Dzū­kiš­ki di­vo­nai – ga­li­mas įkvė­pi­mo šal­ti­nis (per) grei­tam XXI am­žiaus gy­ve­ni­mui. Pa­ste­bė­ki­me juos

– Esa­te pa­ro­dos ku­ra­to­rė. Koks Jū­sų as­me­ni­nis san­ty­kis su šia te­ma, ar te­ko anks­čiau ty­ri­nė­ti tra­di­ci­nę dzū­kiš­ką teks­ti­lę?

– Se­no­ji teks­ti­lė, kaip ir ki­ti tra­di­ci­nio mū­sų kul­tū­ri­nio pa­vel­do ob­jek­tai, man iš es­mės la­bai ar­ti­mi. Esu Et­no­gra­fi­jos rin­ki­nio sau­go­to­ja, tai­gi tu­riu ne tik pa­rei­gą jį pri­žiū­rė­ti, struk­tū­ruo­ti, pil­dy­ti, bet ir ga­li­my­bę ty­ri­nė­ti ja­me esan­čius eks­po­na­tus, do­mė­tis kon­teks­tais, ku­riuo­se jie at­si­ra­do, bu­vo nau­do­ti.

„Dzū­kų di­vo­nai“ – man jau ant­ras ban­dy­mas gi­liau pa­a­na­li­zuo­ti mu­zie­ju­je sau­go­mus tra­di­ci­nės teks­ti­lės eks­po­na­tus. Pir­ma­sis – 2019 me­tais iš­leis­tas „Dzū­kų ab­rū­sė­liai“, ku­ria­me pri­sta­to­ma vi­sa mu­zie­jaus aus­ti­nių rank­šluosčių ko­lek­ci­ja. Abu lei­di­niai – sėk­min­go ben­dra­dar­bia­vi­mo su Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kė­mis dr. Eg­le Kum­pi­kai­te ir dr. Aud­ro­ne Ra­gai­šie­ne re­zul­ta­tas. Anks­čiau yra iš­leis­ti dar du pa­na­šūs ka­ta­lo­gai – „Dzū­kiš­kos juos­tos“ (2004) ir „Raš­tai mar­gi pri­juos­tėn su­dė­ti“ (2012). Tad teks­ti­lės gru­pės eks­po­na­tai jau yra su­lau­kę įdė­mes­nio ty­rė­jų žvilgs­nio.

Man as­me­niš­kai tra­di­ci­nė teks­ti­lė, kaip ir ki­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas liu­di­jan­tys mū­sų ar­te­fak­tai, at­ro­do di­de­lis lo­by­nas. Juo­se ma­tau per il­gą lai­ką iš­si­kris­ta­li­za­vu­sias tech­ni­kas, es­te­ti­nius spren­di­mus. Tra­di­ci­nė teks­ti­lė – dau­giau­sia mo­te­rų pa­sau­lis. Ir šis po­žiū­rio kam­pas la­bai in­tri­guo­ja, do­mi­na, yra la­bai ar­ti­mas. Ren­giant pa­ro­dą į gal­vą at­ėjo gal kiek ro­man­ti­nė min­tis: jei AU­DI­NIO me­ta­fo­rą pa­si­telk­tu­me pa­čiai au­di­mo tra­di­ci­jai api­bū­din­ti, tai to­kio au­di­nio pa­grin­das – MET­ME­NYS – bū­tų juos au­du­sių mo­te­rų darbš­tu­mas, pre­ci­ziš­ku­mas, sa­vo dar­bo iš­ma­ny­mas, o ATAU­DAI – jų po­lė­kis, kū­ry­biš­ku­mas, jaut­ru­mas ir, ži­no­ma, di­džiu­lė pa­gar­ba tra­di­ci­jai.

– Ko­kie iš­šū­kiai lau­kė Jū­sų kaip pa­ro­dos ku­ra­to­rės ir ko­kie at­ra­di­mai?

– Pa­ren­gia­mie­ji pa­ro­dos dar­bai, ga­li­ma sa­ky­ti, iš da­lies ėjo ko­ja ko­jon su ka­ta­lo­go dar­bais, ku­riuos pra­dė­jo­me dar 2020 me­tais spa­lį. Iš­šū­kiai, sa­ky­čiau, bu­vo ma­lo­nūs, gan sklan­džiai kon­tro­liuo­ja­mi, nes pa­tys sau juos iš­si­kė­lė­me, bu­vo­me tik­ri dėl to, ko­kį re­zul­ta­tą no­ri­me pa­siek­ti. Tiks­lą su­skai­dė­me į daug už­da­vi­nių, už ku­rių įgy­ven­di­ni­mą bu­vo at­sa­kin­ga pui­ki mu­zie­ji­nin­kų ko­man­da: fo­to­gra­fai Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė, Gied­rius Ber­na­ta­vi­čius, dai­li­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė-Žal­tė, tech­ni­nę pa­ro­dos da­lį pa­dė­jo pa­reng­ti Aud­rius Ba­le­vi­čius, Ri­čar­das Si­ma­nai­tis, Vai­das Pus­vaš­kis.

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent to­kią kon­cep­ci­ją – su­šiuo­lai­kin­tą?

– Pa­ro­dos kon­cep­ci­ja at­si­ra­do la­bai or­ga­niš­kai, tar­si pa­tys eks­po­na­tai ją pa­dik­ta­vo. Jos pa­ma­tas – aiš­ki struk­tū­ra, vi­si eks­po­na­tai su­skirs­ty­ti į de­vy­nias gru­pes pa­gal au­di­mo tech­ni­ką. Ne­pa­bi­jo­jo­me iš sau­gyk­lų at­si­vež­ti vi­sų tu­ri­mų lo­va­tie­sių. Cha­rak­te­rin­giau­sias, įdo­miau­sias eks­po­na­vo­me ant me­di­nių kar­čių ir sti­li­zuo­tų ko­pė­čių, o ki­tas su­dė­jo­me į au­ten­tiš­kas dzū­kiš­kas skry­nias ir ku­pa­rus.

Eks­po­zi­ci­nės erd­vės cen­tre – tra­di­ciš­kai pa­klo­ta lo­va, dzū­kiš­kai va­din­ta laš­ka. Ji pa­puoš­ta la­bai gra­žia lo­va­tie­se. Jos nuo­trau­ka, ku­rios au­to­rė Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė, puo­šia tiek pa­ro­dos afi­šą, tiek ka­ta­lo­go „Dzū­kų di­vo­nai“ vir­še­lį ir yra tar­si ben­dras vi­so ren­gi­nio var­dik­lis. Nuo­sta­biai skam­ba ir jos ap­ra­šas iš in­ven­to­ri­nės kny­gos: „Au­dė Ra­si­mų gi­mi­nės mo­te­rys, iš ku­rių ge­riau­sia au­dė­ja bu­vo Bro­nė Ra­si­mai­tė (1920–1944), gy­ve­nu­si Li­kiš­kių kai­me, Aly­taus ra­jo­ne.“ Au­dė­jos gy­ve­ni­mas, kaip ma­to­me, bu­vo la­bai trum­pas – vos 24 me­tai. Ta­čiau iš­mok­ti aus­ti ne­pa­kar­to­ja­mo gro­žio au­dek­lus ji vis dėl­to su­spė­jo...

Su­pran­ta­me, kad mu­zie­ji­nin­kas ir mu­zie­jaus lan­ky­to­jas į pa­ro­do­se eks­po­nuo­ja­mus ob­jek­tus ga­li žvelg­ti skir­tin­gai. Bet juk mu­zie­ji­nin­kai su eks­po­na­tais gy­ve­na kas­dien, o lan­ky­to­jas į mu­zie­jų už­su­ka lyg į sve­čius. Ty­ri­nė­da­mi vi­sa­da pa­da­ro­me at­ra­di­mų – di­des­nių ar ma­žes­nių. Dėl jų eks­po­na­tai tar­si įgy­ja pa­pil­do­mo svo­rio, ver­tės, apie ku­rią jau­čia­me pa­rei­gą pa­pa­sa­ko­ti į pa­ro­das at­ei­nan­tiems sa­vo lan­ky­to­jams. Ma­no nuo­mo­ne, tai la­bai svar­bu ir dėl mū­sų kaip dzū­kų, kaip lie­tu­vių iden­ti­te­to stip­ri­ni­mo šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio sku­bos, per­tek­liaus, glo­ba­li­za­ci­jos kon­teks­te.

Klau­sia­te apie pa­ro­dos su­šiuo­lai­ki­ni­mą. Pa­sa­ko­da­mi apie mū­sų sau­go­mas ver­ty­bes sa­vo lan­ky­to­jams, ne­iš­ven­gia­mai tu­ri­me ieš­ko­ti, kaip jį įti­ki­na­mai, pa­trauk­liai pa­aiš­kin­ti, su­do­min­ti, su­in­tri­guo­ti. Šian­die­na ir pra­ei­tis, ku­rio­je tie eks­po­na­tai su­kur­ti, la­bai ski­ria­si, ir mū­sų die­nų žmo­gui tik­rai ga­li bū­ti sun­ku su­pras­ti, ko­dėl ir kaip bu­vo ku­ria­mi vie­ni ar ki­ti daik­tai, da­ro­mi spren­di­mai prieš, tar­kim, šim­tą me­tų. Dėl to ieš­ko­me są­ly­čio taš­kų, jung­čių su pra­ei­ti­mi, sten­gia­mės ją įvar­dy­ti kaip ga­li­mą įkvė­pi­mo šal­ti­nį (per) grei­tam XXI am­žiaus gy­ve­ni­mui. Šią „for­mu­lę“ pa­ro­do­je DZŪ­KŲ DI­VO­NAI nau­do­jo­me pri­sta­ty­da­mi me­ni­nius ob­jek­tus, įkvėp­tus se­nų­jų au­dek­lų. Pri­sta­tė­me ta­py­to­jos In­gos Noir Mra­zaus­kai­tės dar­bus, ins­pi­ruo­tus jos mo­čiu­tės aus­tų dro­bių. Au­to­rė pa­sa­ko­jo pa­si­rin­ku­si jas ta­py­ti ieš­ko­da­ma sa­vo šak­nų, no­rė­da­ma pa­žin­ti se­ną­ją mū­sų kul­tū­rą, tar­si ko­dus iš­šif­ruo­ti au­di­niuo­se pa­slėp­tus jos žen­klus.

Dar vie­nu me­ni­niu pa­ro­dos ak­cen­tu ta­po gar­so di­zai­ne­rės Ais­tės No­rei­kai­tės au­dio­vi­zu­a­li­nis per­for­man­sas AU­DŽIU MIN­TĮ. Ais­tė, no­rė­da­ma dau­giau su­ži­no­ti apie au­di­mo tra­di­ci­ją ir pro­ce­są, su­si­pa­ži­no su au­dė­ja Lai­ma Griš­ke­vi­čie­ne. Jų su­si­ti­ki­mas vy­ko Vie­čiū­nuo­se, Drus­ki­nin­kų ra­jo­ne, Lai­mos dirb­tu­vė­se. Ste­bė­da­ma au­di­mo pro­ce­są, klau­sy­da­ma Lai­mos pa­sa­ko­ji­mo, o vė­liau ir pa­ti pa­ban­džiu­si aus­ti Ais­tė fik­sa­vo sa­vo sme­ge­nų ban­gų duo­me­nis spe­cia­liu elek­tro­en­ce­fa­log­ra­fi­jos prie­tai­su, va­di­na­muo­ju „me­di­ta­ci­niu lan­ke­liu“, o spe­cia­liai pri­tai­ky­ta kom­piu­te­ri­nė pro­gra­ma tuo pat me­tu at­spin­dė­jo jas gar­sais ir vaiz­dais. Juos pa­ro­do­je ga­li­ma ste­bė­ti ir iš­girs­ti švel­niai skam­bant dvie­jų mo­te­rų po­kal­bio fo­ne. Klau­san­tis jo ga­li­ma ste­bė­ti, pa­ly­gin­ti, kuo ski­ria­si Ais­tės, ku­riai au­di­mas – NAU­JA PA­TIR­TIS, ir Lai­mos, ku­ri TU­RI DI­DE­LĘ AU­DI­MO PA­TIR­TĮ, – sme­ge­nų ban­gų MU­ZI­KA ir GRA­FI­KA. Nuo­sta­bu bu­vo tai, kad spren­di­mai dėl ben­dra­dar­bia­vi­mo pras­min­gi pa­si­ro­dė tiek mums, mu­zie­ji­nin­kams, tiek da­ly­vau­ti su­ti­ku­sioms me­ni­nin­kėms, tad spren­di­mai vys­tė­si la­bai sklan­džiai.

– Iš­leis­tas ka­ta­lo­gas „DZŪ­KŲ DI­VO­NAI. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus lo­va­tie­sių ko­lek­ci­ja“. Et­no­gra­fi­jos rin­ki­ny­je sau­go­mų au­ten­tiš­kų įvai­rias­pal­vių dzū­kiš­kų di­vo­nų – net 178. Daug tai ar ma­žai, kiek ver­tin­ga ši ko­lek­ci­ja, ko­kios eks­po­na­tų is­to­ri­jos? Ar sun­ku juos sau­go­ti, ta pras­me ar rei­kia kaž­ko­kių ypa­tin­gų są­ly­gų ir res­tau­ra­ci­jos?

– Mu­zie­jaus rin­ki­niai nuo­lat pil­do­si. Dar ren­giant ka­ta­lo­gą mus pa­sie­kė ne vie­nas nau­jas eks­po­na­tas, ir ko­lek­ci­ja da­bar jau be­veik sie­kia 200 vie­ne­tų. Mū­sų mu­zie­jaus mas­tu – tai daug. Tarp vi­sų ki­tų et­no­gra­fi­nių teks­ti­li­nių eks­po­na­tų di­vo­nų ko­lek­ci­ja – gau­siau­sia. Ir spal­vin­giau­sia! Daž­nai nu­ste­bi­na ar net su­jau­di­na ir jų is­to­ri­jos. Pa­vyz­džiui, vie­na lo­va­tie­sė, aus­ta Aly­tu­je gy­ve­nu­sios Ju­li­jos Pla­tū­kie­nės, bu­vo jos at­kur­ta pa­gal iš­li­ku­sią mo­čiu­tės aus­to au­di­nio skiau­te­lę. Au­dė­jai tai pa­si­ro­dė svar­bu ir pras­min­ga.

Ži­no­ma, šie eks­po­na­tai rei­ka­lin­gi ati­tin­ka­mų sau­go­ji­mo są­ly­gų. Bū­ti­na su­re­gu­liuo­ti drėg­mę, tem­pe­ra­tū­rą, kiek tai įma­no­ma mū­sų są­ly­go­mis, sau­go­ti nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių. Pre­ven­ciš­kai vė­din­ti du kar­tus per me­tus – žie­mą spau­džiant di­de­liam šal­tu­kui, ir šil­tuo­ju me­tų lai­ku kai­ti­nant vi­dur­va­sa­rio sau­lei. To­kiu bū­du ap­si­sau­go­ma nuo įvai­rių ga­li­mų ken­kė­jų, pa­vyz­džiui, kan­džių. Į sau­go­ji­mo spin­tas dėl tos pa­čios prie­žas­ties de­da­me at­bai­dan­čias prie­mo­nes, le­van­dų kon­cen­tra­to. Ne­ma­žai da­liai teks­ti­lės eks­po­na­tų tu­ri­me įsi­gi­ję spe­cia­lias spin­tas. Da­lis eks­po­na­tų to­kių spin­tų dar lau­kia ir yra sau­go­ma kuk­les­nė­se.

Eks­po­na­tus ve­ža­me va­ly­ti į va­lyk­las ar­ba jų šva­ra rū­pi­na­mės pa­tys. Teks­ti­lės res­tau­ra­to­riaus, gai­la, ne­tu­ri­me, ta­čiau pri­rei­kus pa­gal­bos vi­sa­da ga­li­me kreip­tis į Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cen­trą.

– Ar daž­nai mu­zie­jaus ko­lek­ci­ją pa­pil­do di­vo­nai ir kaip jie at­ke­liau­ja į mu­zie­jų?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu ga­vo­me tik­rai ne­ma­žai di­vo­nų. Į sau­gyk­las jie at­ke­liau­ja įvai­riai – su­lau­kia­me žmo­nių, no­rin­čių juos pa­do­va­no­ti, ži­nu­čių, ieš­ko­me pa­tys, per­ka­me ir kt.

– Gal ga­li­te kaip pa­ro­dos ku­ra­to­rė tar­ti ke­lis žo­džius tiems mu­zie­jaus lan­ky­to­jams, ku­rie dar tik at­eis į pa­ro­dą, į ką at­kreip­ti dė­me­sį, ku­rie eks­po­na­tai ir ko­kios bū­tent jų sa­vy­bės yra ver­tos dė­me­sio?

– Pa­ro­do­je pa­kvies­čiau ne­sku­bė­ti, stab­te­lė­ti, at­kreip­ti dė­me­sį į raš­tus, spal­vas, de­ri­nius, pa­tiems pa­ban­dy­ti įsi­vaiz­duo­ti, kas ga­lė­jo bū­ti už­ko­duo­ta tuo­se au­dek­luo­se mū­sų pro­mo­čių ran­ko­mis ir min­ti­mis. Au­ten­tiš­kus se­nų­jų au­dė­jų pa­sa­ko­ji­mus su­dė­jo­me į vaiz­do siu­že­tus ir už­ko­da­vo­me QR ko­dų pa­vi­da­lu. Juos nu­skai­čius ga­li­ma tar­si per­si­kel­ti į jų pir­ke­les ir iš pir­mų lū­pų iš­girs­ti apie už­bu­rian­čias au­di­mo pa­tir­tis.

Iš dai­li­nin­kės In­gos Noir Mra­zaus­kai­tės pa­veiks­lų tar­si pra­tę­sė­me jos ta­py­tą rau­do­ną siū­lą, au­to­rės įvar­dy­tą kaip mi­ti­nį Ariad­nės siū­lą, ga­lin­tį pa­dė­ti su­grįž­ti na­mo, ras­ti at­sa­ky­mą, su­sio­rien­tuo­ti, pa­si­jus­ti sau­giai. (Pa)ste­bė­ki­te jį.

pledas