Eglė ir Nerijus Malinauskai: „Kūrybiškumui neturėtų būti šablonų ar taisyklių“ (0)

Malinauskai
Su kūrybinės veiklos žmonėmis, sutuoktiniais Egle ir Nerijumi Malinauskais, kryptingai keliaujančiais ir muzikos keliais, kalbėjomės, kai gruodis sagstėsi savo šventinį kostiumą. Aktyvių, įvairiuose renginiuose dalyvaujančių, rengiančių juos ir vedančių jautriai, jaudinamai, intelektualiai, alytiškių klausiau, ar jie džiaugiasi tuo, ką daro. Ar bent turi laiko pasidžiaugti, kai šventiniai renginiai veja vienas kitą?

„Muzikos keliais keliaujame abu – muzikuojame, koncertuojame ir tai iš tiesų labai mylime, ypatingai džiaugiamės gyvos muzikos koncertais drauge. Nerijus muziką ne tik atlieka, jis ją ir kuria, o aš esu atlikėja, Dievas apdovanojo balsu, bet kūrybos mūzos manęs nelanko, lanko vyrą. Nerijus yra ir muzikos pedagogas (Alytaus jaunimo centre bei Jiezno muzikos mokykloje), beje, pati buvau viena pirmųjų jo mokinių Alytuje, likau ja iki šiol, net ir mums sukūrus šeimą. Nerijus yra Sausumos pajėgų orkestro koncertmeisteris ir karys.

Renginius vesti aš išties labai mėgstu, jaučiu didelį džiaugsmą, kai pavyksta sukurti renginio atmosferą, nuotaiką“, – kalbėjo Eglė, pabrėždama, kad scena sutuoktiniams suteikia labai daug džiaugsmo, bet kartu, žinoma, ir jaudulio, ir kūrybinio nuovargio.

Daugiau Eglės ir Nerijaus minčių – Aldonos KUDZIENĖS pokalbyje.

 

 

– Koncertuojate daugybėje skirtingų aplinkų. Vienam ar kolektyve žiūrovams pasirodyti geriau? Ar labai svarbu, su kokiais žmonėmis einate į sceną?

Nerijus: „Kuo didesnis kolektyvas, tuo lengviau dirbti – mažiau matomos klaidos, daugiau pasiskirsto dėmesys. Kuo profesionalesnis kolektyvas, tuo greičiau padaromas darbas ir pasiekiamas tikslas.“

Eglė: „Tikrai, mums abiem skirtinguose gyvenimo etapuose teko ir tenka koncertuoti bei dirbti ir su įvairiais kolektyvais, ir vieniems. Skirtumas didelis. Žmonės, su kuriais eini į sceną, ypatingai svarbūs. Svarbu gerai jaustis kartu, pasitikėti vieniems kitais, žinoti, kad galime remtis vieni kitais bet kokioje scenos situacijoje. O jų tikrai būna visokių.

Dar labai svarbu gera emocinė atmosfera. Tai vienas pagrindinių dalykų. Koncertuoti solo taip pat smagi patirtis, ji kitokia, savaip žavinti. Bet net ir solistui visuomet gera jausti stiprų užnugarį scenoje.“

 

– Kartais žmonės klausydami Jūsų verkia, jie patiria daugiau negu garsus. Ar drėgnos jų akys neišmuša Jūsų iš vėžių?

Malinauskai: „Kartais taip būna ir tai yra nuostabu. Muzika yra nuostabi. Turbūt kiekvieno kūrėjo ar atlikėjo siekis yra paliesti žmogų, jo širdį, jausmus... Jeigu tai pavyksta – ar tai būna ašaros, ar šypsena, ar panirimas į prisiminimus – mums tai didžiausias įvertinimas.

Beje, kartais ir mes verkiam atlikdami muziką, tačiau dažniausiai tai lieka repeticijų paslaptimi. Muzika, tekstas paliečia ir mus, jeigu taip nutinka, mes būtinai tuos kūrinius įtraukiame į savo repertuarą.“

 

– Kaip manote, ar kūryba turi būti sociali, atspindėti visuomenės situaciją, tai yra tą, kas aplinkui vyksta? O gal ji turėtų būti už viso to, nusišalinti nuo kasdienybės?

Nerijus: „Kūryba – tai jausmų išraiška, o jausmai nebūtinai turi atspindėti politinę situaciją ar socialines aplinkybes, jausmai turi eiti iš širdies.

