Ire­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė: „Tik­riau­sias mū­sų su Juo­zu ben­dro dar­bo re­zul­ta­to ver­tin­to­jas vi­sa­da bu­vo žiū­ro­vas, ku­riam ir pa­sky­rė­me vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą” (36)

Irena ir Juozas Abromavičiai
Ir šiandien ilgamečius kultūros darbuotojus Ireną ir Juozą Abromavičius jaudina skambios dainos, kurias dainavo ir viliasi dainuoti ateityje su gerais bičiuliais dainininkais. Juozo Muzikevičiaus nuotr.
Tai, ką il­ga­me­tė kul­tū­ros dar­buo­to­ja Ire­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė pa­sa­kė po­kal­bio pa­bai­go­je, pri­va­lau pa­ra­šy­ti pir­miau­sia. Ir ne­aiš­kin­siu, ko­dėl. Ke­lių kar­tų žiū­ro­vų gar­bin­ta už pla­čiai skleis­tą kul­tū­ros gy­vas­tį ir vi­suo­met vi­sur lauk­ta kul­tū­ri­nin­kė kal­bė­jo taip: „Ne­va­din­ki­te mū­sų laik­me­čio žmo­nių – pra­ras­ta kar­ta! Nie­ka­da su tuo ne­su­tik­sim! Ten pra­bė­go mū­sų gra­žiau­sias lai­kas – jau­nys­tė! Mes ne­kal­ti, kad gy­ve­nom ta­da, juk ne­tu­rė­jom ki­to pa­si­rin­ki­mo, bet mes esa­me tie žmo­nės, ku­rie ne­pa­bū­go tan­kų, sto­vė­jo su­si­ki­bę ran­ko­mis Bal­ti­jos ke­ly! Mes nie­ko ne­pra­ra­dę! Mes at­ra­dę! Ir tai va­di­na­si Lais­vė! Ne­nu­ra­šy­kit mū­sų ir ne­nu­stum­kit į pa­ša­lį vien dėl to, kad esa­me se­ni, juk jau­nys­tė – tai ne am­ži­na po­zi­ci­ja!“ Ire­ną Ab­ro­ma­vi­čie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Ire­na ir Juo­zai, Jūs abu esa­te nuo­sta­būs Aly­taus kraš­to žmo­nės, ku­rie iki šian­dien vi­są gy­ve­ni­mą ati­da­vė­te mu­zi­kai ir kul­tū­rai, ir, ti­kiu, ati­da­vi­nė­si­te ir to­les­nius me­tus. Bet bent man ky­la klau­si­mas, ar jūs mies­tie­čiai, ar Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jai?

Šiek tiek pla­čiau pa­pa­sa­ko­ki­te apie gim­tus vai­kys­tės, jau­nys­tės ta­kus. Mie­la Ire­na, siun­čiu Jums lin­kė­ji­mų pra­bė­gu­sio gim­ta­die­nio pro­ga ir nuo­šir­džią užuo­jau­tą stip­ry­bės, Jums bran­giam žmo­gui mi­rus.

– Gi­miau pa­čio­je gra­žiau­sio­je pa­sau­lio vie­to­je, Sko­va­ga­lių kai­me, įsi­kū­ru­sia­me prie is­to­ri­nio Kal­niš­kės miš­ko tarp Gi­lui­čio ir Du­sios eže­rų, mu­zi­kan­to smui­ki­nin­ko Al­gi­man­to, ku­rio tė­vas Jo­nas ir­gi bu­vo smui­ki­nin­kas, ir na­mų šei­mi­nin­kės Gied­ru­tės šei­mo­je.

Ma­no auk­lė­ji­mu, mo­ky­mu ir prie­žiū­ra už­si­ė­mė ma­mos ma­ma Ele­na, siu­vė­ja, ba­jo­rai­tė, bu­vu­sios Aly­taus gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus Ka­zio Kli­ma­vi­čiaus pus­se­se­rė. Bū­da­ma 8 me­tų ji su­sir­go skar­la­ti­na, ap­kur­to ir li­ko sil­pnos svei­ka­tos, ta­čiau, sa­vo tė­vų dė­ka, ga­vo pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą, su­kū­rė šei­mą ir su­si­lau­kė vai­kų.

