„Džiu­gu ma­ty­ti, kad mies­to sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kai ir po­li­ti­kai su­ne­ri­mo dėl jau­ni­mo ir kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo Aly­tu­je”

– Guo­da, kaip kū­ry­bi­nius pla­nus lė­mė tai, kad pa­vy­ko lai­mė­ti Aly­taus jau­nų­jų me­ni­nin­kų sti­pen­di­ją, ir ap­skri­tai, kaip ver­ti­na­te, kad ji at­si­ra­do mū­sų mies­te?

– Sti­pen­di­ja lei­do ne­ma­žą lai­ko da­lį skir­ti ne­ko­mer­ci­niams eks­pe­ri­men­tams / pro­jek­tams, ku­rie ki­tu at­ve­ju bū­tų sun­kiau įgy­ven­di­na­mi. Ypač gim­ta­ja­me mies­te, į ku­rį dėl sti­pen­di­jos ga­lė­jau nors ir trum­pam su­grįž­ti ir dirb­ti ties nau­jo­mis idė­jo­mis.

Pa­čią sti­pen­di­ją ver­ti­nu ge­rai. Džiu­gu ma­ty­ti, kad mies­to sa­vi­val­dy­bės val­di­nin­kai ir po­li­ti­kai su­ne­ri­mo dėl jau­ni­mo ir kul­tū­ros puo­se­lė­ji­mo Aly­tu­je. Ma­nau, ši sti­pen­di­ja tu­ri po­ten­cia­lą pri­trauk­ti jau­nus me­ni­nin­kus su­grįž­ti į gim­tą­jį mies­tą ir ja­me kur­ti kaž­ką to­kio, kuo pa­tys ti­ki ir do­mi­si, at­neš­da­mi nau­jų, švie­žių idė­jų ben­dram vie­tos kul­tū­ros lau­kui. Kol kas ma­nau, jog sti­pen­di­ja nė­ra pa­kan­ka­mai di­de­lė, kad pa­ska­tin­tų jau­ni­mą vis­ką me­tus grįž­ti gy­ven­ti į Aly­tų. Nors pra­džia jau tik­rai yra.

– Gar­so ins­ta­lia­ci­jų pa­ro­da – kas tai per žan­ras? Kiek reikš­mės tu­ri au­to­ri­nis at­li­ki­mas? Juo­lab klau­sy­to­jams bu­vo leis­ta pa­tiems iš­ban­dy­ti, kaip tai vei­kia, kas man ir­gi at­ro­dė la­bai įdo­mu, kaip tam tik­ra edu­ka­ci­ja.

– Gar­so ins­ta­lia­ci­ja yra api­brė­žia­ma kaip tarp­dis­cip­li­ni­nė, lai­ku pa­grįs­ta me­no for­ma. Pa­grin­di­nis dė­me­sys yra ski­ria­mas gar­sui, vi­zu­a­li es­te­ti­ka pa­lik­ta ant­ra­me pla­ne. Bet daž­nu at­ve­ju vi­zu­a­laus gar­si­nio pro­jek­to pa­tei­ki­mui vis dar ski­ria­ma daug dė­me­sio. Kaip ir Aly­tu­je vy­ku­sios pa­ro­dos at­ve­ju, dau­gu­ma žiū­ro­vų pir­miau ieš­ko vi­zu­a­lių aso­cia­ci­jų nei ban­do įsi­gi­lin­ti į gir­di­mus gar­sus. Iš tech­no­lo­gi­nės pu­sės, tai kaip ir bet ko­kio­se ki­to­se me­no ša­ko­se yra skir­tin­gų tech­ni­kų jas at­lik­ti. Ma­no pa­si­rin­ki­mas, bū­tent „Sten­to­ro Pho­ni­ca“ pa­ro­dai bu­vo la­biau in­ži­ne­ri­nis. Šiek tiek pro­gra­ma­vi­mo, šiek tiek li­ta­vi­mo, šiek tiek ro­bo­ti­kos su­vo­ki­mo. Tech­no­lo­gi­nė raiš­ka šiuo at­ve­ju svar­bi, nes be jos pro­jek­tai tie­siog ne­veik­tų.

Au­to­ri­nis at­li­ki­mas reikš­mės daug ne­tu­ri, ma­nau, daug svar­biau yra žiū­ro­vams pa­tiems pa­mė­gin­ti pa­žais­ti su gar­su ir taip iš nau­jo at­ras­ti jau gal­būt ge­rai ži­no­mą erd­vę. Taip pat per sa­vo pa­tir­tis su bu­vu­siais pro­jek­tais ir pa­ro­do­mis / kon­cer­tais su­pra­tau, jog daž­nu at­ve­ju au­to­ri­nis at­li­ki­mas žiū­ro­vams pa­lie­ka daug klau­si­mų apie pa­tį vei­ki­mo prin­ci­pą ir gar­so kil­mę. Tad nu­spren­džiau, jog veiks­min­giau bū­tų leis­ti žmo­nėms pa­tiems, be au­to­riaus įsi­ter­pi­mo, su­vok­ti pro­jek­tą. Sti­pen­di­ją ad­mi­nist­ruo­jan­čios mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos dar­buo­to­jos dau­giau do­mė­jo­si for­ma­liais da­ly­kais: kiek kar­tų, kiek vie­ne­tų, ar ati­tin­ka sti­pen­di­jos an­ke­to­je iš­sa­ky­tas nuo­sta­tas. Vis­kas tu­rė­tų vyk­ti ne­ti­kė­to­se vie­to­se, o Dai­lės mo­kyk­la, pa­si­ro­do, to­kia nė­ra. Ky­la klau­si­mas, ko­dėl ta­da val­di­nin­kai šio­je erd­vė­je ne­or­ga­ni­zuo­ja ofi­cia­lių pri­ėmi­mų, kul­tū­ri­nių ren­gi­nių?

– Šiuo me­tu tę­sia­te ma­gist­ro stu­di­jas. Kur ir ko­kias?

– Kaip tik per­si­kraus­čiau į Ško­ti­ją, kur pra­dė­jau ma­gist­ro stu­di­jas Glaz­go me­no mo­kyk­lo­je. Šiuo me­tu stu­di­juo­ju gar­są fil­mams ir te­le­vi­zi­jai. Gar­so spe­cia­ly­bė vis dar nė­ra la­bai po­pu­lia­ri, bet po tru­pu­tį gau­na vis dau­giau su­si­do­mė­ji­mo. Šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je gar­so di­zai­nas tu­ri dau­giau funk­ci­jų nei bū­tų ga­li­ma pa­gal­vo­ti: nuo įvai­rių fil­mų ir re­kla­mų iki kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų bei te­le­fo­no pro­gra­mė­lių. Ma­gist­ro stu­di­jų kryp­tį pa­si­rin­kau pa­bai­gu­si ba­ka­lau­ro stu­di­jas Brai­to­no uni­ver­si­te­te, kur stu­di­ja­vau skait­me­ni­nę mu­zi­ką ir gar­so me­nus. Ba­ka­lau­ro stu­di­jos bu­vo la­bai pla­čios gar­so pri­tai­ky­mo pras­me, tad ma­gist­rą nu­spren­džiau rink­tis la­biau spe­cia­li­zuo­tą.

– Ko­kia me­nų stu­di­jų pa­tir­tis už­sie­ny­je – pliu­sai ir mi­nu­sai?

– Pliu­sai? Pa­ti kul­tū­ra yra at­vi­res­nė nau­joms idė­joms ir skir­tin­giems žmo­nėms. Di­des­nės ga­li­my­bės su­ras­ti ben­dra­min­čių. Lie­tu­vo­je pa­si­lik­ti po mo­kyk­los bai­gi­mo ne­ga­lė­jau dar ir dėl to, kad pa­na­šaus ly­gio ir struk­tū­ros pro­gra­mos ne­bu­vo nė vie­no­je aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je. Be to, ma­no pa­si­rink­to­je stu­di­jų pro­gra­mo­je ne­bū­da­vo dės­to­ma jo­kių ne­rei­ka­lin­gų per­tek­li­nių da­ly­kų (te­ko gir­dė­ti, kad Lie­tu­vo­je aukš­to­jo moks­lo įstai­go­se mėgs­ta­ma stu­den­tus ap­krau­ti ne­su­si­ju­siais mo­du­liais, ku­rie daž­nu at­ve­ju ne­bū­na dės­to­mi aukš­tu ly­giu). Taip pat nė­ra aro­gan­ci­jos ir di­de­lės at­skir­ties tarp dės­ty­to­jų bei stu­den­tų.

Di­džiau­sias mi­nu­sas bū­tų tas, jog iš­va­žiuo­ji to­li nuo na­mų, nuo šei­mos bei drau­gų, o po stu­di­jų su­grįž­ti yra la­bai sun­ku. Daž­nu at­ve­ju be­veik ne­įma­no­ma su da­bar­ti­ne eko­no­mi­ne bei kul­tū­ri­ne pa­dė­ti­mi Lie­tu­vo­je. Taip pat yra daug kul­tū­ri­nių skir­tu­mų, net­gi sa­ky­čiau kom­plek­sų, o dar ir ben­dra­vi­mas ki­ta kal­ba… Rei­kia ne­ma­žai lai­ko, kad pri­pras­tum.

– Nors pri­si­me­nu, kaip dar gim­na­zi­jo­je sa­kė­te, kad rink­si­tės že­miš­ką spe­cia­ly­bę, ta­čiau me­ni­nin­kų šei­mo­je už­au­gę vai­kai ne­re­tai se­ka jų pė­do­mis. Kiek įta­kos pa­da­rė ma­mos ir tė­tės kū­ry­ba, ku­rio la­biau, kaip ir ka­da at­ėjo su­vo­ki­mas, kad rink­si­tės me­nus? Kaip į ši­tą spren­di­mą re­a­ga­vo tė­vai?

– Na, nie­ka­da sa­vęs ir ne­įsi­vaiz­da­vau stu­di­juo­jan­čios nie­ko ki­to nei me­nus / di­zai­ną. Ma­nau, tė­vai tu­rė­jo ne­ma­žą in­dė­lį, kad do­mė­čiau­si me­nais. Sun­ku pa­sver­ti, kas lė­mė dau­giau ar ma­žiau – iki šios die­nos vis dar at­ran­du tiek ma­mos, tiek tė­čio įta­kų sa­vo prak­ti­niuo­se bei te­ori­niuo­se pro­jek­tuo­se. Ne­ga­lė­čiau pa­sa­ky­ti tiks­laus mo­men­to, ka­da nu­spren­džiau rink­tis me­nus, tie­siog už­au­gau kar­tu su Dai­lės mo­kyk­la, kū­ry­biš­kų žmo­nių ap­sup­ty­je, tai­gi toks spren­di­mas at­ro­dė sa­vai­me su­pran­ta­mas. Kal­bant apie tė­vų re­ak­ci­ją, tė­tis vi­sa­da mėg­da­vo sa­vo mo­ki­niams sa­ky­ti: „Jei­gu no­ri­te įskau­din­ti sa­vo tė­vus, stu­di­juo­ki­te me­nus.“ Nors ir pa­si­rin­kau me­nus, bet tė­vai ma­no spren­di­mą ger­bė ir, ti­kiuo­si, la­bai ne­įsi­skau­di­no.

– Ko­dėl bū­tent gar­so me­nas?

– Gar­so me­nais su­si­do­mė­jau mo­ky­da­ma­si Aly­taus dai­lės mo­kyk­lo­je. Ket­vir­to­je dai­lės mo­kyk­los kla­sė­je rei­kė­jo pa­si­rink­ti, ką no­riu da­ry­ti di­plo­mi­niam dar­bui, ir po il­gų ban­dy­mų at­ras­ti, kas ma­ne iš tik­rų­jų do­mi­na. Su mo­ky­to­jų pa­gal­ba su­pra­tau, jog no­riu pa­ban­dy­ti kur­ti gar­si­nius / mu­zi­ki­nius in­stru­men­tus. Taip pat tė­čio or­ga­ni­zuo­ja­mos Aly­taus bie­na­lės pri­trauk­da­vo daug įvai­rių (ne)me­ni­nin­kų, ir taip su­ta­po, kad vie­nas jų bu­vo pa­sau­ly­je ge­rai ži­no­mas šve­dų gar­so me­ni­nin­kas Jo­han­ne­sas Berg­mar­kas, ku­rio dar­bai vė­liau tu­rė­jo di­de­lės įta­kos ma­no pro­jek­tams bei stu­di­jų pa­si­rin­ki­mui (jis man ir re­ko­men­da­vo Brai­to­ne esan­tį kur­są).

– Kaip at­ro­do Aly­taus dai­lės mo­kyk­la ir jo­je įgy­tos ži­nios, pa­tir­tys iš pro­fe­sio­na­lių me­no stu­di­jų An­gli­jo­je per­spek­ty­vos, ar įver­ti­na­me, ką tu­ri­me?

– Iš­ties pa­ti ne­įver­ti­nau Dai­lės mo­kyk­los in­dė­lio, kol ne­iš­va­žia­vau stu­di­juo­ti į už­sie­nį. Tiek dės­ty­to­jams, tiek ben­dra­kur­siams di­de­lį įspū­dį pa­li­ko ir ma­no pa­čios, ir ki­tų Aly­taus dai­lės mo­kyk­los mo­ki­nių dar­bai bei tu­ri­mos ži­nios. Tad ma­nau, ne­įver­ti­na­me to, ką tu­ri­me: Dai­lės mo­kyk­la vis at­si­nau­ji­na nau­jo­mis tech­no­lo­gi­jo­mis bei mo­ky­mo bū­dais, bet iš­lai­ky­da­ma tra­di­ci­nius dai­lės pa­grin­dus. Mo­ky­mo ly­gis šio­je mo­kyk­lo­je pri­lygs­ta ne vie­nai Va­ka­rų me­no mo­kyk­lai bei uni­ver­si­te­tui. 

– Kal­bant apie šiuo­lai­ki­nę mu­zi­ką: Aly­tu­je ką tik vy­ko jau ant­ras gru­pės „Sy­nest­he­sis“ kon­cer­tas, jos me­no va­do­vas yra Ka­ro­lis Va­ria­ko­jis, ku­ris da­bar glau­džiai su­si­jęs su Aly­tu­mi. Ar te­ko pa­ben­drau­ti, gal yra ko­kių ben­drų at­ei­ties pla­nų?

– Kal­bant apie gru­pę „Sy­nest­he­sis“ bei Ka­ro­lį Va­ria­ko­jį – te­ko mums su­si­tik­ti ke­lis kar­tus, bet apie ben­drus kū­ry­bi­nius pla­nus dar nė­ra ką pa­sa­ky­ti, nes to­kių ne­bu­vo. Gal­būt at­ei­ty­je ir pa­vyks ką nors kar­tu su­kur­ti. Bū­tų įdo­mu.Ap­skri­tai, la­bai džiu­gu, jog at­si­ran­da ne­tra­di­ci­nės bei eks­pe­ri­men­ti­nės mu­zi­kos kū­rė­jų Aly­tu­je, ku­rie ne tik ku­ria, bet ir ban­do su­do­min­ti šiuo­lai­ki­ne mu­zi­ka tiek mo­ki­nius, tiek ir vy­res­nius Aly­taus gy­ven­to­jus.

– Sa­va­me mies­te (o gal ir Lie­tu­vo­je?) ir dar su šiuo­lai­ki­niu gar­so me­nu pra­na­šu tur­būt tik­rai ne­leng­va bū­ti. O ko­kie kū­ry­bi­niai pla­nai šiuo me­tu su­dė­lio­ti pa­sau­ly­je?  

– Lie­tu­vo­je gar­so me­nai yra vis dar la­bai švie­žias fe­no­me­nas. Nors, kaip mi­nė­jau, Aly­tu­je jau 2005 me­tais bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti šios me­no sri­ties at­sto­vų. Šiuo me­tu jau ga­li­ma po tru­pu­tį pa­ste­bė­ti įdo­mių dar­bų bei gar­so pro­jek­tų Vil­niu­je esan­čio­je ga­le­ri­jo­je „Stu­dium P“, ku­rios ku­ra­to­rius / ve­dė­jas yra, ma­no ma­ny­mu, be­ne įdo­miau­sias Lie­tu­vos gar­so me­no at­sto­vas – Si­mo­nas Ne­kro­šius. Kol kas ma­no pa­grin­di­nės pa­ro­dos bei kon­cer­tai vyks­ta už­sie­ny­je. Kaip tik rug­sė­jo mė­ne­sį te­ko da­ly­vau­ti akus­ti­nių gar­so me­nų bei per­for­man­so fes­ti­va­ly­je Niu­kas­le bei vie­na­me gar­siau­sių gar­so me­nų fes­ti­va­lių „Fort Pro­cess“, ku­ris vy­ko Niu Hei­ve­no for­te. Ti­kiuo­si, jog at­ei­ty­je bus ga­li­ma su­reng­ti ir dau­giau pa­ro­dų Lie­tu­vo­je. Bet ar­ti­miau­sius me­tus vi­sos min­tys bus su­telk­tos ties ma­gist­ro stu­di­jo­mis.

– Grį­žus po ba­ka­lau­ro stu­di­jų į Aly­tų, ko­kių min­čių ki­lo apie gim­tą­jį mies­tą, jo kul­tū­ri­nį gy­ve­ni­mą? Ką įdo­maus sau ja­me at­ran­da­te? Gal ky­la su­ma­ny­mų, ką ja­me bū­tų ga­li­ma nu­veik­ti?

– Aly­tu­je la­bai in­ten­sy­vaus kul­tū­ri­nio gy­ve­ni­mo nie­ka­da ne­bu­vo, bet tuo man jis vi­suo­met ir pa­ti­ko. Ži­no­ma, bū­da­vo ren­gi­nių, ku­rie leis­da­vo pa­jus­ti, jog Aly­tus tu­ri iš­skir­ti­nę kul­tū­ri­nę raiš­ką, ypač Lie­tu­vos avan­gar­di­nio me­no pa­sau­ly­je – tai bu­vo mies­tas, ku­ria­me ga­li da­ry­ti tai, ką no­ri, ir gal­būt net ret­kar­čiais bū­ti su­pras­tas. Gal­būt ne to­dėl, kad čia daug su­pran­tan­čių ar no­rin­čių su­pras­ti, bet to­dėl, kad čia dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių nuo­lat to­kių žmo­nių bent trum­pam at­vyk­da­vo… ir te­be­at­vyks­ta. Trum­pam grį­žus į Aly­tų po ba­ka­lau­ro stu­di­jų bu­vo apė­męs šioks toks liū­de­sys, nes mies­tas, at­ro­do, nyks­ta aky­se. Jau­ni­mas bai­gia pa­bėg­ti iš mies­to, o mo­ki­niai, užuot pa­si­džiau­gę lais­ve da­ry­ti tai, ką no­ri, bei pa­maiš­tau­ti, ban­do kuo grei­čiau su­aug­ti ir vai­din­ti rim­tus ver­sli­nin­kus, po­li­ti­kus, pa­sau­lio gel­bė­to­jus. Ma­nau, Aly­tu­je bū­tų ga­li­ma daug ką nu­veik­ti – mies­tas yra ap­sup­tas tiek nuo­sta­bios gam­tos bei įvai­riau­sios keis­tos ar­chi­tek­tū­ros, jog ga­li­ma bū­ta su­reng­ti dau­gy­bę ren­gi­nių, skir­tų tiek šiuo­lai­ki­nei mu­zi­kai, tiek (ne)gar­sui, tiek (ne)me­nui. Bet jei­gu vie­tos gy­ven­to­jams tai nė­ra ak­tu­a­lu, ar ver­ta vi­sa tai jiems per prie­var­tą kiš­ti? Bet tai klau­si­mas jau vi­sai ki­tai dis­ku­si­jai.

Projektą iš dalies finansuoja Alytaus miesto savivaldybė