Dvi po­ros šir­džių, pin­da­mos mei­lės is­to­ri­ją, įžen­gė į dei­man­ti­nį de­šimt­me­tį

Jei kal­bė­čiau žmo­nių ir an­ge­lų kal­bo­mis, bet ne­tu­rė­čiau mei­lės, aš te­bū­čiau žvan­gan­tis va­ris ir skam­ban­tys cim­bo­lai. Ir jei tu­rė­čiau pra­na­šys­tės do­va­ną ir pa­žin­čiau vi­sas pa­slap­tis ir vi­są moks­lą; jei tu­rė­čiau vi­są ti­kė­ji­mą, kad ga­lė­čiau net kal­nus kil­no­ti, ta­čiau ne­tu­rė­čiau mei­lės, – aš bū­čiau nie­kas. Ir jei iš­da­ly­čiau varg­šams vi­sa, ką tu­riu, jei ati­duo­čiau sa­vo kū­ną su­de­gin­ti, bet ne­tu­rė­čiau mei­lės, – nie­ko ne­lai­mė­čiau. Mei­lė kan­tri, mei­lė ma­lo­nin­ga, ji ne­pa­vy­di; mei­lė ne­si­di­džiuo­ja ir ne­iš­puiks­ta. Ji ne­si­el­gia ne­tin­ka­mai, nei­eš­ko sa­vo nau­dos, ne­pa­si­duo­da pik­tu­mui, pa­mirš­ta, kas bu­vo blo­ga, ne­si­džiau­gia ne­tei­sy­be, su džiaugs­mu pri­ta­ria tie­sai. Ji vi­sa pa­ke­lia, vi­sa ti­ki, vis­kuo vi­lia­si ir vi­sa iš­tve­ria. Mei­lė nie­ka­da ne­si­bai­gia.

Iš šven­to­jo apaš­ta­lo Pau­liaus Pir­mo­jo laiš­ko ko­rin­tie­čiams

Vai­kai, anū­kai ir pa­tys ar­ti­miau­si žmo­nės šven­tiš­kai iš­si­puo­šę pra­ei­tą šeš­ta­die­nį į Pi­va­šiū­nų šven­to­vę at­ly­dė­jo auk­si­nės san­tuo­kos ju­bi­lia­tus – pi­va­šiū­niš­kius Ve­ro­ni­ką ir Ma­ri­jo­ną Grin­ce­vi­čius bei mi­ros­la­viš­kius Bro­nę ir Jo­ną Ju­ra­vi­čius. Nuo pir­mo­sios šių po­rų pa­žin­ties iki ben­dro gy­ve­ni­mo pen­kias­de­šimt­me­čio – pir­muo­ju nu­me­riu jų gy­ve­ni­miš­ka­me są­ra­še bu­vo ir li­ko – MEI­LĖ. Tad iškilmė ir pradėta mintimis apie meilės svarbą iš Šventojo Rašto.

Iš­kil­min­gas Mi­šias au­ko­jo du ku­ni­gai: Pi­va­šiū­nų Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų kle­bo­nas, mon­sin­jo­ras Vin­cas Baub­lys ir Šven­te­že­rio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo baž­ny­čios kle­bo­nas, gar­bės ka­nau­nin­kas, baž­ny­ti­nės tei­sės li­cen­cia­tas Egi­di­jus Ju­ra­vi­čius, san­tuo­kos ju­bi­lia­tų Ju­ra­vi­čių sū­nus.

Ku­ni­gas Egi­di­jus jaut­rių žo­džių sky­rė sa­vo tė­vams bei tė­čio se­sers Ve­ro­ni­kos šei­mai. Abi su­tuok­ti­nių po­ros šei­my­ni­nį gy­ve­ni­mą pra­dė­jo tik san­tuo­ka, be ves­tu­vių. Abi po­ros iš sa­vo tė­vų tu­rė­jo gra­žius pa­vyz­džius, da­ly­va­vo Mi­šio­se, mel­dė­si už vai­kus ir tė­vus. Abi po­ros gra­žiai su­gy­ve­no, tad sklan­dęs prie­ta­ras, kad, kai dvi tuo­kia­si, tik vie­na tam­pa lai­min­ga, nepa­si­tvir­ti­no.

Gra­žiau­sia ir tvir­čiau­sia san­tar­vė, kai Die­vas iš na­mų ne­iš­ve­ja­mas, kas­kart pa­gar­bi­na­mas Vieš­pats ir jam pa­dė­ko­ja­ma už gy­ve­ni­mo drau­gą. Ju­bi­lia­tams at­nau­ji­nant San­tuo­kos sak­ra­men­to įža­dus, to­kia pa­dė­ka nu­skam­bė­jo net ke­tu­ris kar­tus.

