Dvi po­ros šir­džių, pin­da­mos mei­lės is­to­ri­ją, įžen­gė į dei­man­ti­nį de­šimt­me­tį

Atnaujinę santuokos įžadus Pivašiūnų šventovėje, ten, kur prieš penkiasdešimt metų paslapčiomis susituokė, Bronė ir Jonas Juravičiai (pora kairėje), Veronika ir Marijonas Grincevičiai. Vaivos Danilovos ir Vilmos Cikanavičienės nuotr.
Atnaujinę santuokos įžadus Pivašiūnų šventovėje, ten, kur prieš penkiasdešimt metų paslapčiomis susituokė, Bronė ir Jonas Juravičiai (pora kairėje), Veronika ir Marijonas Grincevičiai. Vaivos Danilovos ir Vilmos Cikanavičienės nuotr.
Vaikai, anūkai ir patys artimiausi žmonės šventiškai išsipuošę praeitą šeštadienį į Pivašiūnų šventovę atlydėjo auksinės santuokos jubiliatus – pivašiūniškius Veroniką ir Marijoną Grincevičius bei miroslaviškius Bronę ir Joną Juravičius (nuotr.). Nuo pirmosios šių porų pažinties iki bendro gyvenimo penkiasdešimtmečio – pirmuoju numeriu jų gyvenimiškame sąraše buvo ir liko – MEILĖ.

Jei kal­bė­čiau žmo­nių ir an­ge­lų kal­bo­mis, bet ne­tu­rė­čiau mei­lės, aš te­bū­čiau žvan­gan­tis va­ris ir skam­ban­tys cim­bo­lai. Ir jei tu­rė­čiau pra­na­šys­tės do­va­ną ir pa­žin­čiau vi­sas pa­slap­tis ir vi­są moks­lą; jei tu­rė­čiau vi­są ti­kė­ji­mą, kad ga­lė­čiau net kal­nus kil­no­ti, ta­čiau ne­tu­rė­čiau mei­lės, – aš bū­čiau nie­kas. Ir jei iš­da­ly­čiau varg­šams vi­sa, ką tu­riu, jei ati­duo­čiau sa­vo kū­ną su­de­gin­ti, bet ne­tu­rė­čiau mei­lės, – nie­ko ne­lai­mė­čiau. Mei­lė kan­tri, mei­lė ma­lo­nin­ga, ji ne­pa­vy­di; mei­lė ne­si­di­džiuo­ja ir ne­iš­puiks­ta. Ji ne­si­el­gia ne­tin­ka­mai, nei­eš­ko sa­vo nau­dos, ne­pa­si­duo­da pik­tu­mui, pa­mirš­ta, kas bu­vo blo­ga, ne­si­džiau­gia ne­tei­sy­be, su džiaugs­mu pri­ta­ria tie­sai. Ji vi­sa pa­ke­lia, vi­sa ti­ki, vis­kuo vi­lia­si ir vi­sa iš­tve­ria. Mei­lė nie­ka­da ne­si­bai­gia.

Iš šven­to­jo apaš­ta­lo Pau­liaus Pir­mo­jo laiš­ko ko­rin­tie­čiams

 

Vai­kai, anū­kai ir pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės šven­tiš­kai iš­si­puo­šę pra­ei­tą šeš­ta­die­nį į Pi­va­šiū­nų šven­to­vę at­ly­dė­jo auk­si­nės san­tuo­kos ju­bi­lia­tus – pi­va­šiū­niš­kius Ve­ro­ni­ką ir Ma­ri­jo­ną Grin­ce­vi­čius bei mi­ros­la­viš­kius Bro­nę ir Jo­ną Ju­ra­vi­čius. Nuo pir­mo­sios šių po­rų pa­žin­ties iki ben­dro gy­ve­ni­mo pen­kias­de­šimt­me­čio – pir­muo­ju nu­me­riu jų gy­ve­ni­miš­ka­me są­ra­še bu­vo ir li­ko – MEI­LĖ. Tad iškilmė ir pradėta mintimis apie meilės svarbą iš Šventojo Rašto.

