ma­žiau. Re­ko­men­duo­ja­ma su­pap­ras­tin­ti že­mės dir­bi­mą ir per­ei­ti prie tie­sio­gi­nės sė­jos, kai nu­ė­mus au­ga­lus že­mė ne aria­ma, o sė­ja­ma iš­kart. Tai yra vie­nas po­pu­lia­riau­sių spren­di­mų, lei­džian­tis ap­sau­go­ti dir­vo­že­mį nuo ny­ki­mo“, – aiš­ki­no V.Lia­kas.

Tai­ky­ti sė­jo­mai­ną. Vie­nus au­ga­lus au­gin­ti pel­nin­ga, ki­tus – ne. Ūki­nin­kai lin­kę au­gin­ti vien pel­nin­guo­sius, tai yra kvie­čius, mie­žius, rap­sus. Šie la­biau­siai ali­na dir­vo­že­mį, to­dėl bū­ti­na tai­ky­ti sė­jo­mai­ną – au­ga­lų kai­tą.

Nau­do­ti bio­lo­gi­nius pre­pa­ra­tus. Jie – nė­ra trą­šos. Tai dir­vo­že­mio ak­ty­vin­to­jai, ku­rie su­kur­ti nau­do­jant to­kias tech­no­lo­gi­jas, ku­rias gam­ta sėk­min­gai nau­do­ja mi­li­jo­nus me­tų. Že­mė­je yra vi­sų jai rei­ka­lin­gų nau­din­gų­jų me­džia­gų. Tik mes jas už­blo­ka­vo­me il­gą lai­ką gau­siai nau­do­da­mi trą­šas ir pes­ti­ci­dus.

Bio­lo­gi­niai pre­pa­ra­tai pa­de­da dir­vo­že­miui at­si­gau­ti ir ap­rū­pin­ti au­ga­lus bū­ti­no­mis mais­tin­go­mis me­džia­go­mis.

Iš­min­tin­gi dar­ži­nin­kai, ypač tu­rin­tys ir ver­ti­nan­tys šilt­na­mius, ma­nau, pa­si­nau­dos šio­mis nau­jau­sio­mis moks­li­nin­kų re­ko­men­da­ci­jo­mis ir pa­si­rū­pins že­mės, ku­rio­je jau ne vie­ne­rius me­tus au­gi­na­mos tos pa­čios dar­žo­vės, ko­ky­be.

Ir ga­vė­nio­je val­gy­ti no­ri­si 

Jū­sų laiš­kų krai­te­lė ne­iš­sen­ka. Vio­le­ta sa­va­ja­me pre­ten­zi­jų reiš­kia mies­to vei­do kū­rė­jams – ar­chi­tek­tams. Jos pa­ste­bė­ji­mu, jau net ge­ne­lio mar­gu­mą sa­vo spal­vo­mis pra­noks­ta mū­sų re­no­vuo­ti dau­gia­bu­čiai.

„Kaip sma­gu va­ži­nė­ti po Eu­ro­pos ša­lis, ku­rių mies­tuo­se ir mies­te­liuo­se do­mi­nuo­ja ar­chi­tek­tų pa­rink­tos spal­vos – es­te­tiš­ka, gra­žu. O ko­kie mū­sų na­mai? Kam ko­kia spal­va pa­tin­ka, to­kia ir nu­si­da­žo. Ar ne lai­kas tru­pu­tį pa­ko­re­guo­ti, pa­rink­ti gat­vei, kvar­ta­lui spal­vų de­ri­nį, kad sau ir tu­ris­tams at­ro­dy­tu­me šiek tiek įspū­din­giau?“ – klau­sia Vio­le­ta.

Pa­skam­bi­nęs sa­vo min­tis iš­sa­kė 80 me­tų pin­ti­nių py­nė­jas, ku­riam ne­pa­ti­ko Sim­no Ka­ziu­ko mu­gė­je pre­kia­vu­sio de­vy­nias­de­šimt­me­čio py­nė­jo iš Pi­va­šiū­nų ga­mi­niai. „Aš pi­nu daug įdo­miau ir spar­čiau“, – ti­ki­no jis.

Ti­ki­me ir dar kar­tą pra­šo­mės į sve­čius. Mie­lai at­va­žiuo­si­me ir meist­ro pa­tir­tį pa­gar­sin­si­me. Juk mo­kan­čių­jų se­no­viš­kai pin­ti va­di­na­muo­sius ka­ši­kus yra ne­daug. Tad lau­kia­me kvie­ti­mo.

