„Ga­min­ti įkve­pia žmo­nės, į kiek­vie­ną de­ser­tą žvel­giu tar­si į ma­žą pa­veiks­lą ar skulp­tū­rą”

– Ry­te­ne, ar ku­li­na­ri­ją pa­va­din­tu­mė­te sa­vo po­mė­giu ir kaip jis at­si­ra­do?

– Mais­to ga­mi­ni­mas tik­rai yra vie­nas iš ma­no mėgs­ta­miau­sių ho­bių, nors ne­ga­lė­čiau tiks­liai įvar­dy­ti, ka­da tai pra­si­dė­jo. Pa­me­nu, vai­kys­tė­je tu­rė­jau są­ra­šą, kuo no­rė­čiau bū­ti už­au­gu­si, tik pro­fe­si­jos ja­me la­bai grei­tai keis­da­vo­si. Šia­me są­ra­še pir­mo­ji sva­jo­nių pro­fe­si­ja bu­vo dai­li­nin­kės, vė­liau no­rė­jau bū­ti kir­pė­ja, ar­chi­tek­te, žur­na­lis­te, dau­ge­lį no­rų jau ir pa­mir­šu­si esu, o šiuo me­tu stu­di­juo­ju ko­mu­ni­ka­ci­jos moks­lus.

Tai­gi, jau nuo ma­žens ban­dy­da­ma at­ras­ti sa­vo ke­lią, už­si­im­da­vau pa­čiais įvai­riau­siais da­ly­kais: 10-ties pra­dė­jau pieš­ti, o ir da­bar šis po­mė­gis kar­tais su­grįž­ta. Kir­pė­jos pro­fe­si­ją „ma­ta­vau­si“ lė­lėms, o vė­liau ir te­toms da­ry­da­ma šu­kuo­se­nas. Vė­liau su­gal­vo­jau, jog bū­siu kon­di­te­re. Ta­da iš­ke­piau pir­mą­jį tor­tą ir nuo to lai­ko ši veik­la tie­siog „pri­li­po“. Jau sep­ty­ne­rius me­tus da­lį sa­vo lais­va­lai­kio pra­lei­džiu sal­din­da­ma ap­lin­ki­niams gy­ve­ni­mą. Šei­mo­je juo­kau­ja­me, jog „ku­li­na­rės ge­ną“ pa­vel­dė­jau iš mo­čiu­tės. Pas­ta­ruo­ju me­tu vis daž­niau eks­pe­ri­men­tuo­ju ga­min­da­ma ne vien sal­du­my­nus, bet kon­di­te­ri­ja džiu­gi­na la­biau­siai.

– Man pa­si­ro­dė, kad Jū­sų ga­mi­niai iš­si­ski­ria la­bai sa­vi­ta es­te­ti­ka. Ar pa­čiai tai yra svar­bu ir ko­dėl?

– Ku­li­na­ri­jo­je sko­nis – ka­ra­lius. Su tuo sun­ku gin­čy­tis, vis­gi as­me­niš­kai ma­nau, kad iš­vaiz­da tiek de­ser­tuo­se, tiek ki­tuo­se pa­tie­ka­luo­se yra ly­giai taip pat svar­bu kaip ir sko­nis, juk pir­miau­sia „val­go­me“ aki­mis. To­dėl es­te­ti­niam vaiz­dui ski­riu daug dė­me­sio, čia tik­riau­siai pri­si­de­da ir me­niš­ko­ji ma­no pu­sė, į kiek­vie­ną de­ser­tą žvel­giu tar­si į ma­žą pa­veiks­lą ar skulp­tū­rą.

– Ar vi­si tie sub­ti­lūs de­ser­tų pa­puo­ši­mai yra eks­prom­tas?

– Tai pri­klau­so nuo pro­gos, ku­riai skir­ti ga­mi­niai. Dau­giau­sia ga­mi­nu vai­kams, tu­riu ne­ma­žą bū­rį jau­nes­nių gi­mi­nai­čių. Ne­re­tai vai­kų šven­tė­se bū­na kaž­ko­kia te­ma, jie tu­ri sa­vo mėgs­ta­miau­sius per­so­na­žus, pa­gal vai­kų no­rus ir gims­ta pa­puo­ši­mai. Esu ga­mi­nu­si tor­tus žmo­gaus vo­ro, po­ke­mo­nų, vie­na­ra­gių ir pa­na­šio­mis te­mo­mis. Vai­kams skir­ti de­ser­tai daž­niau­siai bū­na spal­vin­gi ir su tam tik­ro­mis te­mi­nė­mis de­ta­lė­mis.

Kai ga­mi­nu ki­to­mis pro­go­mis, pir­me­ny­bę tei­kiu pa­pras­tu­mui ir na­tū­ra­lu­mui, sten­giuo­si, kad de­ser­tai bū­tų es­te­tiš­ki ir ne­per­krau­ti pa­puo­ši­mais. To­dėl de­ko­ruo­da­ma tor­tus mėgs­tu nau­do­ti gy­vas gė­lės ir įvai­rias uo­gas. Puoš­da­ma de­ser­tus gal­vo­ju apie žmo­gų ar pro­gą, ku­riai de­ser­tas yra skir­tas. Dar prieš pra­dė­da­ma ga­min­ti, daž­nai tu­riu vi­zi­ją, kaip ga­liau­siai vis­kas tu­rė­tų at­ro­dy­ti, ži­no­ma, pro­ce­se ta vi­zi­ja pa­si­kei­čia, o ir pa­ga­min­ti taip, kaip įsi­vaiz­duo­ji, ne vi­sa­da pa­vyks­ta, tuo­met ten­ka im­pro­vi­zuo­ti.

– Kas Jū­sų reik­liau­si už­sa­ko­vai – val­gy­to­jai ir kri­ti­kai?

– Kai rei­kia ver­tin­ti sko­nį, la­biau­siai pa­si­ti­kiu vai­kais ir ti­kiu jų nuo­šir­du­mu. Jei ska­nu, tai ska­nu, jei ne – tai ne. Esu ga­mi­nu­si gim­ta­die­nio tor­tą ir vi­si gim­ta­die­ny­je da­ly­va­vę vai­kai sa­kė, jog... ne­ska­nu. Ką gi, pa­si­ro­do, vai­kai ne­mėgs­ta ka­ra­me­lės. Iš­ties toks vai­kų nuo­šir­du­mas la­bai ža­vi, o su­au­gę ne­re­tai yra lin­kę iki ga­lo tie­sos ne­pa­sa­ky­ti, ne­no­rė­da­mi įžeis­ti.

– Ko­kius ga­mi­nius pa­va­din­tu­mė­te sa­vo vi­zi­ti­ne kor­te­le?

– Ga­mi­nu la­bai įvai­rius de­ser­tus: tor­tus, py­ra­gai­čius, tar­ta­le­tes, ca­ke pops‘us, kek­siu­kus, me­duo­lius, sau­sai­nius. Daž­niau­siai jie vi­sa­da bū­na skir­tin­gi tiek iš­vaiz­da, tiek ir sko­niu. To­dėl iš­skir­ti vie­no ir sa­ky­ti, jog tai ma­no vi­zi­ti­nė kor­te­lė, tik­rai ne­ga­lė­čiau. Bet gal­būt toks de­ser­tas at­si­ras at­ei­ty­je.

– Ar daug lai­ko ski­ria­te ši­tiems sal­diems ga­mi­niams ir ar jų ga­my­ba im­li lai­kui?

– Nie­ka­da ne­skaičiavau, kiek tiksliai tam skiriu laiko. Gaminu tada, kai yra proga, o kai didelė giminė, tai ir progų netrūksta. Kalbant apie imlumą laikui, tai labai priklauso nuo gaminamo deserto, jo kiekio bei recepto sudėtingumo. Štai, pavyzdžiui, kepdama meduolius Kalėdoms ir juos dekoruodama, galiu užtrukti nors ir visą dieną. Kiti desertai irgi reikalauja laiko, tortams biskvitus visuomet kepu pati, kartais ir dekoracijas – morengus ar šoko­ladines figūras gaminu. Kaip ir bet kokioje veikloje kokybiški rezul­tatai reikalauja laiko. Todėl neretai tortus gaminu dvi dienas, iš vakaro kepu biskvitus ir „konstruoju“ patį tortą, o kitą dieną dekoruoju.

