„Aš esu lietuvis. Tai yra mano garbė”

Birutė MALAŠKEVIČIŪTĖ
Komentarai (0)
2019 Vasaris 11
An­ta­nas Juo­za­pa­vi­čius
Tar­pu­ka­rio at­vi­ru­kas, skir­tas ka­ri­nin­ko An­ta­no Juo­za­pa­vi­čiaus at­mi­ni­mui pa­gerb­ti.   Bi­ru­tės Ma­laš­ke­vi­čiū­tės nuotr.
Šiuos žodžius būdamas gimnazistu ištarė Antanas Juozapavičius, vėliau tapęs Lietuvos kariuomenės karininku, Pirmojo pėstininkų pulko vadu ir pirmuoju karininku, žuvusiu nepriklausomybės kovose. Tai nutiko prieš šimtą metų, 1919-ųjų vasario 13-ąją, Alytuje. Tą rytą A.Juozapavičiui sukako 25-eri. Apie vykusius mūšius šiame krašte daugelio ir daug rašyta, tačiau retas užsimindavo, kur yra karininko A.Juozapavičiaus kapas. O palaidotas jis Alytuje – Šv. Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje. Jo laidotuvės taip pat užminė ne vieną mįslę. Šiandien į to meto įvykius pažvelgsime su anų laikų liudininkų, kurie savo prisiminimus skelbė tarpukario spaudoje, pagalba.

 

 Žu­vo gel­bė­da­mas pul­ko tur­tą

Tuo lai­ku, vyks­tant ne­pri­klau­so­my­bės ko­voms, Aly­tų už­gro­bė bol­še­vi­kai. Mū­sų ka­riai tu­rė­jo pas­ku­bo­mis pa­lik­ti mies­tą. A.Juo­za­pa­vi­čius, ban­dy­da­mas gel­bė­ti pul­ko tur­tą, bol­še­vi­kų bu­vo nu­šau­tas mies­te ant til­to per Ne­mu­ną.

Tos die­nos įvy­kius sa­va­no­ris Juo­zas Ar­dzi­jaus­kas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės sa­vai­ti­nia­me laik­raš­ty­je „Ka­rys“ pri­si­mi­nė taip: „Tik vė­liau pa­aiš­kė­jo, kad kar. Juo­za­pa­vi­čius, no­rė­da­mas dar iš­gel­bė­ti nors da­lį pul­ko tur­to, grį­žo nuo baž­ny­čios į san­dė­lius, ku­rie bu­vo Sa­ra­to­vo ka­rei­vi­nė­se. Ta­čiau jau bu­vo per vė­lu, nes bol­še­vi­kų bū­riai jau bu­vo pa­pli­tę po mies­tą ir jam be­grįž­tant į Su­val­kų pu­sę ant til­to bu­vo nu­kau­tas. Dvi prie­šo kul­kos bu­vo per­ėju­sios per krū­ti­nę. Tai įvy­ko 1919 m. va­sa­rio m. 13 d. 8–9 val. ry­to.“

Pul­ko ka­rį, pa­te­ku­sį į bol­še­vi­kų ne­lais­vę, ir vė­liau spau­do­je pa­si­va­di­nu­sį Do­na­tu, su­krė­tė pa­ma­ty­tas žu­vu­sio ka­ri­nin­ko A.Juo­za­pa­vi­čiaus vaiz­das: „Jis gu­li čia pat mal­kų san­dė­lyj, – pa­sa­kė man apie žu­vu­sį ka­ri­nin­ką Juo­za­pa­vi­čių. Sar­gy­bi­nio pra­šiau leis­ti pa­žiū­rė­ti. Ne­no­rė­jau ti­kė­ti, kad kar. Juo­za­pa­vi­čiaus jau ne­bė­ra gy­vų­jų tar­pe. Sar­gy­bi­nis ne­si­prie­ši­no, iš­ve­dė ma­ne ir at­ve­dė į mal­kų san­dė­liu­ką. Ten gu­lė­jo ant mal­kų mū­sų va­das. Vie­na kul­ka bu­vo pa­tai­kiu­si į šo­ną, o ant­ro­ji aukš­čiau krū­ti­nės į kak­lą. Jis bu­vo ba­sas. Ba­tus prie­šai nu­a­vė. Mi­li­nė bu­vo krau­jais per­si­sun­ku­si. Daug per­gy­ve­nau prie va­do la­vo­no. Ne­ži­no­jau li­ku­sių­jų drau­gų li­ki­mo, ir bai­si min­tis de­gi­no ma­ne. Ar vi­sas mū­sų pra­dė­tas dar­bas jau su­griu­vo.“

Te­ko lai­do­ti du kar­tus

Bol­še­vi­kai žu­vu­sio­jo kū­ną no­rė­jo Ne­mu­ne pa­kiš­ti po le­du, kad nie­kas ne­ga­lė­tų su­ras­ti, ta­čiau bū­si­mo bur­mist­ro Kon­stan­ti­no Ba­lu­ke­vi­čiaus dė­ka taip ne­nu­ti­ko.

