Iš­skir­ti­nis rug­sė­jo na­tiur­mor­tas Pa­pė­čiuo­se (0)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Gitana
Gitana sako, kad ne ji viena, visa gausi šeimyna darbuojasi sodyboje, bet fotografuoti ir fotografuotis labiausiai mėgsta ji, tad daugiausia jos nuotraukų susikaupia.  Asmeninė nuotr.
Jei kaip at­si­tik­ti­nis pra­ei­vis pra­va­žiuo­tum Pa­pė­čių gat­vi­niu kai­mu, ne­iš­skir­ti­nė pa­si­ro­dy­tų ir Ra­di­šaus­kų so­dy­ba. Iš­skir­ti­nu­mas at­si­ve­ria ir iš kar­to su­ža­vi, kai įžen­gi į na­mų val­dą. Ypač yra į ką pa­žiū­rė­ti rug­sė­jį, kai iš dar­žų į kie­mą su­ne­ša­mas mo­liū­gi­nių dar­žo­vių asor­ti­men­tas. Čia jis ne­su­pi­la­mas į vie­ną krū­vą bran­din­tis, ką ten­ka ma­ty­ti ki­to­se so­dy­bo­se, kiek­vie­nai dar­žo­vei ran­da­ma jos vie­ta – ant obels kel­mo, gė­ly­ne, prie šu­li­nio, pa­vė­si­nė­je ar prie ki­tų sta­ti­nių. Su­kom­po­nuo­tos dar­žo­vės, iš­ryš­ki­nant jų for­mas, dy­dį, spal­vų dar­nu­mą, su­ku­ria re­to gro­žio, vie­nu žvilgs­niu sun­kiai ap­rė­pia­mą, vien­ti­są kie­mo na­tiur­mor­tą.

Vieš­na­gės die­ną vi­sas tris šei­mi­nin­kes, ma­mą ir dvi duk­ras, ra­do­me na­muo­se. Ele­na Ra­di­šaus­kie­nė pa­sa­ko­jo, kad pa­ti au­gu­si už pen­kias­de­šim­ties met­rų esan­čio­je so­dy­bo­je. Šiuos na­mus su vy­ru nu­si­pir­ko prieš 35-erius me­tus.

Da­bar jos vi­sos trys tar­si ir mies­tie­tės, Aly­tu­je gy­ve­nan­čios ir dir­ban­čios, bet kiek­vie­ną lais­vą va­lan­dė­lę pra­lei­džia šio­je so­dy­bo­je. Taip jau iš­ei­na, kad na­mai va­sa­rą ne­bū­na tuš­ti.

Tė­ve­lio duk­ros jau ne­be­tu­ri, joms la­bai liūd­na, kad šią va­sa­rą ūmi li­ga iš­si­ve­dė ir vi­du­ri­nę se­se­rį Dai­vą.

Pa­leng­va, pa­si­gė­rė­da­mos ir pa­si­šne­ku­čiuo­da­mos, apei­na­me vi­sas na­mų val­dos ker­te­les. Vi­sa taip  iš­puo­se­lė­ta, tiek daug įvai­rių vais­ta­žo­lių ir gė­lių pri­so­din­ta. Mo­liū­gi­nių dar­žo­vių virkš­čios jau be­veik tuš­čios: įvai­ria­for­miai, įvai­rias­pal­viai mo­liū­gai, cu­ki­ni­jos, pa­ti­so­nai, agu­ro­čiai jau įkom­po­nuo­ti į kie­mo na­tiur­mor­tą. Daug jų jau iš­da­ly­ta bi­čiu­liams, ben­dra­dar­biams. Mo­te­rys nu­si­tei­ku­sios šie­met ma­žai ką ruoš­ti žie­mai, rei­kia iš­tuš­tin­ti, kas per­nai į po­de­lius su­neš­ta.

Vy­riau­sio­ji duk­ra Jū­ra­tė at­vi­rai sa­ko, kad šie na­mai jos gy­ve­ni­me yra la­bai svar­būs. Jai sma­gu čia bū­ti, ne­ži­no, ar mies­te iš­tver­tų, jei ne­tu­rė­tų kai­mo. Ge­ra so­din­ti, gė­les pa­lie­ti, bet ko­kį dar­bą ma­lo­nu dirb­ti sa­vo­je so­dy­bo­je.