„Sa­vo kai­my­nes jau iš­mo­kiau, kaip pa­ruoš­ti že­mę po­mi­do­rams, agur­kams au­gin­ti, pa­mo­ky­ti no­riu ir skai­ty­to­jus. Ne vie­nas nu­si­pir­kęs že­mės ma­no, kad be­lie­ka iš­pil­ti į so­di­ni­mo in­dą ir pa­sė­ti sėk­las. Pir­miau­sia dur­pių sub­stra­tą rei­kia iš­pil­ti į ki­bi­rą ar di­des­nį du­be­nį ir pa­tik­rin­ti drėg­nu­mą. Ta­da dau­giau ar ma­žiau įpil­ti šil­to van­dens ir ge­rai iš­mai­šy­ti. Po pus­va­lan­džio dar kar­tą per­mai­šy­ti ir iš­pils­ty­ti į so­di­ni­mo in­dus. Ne­per­mai­šy­ta že­mė daž­nai jau bū­na su­puo­lu­si į grums­te­lius, il­giau pa­sto­vė­ju­si pra­džiūs­ta. Pa­ste­bė­jau, kad į taip pa­ruoš­tą že­mę pa­so­din­tos sėk­le­lės grei­čiau iš­dygs­ta“, – ge­rą pa­ta­ri­mą at­siun­tė Vi­li­ja.

Po­nios Va­le­ri­jos Alek­na­vi­čie­nės laiš­kas – tar­si ku­li­na­ri­nis lanks­ti­nu­kas. Sen­jo­ra su bi­čiu­lė­mis, prieš pus­šim­tį me­tų bai­gu­sio­mis Vil­niaus uni­ver­si­te­tą, su­ren­gė pa­si­bu­vi­mo va­ka­rą. Į jį kiek­vie­na tu­rė­jo at­si­vež­ti sa­vo re­gio­no pa­tį se­niau­sią re­cep­tą, pa­vel­di­nį. Ir ne bet ko­kį, o pas­nin­ki­nį. Pa­si­ga­min­ti pa­tie­ka­lo ne­rei­kė­jo, nes su­si­ti­ko vie­no­je Ma­ri­jam­po­lės ka­vi­nė­je.

„La­bai įdo­mių re­cep­tų ga­vau, tad grie­kas bū­tų jais su skai­ty­to­jais ne­pa­si­da­ly­ti, juo la­biau kad da­bar pas­nin­kas, gal ne vie­na šei­mi­nin­kė pa­si­nau­dos“, – tei­gia Va­le­ri­ja.

Deg­tie­nė, anykš­tie­tės pa­tie­ka­lo re­cep­tas

Rei­kia:

2 stik­li­nių ru­pių ru­gi­nių mil­tų,

sau­jos džio­vin­tų obuo­lių,

šaukš­to cuk­raus ar tiek pat pa­ruoš­tų gars­ty­čių,

dvie­jų stik­li­nių van­dens.

Mil­tus už­pil­ti šil­tu vi­rin­tu van­de­niu, su­ber­ti juos­te­lė­mis su­pjaus­ty­tus iš­mir­ky­tus obuo­lius, cuk­rų ar gars­ty­čias, ge­rai iš­mai­šy­ti ir dvi die­nas rau­gin­ti. Val­gy­ti su šil­to­mis su lu­pe­no­mis iš­vir­to­mis bul­vė­mis.

Šmo­ta­las pa­gal že­mai­tę

Rei­kės:

3 bul­vių,

2 svo­gū­nų,

1 skil­te­lės čes­na­ko,

2 šaukš­tų grie­ti­nės,

stik­li­nės rū­gu­sio pie­no,

2 ne­di­de­lių vir­tų bu­ro­kė­lių,

pi­pi­rų, drus­kos.

Iš­vir­tas bul­ves su­trin­ti, su­mai­šy­ti su grie­ti­ne, rū­gu­siu pie­nu, pi­pi­rais, svo­gū­nu, čes­na­ku. Smul­kiai su­ka­po­ti bu­ro­kė­lius ir vis­ką iš­mai­šy­ti.

Šmo­ta­las tie­kia­mas su karš­to­mis lu­pe­nuo­to­mis bul­vė­mis ir daž­niau­siai va­ka­rie­nei.