Vie­nas iš tų die­nų liu­di­nin­kų jau mi­nė­ta­me „Ka­ry­je“ pa­sa­ko­jo: „Jo kū­nas buv. Aly­taus mies­to bur­mist­ro p. K. Ba­lu­ke­vi­čiaus pa­stan­go­mis, ku­ris, ne­žiū­rė­da­mas iš bol­še­vi­kų pu­sės gre­sian­čio pa­vo­jaus, bu­vo iš­sau­go­tas nuo pra­žu­vi­mo, nes bol­še­vi­kai jo kū­ną no­rė­jo Ne­mu­ne po le­du pa­kiš­ti. Tik jo su­ma­nu­mo dė­ka, ku­ris su­ge­bė­jo apei­ti bol­še­vi­kų ko­mi­sa­rus ir pa­pirk­ti jų sar­gy­bas, mums taip bran­gią re­lik­vi­ją iš­sau­go­jo li­gi pul­kas su­grį­žo iš Ma­ri­jam­po­lės ir iš­kil­min­gai pa­lai­do­jo Aly­tu­je, Su­val­kų pu­sės ka­pi­nė­se.“

Kaip vis­kas vy­ko, pats K.Ba­lu­ke­vi­čius su­ra­šė laiš­ke vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos dien­raš­čiui „Lie­tu­va“: „Kū­ną ve­lio­nies be šau­tu­vo aš ra­dau tą pa­čią die­ną p. Ja­sins­kio ne­gy­ve­na­mo­je tro­bo­je (san­dė­ly­je) Aly­tu­je, Vil­niaus pu­sė­je. Bol­še­vi­kų val­džia už­dė­jo man, kaip mies­to ta­ry­bos pir­mi­nin­kui, prie­der­mę pa­lai­do­ti žu­vu­sį. Ma­no tam tik­ras pra­šy­mas leis­ti kū­ną pa­lai­do­ti su krikš­čio­niš­ko­mis apei­go­mis – su ku­ni­gu – bu­vo griež­tai at­mes­tas, to­dėl jo kū­ną aš pats, be ku­ni­go, pa­lai­do­jau lai­ki­na­me ka­pe šven­to­riu­je.“

Su vi­so­mis iš­kil­mė­mis A.Juo­za­pa­vi­čius bu­vo per­lai­do­tas ba­lan­džio 28 die­ną Aly­taus Šv. An­ge­lų Sar­gų baž­ny­čios šven­to­riu­je. Lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­jo­je da­ly­va­vo į mies­tą su­grį­žu­sio Pir­mo­jo pės­ti­nin­kų pul­ko ka­ri­nin­kai ir ka­riai, su­si­rin­ko bū­rys mies­tie­čių. Ka­dan­gi bu­vo įtemp­tas me­tas – de­ra­mo pa­min­klo pa­sta­ty­mu ant ka­po nie­kas ne­pa­si­rū­pi­no.

Ka­pą pa­puo­šė ori­gi­na­lus pa­min­klas su in­tri­ga

Iš­kil­min­gai ati­deng­tas pa­min­klas ant A.Juo­za­pa­vi­čiaus ka­po bu­vo 1922 me­tais rug­pjū­čio 20 die­ną. Į ce­re­mo­ni­ją at­va­žia­vo Lie­tu­vos pre­zi­den­tas Alek­san­dras Stul­gins­kis, kraš­to ap­sau­gos mi­nist­ras, ka­riuo­me­nės va­das, dau­gy­bė aukš­to ran­go val­di­nin­kų ir ka­ri­nin­kų, su­gu­žė­jo ne­ma­žas vie­ti­nės vi­suo­me­nės pul­kas. Bu­vo daug ofi­cia­lių kal­bų. Šį įvy­kį pla­čiai nu­žvel­gė ir to me­to spau­da.

