Grįž­ti į „Med­vil­nės lai­kus” pa­kvie­tė tie, ku­rie jų ne­at­si­me­na dėl sa­vo jau­nys­tės, o gi­du ga­lė­tų tap­ti kiek­vie­nas bu­vęs „med­vil­nie­tis”

Iš­sau­go­ti fo­to­gra­fi­jų sten­dai, ku­rie bu­vo ro­do­mi kom­bi­na­to vie­šo­se erd­vė­se, pri­va­tūs fo­to­al­bu­mai, „Ko­mu­nis­ti­nio ry­to­jaus“ straips­niai apie Aly­taus med­vil­nės kom­bi­na­tą, jo me­no sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vus, dar­buo­to­jų šven­tes, tu­riz­mo, spor­to są­skry­džius – vi­sa tai ir dar daug ki­tų ma­te­ria­lių pra­ei­ties liu­di­nin­kų eks­po­nuo­ja­ma pa­ro­do­je „Med­vil­nės lai­kai“.

AKKC di­rek­to­rė Klau­di­ja Alek­san­dra­vi­čiū­tė sa­ko, kad tai – tik ne­di­de­lė da­le­lė to, ką pa­vy­ko su­rink­ti. „Jaut­ru ir la­bai sen­ti­men­ta­lu“, – taip ji api­bū­di­na šiuos ieš­ko­ji­mus, ku­rie at­si­ra­do vi­sai na­tū­ra­liai.

„Aly­taus kul­tū­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos cen­tro ko­lek­ty­vas nau­jas, tu­ri­me daug su­ma­ny­mų, sten­gia­mės su­kur­ti nau­ją įvaiz­dį. Kaip jį kur­ti, ne­ži­nant sa­vo šak­nų?“ – AKKC rin­ko­da­ros ir ko­mu­ni­ka­ci­jos spe­cia­lis­tė Ive­ta Ko­mi­čiū­tė džiau­gia­si, kad į ra­gi­ni­mą pa­si­da­ly­ti pri­si­mi­ni­mais at­si­lie­pė ir pa­tys aly­tiš­kiai.

Pa­ro­da veiks tik mė­ne­sį, tad su­ma­ny­ta, kad AKKC in­ter­ne­to sve­tai­nė­je at­si­ras nuo­la­ti­nė skil­tis „Med­vil­nės kul­tū­ros rū­mai“.

Su Med­vil­nės kom­bi­na­to kul­tū­ros rū­mais bu­vo su­si­ję pa­čių įvai­riau­sių pro­fe­si­jų aly­tiš­kiai.

„Už tai, kad Aly­tus tu­ri šį kul­tū­ros ži­di­nį, aly­tiš­kiai tu­ri bū­ti dė­kin­gi Med­vil­nės kom­bi­na­to di­rek­to­riui, jau švie­saus at­mi­ni­mo, Da­nie­liui Jak­šiui, ku­ris Mask­vai sa­kė, kad sta­to san­dė­lį, o pa­sta­tė rū­mus. Ir dar kaž­ku­riai Aly­taus mies­to ta­ry­bai, ku­ri pa­si­sten­gė, kad Med­vil­nės rū­mai ne­bū­tų pri­va­ti­zuo­ti, o tar­nau­tų mies­to reik­mėms“, – pa­sa­ko­jo kom­bi­na­to spau­do­je dir­bu­si žur­na­lis­tė Ge­no­vai­tė Ra­fa­na­vi­čie­nė.

Pa­ro­dos ati­da­ry­mą įam­ži­no „Aly­taus nau­jie­nų“ fo­to­gra­fė Zi­ta Stan­ke­vi­čie­nė, ku­rios ar­chy­vuo­se sau­go­ma ir kom­bi­na­to is­to­ri­ja, nes jo laik­raš­ty­je „Tekstilininkas“ ji dir­bo. Taip pat bu­vo iš­rink­ta „Mis kar­tū­nas“.

Pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si cho­ro „Var­sa“ va­do­vas Vi­das Si­ma­naus­kas. 1979 me­tais ga­vęs pa­sky­ri­mą į Aly­tų, su Med­vil­nės kul­tū­ros rū­mais su­sie­jo 40 sa­vo kū­ry­bi­nio dar­bo me­tų. Jis pri­si­mi­nė tą įdo­mų fak­tą, kad Kul­tū­ros rū­mai iš tik­rų­jų bu­vo pa­sta­ty­ti kaip san­dė­lis.

Lie­tu­vo­je val­džia apie tai ži­no­jo, o štai iš Mask­vos at­vy­kę funk­cio­nie­riai bu­vo pa­sta­ty­ti prieš fak­tą. Ruo­šian­tis jų vi­zi­tui med­vil­nie­čiai taip iš­bliz­gi­no „san­dė­lio“ vit­ri­ni­nius lan­gus, kad vie­na aukš­to ran­go par­ti­nė vieš­nia iš­ėjo su stik­lu ir at­si­dū­rė li­go­ni­nė­je. Bu­vo įreng­ta ir pir­te­lė, ta­čiau lyg ty­čia ji už­si­de­gė pri­imant so­vie­tų ko­mi­si­ją.

Ne­pai­sant to­kių ne­sklan­du­mų, Med­vil­nės kom­bi­na­to rū­mai bu­vo ati­da­ry­ti ir ta­po ne­at­sie­ja­ma Aly­taus kul­tū­ros da­li­mi il­giems me­tams. Čia bu­vo įreng­ta vie­na ge­riau­sių akus­ti­ne pras­me sa­lių Lie­tu­vo­je, sce­nos įran­ga bu­vo to­kia pro­fe­sio­na­li, kad ga­lė­jo gast­ro­liuo­ti bet ku­ris te­at­ras su di­džiau­siu pa­sta­ty­mu.

„Čia pra­bė­go pu­sė ma­no gy­ve­ni­mo“, – jau­du­lio ne­slė­pė AKKC ka­si­nin­kė ap­skai­ti­nin­kė Da­nu­tė Gam­bic­kie­nė, 31-erius me­tus dai­nuo­jan­ti ir cho­re „Var­sa“. Ir nors Da­nu­tė vos ne kas­dien pra­džiu­gi­na ko­lek­ty­vą sma­gio­mis is­to­ri­jo­mis iš Kul­tū­ros rū­mų pra­ei­ties, vis dėl­to vie­šai da­ly­tis jo­mis nė­ra leng­va. „Tur­būt taip jau yra, kad vi­sa­da sun­ku kal­bė­ti apie tai, kas už­ima di­dži­ą­ją ir svar­bi­ą­ją žmo­gaus gy­ve­ni­mo da­lį“, – pa­ste­bi K.Alek­san­dra­vi­čiū­tė.