Gel­bė­to­jas na­ras Ed­vi­nas pra­dė­sian­tiems mau­dy­nių se­zo­ną lin­ki – ati­du­mo, ne­per­ver­tin­ti sa­vo ga­li­my­bių bei ne­pa­mirš­ti pri­žiū­rė­ti vie­niems ki­tų

Šios pro­fe­si­jos žmo­nių dir­ba ir Aly­tu­je. Vie­ną iš jų, Ed­vi­ną AN­TA­NA­VI­ČIŲ, kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Pri­sis­ta­ty­ki­te „Aly­taus nau­jie­nų“ skai­ty­to­jams: kiek me­tų dir­ba­te na­ru, ko­dėl pa­si­rin­ko­te to­kį dar­bą?

– Esu Vil­niaus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo val­dy­bos, Aly­taus prieš­gais­ri­nės gel­bė­ji­mo tar­ny­bos, 2-os ko­man­dos vy­res­ny­sis ug­nia­ge­sys gel­bė­to­jas, vi­daus tar­ny­bos pus­ka­ri­nin­kis Ed­vi­nas An­ta­na­vi­čius. Ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju dir­bu jau aš­tuo­ne­rius me­tus, iš ku­rių pas­ku­ti­nius 3 me­tus pa­pil­do­mai esu ir na­ras.

– Kur iš­ei­na­ma gel­bė­to­jų na­rų mo­kyk­la?

– Tre­čios kla­sės na­ro kur­sai vyks­ta Ug­nia­ge­sių gel­bė­to­jų mo­kyk­lo­je.

– Kur to­bu­li­na­te dar­bo įgū­džius, tai yra kur vyks­ta gel­bė­to­jų na­rų tre­ni­ruo­tės?

– Sa­vo įgū­džius to­bu­li­na­me nar­dy­da­mi įvai­riuo­se Aly­taus ap­skri­ty­je esan­čiuo­se eže­ruo­se. Žie­mos lai­ko­tar­piu sa­vo įgū­džius ge­ri­na­me mies­to ba­sei­ne.

– Ko­kias tech­ni­kas nau­do­ja­te sa­vo dar­be? Ar la­bai ski­ria­si Jū­sų veiks­mai ver­ti­nant sken­di­mo vie­tą? Gal nu­sken­du­sį­jį ar­čiau kran­to yra leng­viau iš­gel­bė­ti? O sken­duo­lio gel­bė­ji­mas upė­je nuo eže­ro ski­ria­si?

– Mū­sų dar­be nau­do­ja­mi skir­tin­gi pa­ieš­kos bū­dai, ku­riuos pa­si­ren­ka­me įver­ti­nę si­tu­a­ci­ją, ku­ris bū­das bū­na pri­im­ti­nes­nis.

Be abe­jo, sken­duo­lio pa­ieš­ka ar­čiau kran­to yra leng­ves­nė nei eže­ro vi­du­ry­je, ta­čiau nau­do­jant tech­no­lo­gi­jas, to­kias kaip echo­lo­tas ar so­na­ras, pa­ieš­kas vyk­dy­ti bū­na šiek tiek pa­pras­čiau. (Echo­lo­tas, so­na­ras – mo­der­nūs be­lai­džiai ieš­kik­liai – A.K.).

Kal­bant apie sken­duo­lio pa­ieš­ką upė­je, tai čia dar­bas bū­na itin su­dė­tin­gas, nes upės tėk­mė ne­lei­džia taip lais­vai ju­dė­ti kaip eže­re.

– Žie­mą, be abe­jo, su­dė­tin­giau dirb­ti. Žie­mos na­ro kos­tiu­mas ski­ria­si nuo va­sa­ros?

– Va­sa­rą daž­niau­siai tre­ni­ruo­ja­mės su „šla­pio“ ti­po kos­tiu­mais, ku­rie pra­lei­džia van­de­nį. Žie­mos ir va­sa­ros me­tu, nar­dant, ieš­kant sken­duo­lio, nau­do­ja­me „sau­so“ ti­po kos­tiu­mą, ku­ris vi­siš­kai ap­sau­go nuo van­dens. Po šiuo kos­tiu­mu pa­pil­do­mai ren­gia­mės pa­šil­ti­ni­mą.

– Tur­būt na­rai po vie­ną ne­dir­ba?

– Tik­rai taip, iš­kvie­ti­mo vie­to­je tu­ri bū­ti dar­bi­nis na­ras, ap­tar­nau­jan­ty­sis na­ras, at­sar­gi­nis na­ras bei nė­ri­mo va­do­vas (ga­li at­lik­ti ap­tar­nau­jan­čio na­ro funk­ci­jas). Ma­žiau­siai trys na­rai tu­ri bū­ti iš­kvie­ti­mo vie­to­je, žie­mos me­tu – ke­tu­ri.

