Dvi poros širdžių, pindamos meilės istoriją, įžengė į deimantinį dešimtmetį

Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, – aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jei atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia.
Iš šventojo apaštalo Pauliaus Pirmojo laiško korintiečiams
Vaikai, anūkai ir patys artimiausi žmonės šventiškai išsipuošę praeitą šeštadienį į Pivašiūnų šventovę atlydėjo auksinės santuokos jubiliatus – pivašiūniškius Veroniką ir Marijoną Grincevičius bei miroslaviškius Bronę ir Joną Juravičius. Nuo pirmosios šių porų pažinties iki bendro gyvenimo penkiasdešimtmečio – pirmuoju numeriu jų gyvenimiškame sąraše buvo ir liko – MEILĖ. Tad iškilmė ir pradėta mintimis apie meilės svarbą iš Šventojo Rašto.
Iškilmingas Mišias aukojo du kunigai: Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų klebonas, monsinjoras Vincas Baublys ir Šventežerio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios klebonas, garbės kanauninkas, bažnytinės teisės licenciatas Egidijus Juravičius, santuokos jubiliatų Juravičių sūnus.
Kunigas Egidijus jautrių žodžių skyrė savo tėvams bei tėčio sesers Veronikos šeimai. Abi sutuoktinių poros šeimyninį gyvenimą pradėjo tik santuoka, be vestuvių. Abi poros iš savo tėvų turėjo gražius pavyzdžius, dalyvavo Mišiose, meldėsi už vaikus ir tėvus. Abi poros gražiai sugyveno, tad sklandęs prietaras, kad, kai dvi tuokiasi, tik viena tampa laiminga, nepasitvirtino.
Gražiausia ir tvirčiausia santarvė, kai Dievas iš namų neišvejamas, kaskart pagarbinamas Viešpats ir jam padėkojama už gyvenimo draugą. Jubiliatams atnaujinant Santuokos sakramento įžadus, tokia padėka nuskambėjo net keturis kartus.
Po iškilmingo palaiminimo monsinjoras V.Baublys atvirai kalbėjo, kad Pivašiūnų bažnyčioje pirmą kartą tokia iškilmė, kai santuoką atnaujina dvi jubiliatų poros, įspūdį dar labiau sustiprina, kad tai brolio ir sesers bei jų išrinktųjų, antrųjų pusių, penkiasdešimties metų bendro gyvenimo šventė. Dvasininkas šias poras pavadino Dievo dovana.
Didele garbe tėvams, šeimai ir visai giminei įvardijo sūnaus pasišventimą kunigystei. Monsinjoras V.Baublys kalbėjo, kad parapijos sielovados neįsivaizduoja be parapijiečių Grincevičių veiklos, be šios šeimos. Sutuoktinių rankos daug darbo atlieka, rūpinasi ir patarnauja „Carito“ bei maldos grupių veikloje.
Pivašiūnų parapijos klebonas V.Baublys parapijos vardu abiem auksinių vestuvių sutuoktinių poroms nuoširdžiai dėkojo už gražų tikėjimo liudijimo pavyzdį, linkėjo stiprios sveikatos ir kiekvienai įteikė oficialiai pripažinto mūsų užtarėjo Danguje, palaimintojo Mykolo Giedraičio paveikslo kopiją.
Dvi poros širdžių supynė stiprią, svarią pusės amžiaus meilės istoriją. Iš tiesų pragyventi santarvėje be meilės pusę šimto metų vargu ar pavyktų. Ne veltui 50 metų trukusi santuoka vadinama auksine, ji liudija didelę ir tvirtą sutuoktinių meilę, faktą, kad antra žmogaus puselė visgi egzistuoja.
Atnaujinę santuokos įžadus laisviau, atviriau, ne paslapčiomis kaip prieš 50 metų, ir dalyvaujant artimiesiems žmonėms, sutuoktiniai jautėsi dar didesniame jaudulyje, juk jų santuoką laimina ir vaikai, anūkai.
Svarbi tokios šventės dalis – prisiminimai. Tegul juos išsako patys santuokos jubiliatai.
Jonas Juravičius: „Man neužteks gyvenimo už žmonos pasiaukojimą atsidėkoti“
Du gyvenimo tarpsniai praėjo kaip akimirka: vestuvės ir kartu pragyventi 50 metų.
