„Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė” (1)
Žuvo gelbėdamas pulko turtą
Tuo laiku, vykstant nepriklausomybės kovoms, Alytų užgrobė bolševikai. Mūsų kariai turėjo paskubomis palikti miestą. A.Juozapavičius, bandydamas gelbėti pulko turtą, bolševikų buvo nušautas mieste ant tilto per Nemuną.
Tos dienos įvykius savanoris Juozas Ardzijauskas Lietuvos kariuomenės savaitiniame laikraštyje „Karys“ prisiminė taip: „Tik vėliau paaiškėjo, kad kar. Juozapavičius, norėdamas dar išgelbėti nors dalį pulko turto, grįžo nuo bažnyčios į sandėlius, kurie buvo Saratovo kareivinėse. Tačiau jau buvo per vėlu, nes bolševikų būriai jau buvo paplitę po miestą ir jam begrįžtant į Suvalkų pusę ant tilto buvo nukautas. Dvi priešo kulkos buvo perėjusios per krūtinę. Tai įvyko 1919 m. vasario m. 13 d. 8–9 val. ryto.“
Pulko karį, patekusį į bolševikų nelaisvę, ir vėliau spaudoje pasivadinusį Donatu, sukrėtė pamatytas žuvusio karininko A.Juozapavičiaus vaizdas: „Jis guli čia pat malkų sandėlyj, – pasakė man apie žuvusį karininką Juozapavičių. Sargybinio prašiau leisti pažiūrėti. Nenorėjau tikėti, kad kar. Juozapavičiaus jau nebėra gyvųjų tarpe. Sargybinis nesipriešino, išvedė mane ir atvedė į malkų sandėliuką. Ten gulėjo ant malkų mūsų vadas. Viena kulka buvo pataikiusi į šoną, o antroji aukščiau krūtinės į kaklą. Jis buvo basas. Batus priešai nuavė. Milinė buvo kraujais persisunkusi. Daug pergyvenau prie vado lavono. Nežinojau likusiųjų draugų likimo, ir baisi mintis degino mane. Ar visas mūsų pradėtas darbas jau sugriuvo.“
Teko laidoti du kartus
Bolševikai žuvusiojo kūną norėjo Nemune pakišti po ledu, kad niekas negalėtų surasti, tačiau būsimo burmistro Konstantino Balukevičiaus dėka taip nenutiko.
Vienas iš tų dienų liudininkų jau minėtame „Karyje“ pasakojo: „Jo kūnas buv. Alytaus miesto burmistro p. K. Balukevičiaus pastangomis, kuris, nežiūrėdamas iš bolševikų pusės gresiančio pavojaus, buvo išsaugotas nuo pražuvimo, nes bolševikai jo kūną norėjo Nemune po ledu pakišti. Tik jo sumanumo dėka, kuris sugebėjo apeiti bolševikų komisarus ir papirkti jų sargybas, mums taip brangią relikviją išsaugojo ligi pulkas sugrįžo iš Marijampolės ir iškilmingai palaidojo Alytuje, Suvalkų pusės kapinėse.“
Kaip viskas vyko, pats K.Balukevičius surašė laiške visuomenės ir politikos dienraščiui „Lietuva“: „Kūną velionies be šautuvo aš radau tą pačią dieną p. Jasinskio negyvenamoje troboje (sandėlyje) Alytuje, Vilniaus pusėje. Bolševikų valdžia uždėjo man, kaip miesto tarybos pirmininkui, priedermę palaidoti žuvusį. Mano tam tikras prašymas leisti kūną palaidoti su krikščioniškomis apeigomis – su kunigu – buvo griežtai atmestas, todėl jo kūną aš pats, be kunigo, palaidojau laikiname kape šventoriuje.“
Su visomis iškilmėmis A.Juozapavičius buvo perlaidotas balandžio 28 dieną Alytaus Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje. Laidotuvių ceremonijoje dalyvavo į miestą sugrįžusio Pirmojo pėstininkų pulko karininkai ir kariai, susirinko būrys miestiečių. Kadangi buvo įtemptas metas – deramo paminklo pastatymu ant kapo niekas nepasirūpino.
Kapą papuošė originalus paminklas su intriga
Iškilmingai atidengtas paminklas ant A.Juozapavičiaus kapo buvo 1922 metais rugpjūčio 20 dieną. Į ceremoniją atvažiavo Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, krašto apsaugos ministras, kariuomenės vadas, daugybė aukšto rango valdininkų ir karininkų, sugužėjo nemažas vietinės visuomenės pulkas. Buvo daug oficialių kalbų. Šį įvykį plačiai nužvelgė ir to meto spauda.
Dienraštis „Lietuva“ rašė: „Po pamaldų, kurias atlaikė įgulos kapelionas paminklą pašventino ir 12 val. Valstybės Prezidentas A. Stulginskis paminklą atidarė. Atidarymo metu aukštai skraidė orlaiviai.“
Paminklas apibūdintas taip: „Turi akmeninę papėdę (pjedestalą), ant kurio pastatytas iš artilerijos šovinių kryžius; iš priekio į pjedestalą įmūrytas kulkosvaidžio skydas, ant kurio yra parašas, žemiau gi a. a. karinin. Juozapavičiaus atvaizdas ir Vyties kryžius. Paminklas aptvertas grandimi. Paminklą suprojektavo I-ojo pulko karininkai. Įspūdžio paminklas visiems daro juo gražiausio, ištikrųjų geresnio, gražesnio šiomis vis dar sunkiomis pulko gyvenimo aplinkybėmis, paminklo ir nebūtų buvę galima. Garbė ir visos visuomenės padėka I-jo Gedimino pulko kariams už jų – taip gražaus ir kilnaus sumanymo vykdymą!“
Ceremonijos metu A.Juozapavičius po mirties buvo apdovanotas Vyčio kryžiumi. „Nieko Tau, karžygy, tauta negali geresnio suteikti, kaip apdovanoti garbės ženklu – Vyčio Kryžiumi, ką aš Lietuvos valstybės vardu skelbiu“, – nuimdamas juodą kaspiną nuo paminklą puošiančio ordino pasakė prezidentas A.Stulginskis.
Paminkle karininko žūties data nurodoma 1919 metų vasario 14 diena. Tai pamatęs ne vienas pradeda spėlioti, kuri gi žūties data yra teisinga. Gal paminkle tiesa, o vėliau ji buvo „paankstinta“ į vasario 13-ąją, norint suteikti tragizmo – žmogus tą dieną gimė (A.Juozapavičius gimė 1894 metais vasario 13 dieną), tą pačią dieną po 25 metų žuvo. Visas šias spėliones ir išvedžiojimus labai puikiai paneigia 1920 metų žurnalo „Kariškių žodis“ septintame numeryje išspausdintas „Lietuvos kariuomenei įsakymas? 232, 1920 m. vasario 4 d.“, kuriame rašoma: „Sukakus metams nuo pirmųjų karo lauko aukų žuvimo už Lietuvos nepriklausomybę š.m. vasario mėnesio 11 dieną skiriu žuvusiųjų atminimui.
Šiuodu brūkšneliu, iš kurių susideda skaičius „11“ lai primena mums pirmas aukas: Žuvusį 1919 m. Vasario mėnesio 8 dieną Kėdainių Srities Apsaugos Būrio karį Povilą Lukšį ir žuvusį tų pačių metų Vasario 13 dieną I-ojo pėstininkų pulko karininką Antaną Juozapavičių.“
Karininko atminimas buvo įamžinamas ir subtiliai
Paminklo atidarymo metu buvo kalbama, kad Alytaus apylinkėse žuvo nemažai savanorių ir jiems pagerbti reikalingas atskiras paminklas. Sumanyta rinkti aukas. Apie tai pranešė ir žurnalas „Karys“: „Alytus yra Lietuvos vieta, kuri niekad neišdils iš lietuvių atminties. Čia mūsų kariuomenė yra parodžiusi savo nepergalimą pasiryžimą ir drąsą. Čia, su karin. Juozapavičiumi priešakyje, yra žuvę už tėvynės nepriklausomybę daug karžygių. Visiems tiems karžygiams pagerbti yra kilęs naujo paminklo sumanymas.“
Šią idėją ne vienas parėmė solidžia suma. Tarp aukotojų buvo prezidentas A.Stulginskis (10 tūkst. auksinų), dainininkas Kipras Petrauskas (15 tūkst. auksinų), tuometis ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas (1 tūkst. auksinų), Juozas Tumas-Vaižgantas (1 tūkst. auksinų), daugybė įvairiausių bankų, Alytaus žinomų žmonių, organizacijų.
„Tuo būdu viso surinkta 210.252 auks. Suma gana graži. Reikia palinkėti alytiečiams tolimesnio pasisekimo!“
Suma išties buvo įspūdinga, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad auksinas nieko bendro su auksu neturėjo. Tai buvo laikinasis popierinis pinigas, kurį Lietuvos vyriausybė 1919 metų vasario 26 dieną auksino pavadinimu įteisino per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvos teritorijoje kursavusius vokiečių okupacinės valdžios pinigus ostmarkes. Apyvartoje jie buvo iki 1922 metų spalio 2 dienos, iki lito įvedimo. Vėliau auksinai 3 mėnesius į litus buvo keičiami mažėjančiu santykiu, iš pradžių 175, metų pabaigoje – 850 auksinų už 1 litą.
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę – Laisvės angelas – Alytuje buvo pastatytas 1929 metais. Jo postamentą puošė trys bareljefai, viename, pavadintame „Kapai“, kuriame vaizduojami tėvai, raudantys žuvusiųjų sūnų, ir kapus vainikais puošianti lietuvaitė, ant kryželio pirmame plane buvo iškalta A.Juozapavičiaus pavardė.
Vienai iš miesto gatvių buvo skirtas A.Juozapavičiaus pavadinimas. 1938 metais pastatyti Alytaus šaulių namai buvo pavadinti paminkliniais A.Juozapavičiaus vardo šaulių namais, 1937 metais naujajam gelžbetoniniam tiltui per Nemuną Alytuje suteiktas A.Juozapavičiaus vardas (senasis taip pat buvo pavadintas jo vardu). Tiltą puošė keturi Juozo Zikaro bareljefai. Viename iš jų buvo pavaizduotas A.Juozapavičius kovose už nepriklausomybę, kitame – jo žūtis.
Komentarai
Palikite savo komentarą
nu ar jautiesi lietuviu, ar…
Komentaras
nu ar jautiesi lietuviu, ar ne.. bet kuriuo atveju kur gimei, ten turi ir likti. buvę atvejis, kai giminaičio velionio kūną reikėjo gabenti iš užsienio.. nes žinojom, kad nori būti palaidotas Lietuvoje.