Dziu­do ža­ve­sys aly­tiš­kiui ne­blės­ta jau ke­tu­ris de­šimt­me­čius

Rita KRUŠINSKAITĖ
Komentarai (3)
2019 Sausis 29
nuotrauka
Pas­ta­ruo­ju me­tu Ro­lan­das Lu­ko­še­vi­čius su sū­nu­mi Mar­ty­nu daž­niau su­si­tin­ka už tei­sė­jų sta­lo nei na­muo­se. As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr.
Ro­lan­dui Lu­ko­še­vi­čiui dziu­do – vai­kys­tės po­mė­gis, ta­pęs gy­ve­ni­mo bū­du. Jau 40 me­tų vy­ras ne­si­ski­ria su dziu­do, vie­nin­te­le ko­vos me­nų rū­ši­mi, tu­rin­čia mo­ra­lės ko­dek­są, ku­rio prin­ci­pus sten­gia­si per­duo­ti sa­vo mo­ki­niams.

R.Lu­ko­še­vi­čius – vie­nas iš tų žmo­nių, ku­riems dar­bų ir pa­rei­gų gau­sa – įpras­tas gy­ve­ni­mo rit­mas. „Esu taip įsi­va­žia­vęs, kad, at­ro­do, taip ir tu­ri bū­ti. At­si­ke­liu ry­te ir ra­tas pra­de­da suk­tis“, – sa­ko ener­gi­jos ir ini­cia­ty­vu­mo ne­sto­ko­jan­tis aly­tiš­kis.

Jis spė­ja vi­sur – yra Lie­tu­vos dziu­do fe­de­ra­ci­jos at­sa­kin­ga­sis sek­re­to­rius ir var­žy­bų vyr. sek­re­to­rius, Lie­tu­vos grapp­lin­go im­ty­nių, var­žy­bų vyr. sek­re­to­rius, Aly­taus ra­jo­no me­no ir spor­to mo­kyk­los tre­ne­rių ta­ry­bos pir­mi­nin­kas ir dziu­do mo­ky­to­jas, Aly­taus ra­jo­no dziu­do klu­bo „Do“ pre­zi­den­tas ir Ūd­ri­jos pa­grin­di­nės mo­kyk­los kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jas.

 Su­si­ža­vė­jo vai­kys­tė­je

Pa­žin­tis su dziu­do R.Lu­ko­še­vi­čiui pra­si­dė­jo dar vai­kys­tė­je, be­si­mo­kant ket­vir­to­je kla­sė­je. Ir šian­dien jis pui­kiai pri­si­me­na, kaip į mo­kyk­lą at­ėjo dziu­do tre­ne­ris Ze­no­nas Ven­ce­vi­čius, pa­pa­sa­ko­jo apie dziu­do spor­to ša­ką ir pa­kvie­tė lan­ky­ti jo ve­da­mas tre­ni­ruo­tes.

Iki su­si­ti­ki­mo su ži­no­mu tre­ne­riu ber­niu­kas apie dziu­do nie­ko ne­bu­vo gir­dė­jęs ir ža­vė­jo­si fut­bo­lu bei ki­to­mis spor­to ša­ko­mis. Ta­čiau pra­dė­jus lan­ky­ti dziu­do tre­ni­ruo­tes, jam ki­tos spor­to ša­kos jau ne­be­rū­pė­jo.

Ko­dėl bū­tent dziu­do? „Jau pa­čia­me pa­va­di­ni­me sly­pi jo pras­mė. Iš­ver­tus iš ja­po­nų kal­bos dziu­do reiš­kia „švel­nu­mas nu­ga­li jė­gą“. Ma­ne ža­vi tai, kad dziu­do de­ra ir fi­zi­nė jė­ga, ir dva­si­niai da­ly­kai. No­rint lai­mė­ti, rei­kia ir mąs­ty­ti, ir psi­cho­lo­giš­kai, ne tik fi­ziš­kai pa­si­reng­ti. Tai iš­ti­sa ko­vos me­no fi­lo­so­fi­ja, su mo­ra­lės ko­dek­su, ap­iman­čiu pa­pras­tus, ta­čiau la­bai svar­bius gy­ve­ni­mo prin­ci­pus – man­da­gu­mą, drą­są, nuo­šir­du­mą, sa­vit­var­dą, gar­bę, kuk­lu­mą, drau­gys­tę ir pa­gar­bą“, – aiš­ki­na R.Lu­ko­še­vi­čius.

Be­veik iki pat iš­ėji­mo į ka­riuo­me­nę R.Lu­ko­še­vi­čius ak­ty­viai spor­ta­vo. Ta­po Lie­tu­vos dziu­do jau­ni­mo pri­zi­nin­ku, kan­di­da­tu į spor­to meist­rus, iš­ko­vo­jo 3 juo­dus dir­žus. To­les­nę jo spor­ti­nin­ko kar­je­rą su­stab­dė pa­si­py­lu­sios trau­mos.

Bet ir ta­da aly­tiš­kis dziu­do ne­at­si­sa­kė. Grį­žęs iš ka­riuo­me­nės, pa­kvies­tas Z.Ven­ce­vi­čiaus, pra­dė­jo dirb­ti tre­ne­riu jo va­do­vau­ja­ma­me klu­be, bu­vu­siuo­se Aly­taus spor­to rū­muo­se. Stu­di­ja­vo Spor­to uni­ver­si­te­te. Po ku­rio lai­ko pra­dė­jo tre­ni­ruo­ti Aly­taus ra­jo­no vai­kus, o įkū­rus dziu­do klu­bą „Do“ (ja­po­niš­kai tai reiš­kia „ke­lias“), ta­po jo pre­zi­den­tu ir to­liau sėk­min­gai dir­ba su jau­nai­siais dziu­do ger­bė­jais.

 Mo­ki­niai su­ran­da pa­tys

Kiek vai­kų per ke­lis de­šimt­me­čius lan­kė R.Lu­ko­še­vi­čiaus ve­da­mas dziu­do tre­ni­ruo­tes, su­skai­čiuo­ti bū­tų sun­ku. „Šim­tai, o gal net tūks­tan­čiai. Ne­ga­liu tiks­liai pa­sa­ky­ti, bet tik­rai daug“, – sa­ko aly­tiš­kis.

Tre­ne­riui ypač sma­gu, kad, ap­si­su­kus kar­tų ra­tui, bu­vę mo­ki­niai pas jį at­ve­da tre­ni­ruo­tis sa­vo at­ža­las. Tai ro­do pa­si­ti­kė­ji­mą ir pa­gar­bą bu­vu­siam tre­ne­riui.

Anot R.Lu­ko­še­vi­čiaus, vai­kai do­mi­si dziu­do. Vie­niems pa­kan­ka mo­kyk­lo­je pa­ka­bin­ti skel­bi­mą apie vyk­sian­čias tre­ni­ruo­tes, ki­ti at­ei­na drau­gų ir drau­gių pa­vi­lio­ti. Iki šiol tre­ne­riui ne­rei­kė­jo vaikš­čio­ti po mo­kyk­las ir agi­tuo­ti mo­ki­nius ei­ti į tre­ni­ruo­tes.

„Vie­na prie­žas­čių, ko­dėl dziu­do ža­vi vai­kus, – tai nė­ra ko­man­di­nis žai­di­mas, čia kiek­vie­nas at­sa­kin­gas už sa­ve. Be to, tu­rė­da­mi mėgs­ta­mą už­si­ė­mi­mą, jie ma­žiau šlais­to­si pa­kam­pė­mis, tu­ri tiks­lų, ug­do­si kaip as­me­ny­bės. Kai ku­riuos dziu­do taip įtrau­kia, kad jie į tre­ni­ruo­tes ren­ka­si ir sa­vait­ga­liais, ir atos­to­gų die­no­mis. Įval­dę dziu­do prad­me­nis, kri­ti­mo tech­ni­kos ele­men­tus, jie įgy­ja nau­din­gų sa­vi­gy­nos įgū­džių, jei net ir ne­sie­kia spor­ti­nių aukš­tu­mų. Ta­čiau va­do­vau­da­mie­si dziu­do mo­ra­lės ko­dek­su, iš­mok­tus im­ty­nių veiks­mus gat­vė­je ga­li pa­nau­do­ti tik eks­tre­ma­lio­se si­tu­a­ci­jo­se – gelbs­tint ki­tą ar­ba sa­ve“, – tei­gia pa­ty­ręs tre­ne­ris.

 Svar­biau­sia iš­mo­ky­ti pa­si­ti­kė­ji­mo

R.Lu­ko­še­vi­čius džiau­gia­si, kad dziu­do pa­tin­ka tiek mer­gai­tėms, tiek ber­niu­kams. „Pra­dė­jus dirb­ti tre­ne­riu, mer­gi­nų at­ei­da­vo žy­miai dau­giau. Ta­da su­si­rink­da­vo po gru­pę vai­ki­nų ir mer­gi­nų. Šian­dien vai­ki­nai su­da­ro 70–80 proc.“, – pa­sa­ko­ja R.Lu­ko­še­vi­čius.

Aly­tiš­kis jau se­niai pa­ste­bė­jo, kad ge­riau­sių spor­ti­nių re­zul­ta­tų vai­kai pa­sie­kia tre­ni­ruo­da­mie­si miš­rio­se gru­pės, kai mer­gi­nos su vai­ki­nais at­lie­ka tuos pa­čius pra­ti­mus.

R.Lu­ko­še­vi­čiaus nuo­mo­ne, sun­kiau­sia vai­kus iš­mo­ky­ti pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir im­tis ini­cia­ty­vos. „Yra to­kių, ku­rie ne­drįs­ta, juos bau­gi­na tai, kad ga­li ne­pa­vyk­ti. Ta­da ska­ti­nu ir drą­si­nu, kad jam tu­rė­tų pa­vyk­ti, te­rei­kia pa­ban­dy­ti. Riks­mu ir kri­ti­ka nie­ko ne­pa­siek­si.

Daž­niau­siai taip bū­na iki pir­mų var­žy­bų, kai vai­kai pa­jun­ta tik­ros ko­vos sko­nį. Nu­bun­da vi­sai ki­tas su­si­do­mė­ji­mas, jei pra­lo­šia, no­ri ge­riau pa­si­reng­ti ki­toms var­žy­bos, jei lai­mi, no­ri tap­ti dar ge­res­niu ko­vo­to­ju“, – tre­ne­rio dar­bo pa­tir­ti­mi da­li­ja­si R.Lu­ko­še­vi­čius.

Mo­ki­nių re­zul­ta­tai džiu­gi­na

Tre­ne­riui įsi­mi­nė vai­ki­nu­kas, ku­riam pra­džia bu­vo ga­na sun­ki. Jis tre­ni­ruo­da­vo­si, steng­da­vo­si, bet var­žy­bo­se ne­si­se­kė, vis pra­lai­mė­da­vo. Ta­čiau ne­pa­si­da­vė, kol ga­liau­siai pa­vy­ko lai­mė­ti ir įvy­ko per­ver­smas. Jis pa­ju­to sa­vy­je sly­pin­čią jė­gą, ėmė ak­ty­viau tre­ni­ruo­tis ir po ket­ve­rių me­tų at­kak­laus dar­bo vos ne­pa­kliu­vo į Lie­tu­vos dziu­do rink­ti­nę.

„Įdo­mu ste­bė­ti ir ki­to­kį vir­smą, at­ei­na iš­dy­kę, pras­tokai be­si­mo­kan­tys vai­kai, kar­tais net mo­ky­to­jai per­spė­ja apie to­kius ne­klau­ža­das, ta­čiau po ku­rio lai­ko tas vi­sus bau­gi­nęs ir ne­su­val­do­mas vai­kas tam­pa pa­vyz­din­gu mo­ki­niu ir ge­ru spor­ti­nin­ku“, – džiau­gė­si tei­gia­ma spor­to įta­ka as­me­ny­bės for­ma­vi­mui­si tre­ne­ris.

Ypač R.Lu­ko­še­vi­čių džiu­gi­na bu­vu­sių auk­lė­ti­nių – Ine­tos Kli­ma­vi­čiū­tės ir Rū­tos Ma­žei­kai­tės – pa­siek­ti re­zul­ta­tai. Ine­ta Por­tu­ga­li­jo­je Eu­ro­pos jau­nių olim­pi­nė­se die­no­se už­ėmė 9 vie­tą, Mask­vo­je Pa­sau­lio jau­nių olim­pi­nė­se die­no­se iš­ko­vo­jo 5 vie­tą, Eu­ro­pos mo­te­rų sam­bo čem­pio­na­te iš­ko­vo­jo 3 vie­tą, ne kar­tą ta­po Lie­tu­vos dziu­do, sam­bo čem­pio­na­tų įvai­raus am­žiaus gru­pių čem­pio­ne ir pri­zi­nin­ke.