Iš­kil­min­gas Mi­šias au­ko­jo du ku­ni­gai: Pi­va­šiū­nų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų kle­bo­nas, mon­sin­jo­ras Vin­cas Baub­lys ir Šven­te­že­rio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čios kle­bo­nas, gar­bės ka­nau­nin­kas, baž­ny­ti­nės tei­sės li­cen­cia­tas Egi­di­jus Ju­ra­vi­čius, san­tuo­kos ju­bi­lia­tų Ju­ra­vi­čių sū­nus.

Ku­ni­gas Egi­di­jus jaut­rių žo­džių sky­rė sa­vo tė­vams bei tė­čio se­sers Ve­ro­ni­kos šei­mai. Abi su­tuok­ti­nių po­ros šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą pra­dė­jo tik san­tuo­ka, be ves­tu­vių. Abi po­ros iš sa­vo tė­vų tu­rė­jo gra­žius pa­vyz­džius, da­ly­va­vo Mi­šio­se, mel­dė­si už vai­kus ir tė­vus. Abi po­ros gra­žiai su­gy­ve­no, tad sklan­dęs prie­ta­ras, kad, kai dvi tuo­kia­si, tik vie­na tam­pa lai­min­ga, nepa­si­tvir­ti­no.

Gra­žiau­sia ir tvir­čiau­sia san­tar­vė, kai Die­vas iš na­mų ne­iš­ve­ja­mas, kas­kart pa­gar­bi­na­mas Vieš­pats ir jam pa­dė­ko­ja­ma už gy­ve­ni­mo drau­gą. Ju­bi­lia­tams at­nau­ji­nant San­tuo­kos sak­ra­men­to įža­dus, to­kia pa­dė­ka nu­skam­bė­jo net ke­tu­ris kar­tus.

Po iš­kil­min­go pa­lai­mi­ni­mo mon­sin­jo­ras V.Baub­lys at­vi­rai kal­bė­jo, kad Pi­va­šiū­nų baž­ny­čio­je pir­mą kar­tą to­kia iš­kil­mė, kai san­tuo­ką at­nau­ji­na dvi ju­bi­lia­tų po­ros, įspū­dį dar la­biau su­stip­ri­na, kad tai bro­lio ir se­sers bei jų iš­rink­tų­jų, ant­rų­jų pu­sių, pen­kias­de­šim­ties me­tų ben­dro gy­ve­ni­mo šven­tė. Dva­si­nin­kas šias po­ras pa­va­di­no Die­vo do­va­na.

Di­de­le gar­be tė­vams, šei­mai ir vi­sai gi­mi­nei įvar­di­jo sū­naus pa­si­šven­ti­mą ku­ni­gys­tei. Mon­sin­jo­ras V.Baub­lys kal­bė­jo, kad pa­ra­pi­jos sie­lo­va­dos ne­įsi­vaiz­duo­ja be pa­ra­pi­jie­čių Grin­ce­vi­čių veik­los, be šios šei­mos. Su­tuok­ti­nių ran­kos daug dar­bo at­lie­ka, rū­pi­na­si ir pa­tar­nau­ja „Ca­ri­to“ bei mal­dos gru­pių veik­lo­je.

Pi­va­šiū­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas V.Baub­lys pa­ra­pi­jos var­du abiem auk­si­nių ves­tu­vių su­tuok­ti­nių po­roms nuo­šir­džiai dė­ko­jo už gra­žų ti­kė­ji­mo liu­di­ji­mo pa­vyz­dį, lin­kė­jo stip­rios svei­ka­tos ir kiek­vie­nai įtei­kė ofi­cia­liai pri­pa­žin­to mū­sų už­ta­rė­jo Dan­gu­je, pa­lai­min­to­jo My­ko­lo Gied­rai­čio pa­veiks­lo ko­pi­ją.

Dvi po­ros šir­džių su­py­nė stip­rią, sva­rią pu­sės am­žiaus mei­lės is­to­ri­ją. Iš tie­sų pra­gy­ven­ti san­tar­vė­je be mei­lės pu­sę šim­to me­tų var­gu ar pa­vyk­tų. Ne vel­tui 50 me­tų tru­ku­si san­tuo­ka va­di­na­ma auk­si­ne, ji liu­di­ja di­de­lę ir tvir­tą su­tuok­ti­nių mei­lę, fak­tą, kad an­tra žmo­gaus pu­se­lė vis­gi eg­zis­tuo­ja.

At­nau­ji­nę san­tuo­kos įža­dus lais­viau, at­vi­riau, ne pa­slap­čio­mis kaip prieš 50 me­tų, ir da­ly­vau­jant ar­ti­mie­siems žmo­nėms, su­tuok­ti­niai jau­tė­si dar di­des­nia­me jau­du­ly­je, juk jų san­tuo­ką lai­mi­na ir vai­kai, anū­kai.

Svar­bi to­kios šven­tės da­lis – pri­si­mi­ni­mai. Te­gul juos iš­sa­ko pa­tys san­tuo­kos ju­bi­lia­tai.

 

Jo­nas Ju­ra­vi­čius: „Man ne­už­teks gy­ve­ni­mo už žmo­nos pa­si­au­ko­ji­mą at­si­dė­ko­ti“

 

Du gy­ve­ni­mo tarps­niai pra­ėjo kaip aki­mir­ka: ves­tu­vės ir kar­tu pra­gy­ven­ti 50 me­tų.

Bai­gęs Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pa­dir­bė­jau ga­myk­lo­je. Tuo me­tu kai­mo mo­kyk­lo­se trū­ko mo­ky­to­jų, tai pri­im­da­vo mo­ky­to­jau­ti ir su vi­du­ri­niu iš­si­la­vi­ni­mu. Įsi­dar­bi­nau Va­na­gė­lių aš­tuon­me­tė­je.

Į But­ri­mo­nių paukš­ty­ną bu­vo pa­skir­ta dirb­ti jau­na ve­dė­ja, da­bar­ti­nė ma­no žmo­na Bro­nė. Mus vi­są lai­ką ly­dė­jo mė­ne­sio ant­ro­ji die­na. Žmo­ną pa­sky­rė dirb­ti į šią dar­bo­vie­tę lie­pos 2 die­ną, su­si­pa­ži­no­me rug­sė­jo 2 die­ną, pa­da­vė­me pa­reiš­ki­mus bir­že­lio 2-ąją, lie­pos 2-ąją su­si­tuo­kė­me Pi­va­šiū­nų baž­ny­čio­je.

Kai nu­spren­dė­me tuok­tis, ma­no jau­nes­nė se­suo Ve­ru­tė pa­reiš­kė, kad ir ji ža­da tuok­tis kar­tu su mu­mis. To­dėl ir bu­vo dvi­gu­bos ves­tu­vės. Ka­dan­gi mes tri­se bu­vo­me mo­ky­to­jai, vie­šai tuok­tis baž­ny­čio­je ne­ga­lė­jo­me. Su kle­bo­nu Alek­san­dru Al­ko­vi­ku su­ta­rė­me, kad baž­ny­čio­je tuok­si­mės 24 va­lan­dą.

Da­bar šiek tiek ro­man­ti­kos. Pus­bro­lis mo­to­cik­lu su prie­ka­ba mus nu­ve­žė į baž­ny­čią ir at­gal. Mums ne­rei­kė­jo li­mu­zi­no, nei di­de­lių po­ky­lių, nei bars­ty­mo žied­la­pių ar ry­žių. Nuo ši­to gy­ve­ni­mas ne­pra­ra­do ko­ky­bės.

Anks­čiau mes, vy­rai, rink­da­vo­mės žmo­nas ne pa­gal tur­tin­gu­mą ir ne pa­gal gro­žį, kaip da­bar, o pa­gal kuk­lu­mą, darbš­tu­mą, pro­tą.

Iki šiol ne­si­gai­liu, nes pa­si­rin­ki­mas bu­vo ge­ras. Jau­nys­tė­je bu­vau tvir­tai nu­spren­dęs tuok­tis tik su­lau­kęs 28-erių. Bet ka­dan­gi stip­riai pa­mi­lau, tai ve­džiau 22 me­tų.

Su­si­tuo­kus me­čiau dar­bą mo­kyk­lo­je ir nu­ė­jau dirb­ti į žmo­nos va­do­vau­ja­mą paukš­ty­ną pa­pras­tu dar­bi­nin­ku. Žmo­na pa­ta­rė mo­ky­tis. Įsto­jau į Ma­ri­jam­po­lės že­mės ūkio tech­ni­ku­mą, ku­rį bai­giau.

But­ri­mo­nių ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­siū­lė dirb­ti lau­ki­nin­kys­tės bri­ga­di­nin­ku. Čia iš­dir­bau tre­jus me­tus, tai bu­vo ma­no pats gra­žiau­sias dar­bi­nis lai­ko­tar­pis.

Šei­my­ni­nis gy­ve­ni­mas ėjo sklan­džiai, bet pa­ty­rė­me pir­mo sū­naus ne­tek­tį. Kar­tu su­ge­bė­jo­me iš­gy­ven­ti šią ne­lai­mę.

Bu­vau pa­siųs­tas į to­bu­li­ni­mo­si kur­sus ir po jų pa­skir­tas į Obe­li­jos ko­lū­kį pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju ga­my­bai. Daug me­tų il­gė­jau­si But­ri­mo­nių.

Su­si­lau­kė­me dar dvie­jų sū­nų: Egi­di­jaus ir Rai­mun­do. Įsto­jau mo­ky­tis į Že­mės ūkio aka­de­mi­ją. Obe­li­jos ko­lū­ky­je iš­dir­bau 5 me­tus ir per prie­var­tą bu­vau pa­skir­tas „Sau­lės“ ko­lū­kio pir­mi­nin­ku. Du kar­tus gy­ve­ni­me bu­vau aukš­ti­na­mas pa­rei­go­se prie­var­tos bū­du. Šia­me dar­be pra­si­dė­jo tik­ras var­ge­lis: dar­bo daug, daug ir stre­so...

Tuo me­tu čia bu­vo dau­gu­ma mėgs­tan­čių iš­ger­ti, o tiek dar­bų rei­kė­jo at­lik­ti. „Sau­lės“ ko­lū­ky­je iš­dir­bau 13 me­tų, čia bu­vo tik­ras pra­ga­ras, ku­ris su­val­gė ma­no svei­ka­tą. Dar te­ko dirb­ti Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je se­niū­nu, de­vy­ne­rius me­tus. Ir čia bu­vo vis­ko, kas prie svei­ka­tos ne­pri­si­dė­jo.

Po to­kių „nuo­sta­bių“ dar­bų svei­ka­ta pa­šli­jo, te­ko pa­tir­ti in­fark­tų, in­sul­tų. Li­go­ni­nė­se pra­leis­ti iš­ti­sus mė­ne­sius. Tuo ma­no dar­bi­nė kar­je­ra ir bai­gė­si.

Da­bar pa­ra­šy­siu apie sa­vo žmo­ną Bro­nę ir mū­sų ben­drą gy­ve­ni­mą. Mes abu gi­mę 1948 me­tais sau­sio mė­ne­sį. Mū­sų cha­rak­te­riai yra prie­šin­gi, ji – be prie­kaiš­tų, o aš...

Bro­nė ki­lu­si iš Aukš­tai­ti­jos, Pa­ne­vė­žio ra­jo­no. Iš ma­no ir jos tė­vų tu­rė­jo­me gra­žius šei­my­ni­nius ir re­li­gi­nius pa­vyz­džius. Ma­no tė­vai san­tuo­ko­je iš­gy­ve­no 62-ejus me­tus, žmo­nos tė­vai taip pat gra­žiai su­gy­ve­no ir bu­vo tvir­tai ti­kin­tys žmo­nės. Gal to­dėl ir mū­sų šei­mo­je ne­skrai­dė lėkš­tės, ne­rei­kė­jo TV pa­gal­bos.

Mū­sų vai­kai nie­ka­da ne­gir­dė­jo bar­nių, nei keiks­mų. Vi­suo­met iš­ei­nant į dar­bą ir su­grį­žus pa­si­svei­kin­da­vo­me, pa­si­bu­čiuo­da­vo­me. Per 50 me­tų nie­ka­da ne­už­mir­šo­me pri­si­min­ti kiek­vie­no mė­ne­sio ant­ros die­nos.

Tuo me­tu ko­lū­kiuo­se dar­bo die­na bu­vo ne­nor­muo­ta, to­dėl grįž­da­vau tik pie­tau­ti ir nak­vo­ti. Žmo­na tu­rė­jo lai­ky­ti vi­sus ke­tu­ris na­mų kam­pus. Jos ži­nio­je bu­vo vai­kai, gy­vu­liai, dar­žai ir val­diš­kas dar­bas.

Ma­no nu­se­nu­siems tė­vams bu­vo rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, juos ap­gy­ven­di­no­me ša­lia mū­sų. Tė­vų prie­žiū­ra pri­si­dė­jo žmo­nai. Abu tė­vus ir ma­mos ne­by­lę se­se­rį te­ko jai slau­gy­ti. Dėl tė­vų ne­ga­lios žmo­na tu­rė­jo pa­lik­ti val­diš­ką dar­bą.

Tuo me­tu už se­nų žmo­nių slau­gą dar­bo sta­žas ne­bu­vo skai­čiuo­ja­mas. Li­kus tik ma­no ma­mai, Bro­nė įsi­dar­bi­no Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­jo­je 0,5 eta­to, to­dėl iš­ei­nant į pen­si­ją ne­už­te­ko sta­žo.

Dar jos var­gai ne­si­bai­gė, iš­ti­sus mė­ne­sius ma­ne slau­gė li­go­ni­nė­se. Po­nau­ti ji ne­tu­rė­jo ka­da – vis­ką iš­ken­tė, o kiek rei­kė­jo na­muo­se pri­im­ti tar­ny­bi­nių „sve­čių“. Par­duo­tu­vė­se mais­to ne­bu­vo, na­mų vir­tu­vė­je rei­kė­jo daug iš­mo­nės. Ji vis­ką iš­tvė­rė, ir man ne­už­teks gy­ve­ni­mo už šį pa­si­au­ko­ji­mą at­si­dė­ko­ti.

Už­au­gi­no­me du sū­nus: vie­nas bai­gė ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją ir dir­ba Šven­te­že­rio pa­ra­pi­jo­je, ant­ras su­kū­ręs šei­mą. Džiau­gia­mės ge­ra mar­te­le ir dviem anū­kais. O sū­nus dir­ba JAV, ir lau­kia ka­da lėk­tu­vai pra­dės skrai­dy­ti iš Ame­ri­kos į Eu­ro­pą.

Jei­gu vėl rei­kė­tų tuok­tis – pa­si­rin­ki­mo ne­keis­čiau. Ir ne­tie­sa, kad ve­du­siems mei­lė tę­sia­si trum­pai. Jei­gu mei­lė tik­ra, ji tę­sia­si vi­są gy­ve­ni­mą. Pa­lin­kė­čiau vi­siems taip su­gy­ven­ti ir my­lė­ti.

 

Ve­ro­ni­ka ir Ma­ri­jo­nas Grin­ce­vi­čiai: „Kaip ir tuo­kė­mės kar­tu, taip ir gy­ve­na­me kaip vie­na šei­ma, Bro­nė ir Jo­nas bu­vo ir yra pir­mie­ji, su ku­riais pa­si­džiau­gia­me, ku­riems pa­si­guo­džia­me“

 

50 me­tų kar­tu – tai Die­vo do­va­na, tai tar­pu­sa­vio mei­lė, pa­si­ti­kė­ji­mas, at­jau­ta ir pa­gar­ba vie­nas ki­tam.

Su vy­ru Ma­ri­jo­nu gy­ve­no­me pa­gal prie­sai­ką – ir džiaugs­me, ir var­ge vi­sa­da kar­tu vie­nas ki­tą pa­lai­ky­da­mi.

O gy­ve­ni­me, kaip ir vi­sų, bu­vo vis­ko – džiaugs­mo, skau­džių iš­gy­ve­ni­mų, bet vis­ką pri­ėmė­me kaip Die­vo duo­ty­bę. Ir šian­dien dė­ko­ja­me Jam už gy­ve­ni­mą, už drau­ge gra­žiai pra­gy­ven­tus me­tus, už šei­mas, ku­rio­se už­au­go­me, už tė­vus, už­au­gi­nu­sius ir iš­mo­kiu­sius gy­ven­ti dar­no­je, ro­džiu­sius sa­vo gra­žaus gy­ve­ni­mo pa­vyz­džius, už drau­gus ir pa­žįs­ta­mus, gy­ve­ni­me su­tik­tus žmo­nes, iš ku­rių taip pat mo­kė­mės: iš vie­nų – kaip rei­kia gy­ven­ti, iš ki­tų – kaip ne­rei­kė­tų, už ti­kė­ji­mą, o la­biau­siai – už vai­kus, ku­riais džiau­gė­mės au­gin­da­mi, o da­bar – su­lauk­da­mi jų mei­lės, pa­gar­bos ir pa­ra­mos.

Vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau 17 me­tų, dirb­ti iš­ėjau 18 me­tų. Tuo me­tu švie­ti­mo sis­te­mo­je la­bai trū­ko mo­ky­to­jų, to­dėl ne­ma­žai Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nių, bai­gu­sių vi­du­ri­nę, dir­bo mo­ky­to­jais. Ma­no pir­mo­ji dar­bo­vie­tė – Va­na­gė­lių aš­tuon­me­tė mo­kyk­la, čia pra­dė­jau mo­ky­ti ma­te­ma­ti­kos. Šio­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ju jau dir­bo bro­lis Jo­nas, bū­si­mas vy­ras mo­ky­to­ja­vo Ri­mė­nų aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Abu bu­vo­me bai­gę Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, gy­ve­no­me gre­ti­muo­se kai­muo­se, to­dėl vie­nas ki­tą ge­rai pa­ži­no­jo­me. Po me­tų drau­gys­tės nu­ta­rė­me tuok­tis, ves­tu­ves kel­ti kar­tu su bro­liu Jo­nu tą pa­čią die­ną.

Iš­te­kė­jau 19 me­tų, vy­rui bu­vo 24-eri.

Tuok­da­mie­si vi­si gal­vo­jo­me ta­pa­čiai – tuok­tis tik pri­imant San­tuo­kos sak­ra­men­tą baž­ny­čio­je ir vi­są gy­ve­ni­mą pra­gy­ven­ti kar­tu, juo­lab kad abu su­ėjo­me iš gra­žių, dar­nių, ti­kin­čių šei­mų. Ma­no tė­vai pra­gy­ve­no kar­tu 62 me­tus, vy­ro 67-erius.

Tik įė­jus į vy­ro šei­mą, vy­ro ma­ma pa­sa­kė, kad da­bar esu jų šei­mos na­rė ir ma­no na­mai čia, vy­ro šei­mo­je. Bu­vau dar jau­na, iš pra­džių lyg ir iš­si­gan­dau pa­te­kus į sve­ti­mą šei­mą, bet grei­tai jo­je pri­ta­pau. Taip ir pra­gy­ve­no­me su tė­vais kaip ir kar­tu 27 me­tus. Gy­ve­no­me gra­žiai, dar­niai, ma­ne la­bai pa­lai­ky­da­vo vy­ro ma­ma (ne­drįs­tu sa­ky­ti any­ta, nes nie­kuo­met jos taip ne­va­di­nau, tik ma­ma), la­bai ge­ros šir­dies bu­vo ir vy­ro tė­ve­lis. Jis, kaip ir ma­no vy­ras, bu­vo la­bai darbš­tus, daug pa­dė­jo au­gi­nant duk­ras, taip pat ir ma­te­ria­liai.

Iš vy­ro ma­mos daug ko iš­mo­kau, įgi­jau gy­ve­ni­mo pa­tir­ties. Jie su mu­mis gy­ve­no iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

Iš­te­kė­ju­si per­si­kė­liau gy­ven­ti ir dirb­ti į Ri­mė­nų aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą, vy­ro dar­bo­vie­tę. Ten su­ti­kau pui­kių žmo­nių, ko­lek­ty­vas – jau­nas, drau­giš­kas, di­rek­to­rius Vla­das Ve­re­nius mo­kė­jo su­bur­ti drau­giš­ką, darbš­tų ko­lek­tyą. Mo­ki­niai taip pat nuo­šir­dūs, pa­gar­būs, nors te­ko mo­ky­ti ir vien­me­čių, ir me­tais ar ke­le­riais jau­nes­nių mo­ki­nių, ta­čiau to ne­si­jau­tė – vi­si ger­bė mo­ky­to­jus. Ir po 40 me­tų, pas­ta­ruo­sius 5 me­tus gru­pe­lė mo­ki­nių tra­di­ciš­kai Rug­sė­jo 1-ąją ap­lan­ko mus, pa­ben­drau­ja­me, pri­si­me­na­me pra­ėju­sius me­tus.

Čia gi­mė pir­mo­ji duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą įsi­gi­jo­me stu­di­juo­da­mi ne­aki­vaiz­di­niu bū­du, aš – Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, vy­ras – Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te.

1977 me­tais už­da­rius Ri­mė­nų mo­kyk­lą, per­si­kė­lė­me gy­ven­ti į Aly­tų, kur ga­vo­me ke­tu­rių kam­ba­rių ko­o­pe­ra­ti­nį bu­tą. Su­ma­žė­jus svei­ka­tai, iš kai­mo per­si­kė­lė pas mus ir vy­ro tė­vai.

Aš pra­dė­jau dirb­ti Aly­taus ra­jo­no vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te (šiuo me­tu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė) in­struk­to­re, vy­ras – Jun­čio­nių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ju. Šio­je mo­kyk­lo­je iki 9 kla­sės mo­kė­si ir pats.

Dirb­da­ma Vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te pa­jau­čiau, kad ma­no pa­šau­ki­mas – dar­bas su vai­kais mo­kyk­lo­je, to­dėl, at­si­ra­dus lais­vai ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jos vie­tai Jun­čio­ny­se, po dve­jų me­tų grį­žau į mo­kyk­lą, kur su vy­ru va­ži­nė­da­mi iš Aly­taus iš­dir­bo­me il­gą lai­ką – aš 24 me­tus, vy­ras 27-erius, iki tol, kol už­da­rė ir šią mo­kyk­lą.

Jun­čio­ny­se te­ko dirb­ti ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ir mo­kyk­los di­rek­to­re.

Čia dir­bant gi­mė duk­ra Edi­ta. Iš­gy­ve­no­me ir ne­tek­tį – pa­lai­do­jo­me ką tik gi­mu­sį sū­nų.

2000-ai­siais Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riui Juo­zui Leš­ke­vi­čiui pa­kvie­tus, pra­dė­jau dirb­ti ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja. Vė­liau šio­je mo­kyk­lo­je pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti ir vy­ras.

Nos­tal­gi­jos tė­viš­kei ve­da­mi, su­grį­žo­me gy­ven­ti į Pi­va­šiū­nus, nu­si­pir­ko­me so­dy­bą, ku­rio­je gy­ve­na­me iki šiol.

Už­au­gi­no­me dvi duk­ras Vir­gi­ni­ją ir Edi­tą. Vy­res­nė­lė bai­gu­si Vil­niaus pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą, che­mi­jos-tai­ko­mų­jų dar­bų spe­cia­ly­bę, dir­ba Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja, žen­tas Ei­man­tas – in­di­vi­du­a­lios įmo­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas, anū­kas Do­mi­ny­kas – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to stu­den­tas.

Duk­ra Edi­ta bai­gu­si Kau­no kū­no kul­tū­ros uni­ver­si­te­tą, de­šimt me­tų ati­da­vu­si kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jos dar­bui, šiuo me­tu dir­ba įmo­nės re­gio­no par­da­vi­mų va­do­ve, žen­tas Mar­ty­nas – įmo­nės in­ži­nie­rius-pro­gra­muo­to­jas, anū­kai El­zė ir Jur­gis – mo­ki­niai.

