„Iki šiol prisimenu, kurioje Miesto sodo vietoje išgirdau apie Romo Kalantos susideginimą” (1)
Prašo alytiškių pagalbos
Istorikas pastebi, kad jam teko nelengvas iššūkis, nes viešai prieinamos informacijos apie Lietuvos laisvės šauklį R.Kalantą yra tikrai gausu, o kiekvienam tyrinėtojui norisi atskleisti kažką naujo. „Šiuo metu ieškau žmonių, kurie vienu ar kitu aspektu galėtų liudyti apie Romos Kalantos vaikystę iki 1963 metų, prabėgusią Alytuje. Labai tikiuosi, kad atsilieps jo draugai, bendraklasiai. Su Alytumi susijęs periodas yra labai svarbi Romo biografijos dalis, galbūt jame glūdi atsakymas į klausimą, kodėl jis pasirinko tokią protesto formą. Būčiau labai dėkingas, jei žmonės atsilieptų, papildytų turimą dokumentinę medžiagą“, – sako A.Šukevičius.
Renkant medžiagą apie R.Kalantą, istorikui jau teko bendrauti su nemažu būriu liudininkų ir susidurti su stereotipais, kurie, jo pastebėjimu, nedominuoja, tačiau yra pakankamai paplitę. Vienas tokių – kaip apie emociškai palūžusį žmogų, kuris pasirinko savižudybę dėl asmeninių priežasčių.
V.Šukevičius pabrėžia, kad jam priimtinas požiūris į tautai svarbias asmenybes per žmogiško didvyriškumo prizmę: „Norėtųsi atrasti naujų faktų apie Romą Kalantą, galbūt – ir kitokią jau esamų interpretaciją. Reikia suprasti, kad žmonės yra visokie, įvairiose situacijose jie gali elgtis įvairiai ir visai nebūtinai taip, kaip mes įsivaizduojame.“
V.Šukevičius mini Alytuje jau atradęs įdomų liudijimą – R.Kalantos auklėtojas yra pasidalijęs prisiminimais, kaip jis, būdamas pradinukas, iššifravo herbo abreviatūrą: „LTSR – lietuvi, tave smaugia rusai“.
Pasak istoriko, jam nėra žinomas įtikinamas paaiškinimas, iš kur vos skaityti pramokęs pradinukas ją tokią galėjo žinoti, nes vargu ar sugalvojo pats.
Parašė laišką į JAV
Aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse Valdas mokėsi 8-ajame „brežneviniame“ dešimtmetyje, kai laisvę ženklino muzika, vinilinės plokštelės ir gitara, plyta trinti džinsai (pirmieji – lenkiški „Sharik“) ir ilgi plaukai. Štai dėl pastarųjų jokių ilgų diskusijų būti negalėjo – būsimas istorikas ir šiandien gali detaliai papasakoti, kaip klasės vaikinai gudraudavo, prisisegdami plaukus už ausų, bet budri mokytojų akis matė viską.
„Iš dabartinės patirties man įdomu tai, kad, nors mus dažniausiai kirpo vienas mokytojas, mes per daug nesigilinome į ideologinę šito reikalo pusę. Jis buvo asmenybė ir mums imponavo, taigi per išleistuves jo gėlių puokštė buvo didžiausia“, – pasakoja V.Šukevičius.
Puikiai prisimena jis ir tai, kaip drąsiai mokykloje pasirodė į švarko atlapą įsisegęs savadarbį ženkliuką su Jimio Hendrixo atvaizdu. Pylos negavo gal tik todėl, kad gerai mokėsi ar ženkliuką vikriai išsisegė. Brazdino gitarą, kaip ir kiti paaugliai tuomet, tačiau apie koncertus ar bent šokius su gyva muzika galėjo tik pasvajoti. Ypač liūdni buvo savaitgalio vakarai, nes šeima gyveno Tulpių gatvėje, šalia Miesto sodo. Pro balkoną puikiai girdėjosi „Aisčių“ muzika, sklindanti iš „ploščiadkės“, bet moksleiviams į šokius eiti buvo griežtai draudžiama. Tiesa, kai kurie dalykai pro budrias suaugusiųjų akis vis dėlto praslysdavo.