Rū­ta – Lie­tu­vos dziu­do, sam­bo čem­pio­na­tų jau­nu­čių, jau­nių jau­ni­mo čem­pio­nė ir pri­zi­nin­kė, Eu­ro­pos jau­ni­mo dziu­do tau­rės, vy­ku­sios Kau­ne ir Tar­tu (Es­ti­ja), 3 vie­tų lai­mė­to­ja. Rū­tos bro­lis Re­na­tas yra ta­pęs Lie­tu­vos jau­ni­mo, jau­nu­čių pri­zi­nin­ku.

 Spor­tiš­ka vi­sa šei­ma

Lu­ko­še­vi­čių šei­ma – sū­nus Mar­ty­nas, duk­ra Ag­nė ir žmo­na Aud­ra bei pats Ro­lan­das – vi­si bu­vę ar esan­tys spor­ti­nin­kai.

Žmo­na – bu­vu­sios So­vie­tų Są­jun­gos pri­zi­nin­kė, Lie­tu­vos daug­kar­ti­nė dziu­do čem­pio­na­tų pri­zi­nin­kė. Mo­ters kaip ir vy­ro spor­ti­nę kar­je­rą nu­trau­kė trau­mos. „Po sū­naus gi­mi­mo dar spor­ta­vo, ruo­šė­si da­ly­vau­ti Eu­ro­pos sam­bo čem­pio­na­te, ta­čiau ga­vo trau­mą ir spor­ti­nę kar­je­rą te­ko baig­ti“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si R.Lu­ko­še­vi­čius.

Sū­nus Mar­ty­nas pa­se­kė tė­vo pė­do­mis. Nuo dve­jų me­tu­kų vaikš­čio­da­mas su tė­čiu į tre­ni­ruo­tes, jis taip pat su­si­ža­vė­jo dziu­do. Iš pra­džių tė­tis ir tre­ni­ra­vo, vė­liau, šiam per­ėjus dirb­ti į ra­jo­ną, sū­nų per­da­vė ki­tiems tre­ne­riams.

Mar­ty­no, bu­vu­sio Lie­tu­vos jau­ni­mo ir su­au­gu­sių­jų rink­ti­nių na­rio, pa­sie­ki­mai taip pat įspū­din­gi – Eu­ro­pos jau­nių dziu­do fes­ti­va­ly­je iš­ko­vo­jo 5 vie­tą, Pa­sau­lio jau­nių čem­pio­na­te – 9 vie­tą, Eu­ro­pos jau­ni­mo čem­pio­na­te – 1 vie­tą. Stu­den­tų žai­dy­nių bei Lie­tu­vos įvai­rių am­žių čem­pio­na­tų čem­pio­nas ir pri­zi­nin­kas.

„Da­bar 11 kla­sė­je be­si­mo­kan­ti duk­ra daž­nai at­ei­da­vo į tre­ni­ruo­tes, va­žiuo­da­vo į sto­vyk­las, ta­čiau vė­liau su­si­ža­vė­jo krep­ši­niu“, – apie duk­rą, ku­ri vie­nin­te­lė iš šei­mos pa­si­rin­ko ki­to­kią spor­to ša­ką, pa­sa­ko­jo R.Lu­ko­še­vi­čius.

Anot R.Lu­ko­še­vi­čiaus, da­bar su sū­nu­mi, gy­ve­nan­čiu Kau­ne, daž­niau su­si­tin­ka įvai­rio­se var­žy­bo­se ir čem­pio­na­tuo­se nei na­muo­se, nes Mar­ty­nas tei­sė­jau­ja var­žy­boms, o jis at­va­žiuo­ja su vai­kais ar­ba abu tei­sė­jau­ja.

Lais­va­lai­kio R.Lu­ko­še­vi­čiui lie­ka ne­daug, jį vy­ras mėgs­ta pra­leis­ti gam­to­je, ypač pa­tin­ka gry­bau­ti.