Dien­raš­tis „Lie­tu­va“ ra­šė: „Po pa­mal­dų, ku­rias at­lai­kė įgu­los ka­pe­lio­nas pa­min­klą pa­šven­ti­no ir 12 val. Vals­ty­bės Pre­zi­den­tas A. Stul­gins­kis pa­min­klą ati­da­rė. Ati­da­ry­mo me­tu aukš­tai skrai­dė or­lai­viai.“

Pa­min­klas api­bū­din­tas taip: „Tu­ri ak­me­ni­nę pa­pė­dę (pje­des­ta­lą), ant ku­rio pa­sta­ty­tas iš ar­ti­le­ri­jos šo­vi­nių kry­žius; iš prie­kio į pje­des­ta­lą įmū­ry­tas kul­kos­vai­džio sky­das, ant ku­rio yra pa­ra­šas, že­miau gi a. a. ka­ri­nin. Juo­za­pa­vi­čiaus at­vaiz­das ir Vy­ties kry­žius. Pa­min­klas ap­tver­tas gran­di­mi. Pa­min­klą su­pro­jek­ta­vo I-ojo pul­ko ka­ri­nin­kai. Įspū­džio pa­min­klas vi­siems da­ro juo gra­žiau­sio, iš­tik­rų­jų ge­res­nio, gra­žes­nio šio­mis vis dar sun­kio­mis pul­ko gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bė­mis, pa­min­klo ir ne­bū­tų bu­vę ga­li­ma. Gar­bė ir vi­sos vi­suo­me­nės pa­dė­ka I-jo Ge­di­mi­no pul­ko ka­riams už jų – taip gra­žaus ir kil­naus su­ma­ny­mo vyk­dy­mą!“

Ce­re­mo­ni­jos me­tu A.Juo­za­pa­vi­čius po mir­ties bu­vo ap­do­va­no­tas Vy­čio kry­žiu­mi. „Nie­ko Tau, kar­žy­gy, tau­ta ne­ga­li ge­res­nio su­teik­ti, kaip ap­do­va­no­ti gar­bės žen­klu – Vy­čio Kry­žiu­mi, ką aš Lie­tu­vos vals­ty­bės var­du skel­biu“, – nuim­da­mas juo­dą kas­pi­ną nuo pa­min­klą puo­šian­čio or­di­no pa­sa­kė pre­zi­den­tas A.Stul­gins­kis.

Pa­min­kle ka­ri­nin­ko žū­ties da­ta nu­ro­do­ma 1919 me­tų va­sa­rio 14 die­na. Tai pa­ma­tęs ne vie­nas pra­de­da spė­lio­ti, ku­ri gi žū­ties da­ta yra tei­sin­ga. Gal pa­min­kle tie­sa, o vė­liau ji bu­vo „pa­anks­tin­ta“ į va­sa­rio 13-ąją, no­rint su­teik­ti tra­giz­mo – žmo­gus tą die­ną gi­mė (A.Juo­za­pa­vi­čius gi­mė 1894 me­tais va­sa­rio 13 die­ną), tą pa­čią die­ną po 25 me­tų žu­vo. Vi­sas šias spė­lio­nes ir iš­ve­džio­ji­mus la­bai pui­kiai pa­nei­gia 1920 me­tų žur­na­lo „Ka­riš­kių žo­dis“ sep­tin­ta­me nu­me­ry­je iš­spaus­din­tas „Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei įsa­ky­mas? 232, 1920 m. va­sa­rio 4 d.“, ku­ria­me ra­šo­ma: „Su­ka­kus me­tams nuo pir­mų­jų ka­ro lau­ko au­kų žu­vi­mo už Lie­tu­vos ne­pri­klau­so­my­bę š.m. va­sa­rio mė­ne­sio 11 die­ną ski­riu žu­vu­sių­jų at­mi­ni­mui.

Šiuo­du brūkš­ne­liu, iš ku­rių su­si­de­da skai­čius „11“ lai pri­me­na mums pir­mas au­kas: Žu­vu­sį 1919 m. Va­sa­rio mė­ne­sio 8 die­ną Kė­dai­nių Sri­ties Ap­sau­gos Bū­rio ka­rį Po­vi­lą Luk­šį ir žu­vu­sį tų pa­čių me­tų Va­sa­rio 13 die­ną I-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko ka­ri­nin­ką An­ta­ną Juo­za­pa­vi­čių.“

Ka­ri­nin­ko at­mi­ni­mas bu­vo įam­ži­na­mas ir sub­ti­liai

Pa­min­klo ati­da­ry­mo me­tu bu­vo kal­ba­ma, kad Aly­taus apy­lin­kė­se žu­vo ne­ma­žai sa­va­no­rių ir jiems pa­gerb­ti rei­ka­lin­gas at­ski­ras pa­min­klas. Su­ma­ny­ta rink­ti au­kas. Apie tai pra­ne­šė ir žur­na­las „Ka­rys“: „Aly­tus yra Lie­tu­vos vie­ta, ku­ri nie­kad ne­iš­dils iš lie­tu­vių at­min­ties. Čia mū­sų ka­riuo­me­nė yra pa­ro­džiu­si sa­vo ne­per­ga­li­mą pa­si­ry­ži­mą ir drą­są. Čia, su ka­rin. Juo­za­pa­vi­čiu­mi prie­ša­ky­je, yra žu­vę už tė­vy­nės ne­pri­klau­so­my­bę daug kar­žy­gių. Vi­siems tiems kar­žy­giams pa­gerb­ti yra ki­lęs nau­jo pa­min­klo su­ma­ny­mas.“

Šią idė­ją ne vie­nas pa­rė­mė so­li­džia su­ma. Tarp au­ko­to­jų bu­vo pre­zi­den­tas A.Stul­gins­kis (10 tūkst. auk­si­nų), dai­ni­nin­kas Kip­ras Pet­raus­kas (15 tūkst. auk­si­nų), tuo­me­tis mi­nist­ras pir­mi­nin­kas Er­nes­tas Gal­va­naus­kas (1 tūkst. auk­si­nų), Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas (1 tūkst. auk­si­nų), dau­gy­bė įvai­riau­sių ban­kų, Aly­taus ži­no­mų žmo­nių, or­ga­ni­za­ci­jų.

„Tuo bū­du vi­so su­rink­ta 210.252 auks. Su­ma ga­na gra­ži. Rei­kia pa­lin­kė­ti aly­tie­čiams to­li­mes­nio pa­si­se­ki­mo!“

Su­ma iš­ties bu­vo įspū­din­ga, ta­čiau tei­sy­bės dė­lei rei­kia pa­sa­ky­ti, kad auk­si­nas nie­ko ben­dro su auk­su ne­tu­rė­jo. Tai bu­vo lai­ki­na­sis po­pie­ri­nis pi­ni­gas, ku­rį Lie­tu­vos vy­riau­sy­bė 1919 me­tų va­sa­rio 26 die­ną auk­si­no pa­va­di­ni­mu įtei­si­no per Pir­mą­jį pa­sau­li­nį ka­rą Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je kur­sa­vu­sius vo­kie­čių oku­pa­ci­nės val­džios pi­ni­gus ost­mar­kes. Apy­var­to­je jie bu­vo iki 1922 me­tų spa­lio 2 die­nos, iki li­to įve­di­mo. Vė­liau auk­si­nai 3 mė­ne­sius į li­tus bu­vo kei­čia­mi ma­žė­jan­čiu san­ty­kiu, iš pra­džių 175, me­tų pa­bai­go­je – 850 auk­si­nų už 1 li­tą.

Pa­min­klas žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę – Lais­vės an­ge­las – Aly­tu­je bu­vo pa­sta­ty­tas 1929 me­tais. Jo pos­ta­mentą puo­šė trys ba­rel­je­fai, vie­na­me, pa­va­din­ta­me „Ka­pai“, ku­ria­me vaiz­duo­ja­mi tė­vai, rau­dan­tys žu­vu­sių­jų sū­nų, ir ka­pus vai­ni­kais puo­šian­ti lie­tu­vai­tė, ant kry­že­lio pir­ma­me pla­ne bu­vo iš­kal­ta A.Juo­za­pa­vi­čiaus pa­var­dė.

Vie­nai iš mies­to gat­vių bu­vo skir­tas A.Juo­za­pa­vi­čiaus pa­va­di­ni­mas. 1938 me­tais pa­sta­ty­ti Aly­taus šau­lių na­mai bu­vo pa­va­din­ti pa­min­kli­niais A.Juo­za­pa­vi­čiaus var­do šau­lių na­mais, 1937 me­tais nau­ja­jam gelž­be­to­ni­niam til­tui per Ne­mu­ną Aly­tu­je su­teik­tas A.Juo­za­pa­vi­čiaus var­das (se­na­sis taip pat bu­vo pa­va­din­tas jo var­du). Til­tą puo­šė ke­tu­ri Juo­zo Zi­ka­ro ba­rel­je­fai. Vie­na­me iš jų bu­vo pa­vaiz­duo­tas A.Juo­za­pa­vi­čius ko­vo­se už ne­pri­klau­so­my­bę, ki­ta­me – jo žū­tis.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.