– Kas yra po van­de­niu: ką ten pa­ni­rę jun­ta­te, ma­to­te? Pa­kal­bė­ki­te ir apie tai, ar la­bai mū­sų Dzū­ki­jos van­dens tel­ki­niai įvai­riais žmo­nių daik­tais už­terš­ti?

– Daž­niau­siai nie­ko ne­ma­to­me, yra tik ke­le­tas eže­rų, ku­riuo­se ge­ras ma­to­mu­mas ir ga­li­ma ap­žiū­rė­ti dug­ną.

Van­dens tel­ki­niai tik­rai daž­nai bū­na už­terš­ti įvai­riais žmo­nių daik­tais: ap­tin­ka­me įvai­riau­sių bu­te­lių, pa­dan­gų, me­ta­li­nių kon­struk­ci­jų.

– Ar vi­sa­da yra pras­mė sku­bė­ti gel­bė­ti, juk tei­gia­ma, kad sken­duo­lio šir­dis su­sto­ja po še­šių mi­nu­čių?

Sku­bė­ti vi­suo­met na­rams rei­kia, mū­sų dar­be kiek­vie­na mi­nu­tė yra la­bai svar­bi.

– Ten­ka dirb­ti ir nak­tį? Kaip api­bū­din­tu­mė­te nak­ti­nį dar­bą, juk tai ypač pa­vo­jin­ga?

– Dar­bas nak­tį ypač su­dė­tin­gas ir pa­vo­jin­gas. Iš­kvie­ti­mo vie­ta tu­ri bū­ti itin ge­rai ap­švies­ta.

– Di­džiau­sias džiaugs­mas – iš­gel­bė­ta žmo­gaus gy­vy­bė. Ar vi­suo­met su­lau­kia­te nuo­šir­džių pa­dė­kos žo­džių?

– Tik­rai taip, žmo­nės daž­nai at­si­dė­ko­ja gra­žiais žo­džiais. Bu­vę at­ve­jų, kuo­met ir tor­tą pa­do­va­no­jo kaip pa­dė­ką.

– Ri­zi­ka – ne­at­sie­ja­ma na­rų dar­bo da­lis, sun­kių aki­mir­kų bū­na? Pa­si­da­lin­ki­te įsi­min­ti­niau­siu gel­bė­ji­mu.

– Kiek­vie­nas iš­kvie­ti­mas sa­vo­tiš­kai skir­tin­gas, su­si­du­ri su iš­šū­kiais ir ri­zi­ka. Ne­bū­na iden­tiš­kų si­tu­a­ci­jų. Vie­nas įsi­min­ti­niau­sių – sken­duo­lio pa­ieš­ka žie­mos me­tu ant le­do. Jis bu­vo dug­ne, maž­daug 40 met­rų gy­ly­je.

– Ar kiek­vie­nas jau­nas, ver­žlus, mo­kan­tis nar­dy­ti ga­li dirb­ti na­ru?

– Pir­miau­sia rei­kia tap­ti ug­nia­ge­siu gel­bė­to­ju, o tik po to jau ga­li­ma ban­dy­ti įgy­ti 3-ios kla­sės na­ro kva­li­fi­ka­ci­ją.

– Tuoj pra­si­dės ma­siš­kos mau­dy­nės, ko pa­lin­kė­tu­mė­te, pra­šy­tu­mė­te žmo­nių?

– Ati­du­mo, su­pra­tin­gu­mo bei ne­per­ver­tin­ti sa­vo ga­li­my­bių. Ir la­bai svar­bu ne­pa­mirš­ti pri­žiū­rė­ti vie­niems ki­tų.

– Įvy­kus ne­lai­mei, žmo­nės kar­tais ne­įver­ti­nę sa­vo jė­gų puo­la gel­bė­ti skęs­tan­čio­jo ir pa­tys ne­su­grįž­ta į kran­tą. Ką to­kiais at­ve­jais pa­tar­tu­mė­te?

– Pir­miau­sia reik­tų įver­tin­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mus, ar pa­jėg­si­te su­grįž­ti į kran­tą sau­giai trans­por­tuo­da­mi skęs­tan­tį­jį. Gal­būt ga­li­ma pa­si­nau­do­ti al­ter­na­ty­va, jei­gu ša­lia yra koks ne­skęs­tan­tis daik­tas, gal pa­vyk­tų pri­plau­kus prie skęs­tan­čio­jo jį jam pa­duo­ti.

– O gy­vū­nus gel­bė­ti te­ko?

– Man as­me­niš­kai nė­ra te­kę gel­bė­ti gy­vū­nų. Ko­le­goms bu­vę ir to­kių si­tu­a­ci­jų.