Tai individualūs jausmai, kuriuos gali sukelti įsivaizduojama ar reali situacija. Kūrybiškumui neturėtų būti šablonų ar taisyklių.“

 

– Gyvename godaus vartojimo periodu. Ar sunku išsilaikyti dėmesio centre?

Nerijus: „Manau, kad nereikia stengtis išsilaikyti dėmesio centre, taip iki isterijos nebetoli, gali tapti dėmesistu (juokiasi).“

Eglė: „Turbūt kiekvienam žmogui, kad ir ką jis gyvenime veikia, yra malonus dėmesys, įvertinimas, tai skatina tobulėti, siekti, eiti pirmyn. Mums – taip pat. Tačiau nesame iš tų žmonių, kuriems norisi ar reikia kovoti dėl dėmesio, to niekada nesiekėme.

Labai džiaugiamės žmonėmis, kurie klauso, jaučia ir priima tai, ką kuriame, ką atliekame ir galime būti patys savimi. Tai ypatingai didelis džiaugsmas.“

 

– Sakoma, kad geri kūrybiniai sumanymai, kaip ir ilgai nešioti kūdikėliai, gimsta per savotišką kančią. Pritartume tam?

Nerijus: „Kūrėjas per kančią „pagimdo“ šedevrus. Kalbant apie atlikėjus, vedėjus, mano nuomone, jiems kūrybinė kančia negalima. Būtų per sunku spinduliuoti gerą energiją, jei jautiesi prislėgtas, esi išsekęs. Vartotojai vartoja pozityvą, o negatyvo jiems ir taip užtenka.“

Eglė: „Iš tiesų, esu sukūrusi vos keletą eilėraščių ir keletą tekstų ir, turėčiau pripažinti, tikrai tai vyko didelių išgyvenimų metu. Gal, šiuo atveju, turėčiau dėkoti Dievui, jeigu kūrybos kaina yra kančia, kad nekuriu. Bet nemanau, kad taip būna visiems ir visada, gal tai daugiau Malinauskų iššūkiai.“

 

– Ne visi žmonės ateina tik klausytis. Nesiklausantys labai trukdo?

Nerijus: „Ne daugiau nei mes jiems.“

Eglė: „Priklauso nuo aplinkybių, kartais ir patys paskatiname žmones atsipalaiduoti, neįsipareigoti, tiesiog sėdėti ir klausytis, jaustis laisvai, priklauso nuo progos, laiko ir kitų aplinkybių. O kartais norisi išsakyti per muziką svarbius dalykus, bet paprastai, žmonės jaučia, klauso ir girdi.“

 

– Jums, Egle, kaip renginių vedėjai, irgi būtinas auditorijos dėmesys kaip jūsų pristatomiems atlikėjams?

„Taip, manau, tai būtina. Renginio vedėjas yra žmogus, užduodantis toną, kuriantis atmosferą, nuotaiką, labai svarbu gebėti ne tik kalbėti, suvaldyti situacijas, bet ir pasiekti žmones, kad jie girdėtų, sutelktų dėmesį.“

 

– Ar tik nuo vedėjo, atlikėjo priklauso vakaro sėkmė? Kiek tam įtakos turi erdvė, žiūrovai?

Nerijus: „Tikrai ne. Labai svarbu visi faktoriai: atlikėjai, salė, infrastruktūra, akustika, proga, dėl kurios vyksta koncertas, ir žiūrovų lūkesčiai.“

Eglė: „Nuo vedėjo ir atlikėjo, žinoma, priklauso daug, bet ne viskas. Todėl labai svarbu prieš renginį viską kruopščiai aptarti, išsiaiškinti, ar galime atliepti vieni kitų lūkesčius. Kalbu ne tik apie tai, kad vedėjas ar atlikėjas turėtų atliepti koncerto ar renginio užsakovo lūkesčius, tai turėtų būti abipusis dalykas.

Mes patys visuomet teiraujamės, ar mus girdėjo, mūsų repertuarą ar mane, kaip vedėją, ar matė. Nes vedėjas ar atlikėjas nėra tik tekstas ar daina, tai asmenybės, kurios atlieka tai savaip, skleidžia savo nuotaiką, energiją, jie nepasikeis dėl vieno renginio ar užsakovo, ar to vakaro žiūrovo. Būtų naivu to tikėtis. Universalumas yra geras bruožas, bet individualumą vertiname labiau.“

 

– Kas Jums, Jūsų patyrimu yra sceninė baimė?