Po kiek lai­ko die­du­kui Pet­rui ap­si­reiš­kė di­džio­ji mei­lė ir jis iš­vy­ko gy­ven­ti su nau­ja mo­te­ri­mi į Sim­ną, iš­tuš­ti­nęs vi­sus mū­sų na­mų aruo­dus ir pa­li­kęs ma­mą su mo­čiu­te ant le­do.

Rei­kė­jo vy­riš­kų ran­kų, ir ma­ma iš­te­kė­jo, vos su­lau­ku­si aš­tuo­nio­li­kos, ta­čiau bė­dos ne­si­bai­gė, vos tik gi­miau aš, kai tė­tę pa­šau­kė į ar­mi­ją, ir ma­my­tės pe­čius už­gu­lė vi­sa ūkio ir na­mų ruo­šos naš­ta.

Ma­no moks­lais už­si­ė­mė mo­čiu­tė ir aš, bū­da­ma vos ket­ve­rių me­tų, skai­čiau, ra­šiau ir, vi­so kai­mo džiaugs­mui, gro­jau ar­mo­ni­ka. Ma­no pir­mas kū­ri­nys, ku­rį aš dai­na­vau pub­li­kai pa­ti sau akom­pa­nuo­da­ma, bu­vo lie­tu­vių liau­dies dai­na „Siun­tė ma­ne mo­čiu­tė“.

Vė­liau, tė­čiui grį­žus iš ar­mi­jos, „ra­dom ko­pūs­tuo­se“ ma­no dvi se­se­ris Dan­guo­lę ir Li­ną, su pas­ta­rą­ją mes sėk­min­gai tę­sia­me mu­zi­kan­tų gil­di­jos mi­si­ją, gro­ja­me ir dai­nuo­ja­me iki šiol.

Ne­ga­liu ne­pa­si­di­džiuo­ti, kad ma­no mo­čiu­tė Ele­na ir ma­no ma­ma Gied­ru­tė yra Pa­sau­lio tei­suo­lės, ap­do­va­no­tos Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

Už­au­gi­nau są­ži­nin­gais ir do­rais pi­lie­čiais sū­nų Ro­ber­tą ir duk­te­rį Ir­mą, tu­riu mar­čią Ju­a­ną ir žen­tą Dže­ro­mą, ke­tu­ris mu­zi­kuo­jan­čius anū­kus Mar­ką, Be­at­ri­čę, Ma­jų ir Mar­tą ir dė­ko­ju Die­vui už vi­są sa­vo gra­žią ir sėk­min­gą šei­mą.

– Sko­va­ga­lių kai­mas, ku­ria­me gi­mė­tė, man ne­ži­no­mas. Gra­žiai jį pri­sta­tė­te, šil­tai apie sa­vo gi­mi­nę pa­kal­bė­jo­te. O po­nas Juo­zas, iš ku­rio kraš­to jis ki­lęs?

– Juo­zas gi­mė pu­šy­nais pa­si­puo­šu­sio­je Ku­lau­tu­vo­je, so­dy­bo­je, sto­vin­čio­je prie pat Ne­mu­no, ku­rią kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pa­sem­da­vo po­tvy­nis, tar­nau­to­jų šei­mo­je. Jo tė­vas Pra­nas dar­ba­vo­si Kau­no deg­tu­kų fab­ri­ke, mo­ti­na Mi­ka­li­na dir­bo vi­rė­ja tai vie­no­je, tai ki­to­je Ku­lau­tu­vos sa­na­to­ri­jo­je.

Vai­kys­tė­je Juo­zas pa­tar­na­vo baž­ny­čio­je, iš­mo­ko gro­ti lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le, vė­liau akor­de­o­nu. Bai­gęs Ku­lau­tu­vo­je de­vy­nias kla­ses, įsto­jo į Ša­kių mu­zi­kos mo­kyk­lą, ten pa­si­mo­kęs me­tus įsto­jo į aukš­tes­ni­ą­ją Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lą.

Stu­den­ta­vi­mo lai­kais Juo­zas var­go­ni­nin­ka­vo Ku­lau­tu­vos baž­ny­čio­je, dir­bo Kau­no kul­tū­ros sky­riu­je, Ku­lau­tu­vos kul­tū­ros na­muo­se, vė­liau iš­ėjo į ar­mi­ją, o apie sep­ty­nias­de­šim­tuo­sius mei­lė mer­gi­nai Ju­li­jai lyg ant spar­nų at­ne­šė jį į Aly­tų. Juo­zas dir­bo me­no va­do­vu šal­dy­tu­vų, ma­ši­nų ga­myk­lo­se, gro­jo res­to­ra­nuo­se „Žu­vin­tas“, „Ne­mu­nas“, „Vidz­gi­ris“, nak­ti­nia­me ba­re „Sa­ka­lo skry­dis“, mo­ky­to­ja­vo Aly­taus ra­jo­no me­no ir spor­to mo­kyk­lo­je, dir­bo me­no va­do­vu Luks­nė­nų kul­tū­ros na­muo­se.