Baigęs Pivašiūnų vidurinę mokyklą padirbėjau gamykloje. Tuo metu kaimo mokyklose trūko mokytojų, tai priimdavo mokytojauti ir su viduriniu išsilavinimu. Įsidarbinau Vanagėlių aštuonmetėje.
Į Butrimonių paukštyną buvo paskirta dirbti jauna vedėja, dabartinė mano žmona Bronė. Mus visą laiką lydėjo mėnesio antroji diena. Žmoną paskyrė dirbti į šią darbovietę liepos 2 dieną, susipažinome rugsėjo 2 dieną, padavėme pareiškimus birželio 2-ąją, liepos 2-ąją susituokėme Pivašiūnų bažnyčioje.
Kai nusprendėme tuoktis, mano jaunesnė sesuo Verutė pareiškė, kad ir ji žada tuoktis kartu su mumis. Todėl ir buvo dvigubos vestuvės. Kadangi mes trise buvome mokytojai, viešai tuoktis bažnyčioje negalėjome. Su klebonu Aleksandru Alkoviku sutarėme, kad bažnyčioje tuoksimės 24 valandą.
Dabar šiek tiek romantikos. Pusbrolis motociklu su priekaba mus nuvežė į bažnyčią ir atgal. Mums nereikėjo limuzino, nei didelių pokylių, nei barstymo žiedlapių ar ryžių. Nuo šito gyvenimas neprarado kokybės.
Anksčiau mes, vyrai, rinkdavomės žmonas ne pagal turtingumą ir ne pagal grožį, kaip dabar, o pagal kuklumą, darbštumą, protą.
Iki šiol nesigailiu, nes pasirinkimas buvo geras. Jaunystėje buvau tvirtai nusprendęs tuoktis tik sulaukęs 28-erių. Bet kadangi stipriai pamilau, tai vedžiau 22 metų.
Susituokus mečiau darbą mokykloje ir nuėjau dirbti į žmonos vadovaujamą paukštyną paprastu darbininku. Žmona patarė mokytis. Įstojau į Marijampolės žemės ūkio technikumą, kurį baigiau.
Butrimonių kolūkio pirmininkas pasiūlė dirbti laukininkystės brigadininku. Čia išdirbau trejus metus, tai buvo mano pats gražiausias darbinis laikotarpis.
Šeimyninis gyvenimas ėjo sklandžiai, bet patyrėme pirmo sūnaus netektį. Kartu sugebėjome išgyventi šią nelaimę.
Buvau pasiųstas į tobulinimosi kursus ir po jų paskirtas į Obelijos kolūkį pirmininko pavaduotoju gamybai. Daug metų ilgėjausi Butrimonių.
Susilaukėme dar dviejų sūnų: Egidijaus ir Raimundo. Įstojau mokytis į Žemės ūkio akademiją. Obelijos kolūkyje išdirbau 5 metus ir per prievartą buvau paskirtas „Saulės“ kolūkio pirmininku. Du kartus gyvenime buvau aukštinamas pareigose prievartos būdu. Šiame darbe prasidėjo tikras vargelis: darbo daug, daug ir streso...
Tuo metu čia buvo dauguma mėgstančių išgerti, o tiek darbų reikėjo atlikti. „Saulės“ kolūkyje išdirbau 13 metų, čia buvo tikras pragaras, kuris suvalgė mano sveikatą. Dar teko dirbti Miroslavo seniūnijoje seniūnu, devynerius metus. Ir čia buvo visko, kas prie sveikatos neprisidėjo.
Po tokių „nuostabių“ darbų sveikata pašlijo, teko patirti infarktų, insultų. Ligoninėse praleisti ištisus mėnesius. Tuo mano darbinė karjera ir baigėsi.
Dabar parašysiu apie savo žmoną Bronę ir mūsų bendrą gyvenimą. Mes abu gimę 1948 metais sausio mėnesį. Mūsų charakteriai yra priešingi, ji – be priekaištų, o aš...
Bronė kilusi iš Aukštaitijos, Panevėžio rajono. Iš mano ir jos tėvų turėjome gražius šeimyninius ir religinius pavyzdžius. Mano tėvai santuokoje išgyveno 62-ejus metus, žmonos tėvai taip pat gražiai sugyveno ir buvo tvirtai tikintys žmonės. Gal todėl ir mūsų šeimoje neskraidė lėkštės, nereikėjo TV pagalbos.
Mūsų vaikai niekada negirdėjo barnių, nei keiksmų. Visuomet išeinant į darbą ir sugrįžus pasisveikindavome, pasibučiuodavome. Per 50 metų niekada neužmiršome prisiminti kiekvieno mėnesio antros dienos.
Tuo metu kolūkiuose darbo diena buvo nenormuota, todėl grįždavau tik pietauti ir nakvoti. Žmona turėjo laikyti visus keturis namų kampus. Jos žinioje buvo vaikai, gyvuliai, daržai ir valdiškas darbas.
Mano nusenusiems tėvams buvo reikalinga pagalba, juos apgyvendinome šalia mūsų. Tėvų priežiūra prisidėjo žmonai. Abu tėvus ir mamos nebylę seserį teko jai slaugyti. Dėl tėvų negalios žmona turėjo palikti valdišką darbą.
Tuo metu už senų žmonių slaugą darbo stažas nebuvo skaičiuojamas. Likus tik mano mamai, Bronė įsidarbino Miroslavo ambulatorijoje 0,5 etato, todėl išeinant į pensiją neužteko stažo.
Dar jos vargai nesibaigė, ištisus mėnesius mane slaugė ligoninėse. Ponauti ji neturėjo kada – viską iškentė, o kiek reikėjo namuose priimti tarnybinių „svečių“. Parduotuvėse maisto nebuvo, namų virtuvėje reikėjo daug išmonės. Ji viską ištvėrė, ir man neužteks gyvenimo už šį pasiaukojimą atsidėkoti.
Užauginome du sūnus: vienas baigė kunigų seminariją ir dirba Šventežerio parapijoje, antras sukūręs šeimą. Džiaugiamės gera martele ir dviem anūkais. O sūnus dirba JAV, ir laukia kada lėktuvai pradės skraidyti iš Amerikos į Europą.
Jeigu vėl reikėtų tuoktis – pasirinkimo nekeisčiau. Ir netiesa, kad vedusiems meilė tęsiasi trumpai. Jeigu meilė tikra, ji tęsiasi visą gyvenimą. Palinkėčiau visiems taip sugyventi ir mylėti.
Veronika ir Marijonas Grincevičiai: „Kaip ir tuokėmės kartu, taip ir gyvename kaip viena šeima, Bronė ir Jonas buvo ir yra pirmieji, su kuriais pasidžiaugiame, kuriems pasiguodžiame“
50 metų kartu – tai Dievo dovana, tai tarpusavio meilė, pasitikėjimas, atjauta ir pagarba vienas kitam.
Su vyru Marijonu gyvenome pagal priesaiką – ir džiaugsme, ir varge visada kartu vienas kitą palaikydami.
O gyvenime, kaip ir visų, buvo visko – džiaugsmo, skaudžių išgyvenimų, bet viską priėmėme kaip Dievo duotybę. Ir šiandien dėkojame Jam už gyvenimą, už drauge gražiai pragyventus metus, už šeimas, kuriose užaugome, už tėvus, užauginusius ir išmokiusius gyventi darnoje, rodžiusius savo gražaus gyvenimo pavyzdžius, už draugus ir pažįstamus, gyvenime sutiktus žmones, iš kurių taip pat mokėmės: iš vienų – kaip reikia gyventi, iš kitų – kaip nereikėtų, už tikėjimą, o labiausiai – už vaikus, kuriais džiaugėmės augindami, o dabar – sulaukdami jų meilės, pagarbos ir paramos.
Vidurinę mokyklą baigiau 17 metų, dirbti išėjau 18 metų. Tuo metu švietimo sistemoje labai trūko mokytojų, todėl nemažai Pivašiūnų vidurinės mokyklos mokinių, baigusių vidurinę, dirbo mokytojais. Mano pirmoji darbovietė – Vanagėlių aštuonmetė mokykla, čia pradėjau mokyti matematikos. Šioje mokykloje mokytoju jau dirbo brolis Jonas, būsimas vyras mokytojavo Rimėnų aštuonmetėje mokykloje. Abu buvome baigę Pivašiūnų vidurinę mokyklą, gyvenome gretimuose kaimuose, todėl vienas kitą gerai pažinojome. Po metų draugystės nutarėme tuoktis, vestuves kelti kartu su broliu Jonu tą pačią dieną.
Ištekėjau 19 metų, vyrui buvo 24-eri.
Tuokdamiesi visi galvojome tapačiai – tuoktis tik priimant Santuokos sakramentą bažnyčioje ir visą gyvenimą pragyventi kartu, juolab kad abu suėjome iš gražių, darnių, tikinčių šeimų. Mano tėvai pragyveno kartu 62 metus, vyro 67-erius.
Tik įėjus į vyro šeimą, vyro mama pasakė, kad dabar esu jų šeimos narė ir mano namai čia, vyro šeimoje. Buvau dar jauna, iš pradžių lyg ir išsigandau patekus į svetimą šeimą, bet greitai joje pritapau. Taip ir pragyvenome su tėvais kaip ir kartu 27 metus. Gyvenome gražiai, darniai, mane labai palaikydavo vyro mama (nedrįstu sakyti anyta, nes niekuomet jos taip nevadinau, tik mama), labai geros širdies buvo ir vyro tėvelis. Jis, kaip ir mano vyras, buvo labai darbštus, daug padėjo auginant dukras, taip pat ir materialiai.
Iš vyro mamos daug ko išmokau, įgijau gyvenimo patirties. Jie su mumis gyveno iki gyvenimo pabaigos.
Ištekėjusi persikėliau gyventi ir dirbti į Rimėnų aštuonmetę mokyklą, vyro darbovietę. Ten sutikau puikių žmonių, kolektyvas – jaunas, draugiškas, direktorius Vladas Verenius mokėjo suburti draugišką, darbštų kolektyą. Mokiniai taip pat nuoširdūs, pagarbūs, nors teko mokyti ir vienmečių, ir metais ar keleriais jaunesnių mokinių, tačiau to nesijautė – visi gerbė mokytojus. Ir po 40 metų, pastaruosius 5 metus grupelė mokinių tradiciškai Rugsėjo 1-ąją aplanko mus, pabendraujame, prisimename praėjusius metus.
Čia gimė pirmoji dukra Virginija.
Aukštąjį išsilavinimą įsigijome studijuodami neakivaizdiniu būdu, aš – Vilniaus pedagoginiame universitete, vyras – Šiaulių pedagoginiame universitete.
1977 metais uždarius Rimėnų mokyklą, persikėlėme gyventi į Alytų, kur gavome keturių kambarių kooperatinį butą. Sumažėjus sveikatai, iš kaimo persikėlė pas mus ir vyro tėvai.
Aš pradėjau dirbti Alytaus rajono vykdomajame komitete (šiuo metu Alytaus rajono savivaldybė) instruktore, vyras – Junčionių aštuonmetėje mokykloje mokytoju. Šioje mokykloje iki 9 klasės mokėsi ir pats.
Dirbdama Vykdomajame komitete pajaučiau, kad mano pašaukimas – darbas su vaikais mokykloje, todėl, atsiradus laisvai matematikos mokytojos vietai Junčionyse, po dvejų metų grįžau į mokyklą, kur su vyru važinėdami iš Alytaus išdirbome ilgą laiką – aš 24 metus, vyras 27-erius, iki tol, kol uždarė ir šią mokyklą.
Junčionyse teko dirbti matematikos mokytoja, direktoriaus pavaduotoja ir mokyklos direktore.
Čia dirbant gimė dukra Edita. Išgyvenome ir netektį – palaidojome ką tik gimusį sūnų.
2000-aisiais Pivašiūnų vidurinės mokyklos direktoriui Juozui Leškevičiui pakvietus, pradėjau dirbti matematikos mokytoja. Vėliau šioje mokykloje pradėjo mokytojauti ir vyras.
Nostalgijos tėviškei vedami, sugrįžome gyventi į Pivašiūnus, nusipirkome sodybą, kurioje gyvename iki šiol.
Užauginome dvi dukras Virginiją ir Editą. Vyresnėlė baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą, chemijos-taikomųjų darbų specialybę, dirba Alytaus Putinų gimnazijoje direktorės pavaduotoja, žentas Eimantas – individualios įmonės direktoriaus pavaduotojas, anūkas Dominykas – Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto studentas.
