Ire­na Ab­ro­ma­vi­čie­nė: „Tik­riau­sias mū­sų su Juo­zu ben­dro dar­bo re­zul­ta­to ver­tin­to­jas vi­sa­da bu­vo žiū­ro­vas, ku­riam ir pa­sky­rė­me vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą”

– Ire­na ir Juo­zai, Jūs abu esa­te nuo­sta­būs Aly­taus kraš­to žmo­nės, ku­rie iki šian­dien vi­są gy­ve­ni­mą ati­da­vė­te mu­zi­kai ir kul­tū­rai, ir, ti­kiu, ati­da­vi­nė­si­te ir to­les­nius me­tus. Bet bent man ky­la klau­si­mas, ar jūs mies­tie­čiai, ar Aly­taus ra­jo­no gy­ven­to­jai?

Šiek tiek pla­čiau pa­pa­sa­ko­ki­te apie gim­tus vai­kys­tės, jau­nys­tės ta­kus. Mie­la Ire­na, siun­čiu Jums lin­kė­ji­mų pra­bė­gu­sio gim­ta­die­nio pro­ga ir nuo­šir­džią užuo­jau­tą stip­ry­bės, Jums bran­giam žmo­gui mi­rus.

– Gi­miau pa­čio­je gra­žiau­sio­je pa­sau­lio vie­to­je, Sko­va­ga­lių kai­me, įsi­kū­ru­sia­me prie is­to­ri­nio Kal­niš­kės miš­ko tarp Gi­lui­čio ir Du­sios eže­rų, mu­zi­kan­to smui­ki­nin­ko Al­gi­man­to, ku­rio tė­vas Jo­nas ir­gi bu­vo smui­ki­nin­kas, ir na­mų šei­mi­nin­kės Gied­ru­tės šei­mo­je.

Ma­no auk­lė­ji­mu, mo­ky­mu ir prie­žiū­ra už­si­ė­mė ma­mos ma­ma Ele­na, siu­vė­ja, ba­jo­rai­tė, bu­vu­sios Aly­taus gim­na­zi­jos di­rek­to­riaus Ka­zio Kli­ma­vi­čiaus pus­se­se­rė. Bū­da­ma 8 me­tų ji su­sir­go skar­la­ti­na, ap­kur­to ir li­ko sil­pnos svei­ka­tos, ta­čiau, sa­vo tė­vų dė­ka, ga­vo pui­kų iš­si­la­vi­ni­mą, su­kū­rė šei­mą ir su­si­lau­kė vai­kų.

Po kiek lai­ko die­du­kui Pet­rui ap­si­reiš­kė di­džio­ji mei­lė ir jis iš­vy­ko gy­ven­ti su nau­ja mo­te­ri­mi į Sim­ną, iš­tuš­ti­nęs vi­sus mū­sų na­mų aruo­dus ir pa­li­kęs ma­mą su mo­čiu­te ant le­do.

Rei­kė­jo vy­riš­kų ran­kų, ir ma­ma iš­te­kė­jo, vos su­lau­ku­si aš­tuo­nio­li­kos, ta­čiau bė­dos ne­si­bai­gė, vos tik gi­miau aš, kai tė­tę pa­šau­kė į ar­mi­ją, ir ma­my­tės pe­čius už­gu­lė vi­sa ūkio ir na­mų ruo­šos naš­ta.

Ma­no moks­lais už­si­ė­mė mo­čiu­tė ir aš, bū­da­ma vos ket­ve­rių me­tų, skai­čiau, ra­šiau ir, vi­so kai­mo džiaugs­mui, gro­jau ar­mo­ni­ka. Ma­no pir­mas kū­ri­nys, ku­rį aš dai­na­vau pub­li­kai pa­ti sau akom­pa­nuo­da­ma, bu­vo lie­tu­vių liau­dies dai­na „Siun­tė ma­ne mo­čiu­tė“.

Vė­liau, tė­čiui grį­žus iš ar­mi­jos, „ra­dom ko­pūs­tuo­se“ ma­no dvi se­se­ris Dan­guo­lę ir Li­ną, su pas­ta­rą­ją mes sėk­min­gai tę­sia­me mu­zi­kan­tų gil­di­jos mi­si­ją, gro­ja­me ir dai­nuo­ja­me iki šiol.