Su­si­lau­kė dvie­jų vai­kų An­driaus ir Ag­nės, tu­ri du anū­kus Do­vai­nį ir Go­dą. Sū­nus An­drius ge­rai ži­no­mas aly­tiš­kiams kaip at­li­kė­jas, dai­nų kū­rė­jas, įra­šų stu­di­jos 3A va­do­vas.

– Tiek me­tų prieš žiū­ro­vų au­di­to­ri­ją, tur­būt kom­plek­sų ne­tu­ri­te?

– Kom­plek­sai nie­kur ne­iš­nyks­ta, jie bu­vo, yra ir bus, gal tik iš­moks­ti juos ge­riau val­dy­ti ir gi­liau pa­slėp­ti.

– Ar daž­nai sa­vo dar­buo­se te­ko su­si­dur­ti su ap­ri­bo­to­mis ga­li­my­bė­mis?

– Ga­li­my­bės daž­niau­siai bū­na ri­bo­tos dėl vie­nos ir svar­biau­sios prie­žas­ties – dėl fi­nan­si­nių iš­tek­lių.

– Ar kū­ry­bos ga­li­ma iš­mok­ti, ar ge­rai ku­ria tik tie, ku­rie gims­ta su tuo ge­bė­ji­mu? Iš kur Jūs sė­mė­tės įkvė­pi­mo? Jo be­ne dau­giau­sia rei­kė­jo hu­mo­ro gru­pės „Sprig­tas“ pro­gra­mai.

– Mes pa­pras­ti ei­li­niai žmo­nės, mūs ir įkvė­pi­mas že­miš­kes­nis: ką ma­tai, apie tai ir dai­nuo­ji, ta­čiau ge­bė­ji­mas kur­ti yra Die­vo do­va­na, ki­taip va­di­na­ma Ta­len­tu, o jį ar­ba da­vė tau iš aukš­čiau, ar­ba ne...

Ša­lia Ta­len­to tar­si še­šė­lis vi­sa­da sė­li­na Pa­vy­das, ku­ris at­si­ra­do tur­būt kar­tu su Ta­len­tu, juk vien tik is­to­ri­ja apie Mo­car­tą ir Sal­je­rį by­lo­ja apie tai.

Ži­no­ma, Ta­len­tą kaip ir bran­gak­me­nį rei­kia šli­fuo­ti, kad jis at­si­skleis­tų vi­sa sa­vo jė­ga, tu­ri at­si­ras­ti rei­kia­mo­je vie­to­je rei­kia­mu lai­ku, tu­ri bū­ti lai­ku pa­ste­bė­tas ir net­gi pa­stū­mė­tas.

De­ja, da­bar ste­biu keis­tas ten­den­ci­jas, kai į prie­kį iš­stu­mia­mas ne bran­gak­me­nis, net ne gin­ta­ro ga­ba­liu­kas, o pa­pras­tas ak­me­nė­lis, ku­ris, šli­fuok ir puošk kiek no­ri, iš­skir­ti­nės ver­tės ne­tu­rės.

– Kaip sce­no­je su­ras­da­vo­te ba­lan­są tarp kon­tro­lės ir emo­ci­jų? Ar daug re­pe­tuo­da­vo­te, ruoš­da­vo­te fra­zes prieš at­sa­kin­gus ren­gi­nius?

– Mu­du su Juo­zu ra­ga­vom so­čiai mu­zi­kos ir te­at­ro moks­lo vai­sių, sa­ky­kim, kad esam sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, o dirb­ti te­ko su žmo­nė­mis, to­li gra­žu ne pro­fe­sio­na­lais, bet tik no­rin­čiais tu­ri­nin­gai pra­leis­ti lais­va­lai­kį, iš vi­siš­kai skir­tin­gų pro­fe­si­jų.

