Ele­na Dai­naus­kie­nė: „Nie­kas nė­ra per se­nas aug­ti ir „pa­ga­ląs­ti sie­lą”

Gražus bendravimas simniškius sieja su aktoriais Larisa Kalpokaite ir jos vyru Jonu Braškiu. Asmeninė nuotr.
Gražus bendravimas simniškius sieja su aktoriais Larisa Kalpokaite ir jos vyru Jonu Braškiu. Asmeninė nuotr.
Daž­niau­siai taip su­si­klos­to, su­si­sluoks­niuo­ja kar­tos, kad pa­gy­ve­nu­sie­ji pa­pras­tai lie­ka už­ri­by­je veik­laus jau­ni­mo, ak­ty­viai gy­ve­nan­čių vi­du­ti­nio am­žiaus žmo­nių. Tik ne Sim­ne, ku­ria­me veik­lių ran­kų ne­nu­lei­džia sen­jo­rai, ener­gin­gai veik­lą vyk­do net ke­lios or­ga­ni­za­ci­jos. Vi­suo­se ren­gi­niuo­se su­tik­si sim­niš­kę Ele­ną Dai­naus­kie­nę, tvir­to bū­do op­ti­mis­tę, ku­riai sa­va yra al­truis­ti­nė sa­va­no­rys­tė, hu­mo­ro jaus­mas, ben­druo­me­niš­ku­mas. Iš jos nu­si­vy­li­mo, skun­dų ne­si­gir­di, net ir gy­ve­nant ka­ran­ti­no re­ži­mu ji ran­da įdo­mios veik­los. Ele­na ku­pi­na vil­ties, kad ne­gan­da ne­si­tęs il­gai, pa­leng­va su­grįš įpras­tas gy­ve­ni­mas. E.Dai­naus­kie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

– Dau­gu­ma skai­ty­to­jų Jus pa­žįs­ta, bet kaip ir kiek­vie­ną pa­šne­ko­vą, taip ir Jus, kvie­čiu pri­sis­ta­ty­ti.

– Pri­sis­ta­tau jums: esu Ele­na Dai­naus­kie­nė, nuo 2004 me­tų at­sto­vau­jan­ti Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos (LRKD) Sim­no sky­riui. Dar tiks­liau, esu šio sky­riaus sa­va­no­rė.

– O kaip pri­sis­ta­to­te ar­ti­miems sa­vo bi­čiu­liams?

– Ar­ti­miems sa­vo bi­čiu­liams esu Ele­na ar­ba Ele­nu­tė. O kai ku­rie ma­ne vis dar va­di­na Ele­ny­te. Ir ką jūs ma­no­te? Man pa­tin­ka.

– Sim­nas – mū­sų ra­jo­no ma­žo­sios kul­tū­ros sos­ti­nė. Pla­na­vo­te daug gra­žių, jau­kių ren­gi­nių, bet vis­ką su­jau­kė ko­ro­na­vi­ru­sas. Dėl ko la­biau­siai ge­lia šir­dį?

– Il­go­kai ne­su­si­ti­ko­me kul­tū­ri­niuo­se ren­gi­niuo­se, ne­da­ly­va­vo­me Aly­taus TAU Sim­no fi­lia­lo už­si­ė­mi­muo­se, re­pe­ti­ci­jo­se. Ne­iš­vy­si­me Arū­no Na­raus­ko re­ži­suo­tų dvie­jų spek­tak­lių ir to­dėl ge­lia šir­dį. Tvir­tai ti­kiu, kad su­pla­nuo­ti ren­gi­niai, tik žy­miai vė­liau, su­vir­pins mū­sų šir­dis.

– To­li sklan­do gan­dai apie gra­žų sim­niš­kių vi­suo­me­ni­nin­kų su­ta­ri­mą. Ar iš tie­sų taip ir yra? Sa­ko­ma, kad dau­giau­sia ga­li­ma pa­siek­ti ten, kur nė­ra nu­brėž­ta ri­bų, kad čia se­niū­ni­jos, čia mo­kyk­los, kul­tū­ros sky­riaus, o ten pa­ra­pi­jos, mū­sų, ben­druo­me­nės? Sim­ne to­kios ri­bos tur­būt nė­ra brė­žia­mos?

– Sim­ne vi­suo­me­ni­nin­kai gra­žiai su­ta­ria. To su­ta­ri­mo re­ži­sie­rius se­niū­nas Vla­das Če­po­nis. Prieš sva­rius ren­gi­nius su­kvie­čia or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vus ir ap­ta­ria­mi svar­biau­si as­pek­tai, iš­klau­so­mi pa­siū­ly­mai. Ren­gi­niai re­kla­muo­ja­mi, bet kaip vi­sam mar­gam svie­te yra žmo­nių, ku­rie no­ri ma­lo­naus as­me­niš­ko pa­kvie­ti­mo. Ir net jį ga­vę kar­tais ne­at­vyks­ta.

– Ma­no­ma, kad ben­druo­me­­niš­ku­mas žmo­gui įgim­tas. Juk yra žmo­nių, ku­rie ne­iš­gy­ven­tų be ki­tų pa­gal­bos. Ar ben­druo­me­niš­ku­mas rei­ka­lin­gas tik at­si­dū­rus žmo­gui bė­do­je? Pe­čių ben­drai veik­lai su­glau­di­mas tur­būt yra dar­nes­nis ten, kur gy­ve­na vie­ti­niai, sen­bu­viai?

– Ma­nau, kad ben­druo­me­niš­ku­mas rei­ka­lin­gas žmo­gui ir džiaugs­me, ir bė­do­je. Pe­čių ben­drai veik­lai su­glau­di­mas vis­gi pri­klau­so nuo or­ga­ni­za­ci­jų va­do­vų, nuo pa­čių ben­druo­me­nės na­rių. At­si­ran­da pro­ble­ma, su­si­bu­riam žmo­nės į ko­man­dą ir ta­ria­mės, kaip ją iš­spręs­ti. Abe­jin­gų ne­lie­ka.

– Ar pa­ste­bi­te, kad daž­niau su­si­rink­da­mi žmo­nės tam­pa ir kul­tū­rin­ges­ni?

– Tik­ra tie­sa, kad daž­niau su­si­rink­da­mi žmo­nės tam­pa kul­tū­rin­ges­ni, drau­giš­kes­ni, to­le­ran­tiš­kes­ni.

– Se­no­vė­je ne­bu­vo tiek or­ga­ni­za­ci­jų, kiek jų esa­ma da­bar, kvie­čian­čių sen­jo­rus į įvai­rius ren­gi­nius, pa­si­bu­vi­mus. Ir nie­kas dėl to gal­vos ne­su­ko. Vis­kas pri­klau­sė nuo pa­ties žmo­gaus, nuo jo po­žiū­rio, tu­ri­mo po­zi­ty­vo, kuo jis už­si­ims ta­pęs gar­baus am­žiaus. Ką vei­kė tuo­me­čiai Sim­no mies­te­lio sen­jo­rai, kai Jūs sma­gi, jau­na spe­cia­lis­tė at­vy­ko­te į Sim­ną? Aš nė kiek ne­per­de­du, Jū­sų ža­ve­sį liu­di­ja se­no­jo Sim­no pa­ro­dos nuo­trau­kos.

– Po stu­di­jų Šiau­lių uni­ver­si­te­te at­vy­kau dirb­ti mo­ky­to­ja į Sim­no spe­cia­li­ą­ją mo­kyk­lą. Gal­vo­jau, kad po me­tų iš­vyk­siu į di­de­lį mies­tą, mat bu­vau Lie­tu­vos šau­dy­mo iš lan­ko rink­ti­nės na­rė. Ge­ro­kai už­si­bu­vau, jau 50 me­tų gy­ve­nu Sim­ne. Vi­sais lai­kais Sim­nas gar­sė­jo kul­tū­ri­niais ren­gi­niais, įvai­ria spor­ti­ne veik­la. Po dar­bo spor­ta­vo­me, šo­ko­me, dai­na­vo­me, vai­di­no­me. Nie­kas ne­skirs­tė į jau­nus, dar­bin­gus ir į pen­si­nin­kus. Ir kaip tik tais lai­kais ėmė­me pa­vyz­dį iš vy­res­nių­jų, ir iš pen­si­nin­kų, kad mo­ky­to­jas tu­ri bū­ti ak­ty­vus, ener­gin­gas, kū­ry­biš­kas, nes ki­taip mo­ki­niai ne­my­lės ir ta­vi­mi ne­si­ža­vės. Šiuo po­zi­ty­viu po­žiū­riu į ak­ty­vią veik­lą esu už­si­krė­tu­si vi­sam gy­ve­ni­mui.

– Ar iš tie­sų, kaip tei­gia ato­kes­nių kai­mų gy­ven­to­jai, žmo­nės ku­ria­si, bu­ria­si, bet vis ma­žiau yra kam se­no­lį iš­klau­sy­ti?

– Ar se­no­lis no­ri kal­bė­ti? Klau­sy­to­jų tik­rai at­si­ran­da. Se­no­lius ap­lan­ko įvai­rių ins­ti­tu­ci­jų at­sto­vai, se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai, sa­va­no­riai. Ži­nau tik­rų at­ve­jų, ka­da po rim­tų ren­gi­nių Sim­ne kai ku­riuos vie­ni­šus se­no­lius ap­lan­ko ir mū­sų ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas. Tik ka­ran­ti­no me­tu jiems pri­trū­ko lan­ky­to­jų.

– Gal ži­no­te bū­dų, kaip su­do­min­ti, kaip prie ak­ty­vios ben­druo­me­nės veik­los pri­trauk­ti kuo dau­giau jau­ni­mo?

– Sim­ne jau­ni­mas ak­ty­vus, jis tu­ri ga­li­my­bę da­ly­vau­ti ak­ty­vio­je vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je: kon­cer­tai, ren­gi­niai, tal­kos, įvai­rios ak­ci­jos, ren­gi­niai, šven­tės… Ir juo­se daug jau­ni­mo. Tik kar­tais jie lie­ka nuo­ša­ly­je, nes ne­drįs­ta pa­tys siū­ly­tis.

– Ir dar vie­nas daž­nai gir­di­mas tei­gi­nys, kad sen­jo­rai pa­lik­ti li­ki­mo va­liai, kad vi­sas rū­pes­tis ski­ria­mas jau­niems ir dar­bin­giems žmo­nėms. Ar Jūs iš sa­vų po­zi­ci­jų ga­li­te taip teig­ti, pa­tvir­tin­ti? Ko­dėl?

– Nie­kas nė­ra per se­nas aug­ti ir „pa­ga­ląs­ti sie­lą“. Juk ne­sens­ta­me vien dėl iš­gy­ven­tų me­tų skai­čiaus. Mes sens­ta­me dėl to, kad at­si­sa­ko­me sa­vo sva­jo­nių ir po­mė­gių. Ir tai la­bai džio­vi­na sie­lą. Bū­na ir man die­nų, ka­da sė­džiu ir džiau­giuo­si, kad nors raukš­lių ne­skau­da. Ar mes mo­ka­me pa­si­nau­do­ti tuo, ką siū­lo sen­jo­rams Aly­taus TAU Sim­no fi­lia­las. Juk tai mums, sen­jo­rams, su­da­ry­ta ga­li­my­bė mo­ky­tis an­glų kal­bos, to­bu­lin­ti kom­piu­te­ri­nį raš­tin­gu­mą, svei­kai spor­tuo­ti, da­ly­vau­ti te­at­ro tru­pė­je „TAU“, vyk­ti į eks­kur­si­jas, te­le­vi­zi­jos lai­das ir t. t.

– Kaip ma­no­te, ko iki šiol vis dar trūks­ta sa­vo or­ga­ni­za­ci­jo­je? Ko­kias nau­jas ini­cia­ty­vas ar veik­las no­rė­tu­mė­te pra­dė­ti?

– Lie­tu­vos Rau­do­no­jo Kry­žiaus drau­gi­jos Sim­no sky­rius daug me­tų ša­ly­je bu­vo gau­siau­sias sa­vo na­rių skai­čiu­mi, tu­rė­jo šau­nias tra­di­ci­jas ir tei­kė ma­te­ria­li­nę ir mo­ra­li­nę pa­gal­bą šei­moms. Per­nai drau­gi­jo­je įvy­ko po­ky­čių ir sky­riai ne­te­ko sa­va­ran­kiš­ku­mo. Tad nau­jas ini­cia­ty­vas ar veik­las tu­rės pra­dė­ti jau nau­ji jau­ni žmo­nės.

– Esa­te ko­mu­ni­ka­bi­li, leng­vai ran­da­te kal­bą su įvai­raus am­žiaus žmo­nė­mis. Tai at­si­neš­ta su ge­nais ar iš­siug­dy­ta?

– Tai iš­siug­dy­ta. 41 me­tus dir­bau vie­no­je mo­kyk­lo­je, 15 me­tų or­ga­ni­za­vau Sim­no sky­riaus veik­lą. Jau­na bū­da­ma ben­dra­vi­mo mo­kiau­si iš vy­res­nių žmo­nių, o da­bar mo­kau­si iš jau­nes­nių.

– Ir dar no­ri­si pa­kal­bė­ti apie pi­ni­gus ir ver­ty­bes. Kaip nie­kam ki­tam Jums daug te­ko ben­drau­ti su už­sie­nio me­ce­na­tais, lab­da­riais. Ko­dėl taip ski­ria­si už­sie­nio ir Lie­tu­vos, pa­va­din­kim... mi­li­jo­nie­rių ver­ty­bės? Ar glo­bė­jų, rė­mė­jų tu­ri­te ir šian­dien?