Ne­ga­liu ne­pa­si­di­džiuo­ti, kad ma­no mo­čiu­tė Ele­na ir ma­no ma­ma Gied­ru­tė yra Pa­sau­lio tei­suo­lės, ap­do­va­no­tos Žū­van­čių­jų gel­bė­ji­mo kry­žiu­mi.

Už­au­gi­nau są­ži­nin­gais ir do­rais pi­lie­čiais sū­nų Ro­ber­tą ir duk­te­rį Ir­mą, tu­riu mar­čią Ju­a­ną ir žen­tą Dže­ro­mą, ke­tu­ris mu­zi­kuo­jan­čius anū­kus Mar­ką, Be­at­ri­čę, Ma­jų ir Mar­tą ir dė­ko­ju Die­vui už vi­są sa­vo gra­žią ir sėk­min­gą šei­mą.

– Sko­va­ga­lių kai­mas, ku­ria­me gi­mė­tė, man ne­ži­no­mas. Gra­žiai jį pri­sta­tė­te, šil­tai apie sa­vo gi­mi­nę pa­kal­bė­jo­te. O po­nas Juo­zas, iš ku­rio kraš­to jis ki­lęs?

– Juo­zas gi­mė pu­šy­nais pa­si­puo­šu­sio­je Ku­lau­tu­vo­je, so­dy­bo­je, sto­vin­čio­je prie pat Ne­mu­no, ku­rią kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pa­sem­da­vo po­tvy­nis, tar­nau­to­jų šei­mo­je. Jo tė­vas Pra­nas dar­ba­vo­si Kau­no deg­tu­kų fab­ri­ke, mo­ti­na Mi­ka­li­na dir­bo vi­rė­ja tai vie­no­je, tai ki­to­je Ku­lau­tu­vos sa­na­to­ri­jo­je.

Vai­kys­tė­je Juo­zas pa­tar­na­vo baž­ny­čio­je, iš­mo­ko gro­ti lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le, vė­liau akor­de­o­nu. Bai­gęs Ku­lau­tu­vo­je de­vy­nias kla­ses, įsto­jo į Ša­kių mu­zi­kos mo­kyk­lą, ten pa­si­mo­kęs me­tus įsto­jo į aukš­tes­ni­ą­ją Juo­zo Gruo­džio mu­zi­kos mo­kyk­lą.

Stu­den­ta­vi­mo lai­kais Juo­zas var­go­ni­nin­ka­vo Ku­lau­tu­vos baž­ny­čio­je, dir­bo Kau­no kul­tū­ros sky­riu­je, Ku­lau­tu­vos kul­tū­ros na­muo­se, vė­liau iš­ėjo į ar­mi­ją, o apie sep­ty­nias­de­šim­tuo­sius mei­lė mer­gi­nai Ju­li­jai lyg ant spar­nų at­ne­šė jį į Aly­tų. Juo­zas dir­bo me­no va­do­vu šal­dy­tu­vų, ma­ši­nų ga­myk­lo­se, gro­jo res­to­ra­nuo­se „Žu­vin­tas“, „Ne­mu­nas“, „Vidz­gi­ris“, nak­ti­nia­me ba­re „Sa­ka­lo skry­dis“, mo­ky­to­ja­vo Aly­taus ra­jo­no me­no ir spor­to mo­kyk­lo­je, dir­bo me­no va­do­vu Luks­nė­nų kul­tū­ros na­muo­se.

Su­si­lau­kė dvie­jų vai­kų An­driaus ir Ag­nės, tu­ri du anū­kus Do­vai­nį ir Go­dą. Sū­nus An­drius ge­rai ži­no­mas aly­tiš­kiams kaip at­li­kė­jas, dai­nų kū­rė­jas, įra­šų stu­di­jos 3A va­do­vas.

– Tiek me­tų prieš žiū­ro­vų au­di­to­ri­ją, tur­būt kom­plek­sų ne­tu­ri­te?

– Kom­plek­sai nie­kur ne­iš­nyks­ta, jie bu­vo, yra ir bus, gal tik iš­moks­ti juos ge­riau val­dy­ti ir gi­liau pa­slėp­ti.