Ži­no­ma, kad te­ko juos šiek tiek ir ap­mo­ky­ti, be to, ne vi­si at­ėję bu­vo tie, ku­rie žiū­rė­jo rim­tai ir no­rė­jo iš­mok­ti, to­dėl su vie­nais te­ko dirb­ti dau­giau, su ki­tais ma­žiau, vie­ni su­teik­da­vo di­de­lį džiaugs­mą ir ma­lo­nu­mą, su ki­tais, mū­sų žo­džiais, tek­da­vo neš­ti „la­žą“.

– Mėgs­ta­te ne­kar­to­ti min­čių, kiek­vie­nam su­si­ti­ki­mui ieš­ko­te ko nors bran­daus ir, kaip pa­ste­bė­jau, po­zi­ty­vaus?

– Tai pro­fe­sio­na­lo žmo­gaus gar­bės rei­ka­las – ne­už­si­cik­lin­ti, ki­ta ver­tus, ir pa­čiam nuo­bo­du da­ry­ti tą pa­tį per tą pa­tį.

– Ar vei­kia ren­gi­nio ve­dė­jo ar at­li­kė­jo nuo­tai­ką, jaus­mus, kai kon­cer­tuo­ti ten­ka pus­tuš­čiai sa­lei?

– Vei­kia ne­igia­mai vi­sus be iš­im­ties, net­gi pa­čius žiū­ro­vus.

– Ar kul­tū­ros žmo­gaus to­bu­lė­ji­mui bū­ti­nas ger­bė­jų dė­me­sys, ap­do­va­no­ji­mai?

– Ger­bė­jų dė­me­sys bū­ti­nas, tai tie­sa. Kam ta­da tas dar­bas, jei­gu ta­vęs ne­pri­pa­žįs­ta. Bet ar jis at­li­kė­jui pa­ro­do ke­lią į to­bu­lė­ji­mą, ne­ži­nau, nes dau­ge­lis kaip tik už­mie­ga ant šlo­vės lau­rų.

– Da­bar daž­nai gir­di­ma, kad at­li­kė­jas per­de­gė, aiš­ki­na­ma, kad taip at­si­ti­ko, nes per daug jis „ap­žio­jo“. Kaip Jūs ver­ti­na­te šį fe­no­me­ną? Ar esa­te iš­gy­ve­nę kaž­ką pa­na­šaus?

– Ke­le­rius me­tus prieš Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mą, aš Aly­taus mies­te dir­bau su pen­kio­mis agit­bri­ga­do­mis vie­nu me­tu, tai – mė­sos, šam­pa­no ir bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­tų, siu­vi­mo fab­ri­ko ir tuo­me­ti­nės 9 pro­fe­si­nės mo­kyk­los gru­pės.

Vi­soms pa­rink­da­vau skir­tin­gą re­per­tu­a­rą, pa­ti akom­pa­nuo­da­vau, mo­kiau dai­na­vi­mo, ak­to­rys­tės ypa­tu­mų, ra­šiau skir­tin­gus sce­na­ri­jus, kū­riau skir­tin­gus per­so­na­žus, da­riau įvai­rius re­ži­sū­ri­nius spren­di­mus ir su vi­so­mis gru­pė­mis res­pub­li­ki­nė­se tam tik­ros ša­kos ap­žiū­ro­se (pa­vyz­džiui, n-to­ji leng­vo­sios pra­mo­nės me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vų ap­žiū­ra) lai­mė­da­vau pir­mą­sias vie­tas!

Pa­ra­ko tik­rai už­te­ko, dar bū­čiau su­ge­bė­ju­si tuos dar­bus tęs­ti, bet at­ėjo di­džių­jų po­ky­čių me­tas ir aš pa­kei­čiau pro­fi­lį, per­ėjau dirb­ti į Kau­no gro­žio mo­kyk­lą „Ga­bi­ja“ Aly­taus sky­riaus di­rek­to­re.

Da­bar, žvelg­da­ma at­gal, da­rau iš­va­dą, kad mo­ra­li­nis pa­si­ten­ki­ni­mas ir pri­pa­ži­ni­mas – tai ku­ras (ne­no­riu to žo­džio „mo­ty­va­ci­ja“), ku­ris pa­de­da ju­dė­ti į prie­kį, o fi­nan­si­nė iš­raiš­ka, gau­na­ma už dar­bą, yra pa­ti stip­riau­sia pa­ska­ta, jei­gu tu ne­gau­ni nei vie­no, nei ki­to, at­si­ran­da „per­de­gi­mas“.

