„Iki šiol pri­si­me­nu, ku­rio­je Mies­to so­do vie­to­je iš­gir­dau apie Ro­mo Ka­lan­tos su­si­de­gi­ni­mą” (1)

Saulė Pinkevičienė
Iš Aly­taus ki­lęs is­to­ri­kas Val­das Šu­ke­vi­čius ren­ka do­ku­men­ti­nę me­džia­gą apie Ro­mą Ka­lan­tą.  Sau­lės Pin­ke­vi­čie­nės nuotr.
Iš Aly­taus ki­lęs is­to­ri­kas Val­das Šu­ke­vi­čius ren­ka do­ku­men­ti­nę me­džia­gą apie Ro­mą Ka­lan­tą. Sau­lės Pin­ke­vi­čie­nės nuotr.
Lie­tu­vos gy­ven­to­jų ge­no­ci­do ir re­zis­ten­ci­jos ty­ri­mo cen­tro Pa­ieš­kų ir iden­ti­fi­ka­vi­mo sky­riaus vyr. spe­cia­lis­tas Val­das Šu­ke­vi­čius į bu­vu­sią 2-ąją vi­du­ri­nę, ku­rią pats bai­gė (da­bar – Adol­fo Ra­ma­naus­ko-Va­na­go gim­na­zi­ja) už­su­ko dar­bo rei­ka­lais. Jis ren­ka do­ku­men­ti­nę me­džia­gą apie Ro­mą Ka­lan­tą, skir­tą jo žū­ties 50-me­čiui. V.Šu­ke­vi­čius – is­to­ri­kas, gy­ve­na Ute­no­je. Pri­sė­dę pa­si­kal­bė­ti gim­na­zi­jos mu­zie­ju­je, nu­kly­do­me ir į pa­ties Val­do jau­nys­tės me­tų pri­si­mi­ni­mus. „Esu Aly­taus sir­ga­lius, my­liu sa­vo gim­tą­jį mies­tą, ku­ria­me pra­bė­go ma­no jau­nys­tė. Šė­lio­nių bū­ta vi­so­kių, aš ir ma­no drau­gai bu­vo­me ne tiek jau daug jau­nes­ni už Ro­mą ir tik­rai vi­so­kių nu­ti­ki­mų tu­rė­jo­me, bet tur­būt mums tie­siog la­biau pa­si­se­kė. Sėk­min­gai bai­gė­me mo­kyk­lą, įsto­jo­me stu­di­juo­ti, tai mus ap­sau­go­jo nuo ar­mi­jos, bet vi­siems te­ko pa­jus­ti, kas yra so­viet­me­tis ir kaip jis gniuž­dė lais­vės dva­sią“, – sa­ko V.Šu­ke­vi­čius.

Pra­šo aly­tiš­kių pa­gal­bos

Is­to­ri­kas pa­ste­bi, kad jam te­ko ne­leng­vas iš­šū­kis, nes vie­šai pri­ei­na­mos in­for­ma­ci­jos apie Lie­tu­vos lais­vės šauk­lį R.Ka­lan­tą yra tik­rai gau­su, o kiek­vie­nam ty­ri­nė­to­jui no­ri­si at­skleis­ti kaž­ką nau­jo. „Šiuo me­tu ieš­kau žmo­nių, ku­rie vie­nu ar ki­tu as­pek­tu ga­lė­tų liu­dy­ti apie Ro­mos Ka­lan­tos vai­kys­tę iki 1963 me­tų, pra­bė­gu­sią Aly­tu­je. La­bai ti­kiuo­si, kad at­si­lieps jo drau­gai, bend­ra­klasiai. Su Aly­tu­mi su­si­jęs pe­ri­odas yra la­bai svar­bi Ro­mo biog­ra­fi­jos da­lis, gal­būt ja­me glū­di at­sa­ky­mas į klau­si­mą, ko­dėl jis pa­si­rin­ko to­kią pro­tes­to for­mą. Bū­čiau la­bai dė­kin­gas, jei žmo­nės at­si­liep­tų, pa­pil­dy­tų tu­ri­mą do­ku­men­ti­nę me­džia­gą“, – sa­ko A.Šu­ke­vi­čius.

Ren­kant me­džia­gą apie R.Ka­lan­tą, is­to­ri­kui jau te­ko ben­drau­ti su ne­ma­žu bū­riu liu­di­nin­kų ir su­si­dur­ti su ste­re­o­ti­pais, ku­rie, jo pa­ste­bė­ji­mu, ne­do­mi­nuo­ja, ta­čiau yra pa­kan­ka­mai pa­pli­tę. Vie­nas to­kių – kaip apie emo­ciš­kai pa­lū­žu­sį žmo­gų, ku­ris pa­si­rin­ko sa­vi­žu­dy­bę dėl as­me­ni­nių prie­žas­čių.

V.Šu­ke­vi­čius pa­brė­žia, kad jam pri­im­ti­nas po­žiū­ris į tau­tai svar­bias as­me­ny­bes per žmo­giš­ko did­vy­riš­ku­mo priz­mę: „No­rė­tų­si at­ras­ti nau­jų fak­tų apie Ro­mą Ka­lan­tą, gal­būt – ir ki­to­kią jau esa­mų in­ter­pre­ta­ci­ją. Rei­kia su­pras­ti, kad žmo­nės yra vi­so­kie, įvai­rio­se si­tu­a­ci­jo­se jie ga­li elg­tis įvai­riai ir vi­sai ne­bū­ti­nai taip, kaip mes įsi­vaiz­duo­ja­me.“

V.Šu­ke­vi­čius mi­ni Aly­tu­je jau at­ra­dęs įdo­mų liu­di­ji­mą – R.Ka­lan­tos auk­lė­to­jas yra pa­si­da­li­jęs pri­si­mi­ni­mais, kaip jis, bū­da­mas pra­di­nu­kas, iš­šif­ra­vo her­bo ab­re­via­tū­rą: „LTSR – lie­tu­vi, ta­ve smau­gia ru­sai“.

Pa­sak is­to­ri­ko, jam nė­ra ži­no­mas įti­ki­na­mas pa­aiš­ki­ni­mas, iš kur vos skai­ty­ti pra­mo­kęs pra­di­nu­kas ją to­kią ga­lė­jo ži­no­ti, nes var­gu ar su­gal­vo­jo pats.

 

Pa­ra­šė laiš­ką į JAV

Aukš­tes­nė­se vi­du­ri­nės mo­kyk­los kla­sė­se Val­das mo­kė­si 8-aja­me „brež­ne­vi­nia­me“ de­šimt­me­ty­je, kai lais­vę žen­kli­no mu­zi­ka, vi­ni­li­nės plokš­te­lės ir gi­ta­ra, ply­ta trin­ti džin­sai (pir­mie­ji – len­kiš­ki „Sha­rik“) ir il­gi plau­kai. Štai dėl pas­ta­rų­jų jo­kių il­gų dis­ku­si­jų bū­ti ne­ga­lė­jo – bū­si­mas is­to­ri­kas ir šian­dien ga­li de­ta­liai pa­pa­sa­ko­ti, kaip kla­sės vai­ki­nai gud­rau­da­vo, pri­si­seg­da­mi plau­kus už au­sų, bet bud­ri mo­ky­to­jų akis ma­tė vis­ką.

„Iš da­bar­ti­nės pa­tir­ties man įdo­mu tai, kad, nors mus daž­niau­siai kir­po vie­nas mo­ky­to­jas, mes per daug ne­si­gi­li­no­me į ide­o­lo­gi­nę ši­to rei­ka­lo pu­sę. Jis bu­vo as­me­ny­bė ir mums im­po­na­vo, tai­gi per iš­leis­tu­ves jo gė­lių puokš­tė bu­vo di­džiau­sia“, – pa­sa­ko­ja V.Šu­ke­vi­čius.

Pui­kiai pri­si­me­na jis ir tai, kaip drą­siai mo­kyk­lo­je pa­si­ro­dė į švar­ko at­la­pą įsi­se­gęs sa­va­dar­bį žen­kliu­ką su Ji­mio Hen­dri­xo at­vaiz­du. Py­los ne­ga­vo gal tik to­dėl, kad ge­rai mo­kė­si ar žen­kliu­ką vik­riai iš­si­se­gė. Braz­di­no gi­ta­rą, kaip ir ki­ti pa­aug­liai tuo­met, ta­čiau apie kon­cer­tus ar bent šo­kius su gy­va mu­zi­ka ga­lė­jo tik pa­sva­jo­ti. Ypač liūd­ni bu­vo sa­vait­ga­lio va­ka­rai, nes šei­ma gy­ve­no Tul­pių gat­vė­je, ša­lia Mies­to so­do. Pro bal­ko­ną pui­kiai gir­dė­jo­si „Ais­čių“ mu­zi­ka, sklin­dan­ti iš „ploš­čiad­kės“, bet moks­lei­viams į šo­kius ei­ti bu­vo griež­tai drau­džia­ma. Tie­sa, kai ku­rie da­ly­kai pro bud­rias su­au­gu­sių­jų akis vis dėl­to pra­slys­da­vo.

Val­das iki šiol me­na, kaip su drau­gais pa­ra­šė laiš­ką į JAV. „Klau­sy­da­vo­me Liuk­sem­bur­go ra­di­jo sto­tį, ku­ri tais lai­kais bu­vo be­ne vie­nin­te­lis mu­zi­ki­nis ry­šys su Va­ka­rais ir ten bu­vu­sia mu­zi­ki­ne kul­tū­ra. Kar­tą iš­gir­do­me, kad ga­li­ma už­si­sa­ky­ti kaž­ku­rios po­pu­lia­rios mu­zi­kos gru­pės, jau ne­pri­si­me­nu, gal „Sla­de“ ar „Urieh He­ep“ nau­ją pla­ka­tą. Ad­re­są pa­dik­ta­vo ru­siš­kai, tai­gi mes kruopš­čiai jį už­ra­šė­me ant vo­ko, nu­si­pir­ko­me Par Avion pa­što žen­klu­ką ir iš­siun­tė­me“, – su šyp­se­na pri­si­me­na.

Lauk­ti at­sa­ky­mo net­gi pa­bo­do – pra­bė­go be­ne ke­li mė­ne­siais, kai, vie­ną va­ka­rą grį­žęs na­mo, Val­das pa­ma­tė la­bai rim­tus tė­vų vei­dus ir su­lau­kė klau­si­mo: „Ką jūs ten pri­ra­šėt? Dar kar­tą pa­ra­šy­si – gau­si lupt!“ Tik jau kur kas vė­liau, bū­da­mas su­au­gęs, Val­das iš tė­vo su­ži­no­jo, kad juos kvie­tė į mi­li­ci­ją ar net sau­gu­mą, ta­čiau li­ki­mas jam nu­si­šyp­so­jo ir pa­vy­ko iš­veng­ti kur kas di­des­nių ne­ma­lo­nu­mų, ku­rie tais lai­kais grė­sė ir už men­kes­nes iš­dai­gas.

 

Ži­nia skli­do žai­biš­kai

„Dar su drau­gu, re­gis, 7-oje kla­sė­je su­si­ruo­šė­me bėg­ti į Ame­ri­ką, sa­vai­tę nė­jo­me į mo­kyk­lą, kū­rė­me pla­ną, kaip pa­tek­si­me į lai­vo triu­mą. Pla­na­vo­me pa­si­im­ti la­ši­nių, ci­bu­lių, duo­nos, drus­kos. Bet ma­no mo­ti­na ne­ti­kė­tai su­ti­ko mū­sų auk­lė­to­ją, ku­ri pa­si­do­mė­jo… ma­no svei­ka­ta ir pa­sa­kė, kad mo­kyk­lo­je ne­su­lau­kia nei ma­nęs, nei ma­no suo­lo drau­go jau sa­vai­tę lai­ko… Na ir pa­ga­vo mus, dar ne­spė­ju­sius iš­ke­liau­ti už jū­rų ma­rių. Tai dar tik­rai ne vi­sos is­to­ri­jos apie tuos lai­kus, mo­kyk­lo­je, pri­si­me­nu, so­viet­me­čiu bu­vo pri­mė­ty­ta ran­ka ra­šy­tų at­si­šau­ki­mų „oku­pan­tai lauk, lais­vę Lie­tu­vai“. At­ėję kos­tiu­muo­ti vy­rai tuo­met tik­ri­no mū­sų vi­sų ra­šy­se­ną“, – pri­si­me­na V.Šu­ke­vi­čius.

Ne­iš­dil­do­mai at­min­tin jam įstri­go ir 1972 me­tų pa­va­sa­rio die­na, kai su­ži­no­jo apie R.Ka­lan­tos žū­tį. Su drau­gais mo­kyk­li­nės per­trau­kos me­tu jie pa­trau­kė į Mies­to so­dą, sė­dė­jo ant žo­lės, kai at­bė­go jau­nes­nių kla­sių mo­ki­niai. „Ar ži­not, kad ba­chū­ras su­de­gi­no?“ – taip bu­vo pa­skleis­ta ši ži­nia. „Ne­tru­kus ją ly­dė­jo ir tam tik­ri pa­aiš­ki­ni­mai pu­se lū­pų, kad, gir­di, jis bu­vo pro­tiš­kai ne­svei­kas, „šy­za“, ki­ti kal­bė­jo, kad jis bu­vo hi­pis. Tai­gi mes anuo­met nie­ko dau­giau apie tai ir ne­su­ži­no­jo­me, ta­čiau pa­ti ži­nia bu­vo svar­bi, ji pli­to grei­tai, apie tai bu­vo kal­ba­ma, ta­čiau tik­rai ne vie­šai“, – sa­ko is­to­ri­kas, ku­riam jo pa­ties mo­kyk­li­niai pri­si­mi­ni­mai taip pat ta­po ge­ra įžan­ga į ty­ri­mą, ku­rio ėmė­si.

V.Šu­ke­vi­čiui ga­li­ma ra­šy­ti el. pa­štu val­das.su­ke­vi­cius@gmail.com ar­ba skam­bin­ti tel. 8 605 04937, is­to­ri­kas iš anks­to dė­ko­ja vi­siems, su­ti­ku­siems pa­ben­drau­ti ir pa­pa­sa­ko­ti apie R.Ka­lan­tos bei jo šei­mos gy­ve­ni­mo Aly­taus pe­ri­odą bei už lei­di­mą šiuos pri­si­mi­ni­mus do­ku­men­tuo­ti.
 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai