Fit­ne­so čem­pio­nė as­me­ni­nių re­kor­dų pa­dės siek­ti svei­ka­tin­gu­mo ir gro­žio stu­di­jo­je

Su spor­tu nuo vai­kys­tės

Aly­tu­je gi­mu­si ir už­au­gu­si J.Ciū­ny­tė nuo ma­žens tryš­ko ener­gi­ja, ku­rią iš­lie­da­vo mo­kyk­los vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je ir spor­to bū­re­liuo­se. „Dar be­si­mo­ky­da­ma Jot­vin­gių gim­na­zi­jo­je, ak­ty­viai da­ly­va­vau vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je, ve­džiau ren­gi­nius. Už­te­ko lai­ko ir spor­tui – ba­sei­nui, te­ni­sui, tin­kli­niui, pra­mo­gi­niams šo­kiams ir cir­ko stu­di­jai „Dzū­ki­ja“, ku­rio­je bu­vau oro gim­nas­tė ir ek­vi­lib­ris­tė“, – apie itin ak­ty­vius mo­kyk­li­nius me­tus pa­sa­ko­jo pro­fe­sio­na­li spor­ti­nin­kė. Ypač daug J.Ciū­ny­tei da­vė sep­ty­ne­ri me­tai, pra­leis­ti cir­ke „Dzū­ki­ja“, nuo­la­ti­nė dis­cip­li­na ir tiks­lo sie­ki­mas pa­dė­jo su­for­muo­ti tvir­tą cha­rak­te­rį.

Ren­kan­tis pro­fe­si­ją aly­tiš­kės min­tys su­ko­si apie ap­lin­ko­sau­gą ir psi­cho­lo­gi­ją. „No­rė­jau bū­ti ar­čiau gam­tos, vi­lio­jo vi­sa, kas svei­ka ir na­tū­ra­lu, o eko­lo­gi­ja at­ro­dė la­bai įdo­mi, per­spek­ty­vi spe­cia­ly­bė, to­dėl ir pa­si­rin­kau eko­lo­gi­jos ir ap­lin­ko­ty­ros stu­di­jas. Nie­ka­da ne­bū­čiau pa­gal­vo­ju­si, kad kei­siu pro­fe­si­ją“, – pri­si­mi­nė J.Ciū­ny­tė, šie­met Lie­tu­vos spor­to uni­ver­si­te­te įgi­ju­si as­me­ni­nės tre­ne­rės kva­li­fi­ka­ci­ją.

Ieš­ko­jo gy­ve­ni­mo pil­nat­vės

Pa­gal spe­cia­ly­bę J.Ciū­ny­tei Lie­tu­vo­je su­ras­ti dar­bo ne­pa­vy­ko, to­dėl ji, kaip ir dau­ge­lis jau­nų žmo­nių, iš­ke­lia­vo lai­mės ieš­ko­ti į už­sie­nį. Anot spor­ti­nin­kės, iš­va­žia­vo, kad su­pras­tų, ko iš tik­rų­jų no­ri, ir su­si­ras­tų dar­bą, ku­ris teik­tų ma­lo­nu­mą ir kuriame ga­lė­tų ge­riau­siai sa­ve re­a­li­zuo­ti.

Emig­ra­ci­jo­je aly­tiš­kė pra­lei­do še­še­rius me­tus. Gy­ve­no Ai­ri­jo­je, An­gli­jo­je ir Kip­re. „Dir­bau la­bai įvai­rius dar­bus. Jie bu­vo per­spek­ty­vūs tiek at­ly­gi­ni­mo, tiek kar­je­ros at­žvil­giu, bet kaž­ko vi­sa­da trūk­da­vo, to­dėl vis daž­niau su­grįž­da­vau į gim­tą­jį Aly­tų“, – sa­kė J.Ciū­ny­tė.

Ruoš­da­ma­si su­grįž­ti į Lie­tu­vą, mo­te­ris ke­ti­no įgy­ven­din­ti ver­slo idė­ją, su­si­ju­sią su ke­lio­nė­mis ir as­me­ni­niu to­bu­lė­ji­mu, to­dėl atos­to­gų me­tu va­ži­nė­jo po pa­sau­lį, lan­kė žy­miau­sių pa­sau­lio as­me­ni­nio to­bu­lė­ji­mo mo­ky­to­jų kur­sus. „Į pro­gra­mas įė­jo stra­te­gi­nio mąs­ty­mo mo­ky­mas, dar­bo su žmo­nė­mis ir ko­man­do­je įgū­džių ug­dy­mas bei ge­bė­ji­mų su­si­dė­lio­ti pri­ori­te­tus la­vi­ni­mas. Kur­suo­se įgy­tos ži­nios pra­ver­čia ir da­bar, ve­dant gru­pi­nes mankš­tas“, – apie įgy­tą sa­viug­dos pa­tir­tį kal­bė­jo spor­ti­nin­kė.

Ta­po pro­fe­sio­na­le

Prieš ke­le­rius me­tus grį­žu­si į Lie­tu­vą, J.Ciū­ny­tė pa­ma­žu įsi­trau­kė į spor­ti­nę veik­lą. Iš pra­džių apie pro­fe­sio­na­lios spor­ti­nin­kės kar­je­rą aly­tiš­kė sa­ko ne­gal­vo­ju­si, tik no­rė­ju­si pa­si­to­bu­lin­ti sa­vo for­mas. Šis sie­kis mo­te­rį, at­ve­dė į spor­to klu­bą „Mar­gi­ris“, ku­ria­me ji ir šian­dien ve­da as­me­ni­nes tre­ni­ruo­tes.

„Pra­dė­jus spor­tuo­ti, no­rė­jo­si vis ge­res­nių re­zul­ta­tų, to­dėl vi­si ke­liai nu­ve­dė į Ma­ri­jam­po­lę, kur dir­bo ir šian­dien te­be­dir­ba ne tik Lie­tu­vo­je, bet ir Eu­ro­po­je jau be­veik 10 me­tų pa­gal rei­tin­gus vie­nu ge­riau­sių tre­ne­rių ti­tu­luo­ja­mas spor­to klu­bo „Tau­ras“ ir Lie­tu­vos kul­tū­riz­mo rink­ti­nės vy­riau­sias tre­ne­ris Ri­nal­das Čes­nai­tis“, – tei­gė J.Ciū­ny­tė. Ir pri­dū­rė, kad R.Čes­nai­tį sa­vo tre­ne­riu pa­si­rin­ko bū­tent dėl to, jog jis ge­riau­sias šio­je sri­ty­je, o ji va­do­vau­ja­si nuo­sta­ta, kad, no­rint ko nors pa­siek­ti, rei­kia mo­ky­tis iš žmo­gus, tu­rin­čio daug pa­tir­ties.

Tre­ni­ruo­da­ma­si su R.Čes­nai­čiu, aly­tiš­kė pra­dė­jo pro­fe­sio­na­lios spor­ti­nin­kės kar­je­rą. Kryp­tin­gai ir daug dirb­da­ma J.Ciū­ny­tė per tre­jus me­tus iš­ko­vo­jo 25 me­da­lius ir 34 tau­res. „Esu pa­sau­lio čem­pio­na­to 3-ios vie­tos lai­mė­to­ja, Eu­ro­pos čem­pio­nė, Lie­tu­vos ab­so­liu­ti čem­pio­nė, taip pat Eli­te Pro Card bei Mas­ter Eli­te Pro Card lai­mė­to­ja“, – aukš­čiau­sius spor­ti­nius pa­sie­ki­mus iš­var­di­jo mo­te­ris.

Anot spor­ti­nes aukš­tu­mas pa­sie­ku­sios aly­tiš­kės, ji ne­ga­lė­tų iš­skir­ti ku­rio nors vie­no ap­do­va­no­ji­mo, vi­si bran­gūs, ta­čiau at­min­tin la­biau­siai įstri­go pir­mas už­li­pi­mas į sce­ną, kai iš jau­du­lio gniau­žė kva­pą ir ne­ži­no­jo, ko lauk­ti ir ti­kė­tis, bei ne­pa­kar­to­ja­mas jaus­mas už­plū­dęs pa­sau­lio čem­pio­na­te, iš­gir­dus Lie­tu­vos him­ną, ir lei­dęs su­vok­ti, kiek daug ga­li nu­veik­ti vie­nas žmo­gus.

Pa­pras­tai ir aiš­kiai

„Spor­tui ta­pus gy­ve­ni­mo bū­du, aš su­pra­tau, jog jis ga­li bū­ti ir ho­biu, ir veik­la, ne­šan­čia fi­nan­si­nę nau­dą. Ka­dan­gi esu su­kau­pu­si daug pa­tir­ties ir in­for­ma­ci­jos tiek spor­te, tiek sa­viug­do­je, nu­spren­džiau ja pa­si­da­lin­ti su ki­tais. Man tre­ne­rio bu­vo įdieg­ta, jog tiks­lą pa­siek­ti la­bai pa­pras­ta, tik rei­kia no­rė­ti. O šių die­nų pro­ble­ma yra ta, kad vis­kas pa­aiš­ki­na­ma taip su­dė­tin­gai, jog žmo­gui sun­ku su­pras­ti, kaip pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų bet ko­kio­je sri­ty­je, ne tik spor­te“, – ap­gai­les­ta­vo pro­fe­sio­na­li spor­ti­nin­kė.