– Ar daž­nai sa­vo dar­buo­se te­ko su­si­dur­ti su ap­ri­bo­to­mis ga­li­my­bė­mis?

– Ga­li­my­bės daž­niau­siai bū­na ri­bo­tos dėl vie­nos ir svar­biau­sios prie­žas­ties – dėl fi­nan­si­nių iš­tek­lių.

– Ar kū­ry­bos ga­li­ma iš­mok­ti, ar ge­rai ku­ria tik tie, ku­rie gims­ta su tuo ge­bė­ji­mu? Iš kur Jūs sė­mė­tės įkvė­pi­mo? Jo be­ne dau­giau­sia rei­kė­jo hu­mo­ro gru­pės „Sprig­tas“ pro­gra­mai.

– Mes pa­pras­ti ei­li­niai žmo­nės, mūs ir įkvė­pi­mas že­miš­kes­nis: ką ma­tai, apie tai ir dai­nuo­ji, ta­čiau ge­bė­ji­mas kur­ti yra Die­vo do­va­na, ki­taip va­di­na­ma Ta­len­tu, o jį ar­ba da­vė tau iš aukš­čiau, ar­ba ne...

Ša­lia Ta­len­to tar­si še­šė­lis vi­sa­da sė­li­na Pa­vy­das, ku­ris at­si­ra­do tur­būt kar­tu su Ta­len­tu, juk vien tik is­to­ri­ja apie Mo­car­tą ir Sal­je­rį by­lo­ja apie tai.

Ži­no­ma, Ta­len­tą kaip ir bran­gak­me­nį rei­kia šli­fuo­ti, kad jis at­si­skleis­tų vi­sa sa­vo jė­ga, tu­ri at­si­ras­ti rei­kia­mo­je vie­to­je rei­kia­mu lai­ku, tu­ri bū­ti lai­ku pa­ste­bė­tas ir net­gi pa­stū­mė­tas.

De­ja, da­bar ste­biu keis­tas ten­den­ci­jas, kai į prie­kį iš­stu­mia­mas ne bran­gak­me­nis, net ne gin­ta­ro ga­ba­liu­kas, o pa­pras­tas ak­me­nė­lis, ku­ris, šli­fuok ir puošk kiek no­ri, iš­skir­ti­nės ver­tės ne­tu­rės.

– Kaip sce­no­je su­ras­da­vo­te ba­lan­są tarp kon­tro­lės ir emo­ci­jų? Ar daug re­pe­tuo­da­vo­te, ruoš­da­vo­te fra­zes prieš at­sa­kin­gus ren­gi­nius?

– Mu­du su Juo­zu ra­ga­vom so­čiai mu­zi­kos ir te­at­ro moks­lo vai­sių, sa­ky­kim, kad esam sa­vo sri­ties spe­cia­lis­tai, o dirb­ti te­ko su žmo­nė­mis, to­li gra­žu ne pro­fe­sio­na­lais, bet tik no­rin­čiais tu­ri­nin­gai pra­leis­ti lais­va­lai­kį, iš vi­siš­kai skir­tin­gų pro­fe­si­jų.

Ži­no­ma, kad te­ko juos šiek tiek ir ap­mo­ky­ti, be to, ne vi­si at­ėję bu­vo tie, ku­rie žiū­rė­jo rim­tai ir no­rė­jo iš­mok­ti, to­dėl su vie­nais te­ko dirb­ti dau­giau, su ki­tais ma­žiau, vie­ni su­teik­da­vo di­de­lį džiaugs­mą ir ma­lo­nu­mą, su ki­tais, mū­sų žo­džiais, tek­da­vo neš­ti „la­žą“.

– Mėgs­ta­te ne­kar­to­ti min­čių, kiek­vie­nam su­si­ti­ki­mui ieš­ko­te ko nors bran­daus ir, kaip pa­ste­bė­jau, po­zi­ty­vaus?

– Tai pro­fe­sio­na­lo žmo­gaus gar­bės rei­ka­las – ne­už­si­cik­lin­ti, ki­ta ver­tus, ir pa­čiam nuo­bo­du da­ry­ti tą pa­tį per tą pa­tį.