Eglė: „Esu patyrusi visokių to jausmo atmainų, jeigu galima būtų taip pavadinti. Ir didelį stresą, kai trūksta oro, negali suimti savęs į rankas (ypatingai, kai esi aplinkybėse, kurios nuo tavęs nepriklauso – blogas garsas, netinkama aparatūra, nežinai eigos ir pan.), ir baimės, kad kažką pamirši, neišmokai iki galo... Ir jaudulio. Pastarasis – mano palydovas žengiant į sceną. Sakyčiau, draugas – išeiname kartu, iš pradžių scenoje su jauduliu ir esu, bet paskui jis palengva praeina. Manau, tikiuosi, išmokau su juo draugauti.“

Nerijus: „Baime nepavadinčiau, bet sceninis jaudulys, stresas, tai turbūt kiekvieno artisto kasdienybė, prie kurios priprantama arba ne.

Stresas – tai dėl ko artisto darbas yra ypatingai sunkus, kartais privedantis atlikėjus iki išsekimo ribos. Net jeigu atrodo, kad mes ir nejaučiame streso, kūnas vis tiek reaguoja. O kur dar tai, kad streso scenoje neturi matytis žiūrovui.“

 

– Kažkurio poeto yra pasakyta: „Supraskit, poetai reikalingiausi patys sau, o tik paskui – kitiems žmonėms.“ Ar taip yra ir su atlikėjais?

Nerijus: „Visada pirmiausia turi patikti sau ir susitarti su savimi, bet... Jei kursi, norėdamas įtikti liaudžiai, tai nebus menas, gal – geras kičas ar geros nuotaikos žiupsnelis. Ir tai nėra blogai, galbūt tai pradžiugins kažką ir tai bus taip pat gerai.“

Eglė: „Mes daug grojame ir dainuojame namuose, kur, atrodytų, juk niekas negirdi (šilčiausi linkėjimai mūsų kaimynams), tai tarsi meditacija, savastis, be kurios tiesiog negalėtume. Bet visu tuo norisi ir dalytis, išnešti už namų sienų.

Turbūt pritarčiau Jūsų minėtam poetui.

 

– Kokia muzika visada žavėjo ir žavi?

Malinauskai: „Čia ir paprasčiausias, ir sunkiausiais klausimas. Muzika visa patinka, kuri suvirpina mūsų emocijas, jausmus. Manau, kad nėra blogos ar geros muzikos, yra muzika, kuri atitinka arba neatitinka tam tikro žmogaus muzikinį mentalitetą, jausminę skalę.

Neverta ginčytis Britney Spears ar Vienos simfoninis orkestras, Vincentas van Goghas ar vaiko nupiešta mamytė yra geriau ar gražiau. Kiekvienam savo. Mes klausome labai įvairią muziką.“

 

– Ką iš renginių išsinešate patys? Kokia minčių šviežiena pasikraunate?

Malinauskai: „Kalbant apie renginius, kuriuose esame dalyviai, išties sau esame kritiški, analizuojame, mokomės, stengiamės įsivertinti, pasisekė ar ne, kur dar galima patobulėti.

Jeigu viskas pavyksta, džiaugsmą širdy, pakylėjimą jaučiame ilgai, jeigu ne – savotiška savigrauža mums nesvetimas jausmas. Tačiau ir viena, ir kita veda į priekį, į tobulėjimą.“

 

– Karantino metu daugelis meno žmonių patyrė kūrybinį sąstingį. Kokį poveikį šis laikotarpis turėjo Jums, kaip menininkams? Ar kūrybinius raumenis šiek tiek pailsinote, o gal radosi dar brandesnių ir gilesnių kūrybinių proveržių?

Malinauskai: „Pandeminis laikotarpis turbūt negali nepaliesti. Palietė ir mus. Ribojimai, daugybė neigiamos informacijos neįkvepia, o ir renginių ribojimai savas korekcijas įnešė.

Kita vertus, tai laikas, kai tikrai daugiau laiko skyrėme muzikai ir mums patiems muzikoje.“

 

– Apibūdinkite save kaip muzikus? Kas Jums yra muzika?

Malinauskai: „Muzikais savęs vadinti negalėtume, esame daugiau atlikėjai nei kūrėjai, bet, manom, atliekame muziką išties jautriai, ne bet kaip, ją gerbdami, išjausdami, išgyvendami.