Ma­ma Ele­na pa­pil­do, kad ly­gia­gre­čiai Me­te­lio eže­rui nu­si­drie­ku­sia­me Pa­pė­čių gat­vi­nia­me kai­me ji jun­ta to­kią lais­vę ir ra­my­bę, ko­kios nie­kur ki­tur ne­pa­ti­ria.

Gi­ta­na – jau­niau­sia, bet, pa­sak Jū­ra­tės, po tė­ve­lio mir­ties ji ne­ofi­cia­liai pa­skir­ta vi­so ūkio ve­dė­ja, di­rek­to­re. Rū­pi­na­si dar­žų ap­mė­ži­mu, su­ari­mu, bul­vių nu­ka­si­mu. Gra­žiai su vi­sais pa­dė­jė­jais su­ta­ria. Mėgs­ta ji ir ri­ša nuo­sta­bias gė­lių puokš­tes, mo­ka kep­ti py­ra­gus, bet pa­ti, ma­mos pa­ste­bė­ji­mu, ne­la­bai ke­pi­nius val­go.

Kas­met rug­sė­jį jų kie­mas pa­puo­šia­mas dar­žo gė­ry­bė­mis. Per­nai to­kia kie­mo puo­šy­ba pel­nė „Ža­lios sto­te­lės“ bei te­le­vi­zi­jos lai­dos „La­bas ry­tas“ kon­kur­so „Ką nu­vei­kė­te sa­vait­ga­lį“ pri­zą.

Sa­ko­ma, kad darbš­tūs žmo­nės vi­sa­da ran­da ką veik­ti. Dar­bų vi­sa­da ne­sto­ko­ja ir šių na­mų šei­mi­nin­kės. Se­no so­do se­nos aukš­ta­ū­gės obe­lys jau be­ria la­pus. Krin­ta jie ir nuo med­lie­vų alė­jos, kriau­šių ir ki­tų me­džių. Juos be­ne kas­dien mo­te­rys su­grė­bia, su­šluo­ja – juk tai ge­ra trą­ša dar­žo dir­vai.

„Mums ne­pa­tin­ka, ne­sma­gu ma­ty­ti vė­jo nu­kra­ty­tus obuo­lius ar ki­tus vai­sius, mat juos grei­tai ap­nin­ka mu­sės, šir­šės. Sten­gia­mės vos nu­kri­tu­sius su­rink­ti“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Daug dar­bų so­dy­bo­je jau nu­dir­ba ir Gi­ta­nos sū­nus Do­mi­ny­kas, ypač no­riai vi­sas pri­ei­na­mas vie­te­les nu­šie­nau­ja žo­lės pjo­vi­mo trak­to­riu­ku.

Ma­to­si čia ir at­ei­nan­čių gy­vū­nė­lių: prie ko­jų glaus­tė­si mie­la ka­ty­tė, Gi­ta­nos pa­rū­pin­to mais­te­lio už­bė­ga pa­ska­nau­ti šu­ne­lis. Mo­te­rims gai­la din­gu­sio ru­do su juo­da dė­me­le ka­ti­nė­lio, ku­ris sa­vo šei­mi­nin­ku bu­vo pa­si­rin­kęs Do­mi­ny­ką.

Gat­vi­nis Pa­pė­čių kai­mas – šiau­ri­nia­me Me­te­lio eže­ro kran­te, Me­te­lių re­gio­ni­nia­me par­ke – drie­kia­si ke­lis ki­lo­met­rus. Pa­ti­ko mums ne tik Ra­di­šaus­kų so­dy­ba, pa­ti­ko vie­to­vės vi­su­ma – kai­mo iš­dės­ty­mas, ku­ris me­na va­la­kų re­for­mos rė­ži­nio kai­mo pa­si­da­li­ji­mą, tai, kad iš bet ku­rio kie­mo ma­to­mas Me­te­lio eže­ras.

Už­li­pu­sie­siems ant Pa­pė­čių pi­lia­kal­nio at­si­ve­ria net tri­jų Dzū­ki­jos di­džiau­sių eže­rų – Obe­li­jos, Me­te­lio ir Du­sios – van­de­nys. Bet var­gu ar gam­ta pa­ti sa­vai­me bū­tų to­kia gra­ži, jei prie to ne­pri­si­dė­tų darbš­čių žmo­nių ran­kos.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai