Dzū­kiš­ki di­vo­nai – ga­li­mas įkvė­pi­mo šal­ti­nis (per) grei­tam XXI am­žiaus gy­ve­ni­mui. Pa­ste­bė­ki­me juos (6)

Saulė Pinkevičienė
Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė.
„Man as­me­niš­kai tra­di­ci­nė teks­ti­lė, kaip ir ki­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas liu­di­jan­tys mū­sų ar­te­fak­tai, at­ro­do di­de­lis lo­by­nas“, – sako Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­tė. Zi­tos Stan­ke­vi­čie­nės nuotr.
Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jus pri­sta­tė ren­gi­nį, skir­tą „Aly­tus – Lie­tu­vos kul­tū­ros sos­ti­nė 2022“ me­tams. Pa­ro­da DZŪ­KŲ DI­VO­NAI su­jun­gė tra­di­ci­nį liau­diš­ką ir šiuo­lai­ki­nį me­nus per ke­tu­ris kul­tū­ri­nius ak­cen­tus. Tai – tra­di­ci­nės se­no­sios teks­ti­lės lo­va­tie­sių pa­ro­da, mu­zie­jaus ko­lek­ci­jos ka­ta­lo­go pri­sta­ty­mas, šiuo­lai­ki­nės au­to­rės ta­py­bos pa­ro­da ir au­dio­vi­zu­a­li­nis per­for­man­sas. Kaip at­si­ra­do šios iš­skir­ti­nės kon­cep­ci­jos pa­ro­da? Apie tai – in­ter­viu su jos ku­ra­to­re, Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus Et­no­gra­fi­jos-iko­nog­ra­fi­jos sky­riaus ve­dė­ja Ra­sa Sta­ne­vi­čiū­te.

– Esa­te pa­ro­dos ku­ra­to­rė. Koks Jū­sų as­me­ni­nis san­ty­kis su šia te­ma, ar te­ko anks­čiau ty­ri­nė­ti tra­di­ci­nę dzū­kiš­ką teks­ti­lę?

– Se­no­ji teks­ti­lė, kaip ir ki­ti tra­di­ci­nio mū­sų kul­tū­ri­nio pa­vel­do ob­jek­tai, man iš es­mės la­bai ar­ti­mi. Esu Et­no­gra­fi­jos rin­ki­nio sau­go­to­ja, tai­gi tu­riu ne tik pa­rei­gą jį pri­žiū­rė­ti, struk­tū­ruo­ti, pil­dy­ti, bet ir ga­li­my­bę ty­ri­nė­ti ja­me esan­čius eks­po­na­tus, do­mė­tis kon­teks­tais, ku­riuo­se jie at­si­ra­do, bu­vo nau­do­ti.

„Dzū­kų di­vo­nai“ – man jau ant­ras ban­dy­mas gi­liau pa­a­na­li­zuo­ti mu­zie­ju­je sau­go­mus tra­di­ci­nės teks­ti­lės eks­po­na­tus. Pir­ma­sis – 2019 me­tais iš­leis­tas „Dzū­kų ab­rū­sė­liai“, ku­ria­me pri­sta­to­ma vi­sa mu­zie­jaus aus­ti­nių rank­šluosčių ko­lek­ci­ja. Abu lei­di­niai – sėk­min­go ben­dra­dar­bia­vi­mo su Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kė­mis dr. Eg­le Kum­pi­kai­te ir dr. Aud­ro­ne Ra­gai­šie­ne re­zul­ta­tas. Anks­čiau yra iš­leis­ti dar du pa­na­šūs ka­ta­lo­gai – „Dzū­kiš­kos juos­tos“ (2004) ir „Raš­tai mar­gi pri­juos­tėn su­dė­ti“ (2012). Tad teks­ti­lės gru­pės eks­po­na­tai jau yra su­lau­kę įdė­mes­nio ty­rė­jų žvilgs­nio.

Man as­me­niš­kai tra­di­ci­nė teks­ti­lė, kaip ir ki­ti se­ną­sias tra­di­ci­jas liu­di­jan­tys mū­sų ar­te­fak­tai, at­ro­do di­de­lis lo­by­nas. Juo­se ma­tau per il­gą lai­ką iš­si­kris­ta­li­za­vu­sias tech­ni­kas, es­te­ti­nius spren­di­mus. Tra­di­ci­nė teks­ti­lė – dau­giau­sia mo­te­rų pa­sau­lis. Ir šis po­žiū­rio kam­pas la­bai in­tri­guo­ja, do­mi­na, yra la­bai ar­ti­mas. Ren­giant pa­ro­dą į gal­vą at­ėjo gal kiek ro­man­ti­nė min­tis: jei AU­DI­NIO me­ta­fo­rą pa­si­telk­tu­me pa­čiai au­di­mo tra­di­ci­jai api­bū­din­ti, tai to­kio au­di­nio pa­grin­das – MET­ME­NYS – bū­tų juos au­du­sių mo­te­rų darbš­tu­mas, pre­ci­ziš­ku­mas, sa­vo dar­bo iš­ma­ny­mas, o ATAU­DAI – jų po­lė­kis, kū­ry­biš­ku­mas, jaut­ru­mas ir, ži­no­ma, di­džiu­lė pa­gar­ba tra­di­ci­jai.

 

– Ko­kie iš­šū­kiai lau­kė Jū­sų kaip pa­ro­dos ku­ra­to­rės ir ko­kie at­ra­di­mai?

– Pa­ren­gia­mie­ji pa­ro­dos dar­bai, ga­li­ma sa­ky­ti, iš da­lies ėjo ko­ja ko­jon su ka­ta­lo­go dar­bais, ku­riuos pra­dė­jo­me dar 2020 me­tais spa­lį. Iš­šū­kiai, sa­ky­čiau, bu­vo ma­lo­nūs, gan sklan­džiai kon­tro­liuo­ja­mi, nes pa­tys sau juos iš­si­kė­lė­me, bu­vo­me tik­ri dėl to, ko­kį re­zul­ta­tą no­ri­me pa­siek­ti. Tiks­lą su­skai­dė­me į daug už­da­vi­nių, už ku­rių įgy­ven­di­ni­mą bu­vo at­sa­kin­ga pui­ki mu­zie­ji­nin­kų ko­man­da: fo­to­gra­fai Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė, Gied­rius Ber­na­ta­vi­čius, dai­li­nin­kė Gin­ta­rė Mar­ke­vi­čie­nė-Žal­tė, tech­ni­nę pa­ro­dos da­lį pa­dė­jo pa­reng­ti Aud­rius Ba­le­vi­čius, Ri­čar­das Si­ma­nai­tis, Vai­das Pus­vaš­kis.

 

– Ko­dėl pa­si­rin­ko­te bū­tent to­kią kon­cep­ci­ją – su­šiuo­lai­kin­tą?

– Pa­ro­dos kon­cep­ci­ja at­si­ra­do la­bai or­ga­niš­kai, tar­si pa­tys eks­po­na­tai ją pa­dik­ta­vo. Jos pa­ma­tas – aiš­ki struk­tū­ra, vi­si eks­po­na­tai su­skirs­ty­ti į de­vy­nias gru­pes pa­gal au­di­mo tech­ni­ką. Ne­pa­bi­jo­jo­me iš sau­gyk­lų at­si­vež­ti vi­sų tu­ri­mų lo­va­tie­sių. Cha­rak­te­rin­giau­sias, įdo­miau­sias eks­po­na­vo­me ant me­di­nių kar­čių ir sti­li­zuo­tų ko­pė­čių, o ki­tas su­dė­jo­me į au­ten­tiš­kas dzū­kiš­kas skry­nias ir ku­pa­rus.

Eks­po­zi­ci­nės erd­vės cen­tre – tra­di­ciš­kai pa­klo­ta lo­va, dzū­kiš­kai va­din­ta laš­ka. Ji pa­puoš­ta la­bai gra­žia lo­va­tie­se. Jos nuo­trau­ka, ku­rios au­to­rė Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirs­kė, puo­šia tiek pa­ro­dos afi­šą, tiek ka­ta­lo­go „Dzū­kų di­vo­nai“ vir­še­lį ir yra tar­si ben­dras vi­so ren­gi­nio var­dik­lis. Nuo­sta­biai skam­ba ir jos ap­ra­šas iš in­ven­to­ri­nės kny­gos: „Au­dė Ra­si­mų gi­mi­nės mo­te­rys, iš ku­rių ge­riau­sia au­dė­ja bu­vo Bro­nė Ra­si­mai­tė (1920–1944), gy­ve­nu­si Li­kiš­kių kai­me, Aly­taus ra­jo­ne.“ Au­dė­jos gy­ve­ni­mas, kaip ma­to­me, bu­vo la­bai trum­pas – vos 24 me­tai. Ta­čiau iš­mok­ti aus­ti ne­pa­kar­to­ja­mo gro­žio au­dek­lus ji vis dėl­to su­spė­jo...

Su­pran­ta­me, kad mu­zie­ji­nin­kas ir mu­zie­jaus lan­ky­to­jas į pa­ro­do­se eks­po­nuo­ja­mus ob­jek­tus ga­li žvelg­ti skir­tin­gai. Bet juk mu­zie­ji­nin­kai su eks­po­na­tais gy­ve­na kas­dien, o lan­ky­to­jas į mu­zie­jų už­su­ka lyg į sve­čius. Ty­ri­nė­da­mi vi­sa­da pa­da­ro­me at­ra­di­mų – di­des­nių ar ma­žes­nių. Dėl jų eks­po­na­tai tar­si įgy­ja pa­pil­do­mo svo­rio, ver­tės, apie ku­rią jau­čia­me pa­rei­gą pa­pa­sa­ko­ti į pa­ro­das at­ei­nan­tiems sa­vo lan­ky­to­jams. Ma­no nuo­mo­ne, tai la­bai svar­bu ir dėl mū­sų kaip dzū­kų, kaip lie­tu­vių iden­ti­te­to stip­ri­ni­mo šiuo­lai­ki­nio pa­sau­lio sku­bos, per­tek­liaus, glo­ba­li­za­ci­jos kon­teks­te.

Klau­sia­te apie pa­ro­dos su­šiuo­lai­ki­ni­mą. Pa­sa­ko­da­mi apie mū­sų sau­go­mas ver­ty­bes sa­vo lan­ky­to­jams, ne­iš­ven­gia­mai tu­ri­me ieš­ko­ti, kaip jį įti­ki­na­mai, pa­trauk­liai pa­aiš­kin­ti, su­do­min­ti, su­in­tri­guo­ti. Šian­die­na ir pra­ei­tis, ku­rio­je tie eks­po­na­tai su­kur­ti, la­bai ski­ria­si, ir mū­sų die­nų žmo­gui tik­rai ga­li bū­ti sun­ku su­pras­ti, ko­dėl ir kaip bu­vo ku­ria­mi vie­ni ar ki­ti daik­tai, da­ro­mi spren­di­mai prieš, tar­kim, šim­tą me­tų. Dėl to ieš­ko­me są­ly­čio taš­kų, jung­čių su pra­ei­ti­mi, sten­gia­mės ją įvar­dy­ti kaip ga­li­mą įkvė­pi­mo šal­ti­nį (per) grei­tam XXI am­žiaus gy­ve­ni­mui. Šią „for­mu­lę“ pa­ro­do­je DZŪ­KŲ DI­VO­NAI nau­do­jo­me pri­sta­ty­da­mi me­ni­nius ob­jek­tus, įkvėp­tus se­nų­jų au­dek­lų. Pri­sta­tė­me ta­py­to­jos In­gos Noir Mra­zaus­kai­tės dar­bus, ins­pi­ruo­tus jos mo­čiu­tės aus­tų dro­bių. Au­to­rė pa­sa­ko­jo pa­si­rin­ku­si jas ta­py­ti ieš­ko­da­ma sa­vo šak­nų, no­rė­da­ma pa­žin­ti se­ną­ją mū­sų kul­tū­rą, tar­si ko­dus iš­šif­ruo­ti au­di­niuo­se pa­slėp­tus jos žen­klus.

Dar vie­nu me­ni­niu pa­ro­dos ak­cen­tu ta­po gar­so di­zai­ne­rės Ais­tės No­rei­kai­tės au­dio­vi­zu­a­li­nis per­for­man­sas AU­DŽIU MIN­TĮ. Ais­tė, no­rė­da­ma dau­giau su­ži­no­ti apie au­di­mo tra­di­ci­ją ir pro­ce­są, su­si­pa­ži­no su au­dė­ja Lai­ma Griš­ke­vi­čie­ne. Jų su­si­ti­ki­mas vy­ko Vie­čiū­nuo­se, Drus­ki­nin­kų ra­jo­ne, Lai­mos dirb­tu­vė­se. Ste­bė­da­ma au­di­mo pro­ce­są, klau­sy­da­ma Lai­mos pa­sa­ko­ji­mo, o vė­liau ir pa­ti pa­ban­džiu­si aus­ti Ais­tė fik­sa­vo sa­vo sme­ge­nų ban­gų duo­me­nis spe­cia­liu elek­tro­en­ce­fa­log­ra­fi­jos prie­tai­su, va­di­na­muo­ju „me­di­ta­ci­niu lan­ke­liu“, o spe­cia­liai pri­tai­ky­ta kom­piu­te­ri­nė pro­gra­ma tuo pat me­tu at­spin­dė­jo jas gar­sais ir vaiz­dais. Juos pa­ro­do­je ga­li­ma ste­bė­ti ir iš­girs­ti švel­niai skam­bant dvie­jų mo­te­rų po­kal­bio fo­ne. Klau­san­tis jo ga­li­ma ste­bė­ti, pa­ly­gin­ti, kuo ski­ria­si Ais­tės, ku­riai au­di­mas – NAU­JA PA­TIR­TIS, ir Lai­mos, ku­ri TU­RI DI­DE­LĘ AU­DI­MO PA­TIR­TĮ, – sme­ge­nų ban­gų MU­ZI­KA ir GRA­FI­KA. Nuo­sta­bu bu­vo tai, kad spren­di­mai dėl ben­dra­dar­bia­vi­mo pras­min­gi pa­si­ro­dė tiek mums, mu­zie­ji­nin­kams, tiek da­ly­vau­ti su­ti­ku­sioms me­ni­nin­kėms, tad spren­di­mai vys­tė­si la­bai sklan­džiai.

 

– Iš­leis­tas ka­ta­lo­gas „DZŪ­KŲ DI­VO­NAI. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jaus lo­va­tie­sių ko­lek­ci­ja“. Et­no­gra­fi­jos rin­ki­ny­je sau­go­mų au­ten­tiš­kų įvai­rias­pal­vių dzū­kiš­kų di­vo­nų – net 178. Daug tai ar ma­žai, kiek ver­tin­ga ši ko­lek­ci­ja, ko­kios eks­po­na­tų is­to­ri­jos? Ar sun­ku juos sau­go­ti, ta pras­me ar rei­kia kaž­ko­kių ypa­tin­gų są­ly­gų ir res­tau­ra­ci­jos?

– Mu­zie­jaus rin­ki­niai nuo­lat pil­do­si. Dar ren­giant ka­ta­lo­gą mus pa­sie­kė ne vie­nas nau­jas eks­po­na­tas, ir ko­lek­ci­ja da­bar jau be­veik sie­kia 200 vie­ne­tų. Mū­sų mu­zie­jaus mas­tu – tai daug. Tarp vi­sų ki­tų et­no­gra­fi­nių teks­ti­li­nių eks­po­na­tų di­vo­nų ko­lek­ci­ja – gau­siau­sia. Ir spal­vin­giau­sia! Daž­nai nu­ste­bi­na ar net su­jau­di­na ir jų is­to­ri­jos. Pa­vyz­džiui, vie­na lo­va­tie­sė, aus­ta Aly­tu­je gy­ve­nu­sios Ju­li­jos Pla­tū­kie­nės, bu­vo jos at­kur­ta pa­gal iš­li­ku­sią mo­čiu­tės aus­to au­di­nio skiau­te­lę. Au­dė­jai tai pa­si­ro­dė svar­bu ir pras­min­ga.

Ži­no­ma, šie eks­po­na­tai rei­ka­lin­gi ati­tin­ka­mų sau­go­ji­mo są­ly­gų. Bū­ti­na su­re­gu­liuo­ti drėg­mę, tem­pe­ra­tū­rą, kiek tai įma­no­ma mū­sų są­ly­go­mis, sau­go­ti nuo tie­sio­gi­nių sau­lės spin­du­lių. Pre­ven­ciš­kai vė­din­ti du kar­tus per me­tus – žie­mą spau­džiant di­de­liam šal­tu­kui, ir šil­tuo­ju me­tų lai­ku kai­ti­nant vi­dur­va­sa­rio sau­lei. To­kiu bū­du ap­si­sau­go­ma nuo įvai­rių ga­li­mų ken­kė­jų, pa­vyz­džiui, kan­džių. Į sau­go­ji­mo spin­tas dėl tos pa­čios prie­žas­ties de­da­me at­bai­dan­čias prie­mo­nes, le­van­dų kon­cen­tra­to. Ne­ma­žai da­liai teks­ti­lės eks­po­na­tų tu­ri­me įsi­gi­ję spe­cia­lias spin­tas. Da­lis eks­po­na­tų to­kių spin­tų dar lau­kia ir yra sau­go­ma kuk­les­nė­se.

Eks­po­na­tus ve­ža­me va­ly­ti į va­lyk­las ar­ba jų šva­ra rū­pi­na­mės pa­tys. Teks­ti­lės res­tau­ra­to­riaus, gai­la, ne­tu­ri­me, ta­čiau pri­rei­kus pa­gal­bos vi­sa­da ga­li­me kreip­tis į Pra­no Gu­dy­no res­tau­ra­vi­mo cen­trą.

 

– Ar daž­nai mu­zie­jaus ko­lek­ci­ją pa­pil­do di­vo­nai ir kaip jie at­ke­liau­ja į mu­zie­jų?

– Pas­ta­ruo­ju me­tu ga­vo­me tik­rai ne­ma­žai di­vo­nų. Į sau­gyk­las jie at­ke­liau­ja įvai­riai – su­lau­kia­me žmo­nių, no­rin­čių juos pa­do­va­no­ti, ži­nu­čių, ieš­ko­me pa­tys, per­ka­me ir kt.

 

– Gal ga­li­te kaip pa­ro­dos ku­ra­to­rė tar­ti ke­lis žo­džius tiems mu­zie­jaus lan­ky­to­jams, ku­rie dar tik at­eis į pa­ro­dą, į ką at­kreip­ti dė­me­sį, ku­rie eks­po­na­tai ir ko­kios bū­tent jų sa­vy­bės yra ver­tos dė­me­sio?

– Pa­ro­do­je pa­kvies­čiau ne­sku­bė­ti, stab­te­lė­ti, at­kreip­ti dė­me­sį į raš­tus, spal­vas, de­ri­nius, pa­tiems pa­ban­dy­ti įsi­vaiz­duo­ti, kas ga­lė­jo bū­ti už­ko­duo­ta tuo­se au­dek­luo­se mū­sų pro­mo­čių ran­ko­mis ir min­ti­mis. Au­ten­tiš­kus se­nų­jų au­dė­jų pa­sa­ko­ji­mus su­dė­jo­me į vaiz­do siu­že­tus ir už­ko­da­vo­me QR ko­dų pa­vi­da­lu. Juos nu­skai­čius ga­li­ma tar­si per­si­kel­ti į jų pir­ke­les ir iš pir­mų lū­pų iš­girs­ti apie už­bu­rian­čias au­di­mo pa­tir­tis.

Iš dai­li­nin­kės In­gos Noir Mra­zaus­kai­tės pa­veiks­lų tar­si pra­tę­sė­me jos ta­py­tą rau­do­ną siū­lą, au­to­rės įvar­dy­tą kaip mi­ti­nį Ariad­nės siū­lą, ga­lin­tį pa­dė­ti su­grįž­ti na­mo, ras­ti at­sa­ky­mą, su­sio­rien­tuo­ti, pa­si­jus­ti sau­giai. (Pa)ste­bė­ki­te jį.

    Komentaras

    movies7 movies7.cc - watch tv shows online free, free streaming tv shows, watch free tv shows online, stream tv series online free, hd tv shows online, watch tv series online
    The biggest motivation to help us to make the site better is sharing the site to your friends. Thanks!

newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.