Taip J.Ciū­ny­tei gi­mė idė­ja, o kar­tu ir no­ras įkur­ti stu­di­ją, ku­rio­je lan­ky­to­jams vis­kas bū­tų su­pran­ta­mai pa­aiš­ki­na­ma, kad kiek­vie­nas jų ga­lė­tų su­kur­ti sa­vo pa­ties ge­riau­sią ver­si­ją pa­gal sa­vo no­rus, o ne pa­gal kaž­kie­no nu­sta­ty­tus nor­ma­ty­vus ar ste­re­o­ti­pus. Ir svar­biau­sia – ži­no­tų, kad ne­rei­kia nie­ko su­dė­tin­go da­ry­ti.

Svei­ka­tin­gu­mo stu­di­ją „Su­per Fai­na“ spor­ti­nin­kė įkū­rė Ka­niū­kų kai­me, vi­sai ša­lia Aly­taus. Mo­ters nuo­mo­ne, kai­me rei­kia ska­tin­ti ir eko­no­mi­ką, ir svei­ka­tin­gu­mą, o ka­dan­gi stu­di­ja įsi­kū­rė la­bai pa­to­gio­je vie­to­je, tai ją pa­to­gu pa­siek­ti ir iš Kau­no, Vil­niaus ar ap­lin­ki­nių ra­jo­nų.

Uni­ka­li įran­ga

Stu­di­jo­je „Su­per Fai­na“ su­mon­tuo­ta nau­ja ir uni­ka­li „Va­cu Ac­tiv“ įran­ga, skir­ta pro­fe­sio­na­liam liek­nė­ji­mui ir kū­no puo­se­lė­ji­mui. Šios iš­skir­ti­nės įran­gos dė­ka klien­tas ga­li pa­jus­ti spor­to ir ma­sa­žo tei­kia­mus ma­lo­nu­mus, nau­dingus fi­gū­rai bei svei­ka­tai.

„Vi­sos įran­gos vei­ki­mas pa­rem­tas in­fra­rau­do­nai­siais spin­du­liais, va­ku­u­mu, ko­la­ge­nu, jo­ni­za­ci­ja, ozo­nu, kas ge­ri­na krau­jo­ta­ką, me­džia­gų apy­kai­tą ir vi­sus ki­tus pro­ce­sus, vyks­tan­čius or­ga­niz­me. Klien­tai ga­li iš­ban­dy­ti aro­ma­te­ra­pi­ją, spal­vų te­ra­pi­ją bei uni­ka­lią šal­čio ka­me­rą – „Krio­sau­ną“, ku­rio­je kū­nas vei­kia­mas azo­to ir oro mi­ši­niu, o tem­pe­ra­tū­ra ka­me­ro­je – nuo 100 iki 165 laips­nių šal­čio“, – pa­sa­ko­jo J.Ciū­ny­tė.

Anot jos, į stu­di­ją ga­li drą­siai at­ei­ti ir nie­ka­da ne­spor­ta­vęs žmo­gus, ir tu­rin­tis spor­ta­vi­mo pa­tir­tį, am­žiaus ri­bos nė­ra. Svar­biau­sia, kad tu­rė­tų mo­ty­vą pa­ge­rin­ti sa­vo svei­ka­tą. Pa­žin­tis su klien­tu pra­si­de­da nuo po­kal­bio, ku­rio me­tu jis iš­sa­ko sa­vo sie­kius ir no­rus. Nu­mes­ti svo­rio, su­tvir­tin­ti kū­ną, pa­si­to­bu­lin­ti ku­rią nors kū­no da­lį ar tik pa­ge­rin­ti sa­vi­jau­tą. Ta­da jam su­da­ro­ma in­di­vi­du­a­li pro­gra­ma.

Šiuo me­tu stu­di­jo­je „Su­per Fai­na“ dir­ba trys dar­buo­to­jai, o nuo nau­jų me­tų pri­si­jungs dar ke­le­tas. „Man svar­biau­sia, kad žmo­gui pa­tik­tų dar­bas ir jis no­rė­tų dirb­ti, vi­so ki­to iš­moks­ta­ma. Juk klien­tas jau­čia, ar dar­buo­to­jas dir­ba, nes jam pa­tin­ka šis dar­bas, ar to­dėl, kad rei­kia. Man no­ri­si, kad kiek­vie­nas at­ėjęs žmo­gus stu­di­jo­je jaus­tų­si kaip na­muo­se ir jam tik­rai bū­tų su­per fai­na“, – apie dar­buo­to­jų mo­ty­va­ci­jos svar­bą aiš­ki­no stu­di­jos šei­mi­nin­kė.

Ar pa­ti dar tęs pro­fe­sio­na­lės spor­ti­nin­kės kar­je­rą, J.Ciū­ny­tė ti­ki­no šian­dien ne­ga­lin­ti at­sa­ky­ti. „Pir­miau­sia rei­kia pail­sė­ti, kiek il­sė­siuo­si – pri­klau­sys ir nuo ma­no or­ga­niz­mo, ir nuo no­rų. Kol kas tvir­tai ži­nau, kad vie­ną se­zo­ną pra­lei­siu“, – ne­prog­no­za­vo at­ei­ties pro­fe­sio­na­li spor­ti­nin­kė.