Duk­ros Vir­gi­ni­jos šei­ma šie­met taip pat švęs 25-erių me­tų san­tuo­kos ju­bi­lie­jų. Džiau­gia­mės, kad jų šei­ma, iš­gy­ve­nu­si sun­kių iš­ban­dy­mų, ne­te­ku­si sū­naus, iš­li­ko stip­ri ir vie­nin­ga.

Šian­dien nuo­šir­džiai džiau­gia­mės duk­ro­mis, žen­tais, anū­kais. Žen­tus my­li­me kaip sa­vo vai­kus, juk sa­ko­ma, kad žen­tą my­li uoš­vė tiek, kiek jis my­li jos duk­te­rį. Šei­mos na­riais lai­ko­me ir jų ma­mas, šven­tes šven­čia­me kar­tu.

Džiau­gia­mės mus ap­lan­kan­čiais gi­mi­nai­čiais, drau­gais, pa­žįs­ta­mais.

Gra­žiai gy­ve­na­me su bro­liais ir se­se­ri­mis. Vy­ras tu­ri vie­ną se­se­rį, aš – tris bro­lius ir se­se­rį. Gai­la, ta­čiau šiuo me­tu esa­me tik su bro­liu Jo­nu ir bro­lie­ne Bro­ne.

Kaip ir tuo­kė­mės kar­tu, taip ir gy­ve­na­me kaip vie­na šei­ma, jie bu­vo ir yra pir­mie­ji, su ku­riais pa­si­džiau­gia­me, ku­riems pa­si­guo­džia­me – ben­dri džiaugs­mai, ben­dri rū­pes­čiai.

Jie bu­vo ir yra mū­sų gy­ve­ni­mo at­ra­ma. Esa­me jiems dė­kin­gi, kad taip gra­žiai, rū­pes­tin­gai glo­bo­jo tė­vus, pa­ly­dė­jo į ana­pi­lį. Džiau­gia­mės ir jų, ir mū­sų vai­kų ben­dra­vi­mu ir su­gy­ve­ni­mu.

 

Parengė Aldona Kudzienė

 

    Komentaras

    Sunt DONNA, sunt din Marea Britanie. După ce am fost într-o relație cu iubitul meu de 1 an acum și plănuiam să ne căsătorim curând și dintr-o dată m-a părăsit pentru o altă fată. de un adevăr, îl iubesc cu adevărat pe acest tip și niciodată nu îmi pot imagina viața fără el. Am încercat în continuare tot posibilul să-l recuper, dar tot efortul meu de a-l readuce în viața mea nu a dat rezultate. A fost în această zi credincioasă, am întâlnit câteva Mărturii pe un site web despre acest mare caster vrăjitor numit (DR.WEALTHY) orice persoană a susținut că îi ajută să își reînnoiască relația și să-i readucă pe fostul iubit, trebuia să-l contactez pentru că el a fost ultima mea speranță. L-am contactat prin e-mailul său și m-a asigurat că în trei zile, prietenul meu va pleca de la cealaltă fată și va reveni la mine și a fost o surpriză foarte mare să-l văd pe prietenul meu revenind la mine după trei zile vraja a fost Terminat. Sunt atât de fericit astăzi că s-a întors la mine și am reușit acest lucru cu ajutorul DR.WEALTHY. În același timp, vreau să folosesc această ocazie pentru a spune / sfaturi cât mai mulți care au nevoie de fostul lor înapoi, dacă aveți nevoie de ajutorul lui puteți Contactați-l prin EMAIL: wealthylovespell@gmail.com WHATSAPP HIM @ +2348105150446 vizitați site-ul http://wealthyspellhome.over-blog.com

    Komentaras

    Kaip gerai,kai žmonės moka prie visų ,,prisitrynt",jiems buvo sovietmečiu gerai,nes jie buvo partiniai,arba labai lojalūs ir prijaučiantys.Dabar jie uolūs katalikai ir pritaria visoms partijoms,kurios tuo metu valdžioje,slidūs kaip unguriai.Kitus gali apgaut,o save?

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.