Valdas iki šiol mena, kaip su draugais parašė laišką į JAV. „Klausydavome Liuksemburgo radijo stotį, kuri tais laikais buvo bene vienintelis muzikinis ryšys su Vakarais ir ten buvusia muzikine kultūra. Kartą išgirdome, kad galima užsisakyti kažkurios populiarios muzikos grupės, jau neprisimenu, gal „Slade“ ar „Urieh Heep“ naują plakatą. Adresą padiktavo rusiškai, taigi mes kruopščiai jį užrašėme ant voko, nusipirkome Par Avion pašto ženkluką ir išsiuntėme“, – su šypsena prisimena.
Laukti atsakymo netgi pabodo – prabėgo bene keli mėnesiais, kai, vieną vakarą grįžęs namo, Valdas pamatė labai rimtus tėvų veidus ir sulaukė klausimo: „Ką jūs ten prirašėt? Dar kartą parašysi – gausi lupt!“ Tik jau kur kas vėliau, būdamas suaugęs, Valdas iš tėvo sužinojo, kad juos kvietė į miliciją ar net saugumą, tačiau likimas jam nusišypsojo ir pavyko išvengti kur kas didesnių nemalonumų, kurie tais laikais grėsė ir už menkesnes išdaigas.
Žinia sklido žaibiškai
„Dar su draugu, regis, 7-oje klasėje susiruošėme bėgti į Ameriką, savaitę nėjome į mokyklą, kūrėme planą, kaip pateksime į laivo triumą. Planavome pasiimti lašinių, cibulių, duonos, druskos. Bet mano motina netikėtai sutiko mūsų auklėtoją, kuri pasidomėjo… mano sveikata ir pasakė, kad mokykloje nesulaukia nei manęs, nei mano suolo draugo jau savaitę laiko… Na ir pagavo mus, dar nespėjusius iškeliauti už jūrų marių. Tai dar tikrai ne visos istorijos apie tuos laikus, mokykloje, prisimenu, sovietmečiu buvo primėtyta ranka rašytų atsišaukimų „okupantai lauk, laisvę Lietuvai“. Atėję kostiumuoti vyrai tuomet tikrino mūsų visų rašyseną“, – prisimena V.Šukevičius.
Neišdildomai atmintin jam įstrigo ir 1972 metų pavasario diena, kai sužinojo apie R.Kalantos žūtį. Su draugais mokyklinės pertraukos metu jie patraukė į Miesto sodą, sėdėjo ant žolės, kai atbėgo jaunesnių klasių mokiniai. „Ar žinot, kad bachūras sudegino?“ – taip buvo paskleista ši žinia. „Netrukus ją lydėjo ir tam tikri paaiškinimai puse lūpų, kad, girdi, jis buvo protiškai nesveikas, „šyza“, kiti kalbėjo, kad jis buvo hipis. Taigi mes anuomet nieko daugiau apie tai ir nesužinojome, tačiau pati žinia buvo svarbi, ji plito greitai, apie tai buvo kalbama, tačiau tikrai ne viešai“, – sako istorikas, kuriam jo paties mokykliniai prisiminimai taip pat tapo gera įžanga į tyrimą, kurio ėmėsi.
V.Šukevičiui galima rašyti el. paštu valdas.sukevicius@gmail.com arba skambinti tel. 8 605 04937, istorikas iš anksto dėkoja visiems, sutikusiems pabendrauti ir papasakoti apie R.Kalantos bei jo šeimos gyvenimo Alytaus periodą bei už leidimą šiuos prisiminimus dokumentuoti.
Komentarai
Palikite savo komentarą
When I read your website, I…
Komentaras
When I read your website, I was overjoyed. This was a very useful resource for me. smash karts It was amazing. This was an extremely entertaining article.