– Ar vei­kia ren­gi­nio ve­dė­jo ar at­li­kė­jo nuo­tai­ką, jaus­mus, kai kon­cer­tuo­ti ten­ka pus­tuš­čiai sa­lei?

– Vei­kia ne­igia­mai vi­sus be iš­im­ties, net­gi pa­čius žiū­ro­vus.

– Ar kul­tū­ros žmo­gaus to­bu­lė­ji­mui bū­ti­nas ger­bė­jų dė­me­sys, ap­do­va­no­ji­mai?

– Ger­bė­jų dė­me­sys bū­ti­nas, tai tie­sa. Kam ta­da tas dar­bas, jei­gu ta­vęs ne­pri­pa­žįs­ta. Bet ar jis at­li­kė­jui pa­ro­do ke­lią į to­bu­lė­ji­mą, ne­ži­nau, nes dau­ge­lis kaip tik už­mie­ga ant šlo­vės lau­rų.

– Da­bar daž­nai gir­di­ma, kad at­li­kė­jas per­de­gė, aiš­ki­na­ma, kad taip at­si­ti­ko, nes per daug jis „ap­žio­jo“. Kaip Jūs ver­ti­na­te šį fe­no­me­ną? Ar esa­te iš­gy­ve­nę kaž­ką pa­na­šaus?

– Ke­le­rius me­tus prieš Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mą, aš Aly­taus mies­te dir­bau su pen­kio­mis agit­bri­ga­do­mis vie­nu me­tu, tai – mė­sos, šam­pa­no ir bui­ti­nio ap­tar­na­vi­mo kom­bi­na­tų, siu­vi­mo fab­ri­ko ir tuo­me­ti­nės 9 pro­fe­si­nės mo­kyk­los gru­pės.

Vi­soms pa­rink­da­vau skir­tin­gą re­per­tu­a­rą, pa­ti akom­pa­nuo­da­vau, mo­kiau dai­na­vi­mo, ak­to­rys­tės ypa­tu­mų, ra­šiau skir­tin­gus sce­na­ri­jus, kū­riau skir­tin­gus per­so­na­žus, da­riau įvai­rius re­ži­sū­ri­nius spren­di­mus ir su vi­so­mis gru­pė­mis res­pub­li­ki­nė­se tam tik­ros ša­kos ap­žiū­ro­se (pa­vyz­džiui, n-to­ji leng­vo­sios pra­mo­nės me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vų ap­žiū­ra) lai­mė­da­vau pir­mą­sias vie­tas!

Pa­ra­ko tik­rai už­te­ko, dar bū­čiau su­ge­bė­ju­si tuos dar­bus tęs­ti, bet at­ėjo di­džių­jų po­ky­čių me­tas ir aš pa­kei­čiau pro­fi­lį, per­ėjau dirb­ti į Kau­no gro­žio mo­kyk­lą „Ga­bi­ja“ Aly­taus sky­riaus di­rek­to­re.

Da­bar, žvelg­da­ma at­gal, da­rau iš­va­dą, kad mo­ra­li­nis pa­si­ten­ki­ni­mas ir pri­pa­ži­ni­mas – tai ku­ras (ne­no­riu to žo­džio „mo­ty­va­ci­ja“), ku­ris pa­de­da ju­dė­ti į prie­kį, o fi­nan­si­nė iš­raiš­ka, gau­na­ma už dar­bą, yra pa­ti stip­riau­sia pa­ska­ta, jei­gu tu ne­gau­ni nei vie­no, nei ki­to, at­si­ran­da „per­de­gi­mas“.

– Pri­si­mi­niau švie­saus at­mi­ni­mo Si­gi­to Ge­dos kal­bą, kad jį la­bai už­gau­da­vo daug vy­res­nių žmo­nių pa­sa­ky­mas – „O tu ge­rai jau­nys­tė­je ra­šei“. Kaip pa­si­jun­ta­te šian­dien iš ger­bė­jų gir­dė­da­mi kaž­ką pa­na­šaus?

– Jau­nys­tė yra jau­nys­tė, spar­nuo­tas lai­kas! Aiš­ku, su am­žiaus bran­da at­si­ran­da ki­tos spal­vos, ki­to­kie skry­džiai, bet ne­lie­ka to sū­ku­rio, svai­gu­lio, ne­re­gė­tų ir ne­įma­no­mų vi­ra­žų bei pa­sa­žų!

Pa­si­da­rai van­gus, at­sar­gus ir ne­be­lie­ka to, ką jau­nys­tėj da­rei sta­čia gal­va, net­gi už­spaus­tas šikš­nos­par­nio bū­se­noj.

– Ar daug tu­ri­te ne­baig­tų rei­ka­lų kul­tū­ro­je?

– Kul­tū­ra kaip to­kia nie­kad ne­si­bai­gia, jos da­le­lę su sa­vi­mi iš­si­ne­ša kiek­vie­nas iš­ei­nan­tis ana­pi­lin žmo­gus, to­dėl ypač svar­bu už­ra­šy­ti, už­fik­suo­ti, sau­go­ti ir bran­gin­ti tai, kas bu­vo iki mū­sų, at­ei­nan­čių kar­tų la­bui, ge­ro­vei ir sa­vo tau­tos pa­ži­ni­mui.

– Koks žo­dis la­biau­siai pa­tin­ka? Leis­ki­te spė­ti – ro­žės? Šių gė­lių tik­riau­siai esa­te dau­giau­sia ga­vę? Įdo­miai jas yra pa­va­di­nęs ra­šy­to­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nės kul­tū­ros ir me­no pre­mi­jos lau­re­a­tas Si­gi­tas Pa­ruls­kis – skais­tus prieš­ta­ra­vi­mas, nes, pa­sak jo, ro­žė gra­ži, net švel­ni ir... spyg­liuo­ta.

– Dar bū­da­ma ma­ža bėg­da­vau į miš­ką, ieš­ko­ti nuo­sta­biau­sių gė­lių – ži­bu­čių, kad tu­rė­čiau ką įteik­ti ma­mai per Mo­ti­nos die­ną. Taip jau su­ta­po, kad ži­bu­tės, dėl tos pa­čios prie­žas­ties, yra pa­čios gra­žiau­sios gė­lės ir Juo­zui.

– Koks Jū­sų san­ty­kis su bui­ti­mi? Klau­siu, nes dau­ge­lis ma­no, kad ku­rian­tys žmo­nės ne­tu­ri bui­ties, jie gy­ve­na bo­he­miš­kai. Ar iš tie­sų ne­tu­ri?

– Ku­rian­tys žmo­nės sa­vo bui­ties ne­su­reikš­mi­na taip, kaip ki­ti. Sa­ky­kim, pas mus na­muo­se kiek­vie­na dul­kė tu­rė­jo ir te­be­tu­ri sa­vo vie­tą, ta­čiau blo­giau­sia, kas ga­lė­jo nu­tik­ti, yra tai, kad tu ne­pa­ma­tei, kaip už­au­go ta­vo vai­kai, ne­pa­ste­bė­jai, ka­da pa­se­no tė­vai, dėl to pra­de­di jaus­tis jiems am­ži­nai sko­lin­gas, ieš­kai kal­tų ir ne­ran­di.

Ga­lop pra­de­di kal­tin­ti sa­vo pa­ties pa­si­rink­tą gy­ve­ni­mo bū­dą, ta kal­tė nu­gu­la ak­me­niu, sle­gian­čiu šir­dį, ku­rio tu ne­ga­li nei nu­si­im­ti, nei pa­keis­ti leng­ves­niu!

– Daž­niau­siai su­ko­tės mar­go­je pub­li­ko­je, ku­ri kal­ba tie­siai, gal ir tei­sin­gai, bent ma­no, kad taip kal­ba, gal kar­tais ir per griež­tai, toks kai­mo žmo­nių kal­bi­nis pa­vel­das. Ar iš­mo­ko­te keik­tis? Do­miuo­si, nes šian­dien, kai gy­ve­na­me pan­de­mi­jos dik­tuo­ja­mo­mis są­ly­go­mis, kai ku­rie psi­cho­lo­gai pa­ta­ria kar­tais iš­si­keik­ti. Sa­ko, kad pa­leng­vės.

– Nu­si­keik­da­vom ir aš, ir Juo­zas, kaž­kaip sa­vai­me iš­sprūs­da­vo, bet ne­ma­nau kad tai nu­ra­mi­na, kaip tik dėl to pa­si­da­ro la­bai ne­sma­gu, at­ro­dai sau toks sil­pnas ir ne­gra­žus.

– Ana­li­zuo­ja­te, ap­ta­ri­nė­ja­te po ren­gi­nių, ko ne­pa­sa­kė­te, kad per ma­žai, per sil­pnai ar at­virkš­čiai pa­juo­ka­vo­te?

– Oho! Ana­li­za­vi­mas vyk­da­vo po kiek­vie­no ren­gi­nio, po kiek­vie­no kon­cer­to! Vi­sa­da bu­vom ne­pa­ten­kin­ti tuo, kas įvyk­da­vo, pa­žer­da­vom daug kri­ti­kos at­li­kė­jams, su­dai­na­vu­siems ar su­vai­di­nu­siems kaž­ko­kią sce­ną, vi­sa­da ras­da­vom prie ko pri­kib­ti, ką tai­sy­ti, bu­vom net per griež­ti ir ne­gai­les­tin­gi ne tik sau, bet ir ki­tiems.

Na­muo­se „ne­dar­bi­nių“ gin­čų ne­bū­da­vo, nes vi­sas gy­ve­ni­mas bu­vo dar­bas, o pats tik­riau­sias mū­sų su Juo­zu ben­dro dar­bo re­zul­ta­to ver­tin­to­jas vi­sa­da bu­vo žiū­ro­vas, ku­riam ir pa­sky­rė­me vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą.

– Ko­kius di­džiau­sius sa­vo pa­sie­ki­mus kiek­vie­nas iš­skir­tu­mė­te. Jei pa­to­giau, iš­skir­ki­te ne sa­vo, o su­tuok­ti­nio.

– Gy­ve­ni­mas di­de­lis, mar­gas, bū­ta vis­ko, daug as­me­ni­nių ir pro­fe­si­nių pa­sie­ki­mų, ap­do­va­no­ji­mų, bet aš ma­nau, kad svar­biau­sia yra tai, kas iš mū­sų gy­ve­ni­mo lie­ka, ką ap­lin­ki­niai įsi­ra­šė apie ta­ve į sa­vo at­min­tį, ko­kiu žo­džiu jie ta­ve at­si­mins ir įver­tins, ar iš vi­so jie no­rės pri­si­min­ti.

O juk kiek­vie­nam, ma­nau, no­rė­tų­si pa­si­lik­ti ki­tų at­min­ty švie­siu spin­du­liu­ku, bet ne tam­siu de­be­siu.

Mes su Juo­zu džiau­gia­mės sma­giais pri­si­mi­ni­mais apie nuo­sta­bius žmo­nes, ku­riuos su­ti­ko­me sa­vo ke­ly, mus jau­di­na skam­bios dai­nos, ku­rias dai­na­vo­me su šau­niais dai­ni­nin­kais Gin­tau­tu Pi­kū­nu, Vai­du Gu­maus­ku, Li­na Liut­kaus­kie­ne, vai­di­no­me „Sprig­te“ su švie­saus at­mi­ni­mo Ro­mu­al­du Mak­si­ma­vi­čiu­mi ir Vy­tau­tu Pu­zu, su šau­niai­siais Ri­na ir Al­gi­man­tu Ka­šė­tais, Vai­du Gu­maus­ku, Kęs­tu­čiu Jan­čiaus­ku, Jur­gi­ta Ti­lins­kai­te, Gin­tau­tu Ja­nu­le­vi­čiu­mi ir dau­ge­liu ki­tų.

Šian­dien mus su­pa pui­kūs vai­kai ir anū­kai, to­dėl mu­du abu be di­de­lių var­gų ju­da­me į prie­kį be­si­rem­da­mi vie­nas į ki­tą.

– Ką ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti apie kul­tū­ri­nį Aly­taus ir Aly­taus ra­jo­no gy­ve­ni­mą?