– Te­ko ben­drau­ti su už­sie­nio ša­lių me­ce­na­tais ir ša­lies lab­da­riais. Vi­si jie bu­vo ge­ra­no­riš­ki, drau­giš­ki ir nuo­šir­dūs. Su kai ku­riais rė­mė­jais drau­gys­tė gy­vuo­ja per 20 me­tų. Šių rė­mė­jų dė­ka gau­na­ma ir hu­ma­ni­ta­ri­nė pa­ra­ma tie­sio­giai kai ku­rioms se­niū­ni­jos šei­moms. Tu­riu pro­gą pa­dė­ko­ti, to­dėl dė­ko­ju Nor­ve­gi­jos Hol­mest­ran­do mies­to gy­ven­to­jai Sid­sel As­ke­rud ir Vo­kie­ti­jos Biob­lin­ge­no Rau­do­no­jo Kry­žiaus sa­va­no­rei Re­na­te Kot­tke.

– Sa­ko­ma, kad ši sen­jo­rų kar­ta – iš­ma­nio­ji. Pen­si­nio am­žiaus žmo­nės yra įval­dę kom­piu­te­ri­nį raš­tin­gu­mą. Ka­da Jūs at­ra­do­te so­cia­li­nį feis­bu­ko tin­klą? Ko­kiam rei­ka­lui daž­niau­siai jį nau­do­ja­te? Apie ką sen­jo­rai kal­ba feis­bu­ke, ko­kie jų po­rei­kiai, kas­die­ny­bės ak­tu­a­li­jos?

– Pri­si­pa­žin­siu, kad per daug ne­si­ža­viu feis­bu­ku, ka­dan­gi gai­la lai­ko. Nau­do­juo­si siek­da­ma su­si­ras­ti rei­ka­lin­gą in­for­ma­ci­ją, su­ži­no­ti nau­jie­nas ir ak­tu­a­li­jas.

– Kas, jū­sų pa­ste­bė­ji­mu, šian­dien, ka­ran­ti­no me­tu, vis dar džiu­gi­na vy­res­nio am­žiaus žmo­nes?

– Ka­ran­ti­no me­tu mes, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės, bu­vo­me pri­vers­ti lik­ti na­muo­se ir pa­ty­rė­me tą pa­tį: ne­no­rą su­vok­ti šios pa­dė­ties, net pyk­tį, dep­re­si­ją, o po to su­si­tai­ky­mą. Vi­sus šiuos jaus­mus pa­jau­tė­me ir iš­gy­ve­no­me. Vie­nus vie­ni­šus se­no­lius lan­kė sa­va­no­riai (iki du­rų), o ki­ti ta­po­me sa­va­no­riais, kad ap­rū­pin­tu­me mais­tu, vais­tais, spau­da ir kt. Skam­bin­da­vo­me, kal­bė­jo­mės ir sva­jo­jo­me, ką da­ry­si­me, kai pa­si­baigs ka­ran­ti­nas. Ka­ran­ti­nas pa­ro­dė, kad esa­me vie­ni ki­tiems ypač svar­būs ir tik bū­da­mi kar­tu, ben­drau­da­mi ga­li­me bū­ti stip­rūs. Bai­siau­sia bū­ti nie­kam ne­rei­ka­lin­gam.

– Dar su­grįž­ki­me prie tik ry­puo­jan­čių apie ma­žą pen­si­ją. Ar tik nuo pen­si­jos pri­klau­so, lai­min­gai sen­si ar ne?

– Pa­ga­liau pen­si­jo­je... aš jau 10 me­tų. Iš pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti: jei šian­dien iš­ei­tu­mė­te į pen­si­ją, ma­ny­čiau, pa­si­tu­ri­mai pra­gy­ven­tu­mė­te iki ry­to­jaus po­pie­tės. Svar­bu, ne kiek gau­na­me tos pen­si­jos, o kaip mes mo­ka­me džiaug­tis ir pa­si­nau­do­ti ja. Kiek vals­ty­bė įver­ti­no mus kiek­vie­ną, tiek ir gau­na­me. Sen­ki­me lai­min­gai, nes gal tu­ri­me šei­mą ir drau­gų, esa­me nau­din­gi ben­druo­me­nei, ski­ria­me daug lai­ko sa­vo po­mė­giams. Bū­ti­nai pa­si­nau­do­ki­me tuo, ką mums siū­lo ne­mo­ka­mai kul­tū­ros cen­tras, bib­lio­te­ka, TAU.