– Ar tai var­gi­nan­ti ar at­si­pa­lai­duo­ti lei­džian­ti veik­la?

– Vie­na­reikš­miš­kai – tai yra ma­no at­si­pa­lai­da­vi­mo veik­la. Ga­min­da­ma ga­liu leis­ti sau pail­sė­ti nuo pro­ti­nės veik­los, nuo stu­di­jų, kom­piu­te­rio ek­ra­no. Ži­no­ma, ga­mi­nant, taip pat ten­ka ne­ma­žai gal­vo­ti, skai­čiuo­ti gra­mus ir mi­li­lit­rus, pro­por­ci­jas, bet vir­tu­vė­je dau­ge­lis da­ly­kų man pa­vyks­ta tie­siog in­tui­ty­viai, ir tai la­bai pa­leng­vi­na pa­tį pro­ce­są.

– Man labai įstri­go tie sal­dūs „san­pau­li­jų va­zo­nė­liai“. Ne­tu­riu iš­ma­ny­mo, ar tai įpras­tas ga­mi­nys, bet man ne­te­ko ma­ty­ti nie­ko pa­na­šaus. Tai kaip ir iš kur at­si­ra­do tie sal­die­ji au­ga­liu­kai, ta pras­me re­cep­tai, kaip jie to­bu­li­na­mi iki ga­mi­nio?

– Re­cep­to at­si­ra­di­mo is­to­ri­jos tik­rai ne­ži­nau, tie­siog pas­ta­ruo­ju me­tu in­ter­ne­te pa­si­ro­dė ne­ma­žai to­kių de­ser­tų nuo­trau­kų ir re­cep­tų. Ieš­ko­da­ma de­ta­les­nio re­cep­to, in­ter­ne­te ra­dau nuo­ro­dų ir iš 2002 ar 2003 me­tų, tai­gi de­ser­tas tik­rai nė­ra nau­jas.

Ma­nau, kad yra la­bai svar­bu mais­to pro­duk­tus nau­do­ti at­sa­kin­gai ir ma­žin­ti mais­to pro­duk­tų švais­ty­mą. To­dėl šis de­ser­tas į ma­no vir­tu­vę at­ke­lia­vo prieš Ve­ly­kas, kai ga­mi­nant tor­tą li­ko šiek tiek kre­mo ir uo­gų, ir gal­vo­da­ma, ką dar ga­lė­čiau iš jų pa­ga­min­ti, pri­si­mi­niau ma­čiu­si šiuos va­zo­nė­lius in­ter­ne­te. Tai la­bai pa­pras­tas de­ser­tas, ne­tu­rin­tis kaž­ko­kio vie­no kon­kre­taus re­cep­to. Šo­ko­la­di­nių va­zo­nė­lių vi­dų ga­li­ma už­pil­dy­ti bet kuo ir čia la­bai daug vie­tos im­pro­vi­za­ci­joms.

– Ar pa­ti mėgs­ta­te sal­du­my­nus?

– As­me­niš­kai ne­su la­bai di­de­lė sal­du­my­nų mė­gė­ja, ra­gau­ju juos tik ga­mi­ni­mo pro­ce­se, kad ži­no­čiau, koks sko­nis. Ta­čiau ga­min­da­ma vi­suo­met gal­vo­ju apie tuos, ku­rie ra­gaus ma­no de­ser­tus. Žmo­nės ir yra di­džiau­sias įkvė­pi­mas, jei ne jie, tai ir ne­tu­rė­čiau kam ga­min­ti. Štai, pa­vyz­džiui, esu ga­mi­nu­si tor­tą su Aly­taus mies­to te­at­ro lo­go­ti­pu, šiuo at­ve­ju pats te­at­ras, tiek kaip vie­ta, tiek kaip ben­druo­me­nė, ir bu­vo įkvė­pi­mu.