– Aly­taus mies­to kul­tū­ros pa­ma­tas, be abe­jo, yra te­at­ras, Mu­zi­kos ir Dai­lės mo­kyk­los, Spor­to ir rek­re­a­ci­jos cen­tras, Kul­tū­ros cen­tras. Ma­no gal­va, mies­tas pui­kiai tvar­ko­si, gra­žus ir ne­nu­obo­dus, daug pui­kių me­ni­nin­kų sa­vo idė­jo­mis kas­kart jį da­ro spal­vin­ges­nį ir pa­trauk­les­nį.

Ra­jo­no kul­tū­ro­je iš­dir­bo­me be­veik tris­de­šimt me­tų, to­dėl bū­sim dis­kre­tiš­ki ir sa­vo nuo­mo­nės ne­ko­men­tuo­sim.

– Ar kul­tū­ri­niai ren­gi­niai vi­suo­met tu­ri at­spin­dė­ti kaž­ko­kius įvy­kius, su­kak­tis, da­tas?

– Ne­ma­nau, kad vi­suo­met tu­rė­tų, ta­čiau ste­bint da­bar­ti­nį kul­tū­ros lau­ką be di­de­lio var­go ma­to­si, kad di­džiau­sia da­lis ren­gi­nių, kaip ir anais lai­kais, yra su po­li­ti­niu at­spal­viu, o ki­ti pra­mo­gi­niai ar­ba ko­mer­ci­niai.

– Ne­ver­ti­nant ko­ro­na­vi­ru­so, ko­kia Jums at­ro­do to­ji vi­suo­me­nė, ku­rio­je da­bar gy­ve­na­te?

– Mū­sų vi­suo­me­nė kei­čia­si į ge­rą­ją pu­sę, yra pa­žan­gi ir eu­ro­pie­tiš­ka, di­de­liam vi­sų džiaugs­mui do­mi­nuo­ja švie­sus, mąs­tan­tis ir kū­ry­biš­kas jau­ni­mas, ta­čiau šiuo me­tu jau­čia­mas šioks toks su­si­skal­dy­mas, di­dė­ja bai­mės ir ne­tik­ru­mo dėl at­ei­ties ap­raiš­kos.

– Jū­sų pa­mąs­ty­mai, kaip ši pan­de­mi­ja pa­keis kul­tū­ros žmo­nių veik­lą.

– Kul­tū­ros lau­kui, jos vei­dui pats lai­kas keis­tis. Tą tu­rė­jo­me pa­da­ry­ti daug anks­čiau. Di­džiau­sias dė­me­sys tu­rė­tų bū­ti ski­ria­mas pro­fe­sio­na­lia­jai kul­tū­rai, et­no­kul­tū­rai ir ne­for­ma­lia­jam ug­dy­mui, vi­sa sa­vi­raiš­ka tu­rė­tų vyk­ti ben­druo­me­nė­se, ku­rių prie­žiū­rai tu­rė­tų bū­ti ati­duo­ti kul­tū­ros na­mai, nes tai, kas da­bar vyks­ta, yra už­si­li­kęs ta­ry­bi­nių lai­kų ai­das.

Na, o pra­mo­gi­nius ren­gi­nius, gru­pių kon­cer­tus, kaip kad ir šian­dien, taip ir to­liau or­ga­ni­zuo­tų įvai­rios kon­cer­ti­nės agen­tū­ros.

– Ko­kią vie­tą „Eu­ro­vi­zi­jo­je“ prog­no­zuo­ja­te mū­sų siun­čia­mos gru­pės „The Ro­op“ at­li­kė­jams?

– Gru­pės ly­de­ris yra ne tik ta­len­tin­gas at­li­kė­jas, bet ir ge­rai iš­si­stu­di­ja­vęs „po­že­mi­nes“ „Eu­ro­vi­zi­jos“ sro­ves, iš­ma­nan­tis šio kon­kur­so me­to­di­ką, to­dėl, ma­no­me, jie tu­rė­tų pa­tek­ti į de­šim­tu­ką.

– Pa­sa­ky­ki­te po pa­lin­kė­ji­mą sau ir mū­sų lei­di­nio skai­ty­to­jams.

– Ne­pa­si­duo­ki­te bai­mei! Dau­giau po­zi­ty­vo! Ne­tru­kus pa­va­sa­ris!