– Pri­si­mi­niau švie­saus at­mi­ni­mo Si­gi­to Ge­dos kal­bą, kad jį la­bai už­gau­da­vo daug vy­res­nių žmo­nių pa­sa­ky­mas – „O tu ge­rai jau­nys­tė­je ra­šei“. Kaip pa­si­jun­ta­te šian­dien iš ger­bė­jų gir­dė­da­mi kaž­ką pa­na­šaus?

– Jau­nys­tė yra jau­nys­tė, spar­nuo­tas lai­kas! Aiš­ku, su am­žiaus bran­da at­si­ran­da ki­tos spal­vos, ki­to­kie skry­džiai, bet ne­lie­ka to sū­ku­rio, svai­gu­lio, ne­re­gė­tų ir ne­įma­no­mų vi­ra­žų bei pa­sa­žų!

Pa­si­da­rai van­gus, at­sar­gus ir ne­be­lie­ka to, ką jau­nys­tėj da­rei sta­čia gal­va, net­gi už­spaus­tas šikš­nos­par­nio bū­se­noj.

– Ar daug tu­ri­te ne­baig­tų rei­ka­lų kul­tū­ro­je?

– Kul­tū­ra kaip to­kia nie­kad ne­si­bai­gia, jos da­le­lę su sa­vi­mi iš­si­ne­ša kiek­vie­nas iš­ei­nan­tis ana­pi­lin žmo­gus, to­dėl ypač svar­bu už­ra­šy­ti, už­fik­suo­ti, sau­go­ti ir bran­gin­ti tai, kas bu­vo iki mū­sų, at­ei­nan­čių kar­tų la­bui, ge­ro­vei ir sa­vo tau­tos pa­ži­ni­mui.

– Koks žo­dis la­biau­siai pa­tin­ka? Leis­ki­te spė­ti – ro­žės? Šių gė­lių tik­riau­siai esa­te dau­giau­sia ga­vę? Įdo­miai jas yra pa­va­di­nęs ra­šy­to­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tas Si­gi­tas Pa­ruls­kis – skais­tus prieš­ta­ra­vi­mas, nes, pa­sak jo, ro­žė gra­ži, net švel­ni ir... spyg­liuo­ta.

– Dar bū­da­ma ma­ža bėg­da­vau į miš­ką, ieš­ko­ti nuo­sta­biau­sių gė­lių – ži­bu­čių, kad tu­rė­čiau ką įteik­ti ma­mai per Mo­ti­nos die­ną. Taip jau su­ta­po, kad ži­bu­tės, dėl tos pa­čios prie­žas­ties, yra pa­čios gra­žiau­sios gė­lės ir Juo­zui.

– Koks Jū­sų san­ty­kis su bui­ti­mi? Klau­siu, nes dau­ge­lis ma­no, kad ku­rian­tys žmo­nės ne­tu­ri bui­ties, jie gy­ve­na bo­he­miš­kai. Ar iš tie­sų ne­tu­ri?

– Ku­rian­tys žmo­nės sa­vo bui­ties ne­su­reikš­mi­na taip, kaip ki­ti. Sa­ky­kim, pas mus na­muo­se kiek­vie­na dul­kė tu­rė­jo ir te­be­tu­ri sa­vo vie­tą, ta­čiau blo­giau­sia, kas ga­lė­jo nu­tik­ti, yra tai, kad tu ne­pa­ma­tei, kaip už­au­go ta­vo vai­kai, ne­pa­ste­bė­jai, ka­da pa­se­no tė­vai, dėl to pra­de­di jaus­tis jiems am­ži­nai sko­lin­gas, ieš­kai kal­tų ir ne­ran­di.

Ga­lop pra­de­di kal­tin­ti sa­vo pa­ties pa­si­rink­tą gy­ve­ni­mo bū­dą, ta kal­tė nu­gu­la ak­me­niu, sle­gian­čiu šir­dį, ku­rio tu ne­ga­li nei nu­si­im­ti, nei pa­keis­ti leng­ves­niu!