– Ne iš vie­no sen­jo­ro te­ko iš­girs­ti – ne­tu­riu lai­ko, esu la­bai už­si­ė­męs. Ar sa­vo ap­lin­ko­je ma­to­te daug žmo­nių, ku­rie yra la­bai ak­ty­vūs, jiems ne­rei­kia siū­ly­ti veik­lų, nes mėgs­ta­muo­se po­mė­giuo­se, kaip sa­ko­ma, yra pa­sken­dę iki au­sų?

– Pa­žįs­tu daug sen­jo­rų, ku­rie ne­tu­ri lai­ko vi­suo­me­ni­nei veik­lai, nes jie la­bai už­si­ė­mę sa­vo mėgs­ta­mais po­mė­giais. Ir jie ma­nęs ne­er­zi­na, nes lai­min­gi ir nuo­la­ti­nė­je veik­lo­je, ku­ri jiems pa­tin­ka ar­ba pel­nin­ga. Ven­giu žmo­nių, ku­rie am­ži­nai skun­džia­si, kad jais ne­pa­si­rū­pi­na­ma, kad nie­ko įdo­maus jų gy­ve­ni­me ne­įvyks­ta. Man tie­siog la­bai pa­si­se­kė. Ma­no drau­gai ir ge­ri pa­žįs­ta­mi nuo­šir­džiai ir ak­ty­viai žen­gia ko­ja ko­jon su gy­ve­ni­mu ir da­ro ge­rus dar­bus be jo­kio at­ly­gio. Tad ir aš su jais.

– Yra sen­jo­rų, ku­rie pui­kiai jau­čia­si sa­vo sti­chi­jo­je – na­muo­se, dar­že, gė­ly­ne, baž­ny­čio­je. Ar jums to­kie už­si­ė­mi­mai ar­ti­mi?

– Už­si­ė­mi­mai sa­vo na­muo­se ir dar­že tik­rai ar­ti­mi. Dar­bai dar­že, šilt­na­my­je su am­žiu­mi jau ne to­kie ma­lo­nūs, ta­čiau, kai ne­rei­kia pirk­ti dar­žo­vių, tai ir pi­ni­gi­nė ne taip grei­tai plo­nė­ja.

– Ska­niuo­sius ce­pe­li­nus vis dar ver­da­te?

– Val­gių ga­mi­ni­mo nie­ka­da ne­su­reikš­mi­nau. Ver­du ir ce­pe­li­nus, ir ba­lan­dė­lius. Juk per skran­dį – į vy­ro šir­dį. Grei­tai švę­si­me mū­sų ben­dro gy­ve­ni­mo 50-me­tį. Tad le­pi­nu sa­vo vy­rą. O jei­gu pa­sa­ky­ti tie­są, tai dar man la­bai rei­kia lėk­ti į žmo­nes. Jei ma­nęs pa­klau­si­te, ar vis­ką gy­ve­ni­me pa­da­riau ir ko­kio no­rė­čiau ne­kro­lo­go, at­sa­ky­čiau, jog aš no­rė­čiau, kad apie ma­ne pa­sa­ky­tų: „Sa­vo gy­ve­ni­mą ji nu­gy­ve­no en­tu­zias­tin­gai ir drą­si­no ki­tus taip gy­ven­ti.“

 

 

    Komentaras

    Ar esate moteris, ieškanti gimdos vaisių, norite išgirsti vaikų balsus jūsų namuose, bet jūs nebegalėjote pastoti nėščia, nes dr. Ajayi padės susilaukti savo kūdikio, su kuriuo aš susidūriau panaši situacija, kai vyras paliudija, kaip didysis burtininkas dr. Ajayi padėjo jam sugrąžinti savo mylimą žmoną namo po 9 mėnesių išsiskyrimo, aš kreipiuosi į gydytoją Ajayi paaiškindamas savo būklę, jis liepė man nebe verkti ir paruošė vaistažolę. išgerti manęs, kurį išgėriau ir po trijų mėnesių buvau nėščia su dvyniais berniukais, dabar esu išdidi mama. susisiekite su dr. Ajayi dėl bet kokios gyvenimo situacijos burtininko, kuris yra geras žmogus, ir aš tikiu, kad jis padės jums atkurti taiką jūsų namuose. „Viber“ arba „WhatsApp“: +2347084887094 arba el. Paštas: drajayi1990@gmail.com

    Komentaras

    šaunuoliai simniškiai, o ponia Elena – nuostabi, optimistė ir geros širdies.Simnui pasisekė, kad ji čia apsiliko. Malonu skaityti jos mintis. Apskritai, norisi, kad didesnę dalį spaudos užimtų tokie herojai, o ne rietenos, nepasitenkinimas, pupyčių aplinkos vaizdai.

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.