Pus­marš­ko­nė že­mai­čių ko­šė

Pu­sei ki­log­ra­mo bul­vių rei­kia stik­li­nės ru­gi­nių ar kvie­ti­nių mil­tų, pu­sės lit­ro pie­no, 100 g la­ši­niu­kų, svo­gū­no, šaukš­to grie­ti­nės, drus­kos. Bul­ves iš­vir­ti, su­grūs­ti, su­pil­ti pie­ną, su­ber­ti mil­tus (ru­gi­niai ge­riau), mai­šant pa­vir­ti, kad mil­tų kva­pas iš­nyk­tų, pa­sū­dy­ti. La­ši­niu­kus su­pjaus­ty­ti, pa­spir­gin­ti su svo­gū­nu, grie­ti­ne ir už­pil­ti ko­šę. Val­go­ma su rū­gu­siu pie­nu va­ka­rie­nei.

Vie­to­je la­ši­niu­kų kar­tais de­da­ma sil­kė. Ji iš­va­lo­ma, su­pjaus­to­ma ir įmai­šo­ma į ko­šę.

Bul­vės pa­su­kų pa­da­že

Rei­kės:

6–7 bul­vių,

50 g alie­jaus ar svies­to,

pu­sės lit­ro pa­su­kų,

2 šaukš­tų mil­tų,

2–3 rau­gin­tų agur­kų, svo­gū­no.

Su lu­pe­no­mis iš­vir­tas bul­ves nu­lup­ti ir grie­ži­nė­liais su­pjaus­ty­ti. Mil­tus pa­ke­pin­ti svies­te ar alie­ju­je, su­pil­ti pa­su­kas, su­pjaus­ty­tus agur­kus, svo­gū­ną ir 10 mi­nu­čių troš­kin­ti. Pa­tiek­ti su in­du va­ka­rie­nei ar pus­ry­čiams.

Sa­lie­rų mal­ti­nu­kai šven­ta­die­niui su­val­kie­tiš­kai

Rei­kės:

600 g sa­lie­rų,

100g py­ra­go,

100 g mė­sos,

kiau­ši­nio,

drus­kos,

kmy­nų,

2 šaukš­tų mil­tų,

alie­jaus,

svies­to.

Sa­lie­rus nu­va­ly­ti, stam­biai su­pjaus­ty­ti ir 10 mi­nu­čių vir­ti pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je. Pie­ne pa­mir­ky­ti py­ra­gą. Vis­ką su­mal­ti, da­ry­ti ku­ku­lius, ap­vo­lio­ti juos mil­tuo­se ir kep­ti. Iš­kep­tus api­pil­ti ly­dy­tu svies­tu. 

Val­gy­ti pie­tums su vir­to­mis bul­vė­mis, rau­gin­to­mis dar­žo­vė­mis.

Va­le­ri­jos at­siųs­tų se­no­vi­nių pa­tie­ka­lų re­cep­tų pa­le­tę pa­pil­dy­si­me mū­sų nuo­la­ti­nės skai­ty­to­jos, py­ra­gų meist­rės Gi­ta­nos Strams­kie­nės tru­pi­ni­niu py­ra­gu su juo­dai­siais ser­ben­tais ir obuo­lie­ne.  

Rei­kės:

400 g kvie­ti­nių mil­tų, 

50 g vi­sų grū­do da­lių mil­tų, 

200g cuk­raus, 

va­ni­li­nio cuk­raus, 

1 a. š. ke­pi­mo mil­te­lių, 

3 kiau­ši­nių, 

150 g svies­to. 

Du­be­ny­je su­mai­šy­ti mil­tus, ke­pi­mo mil­te­lius ir cuk­rų. Su­dė­ti minkš­tą svies­tą ir kiau­ši­nius. Min­ky­ti, kol su­lips į vien­ti­są ma­sę. Teš­lą pa­da­ly­ti į dvi da­lis. Į vie­ną įmin­ky­ti šaukš­tą aguo­nų – tai bus py­ra­go pa­grin­das. Teš­lą su­vy­nio­ti į mais­ti­nę plė­ve­lę ir dė­ti ko­kiai va­lan­dai į šal­dy­mo ka­me­rą. Skar­dą iš­klo­ti ke­pi­mo po­pie­riu­mi ir jį pa­tep­ti svies­tu. Iš­ėmus iš ka­me­ros vie­ną ga­ba­lė­lį tar­kuo­ti į skar­dą – tai bus py­ra­go pa­das. Ta­da pil­ti uo­gie­nę. Aš pi­lu apie pu­sę lit­ro juo­dų­jų ser­ben­tų ir tiek pat obuo­lie­nės. Ta­da ant vir­šaus už­tar­kuo­ti li­ku­sią da­lį teš­los. Kep­ti 180 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je apie va­lan­dą.  

Ska­nu­mė­lis.