– Daž­niau­siai su­ko­tės mar­go­je pub­li­ko­je, ku­ri kal­ba tie­siai, gal ir tei­sin­gai, bent ma­no, kad taip kal­ba, gal kar­tais ir per griež­tai, toks kai­mo žmo­nių kal­bi­nis pa­vel­das. Ar iš­mo­ko­te keik­tis? Do­miuo­si, nes šian­dien, kai gy­ve­na­me pan­de­mi­jos dik­tuo­ja­mo­mis są­ly­go­mis, kai ku­rie psi­cho­lo­gai pa­ta­ria kar­tais iš­si­keik­ti. Sa­ko, kad pa­leng­vės.

– Nu­si­keik­da­vom ir aš, ir Juo­zas, kaž­kaip sa­vai­me iš­sprūs­da­vo, bet ne­ma­nau kad tai nu­ra­mi­na, kaip tik dėl to pa­si­da­ro la­bai ne­sma­gu, at­ro­dai sau toks sil­pnas ir ne­gra­žus.

– Ana­li­zuo­ja­te, ap­ta­ri­nė­ja­te po ren­gi­nių, ko ne­pa­sa­kė­te, kad per ma­žai, per sil­pnai ar at­virkš­čiai pa­juo­ka­vo­te?

– Oho! Ana­li­za­vi­mas vyk­da­vo po kiek­vie­no ren­gi­nio, po kiek­vie­no kon­cer­to! Vi­sa­da bu­vom ne­pa­ten­kin­ti tuo, kas įvyk­da­vo, pa­žer­da­vom daug kri­ti­kos at­li­kė­jams, su­dai­na­vu­siems ar su­vai­di­nu­siems kaž­ko­kią sce­ną, vi­sa­da ras­da­vom prie ko pri­kib­ti, ką tai­sy­ti, bu­vom net per griež­ti ir ne­gai­les­tin­gi ne tik sau, bet ir ki­tiems.

Na­muo­se „ne­dar­bi­nių“ gin­čų ne­bū­da­vo, nes vi­sas gy­ve­ni­mas bu­vo dar­bas, o pats tik­riau­sias mū­sų su Juo­zu ben­dro dar­bo re­zul­ta­to ver­tin­to­jas vi­sa­da bu­vo žiū­ro­vas, ku­riam ir pa­sky­rė­me vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.

– Ko­kius di­džiau­sius sa­vo pa­sie­ki­mus kiek­vie­nas iš­skir­tu­mė­te. Jei pa­to­giau, iš­skir­ki­te ne sa­vo, o su­tuok­ti­nio.

– Gy­ve­ni­mas di­de­lis, mar­gas, bū­ta vis­ko, daug as­me­ni­nių ir pro­fe­si­nių pa­sie­ki­mų, ap­do­va­no­ji­mų, bet aš ma­nau, kad svar­biau­sia yra tai, kas iš mū­sų gy­ve­ni­mo lie­ka, ką ap­lin­ki­niai įsi­ra­šė apie ta­ve į sa­vo at­min­tį, ko­kiu žo­džiu jie ta­ve at­si­mins ir įver­tins, ar iš vi­so jie no­rės pri­si­min­ti.

O juk kiek­vie­nam, ma­nau, no­rė­tų­si pa­si­lik­ti ki­tų at­min­ty švie­siu spin­du­liu­ku, bet ne tam­siu de­be­siu.

Mes su Juo­zu džiau­gia­mės sma­giais pri­si­mi­ni­mais apie nuo­sta­bius žmo­nes, ku­riuos su­ti­ko­me sa­vo ke­ly, mus jau­di­na skam­bios dai­nos, ku­rias dai­na­vo­me su šau­niais dai­ni­nin­kais Gin­tau­tu Pi­kū­nu, Vai­du Gu­maus­ku, Li­na Liut­kaus­kie­ne, vai­di­no­me „Sprig­te“ su švie­saus at­mi­ni­mo Ro­mu­al­du Mak­si­ma­vi­čiu­mi ir Vy­tau­tu Pu­zu, su šau­niai­siais Ri­na ir Al­gi­man­tu Ka­šė­tais, Vai­du Gu­maus­ku, Kęs­tu­čiu Jan­čiaus­ku, Jur­gi­ta Ti­lins­kai­te, Gin­tau­tu Ja­nu­le­vi­čiu­mi ir dau­ge­liu ki­tų.

Šian­dien mus su­pa pui­kūs vai­kai ir anū­kai, to­dėl mu­du abu be di­de­lių var­gų ju­da­me į prie­kį be­si­rem­da­mi vie­nas į ki­tą.