Muzika ir muzikavimas su mumis kiekvieną dieną (ir vėl šilčiausi linkėjimai mūsų nuostabiems kaimynams). Ji labai svarbi, neapsakomai.“

 

– Ar yra dalykų, kurių ilgitės iš senų laikų?

Nerijus: „Ryškių jaunystės gyvenimo spalvų ir močiutės blynų.“

Eglė: „Esu nostalgiška, prieraiši, tad mėgstu kartais leistis į prisiminimus. Ilgiuosi vaikystės žaidimų, ilgas valandas, jų neskaičiuojant ir neskubant, mamos obuolių keksiukų, kuriuos kepė tik vaikystėje (užuomina mamai), močiutės namų kvapo, mokyklos laikų diskotekų. Gerų dalykų būta! O kiek dar bus!“

 

– Atžaloms stiepiantis, ypatingo laiko, tik dviese, turbūt vis mažiau?

Malinauskai: „Tiesa. Bet stengiamės bent kartais jo atrasti. Kita vertus, vaikai taip greit auga, džiaugiamės tuo laiku, kurį turime su jais.“

 

– Kas yra darnios šeimos pamatas? Į ką labiausiai šeimoje investuojate?

Malinauskai: „Mūsų šeimoje pamatas – meilė. Nežinau, ar tai susiję su darna, gal čia greičiau jau būtų bendri pomėgiai, panašios vertybės, pasitikėjimas vienas kitu.

Bet pats šeimos pamatas mums yra meilė.“

 

– Kiek Jumyse tikėjimo?

Nerijus: „Aš tikiu, kad Dievas yra, buvo ir bus, bet esu girdėjęs mintį: jei kažkas sukūrė laikrodį, tai nereiškia, kad sėdi kiekviename jų. Greta tikėjimo Dievu, manau, kad mano paties veiksmai lemia sėkmę arba nesėkmę.“

Eglė: „Aš esu tikinti. Manau, kad tikėjimas žmogų sustiprina, suteikia jėgų pačiose beviltiškiausiose situacijose, veda ir padeda atrasti kelią, kai pasimeti.

Turėjau ir iki šiol turiu daugybę klausimų, susijusių su tikėjimu, ieškau atsakymų į juos. Visai neseniai baigiau Alfa kursus Šv. Kazimiero parapijoje, jie buvo išties labai įdomūs, tad kviečiu visus – ir tikinčius, ir šiuo metu besišypsančius skeptikus sudalyvauti juose. Bus įdomu, pažadu.“

 

– Brangiausias dalykas, kurį turite – Jūsų vaikai. Supažindinkite su jais.

Malinauskai: „Mūsų šeimoje trys vaikai: Nerijaus dukra Gerda iš ankstesnės santuokos, sūnus Martynas ir dukra Milda.

Gerda jau suaugusi, gyvena Kaune, neseniai baigė Dailės akademiją. Nuo mažens muzikai ir dailei talentinga mergaitė visgi pasirinko pastarąją kryptį ir baigė akademijos magistro studijas aukščiausiais įvertinimais, kaip ypatingai perspektyvi tapytoja.

Net ir baigusi studijas ji nenustoja mokytis, toliau lanko kursus, tobulinasi, o kartu Kaune įsirengė nedidelę dailės studiją, kur gimsta jos nauji tapybos darbai. Martyno ir Mildutės lepintoja, ypač kai pasikviečia pas save į Kauną ir dovanoja mums laiko dviese.

Martynas – pirmasis sūnus mūsų santuokoje. Jautrus, empatiškas, giliai mąstantis berniukas, kurį muzika taip pat palietė – Martynas skambina pianinu, dainuoja, puikiai jaučia ritmą, tad kartais su smulkiais mušamaisiais instrumentais pritaria ir mūsų koncertuose.

Po pamokų (mokosi ketvirtoje klasėje) sportuoja – lanko aikido ir keliauja į sporto salę su tėčiu vyriškai praleisti laiką. Vis juokavome, kad bus gamtininkas, nes nepraeidavo pro vabalėlį ar įdomesnį augalą, o už pirmas santaupas nusipirko mikroskopą. Šiuo metu tai primiršo, bet ką gali žinoti...

Milda – šiemet pirmokė, tad džiugus naujų įspūdžių metas. Komunikabili, jautri, muzikali mergaitė nuolat šoka, dainuoja, groja. Laisvai minutei pasitaikius sėda prie pianino skambinti, įsijungusi muziką šoka ar dainuoja, piešia.