– Nors šiuo me­tu stu­di­juo­ja­te, ta­čiau ne­nu­trau­kia­te ry­šių su Aly­tu­mi. Esa­te Aly­taus kul­tū­ros va­dy­bos aka­de­mi­jos (AK­VA) na­rė, per­nai kū­rė­te Mies­to die­nos ins­ta­lia­ci­ją su te­at­ru Ro­tu­šės aikš­tė­je. Kuo Jums tai svar­bu, kaip tai su­si­ję su stu­di­jo­mis, ar at­ei­tį taip pat pro­jek­tuo­ja­te Aly­tu­je?

– Ma­no ry­šys su Aly­tu­mi už­si­mez­gė san­ty­ki­nai ne­se­niai, esu gi­mu­si ir už­au­gu­si Aly­taus ra­jo­ne, Pu­nio­je. Aly­tu­je bai­giau gim­na­zi­ją, tu­riu čia gi­mi­nių, ta­čiau per 18 me­tų, kol gy­ve­nau vi­sai ša­lia Aly­taus, nie­kuo­met ne­jau­čiau ry­šio su šiuo mies­tu. Iro­niš­ka, jog jį pra­dė­jau at­ras­ti tik nu­to­lu­si nuo Aly­taus per dau­giau nei 100 ki­lo­met­rų. 2018 me­tais iš­vy­kau stu­di­juo­ti į Vil­nių ir vi­sai ne­ti­kė­tai pir­mo­jo se­mest­ro pa­bai­go­je už­pil­džiau an­ke­tą tap­ti AK­VA na­re. Pra­si­dė­jus aka­de­mi­jos veik­lai, be­veik kiek­vie­ną sa­vait­ga­lį grįž­da­vau į mo­ky­mus Aly­tu­je.

Už­pil­dy­ti an­ke­tą ir tap­ti AK­VA na­re pa­ska­ti­no pro­fe­si­nis in­te­re­sas, Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­juo­ju kū­ry­bos ko­mu­ni­ka­ci­ją, to­dėl aka­de­mi­jos me­tu vy­kę mo­ky­mai ir ki­tos veik­los lei­džia to­bu­lė­ti tiek as­me­ni­ne, tiek pro­fe­si­ne pras­me. Ta­čiau ši aka­de­mi­ja su­tei­kė kur kas dau­giau nei tik pro­fe­si­nes ži­nias – Aly­tų pa­ma­čiau tar­si nau­jo­mis aki­mis. Pra­dė­jau pa­žin­ti šį mies­tą, jo pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus. Ga­li­ma sa­ky­ti, jog po tru­pu­tį Aly­tų pri­si­jau­ki­nau, tiks­liau, vis dar jau­ki­nuo­si. Ne­abe­jo­ju, kad, ne­pri­klau­so­mai nuo to, kur pa­si­suks ma­no gy­ve­ni­mas, Aly­tus vi­suo­met ja­me užims svar­bią vie­tą.

Ir, ži­no­ma, aka­de­mi­jos me­tu su­si­pa­ži­nau su nuo­sta­biais žmo­nė­mis, ku­rie ku­ria šį mies­tą ir ku­ria jam. Jau mi­nė­jau, kad ga­mi­nant ma­ne įkve­pia žmo­nės. Ap­skri­tai žmo­gus yra vi­sa ko pra­džia ir pa­bai­ga. Nors kar­tais vi­si bū­na­me sa­va­nau­džiai, vis­gi gy­ve­na­me ir ku­ria­me dėl ki­tų. Be au­di­to­ri­jos, be žmo­gaus, ku­riam jie yra skir­ti, vi­si pro­jek­tai ir ren­gi­niai ne­tu­rė­tų pras­mės. Mes ku­ria­me tam, kad ga­lė­tu­me sa­vo kū­ry­ba da­ly­tis su ki­tais.

