Grįžti į „Medvilnės laikus” pakvietė tie, kurie jų neatsimena dėl savo jaunystės, o gidu galėtų tapti kiekvienas buvęs „medvilnietis”
Išsaugoti fotografijų stendai, kurie buvo rodomi kombinato viešose erdvėse, privatūs fotoalbumai, „Komunistinio rytojaus“ straipsniai apie Alytaus medvilnės kombinatą, jo meno saviveiklos kolektyvus, darbuotojų šventes, turizmo, sporto sąskrydžius – visa tai ir dar daug kitų materialių praeities liudininkų eksponuojama parodoje „Medvilnės laikai“.
AKKC direktorė Klaudija Aleksandravičiūtė sako, kad tai – tik nedidelė dalelė to, ką pavyko surinkti. „Jautru ir labai sentimentalu“, – taip ji apibūdina šiuos ieškojimus, kurie atsirado visai natūraliai.
„Alytaus kultūros ir komunikacijos centro kolektyvas naujas, turime daug sumanymų, stengiamės sukurti naują įvaizdį. Kaip jį kurti, nežinant savo šaknų?“ – AKKC rinkodaros ir komunikacijos specialistė Iveta Komičiūtė džiaugiasi, kad į raginimą pasidalyti prisiminimais atsiliepė ir patys alytiškiai.
Paroda veiks tik mėnesį, tad sumanyta, kad AKKC interneto svetainėje atsiras nuolatinė skiltis „Medvilnės kultūros rūmai“.
Su Medvilnės kombinato kultūros rūmais buvo susiję pačių įvairiausių profesijų alytiškiai.
„Už tai, kad Alytus turi šį kultūros židinį, alytiškiai turi būti dėkingi Medvilnės kombinato direktoriui, jau šviesaus atminimo, Danieliui Jakšiui, kuris Maskvai sakė, kad stato sandėlį, o pastatė rūmus. Ir dar kažkuriai Alytaus miesto tarybai, kuri pasistengė, kad Medvilnės rūmai nebūtų privatizuoti, o tarnautų miesto reikmėms“, – pasakojo kombinato spaudoje dirbusi žurnalistė Genovaitė Rafanavičienė.
Parodos atidarymą įamžino „Alytaus naujienų“ fotografė Zita Stankevičienė, kurios archyvuose saugoma ir kombinato istorija, nes jo laikraštyje „Tekstilininkas“ ji dirbo. Taip pat buvo išrinkta „Mis kartūnas“.
Prisiminimais dalijosi choro „Varsa“ vadovas Vidas Simanauskas. 1979 metais gavęs paskyrimą į Alytų, su Medvilnės kultūros rūmais susiejo 40 savo kūrybinio darbo metų. Jis prisiminė tą įdomų faktą, kad Kultūros rūmai iš tikrųjų buvo pastatyti kaip sandėlis.
Lietuvoje valdžia apie tai žinojo, o štai iš Maskvos atvykę funkcionieriai buvo pastatyti prieš faktą. Ruošiantis jų vizitui medvilniečiai taip išblizgino „sandėlio“ vitrininius langus, kad viena aukšto rango partinė viešnia išėjo su stiklu ir atsidūrė ligoninėje. Buvo įrengta ir pirtelė, tačiau lyg tyčia ji užsidegė priimant sovietų komisiją.
Nepaisant tokių nesklandumų, Medvilnės kombinato rūmai buvo atidaryti ir tapo neatsiejama Alytaus kultūros dalimi ilgiems metams. Čia buvo įrengta viena geriausių akustine prasme salių Lietuvoje, scenos įranga buvo tokia profesionali, kad galėjo gastroliuoti bet kuris teatras su didžiausiu pastatymu.
„Čia prabėgo pusė mano gyvenimo“, – jaudulio neslėpė AKKC kasininkė apskaitininkė Danutė Gambickienė, 31-erius metus dainuojanti ir chore „Varsa“. Ir nors Danutė vos ne kasdien pradžiugina kolektyvą smagiomis istorijomis iš Kultūros rūmų praeities, vis dėlto viešai dalytis jomis nėra lengva. „Turbūt taip jau yra, kad visada sunku kalbėti apie tai, kas užima didžiąją ir svarbiąją žmogaus gyvenimo dalį“, – pastebi K.Aleksandravičiūtė.
Komentuoti