Nuo ketverių metukų lanko baletą, dailės studiją, o šiemet – ir dainavimo klasę bei pianino pamokas. Milda mėgsta gaminti – sugalvoja įvairiausių šedevrų, kuriuos tėtis didvyriškai prisiima atsakomybę ir garbę ištestuoti ir suvalgyti.“

 

– Ar metai Jus labai keičia?

Nerijus: „Visus metai keičia išorėje neišvengiamai, bet visi vyrai pasilieka vaikais, tik žaislai brangesni tampa.“

Eglė: „Metai keičia. Pritariu Nerijui, išorė žmogaus keičiasi neišvengiamai, vidus – įdomus dalykas. Viena vertus, išties atrodo, kad metai niekur nebėga, jautiesi jaunas – 20-ies-25-erių. Kita vertus, kasmet tampi brandesnis, sukauptos žinios ir patirtis leidžia daug ramiau žvelgti į daugelį dalykų, į kuriuos kažkada reagavai audringai, labiau vertinti tai, ką turi, ką sukūrei, žmones, kurie brangūs, pradedi skirti, kas yra išties svarbu, o kas palauks.

Labiau džiaugiesi ar liūdi jau nebe dėl savęs, o dėl savo vaikų, taigi, panašu, ir tas jaunatviškas egoizmas keliauja kažkur į antrą planą. Atsakydama į Jūsų klausimą, supratau, kad metai labai keičia.“

 

– Ar yra dienų, kuriomis už jokius pinigus nesutiktumėte dirbti?

Nerijus: „O taip, jei tau nustato kovidą.“

Eglė: „Kuo toliau, tuo daugiau, atrodo, tokių dienų atsiranda.

Yra tekę dainuoti šventėje, kai vyko artimo žmogaus laidotuvės. Tai buvo atsakomybės, ne pinigų klausimas, ir visgi, daugiau to nedaryčiau.

Taip pat, pavyzdžiui, per vaikų vestuves, krikštynas, kitas ypatingai svarbias dienas.“

 

– Jei atžalos norėtų sekti Jūsų pėdomis, padėtumėte joms susiorientuoti?

Eglė: „Nerijus nenorėtų, kad vaikai eitų menininkų ar pedagogų keliais, nes tai išties sudėtingos profesijos. O aš manau, kad kiekvienas turime savo kelią, tad mūsų, tėvų, pareiga vaikui padėti tuo keliu eiti, kur jis bepasisuktų. Jeigu talentas skleidžiasi muzikoje ir vaikas to nori, tuomet, žinoma!“

 

– Kasdienių ritualų turite? Kaip atrodo tobula Jūsų poilsio diena?

„Labai gaila, bet kasdienių ritualų tema dar gerokai tobulintina. Gal tai galėtų būti mums gerasis iššūkis naujiems metams. Nedidelis, bet tikrai kasdienis ritualas yra apsikabinimai, pasimylavimai su mažaisiais prieš einant gulti ir palaiminimas, linkint labos nakties.

O poilsio diena. Vasarą jų turime daug, nes mėgstame ir darbo dienomis su vaikais keliauti į gamtą, gaminti vakarienę ant laužo, prie ežero, net lyjant lietui, kai būname vieninteliai keistuoliai visoje paežerėje. Tai išties tobulos poilsio dienos.“

 

– Kaip savo šeimą įsivaizduojate po ketvirčio amžiaus?

Nerijus: „Aš pradėsiu praktikuoti jogą arba taiči ir žaisiu su anūkais.“

Eglė: „Neriukas vis juokauja, tad aš pasvajosiu už mus abu. Labai linkiu po ketvirčio amžiaus mūsų vaikams būti laimingiems, kad ir kokį kelią jie pasirinks. O mes su Nerijumi turėsime savo mėgstamas veiklas, gyvensime nedideliame jaukiame name, dideliais langais į gamtos pusę, turėsime židinį ir daug gerų knygų bei filmų ilgiems vakarams, Nerijaus svajonių gitarą, nes muzikuoti nesustosime.

Dažniau susitiksime su draugais ir keliausime! Norisi pamatyti bent dalį to nuostabaus pasaulio, kuriame gyvename! Aš savanoriausiu. Tiesa, auginsime šunį ir katę.“

 

– Ir Jūsų... šventinis linkėjimas „Alytaus naujienų“ skaitytojams.

Malinauskai: „ Nuoširdžiausiai linkime Jums Dievo palaimos, šviesos ir džiaugsmo, ramybės širdyse ir brangiausių žmonių artumo.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.