– Kaip ver­ti­na­te pro­jek­tą „Aly­tus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė 2022“, ar pri­si­dė­si­te prie jo veik­lų?

– Ne­ma­nau, kad ga­li­ma ver­tin­ti kaž­ką, kas dar ne­įvy­ko. Ta­čiau ti­kiu, jog Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nės ka­rū­na Aly­tui yra pui­ki ga­li­my­bė at­si­skleis­ti. Mies­te yra nuo­sta­bių kū­rė­jų ir ku­rian­čių ben­druo­me­nių, ta­čiau Aly­tus tu­ri dar daug ne­iš­nau­do­to po­ten­cia­lo tiek kul­tū­ros, tiek ki­to­se sri­ty­se. Taip pat, ma­nau, jog pro­jek­to ren­gė­jų pa­ruoš­ta pro­gra­ma yra di­džiu­lė do­va­na ne tik vie­ti­niams aly­tiš­kiams, bet ir vi­siems mies­to sve­čiams. 2022 me­tais Aly­tu­je vyks uni­ka­lūs kū­ry­bi­niai pro­ce­sai, to­dėl la­bai ska­ti­nu vi­sus aly­tiš­kius bū­ti ak­ty­vius ir įsi­trauk­ti į šią kul­tū­ri­nę ke­lio­nę. Pa­ti kol kas kon­kre­čių pla­nų ar veik­lų nu­ma­čiu­si ne­su, ta­čiau, at­si­ra­dus pro­gai, mie­lai pri­si­dė­siu. Ti­kiuo­si, kad šis pro­jek­tas vi­sų pir­ma pa­tiems aly­tiš­kiams bus pa­ska­ta dar ge­riau pa­žin­ti sa­vo mies­tą, pa­žvelg­ti į jį ki­tu kam­pu bei įsi­trauk­ti į jo kū­ri­mą. Dar svar­bu, jog kul­tū­ri­nis su­ak­ty­vė­ji­mas mies­te jaus­tų­si ne tik 2022 me­tais, bet iš­lik­tų vi­sa­da.

– Grįž­tant prie po­kal­bio te­mos ir ak­tu­a­li­jų – ar ka­ran­ti­no me­tu at­ra­do­te dau­giau lai­ko sa­vo ku­li­na­ri­niams po­mė­giams?

– Daž­nai at­ro­do, kad ka­ran­ti­no me­tu tu­rė­tu­me tu­rė­ti dau­giau lai­ko įvai­rioms veik­loms, vis­gi ne­pa­sa­ky­čiau, kad man taip bū­tų nu­ti­kę. Šiuo me­tu ne­at­ra­dau dau­giau lai­ko, bet iš­drį­sau iš­ban­dy­ti dau­giau įvai­rių re­cep­tų, pa­vyz­džiui, pra­dė­jau kep­ti na­mi­nę duo­ną, tai lė­tas ir įdo­mus pro­ce­sas, ypač ke­pant duo­ną su na­mi­niu rau­gu, čia rei­kia la­bai daug kan­try­bės ir lai­ko, kol iš­to­bu­li­ni re­cep­tą.

– O Ry­te­nės de­ser­tų ga­li­ma už­si­sa­ky­ti ir kaip?

– Nors jau ku­ris lai­kas tu­riu min­čių, jog no­rė­čiau šiai sa­vo veik­lai su­kur­ti ins­tag­ra­mo pro­fi­lį, vis ne­at­ran­du tam pa­kan­ka­mai lai­ko. Ko­ky­biš­kas bet ko­kio tu­ri­nio pa­ruo­ši­mas rei­ka­lau­ja ne­ma­žai pa­stan­gų ir lai­ko, ta­čiau ti­kiu, kad ir šiam su­ma­ny­mui at­eis tin­ka­mas me­tas.

O kol kas su ma­ni­mi ga­li­ma su­si­siek­ti ma­no as­me­ni­niuo­se feis­bu­ko ir ins­tag­ra­mo pro­fi­liuo­se.