– Ką ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti apie kul­tū­ri­nį Aly­taus ir Aly­taus ra­jo­no gy­ve­ni­mą?

– Aly­taus mies­to kul­tū­ros pa­ma­tas, be abe­jo, yra te­at­ras, Mu­zi­kos ir Dai­lės mo­kyk­los, Spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tras, Kul­tū­ros cen­tras. Ma­no gal­va, mies­tas pui­kiai tvar­ko­si, gra­žus ir ne­nu­obo­dus, daug pui­kių me­ni­nin­kų sa­vo idė­jo­mis kas­kart jį da­ro spal­vin­ges­nį ir pa­trauk­les­nį.

Ra­jo­no kul­tū­ro­je iš­dir­bo­me be­veik tris­de­šimt me­tų, to­dėl bū­sim dis­kre­tiš­ki ir sa­vo nuo­mo­nės ne­ko­men­tuo­sim.

– Ar kul­tū­ri­niai ren­gi­niai vi­suo­met tu­ri at­spin­dė­ti kaž­ko­kius įvy­kius, su­kak­tis, da­tas?

– Ne­ma­nau, kad vi­suo­met tu­rė­tų, ta­čiau ste­bint da­bar­ti­nį kul­tū­ros lau­ką be di­de­lio var­go ma­to­si, kad di­džiau­sia da­lis ren­gi­nių, kaip ir anais lai­kais, yra su po­li­ti­niu at­spal­viu, o ki­ti pra­mo­gi­niai ar­ba ko­mer­ci­niai.

– Ne­ver­ti­nant ko­ro­na­vi­ru­so, ko­kia Jums at­ro­do to­ji vi­suo­me­nė, ku­rio­je da­bar gy­ve­na­te?

– Mū­sų vi­suo­me­nė kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę, yra pa­žan­gi ir eu­ro­pie­tiš­ka, di­de­liam vi­sų džiaugs­mui do­mi­nuo­ja švie­sus, mąs­tan­tis ir kū­ry­biš­kas jau­ni­mas, ta­čiau šiuo me­tu jau­čia­mas šioks toks su­si­skal­dy­mas, di­dė­ja bai­mės ir ne­tik­ru­mo dėl at­ei­ties ap­raiš­kos.

– Jū­sų pa­mąs­ty­mai, kaip ši pan­de­mi­ja pa­keis kul­tū­ros žmo­nių veik­lą.

– Kul­tū­ros lau­kui, jos vei­dui pats lai­kas keis­tis. Tą tu­rė­jo­me pa­da­ry­ti daug anks­čiau. Di­džiau­sias dė­me­sys tu­rė­tų bū­ti ski­ria­mas pro­fe­sio­na­lia­jai kul­tū­rai, et­no­kul­tū­rai ir ne­for­ma­lia­jam ug­dy­mui, vi­sa sa­vi­raiš­ka tu­rė­tų vyk­ti ben­druo­me­nė­se, ku­rių prie­žiū­rai tu­rė­tų bū­ti ati­duo­ti kul­tū­ros na­mai, nes tai, kas da­bar vyks­ta, yra už­si­li­kęs ta­ry­bi­nių lai­kų ai­das.

Na, o pra­mo­gi­nius ren­gi­nius, gru­pių kon­cer­tus, kaip kad ir šian­dien, taip ir to­liau or­ga­ni­zuo­tų įvai­rios kon­cer­ti­nės agen­tū­ros.

– Ko­kią vie­tą „Eu­ro­vi­zi­jo­je“ prog­no­zuo­ja­te mū­sų siun­čia­mos gru­pės „The Ro­op“ at­li­kė­jams?

– Gru­pės ly­de­ris yra ne tik ta­len­tin­gas at­li­kė­jas, bet ir ge­rai iš­si­stu­di­ja­vęs „po­že­mi­nes“ „Eu­ro­vi­zi­jos“ sro­ves, iš­ma­nan­tis šio kon­kur­so me­to­di­ką, to­dėl, ma­no­me, jie tu­rė­tų pa­tek­ti į de­šim­tu­ką.

– Pa­sa­ky­ki­te po pa­lin­kė­ji­mą sau ir mū­sų lei­di­nio skai­ty­to­jams.

– Ne­pa­si­duo­ki­te bai­mei! Dau­giau po­zi­ty­vo! Ne­tru­kus pa­va­sa­ris!

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.