Dukra Edita baigusi Kauno kūno kultūros universitetą, dešimt metų atidavusi kūno kultūros mokytojos darbui, šiuo metu dirba įmonės regiono pardavimų vadove, žentas Martynas – įmonės inžinierius-programuotojas, anūkai Elzė ir Jurgis – mokiniai.
Dukros Virginijos šeima šiemet taip pat švęs 25-erių metų santuokos jubiliejų. Džiaugiamės, kad jų šeima, išgyvenusi sunkių išbandymų, netekusi sūnaus, išliko stipri ir vieninga.
Šiandien nuoširdžiai džiaugiamės dukromis, žentais, anūkais. Žentus mylime kaip savo vaikus, juk sakoma, kad žentą myli uošvė tiek, kiek jis myli jos dukterį. Šeimos nariais laikome ir jų mamas, šventes švenčiame kartu.
Džiaugiamės mus aplankančiais giminaičiais, draugais, pažįstamais.
Gražiai gyvename su broliais ir seserimis. Vyras turi vieną seserį, aš – tris brolius ir seserį. Gaila, tačiau šiuo metu esame tik su broliu Jonu ir broliene Brone.
Kaip ir tuokėmės kartu, taip ir gyvename kaip viena šeima, jie buvo ir yra pirmieji, su kuriais pasidžiaugiame, kuriems pasiguodžiame – bendri džiaugsmai, bendri rūpesčiai.
Jie buvo ir yra mūsų gyvenimo atrama. Esame jiems dėkingi, kad taip gražiai, rūpestingai globojo tėvus, palydėjo į anapilį. Džiaugiamės ir jų, ir mūsų vaikų bendravimu ir sugyvenimu.
Parengė Aldona Kudzienė
Ilgiausių metų linkime,…
Komentaras
Ilgiausių metų linkime, Sveikatos metų linkime...
Sunt DONNA, sunt din Marea…
Komentaras
Sunt DONNA, sunt din Marea Britanie. După ce am fost într-o relație cu iubitul meu de 1 an acum și plănuiam să ne căsătorim curând și dintr-o dată m-a părăsit pentru o altă fată. de un adevăr, îl iubesc cu adevărat pe acest tip și niciodată nu îmi pot imagina viața fără el. Am încercat în continuare tot posibilul să-l recuper, dar tot efortul meu de a-l readuce în viața mea nu a dat rezultate. A fost în această zi credincioasă, am întâlnit câteva Mărturii pe un site web despre acest mare caster vrăjitor numit (DR.WEALTHY) orice persoană a susținut că îi ajută să își reînnoiască relația și să-i readucă pe fostul iubit, trebuia să-l contactez pentru că el a fost ultima mea speranță. L-am contactat prin e-mailul său și m-a asigurat că în trei zile, prietenul meu va pleca de la cealaltă fată și va reveni la mine și a fost o surpriză foarte mare să-l văd pe prietenul meu revenind la mine după trei zile vraja a fost Terminat. Sunt atât de fericit astăzi că s-a întors la mine și am reușit acest lucru cu ajutorul DR.WEALTHY. În același timp, vreau să folosesc această ocazie pentru a spune / sfaturi cât mai mulți care au nevoie de fostul lor înapoi, dacă aveți nevoie de ajutorul lui puteți Contactați-l prin EMAIL: wealthylovespell@gmail.com WHATSAPP HIM @ +2348105150446 vizitați site-ul http://wealthyspellhome.over-blog.com
kad per tuos buvusius…
Komentaras
kad per tuos buvusius komunistus arčiau prie altoriaus negali prieiti,- užėmę visas pirmas bažnyčios eiles.
Kaip gerai,kai žmonės moka…
Komentaras
Kaip gerai,kai žmonės moka prie visų ,,prisitrynt",jiems buvo sovietmečiu gerai,nes jie buvo partiniai,arba labai lojalūs ir prijaučiantys.Dabar jie uolūs katalikai ir pritaria visoms partijoms,kurios tuo metu valdžioje,slidūs kaip unguriai.Kitus gali apgaut,o save?
Nu ponai nepykite…
Komentaras
Nu ponai nepykite sovietmečiu visi jūs puikiai pažinojome.Sekmes gyvenime
Komentuoti