Po iš­kil­min­go pa­lai­mi­ni­mo mon­sin­jo­ras V.Baub­lys at­vi­rai kal­bė­jo, kad Pi­va­šiū­nų baž­ny­čio­je pir­mą kar­tą to­kia iš­kil­mė, kai san­tuo­ką at­nau­ji­na dvi ju­bi­lia­tų po­ros, įspū­dį dar la­biau su­stip­ri­na, kad tai bro­lio ir se­sers bei jų iš­rink­tų­jų, ant­rų­jų pu­sių, pen­kias­de­šim­ties me­tų ben­dro gy­ve­ni­mo šven­tė. Dva­si­nin­kas šias po­ras pa­va­di­no Die­vo do­va­na.

Di­de­le gar­be tė­vams, šei­mai ir vi­sai gi­mi­nei įvar­di­jo sū­naus pa­si­šven­ti­mą ku­ni­gys­tei. Mon­sin­jo­ras V.Baub­lys kal­bė­jo, kad pa­ra­pi­jos sie­lo­va­dos ne­įsi­vaiz­duo­ja be pa­ra­pi­jie­čių Grin­ce­vi­čių veik­los, be šios šei­mos. Su­tuok­ti­nių ran­kos daug dar­bo at­lie­ka, rū­pi­na­si ir pa­tar­nau­ja „Ca­ri­to“ bei mal­dos gru­pių veik­lo­je.

Pi­va­šiū­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­nas V.Baub­lys pa­ra­pi­jos var­du abiem auk­si­nių ves­tu­vių su­tuok­ti­nių po­roms nuo­šir­džiai dė­ko­jo už gra­žų ti­kė­ji­mo liu­di­ji­mo pa­vyz­dį, lin­kė­jo stip­rios svei­ka­tos ir kiek­vie­nai įtei­kė ofi­cia­liai pri­pa­žin­to mū­sų už­ta­rė­jo Dan­gu­je, pa­lai­min­to­jo My­ko­lo Gied­rai­čio pa­veiks­lo ko­pi­ją.

Dvi po­ros šir­džių su­py­nė stip­rią, sva­rią pu­sės am­žiaus mei­lės is­to­ri­ją. Iš tie­sų pra­gy­ven­ti san­tar­vė­je be mei­lės pu­sę šim­to me­tų var­gu ar pa­vyk­tų. Ne vel­tui 50 me­tų tru­ku­si san­tuo­ka va­di­na­ma auk­si­ne, ji liu­di­ja di­de­lę ir tvir­tą su­tuok­ti­nių mei­lę, fak­tą, kad an­tra žmo­gaus pu­se­lė vis­gi eg­zis­tuo­ja.

At­nau­ji­nę san­tuo­kos įža­dus lais­viau, at­vi­riau, ne pa­slap­čio­mis kaip prieš 50 me­tų, ir da­ly­vau­jant ar­ti­mie­siems žmo­nėms, su­tuok­ti­niai jau­tė­si dar di­des­nia­me jau­du­ly­je, juk jų san­tuo­ką lai­mi­na ir vai­kai, anū­kai.

Svar­bi to­kios šven­tės da­lis – pri­si­mi­ni­mai. Te­gul juos iš­sa­ko pa­tys san­tuo­kos ju­bi­lia­tai.

Jo­nas Ju­ra­vi­čius: „Man ne­už­teks gy­ve­ni­mo už žmo­nos pa­si­au­ko­ji­mą at­si­dė­ko­ti“

Du gy­ve­ni­mo tarps­niai pra­ėjo kaip aki­mir­ka: ves­tu­vės ir kar­tu pra­gy­ven­ti 50 me­tų.

Bai­gęs Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą pa­dir­bė­jau ga­myk­lo­je. Tuo me­tu kai­mo mo­kyk­lo­se trū­ko mo­ky­to­jų, tai pri­im­da­vo mo­ky­to­jau­ti ir su vi­du­ri­niu iš­si­la­vi­ni­mu. Įsi­dar­bi­nau Va­na­gė­lių aš­tuon­me­tė­je.

Į But­ri­mo­nių paukš­ty­ną bu­vo pa­skir­ta dirb­ti jau­na ve­dė­ja, da­bar­ti­nė ma­no žmo­na Bro­nė. Mus vi­są lai­ką ly­dė­jo mė­ne­sio ant­ro­ji die­na. Žmo­ną pa­sky­rė dirb­ti į šią dar­bo­vie­tę lie­pos 2 die­ną, su­si­pa­ži­no­me rug­sė­jo 2 die­ną, pa­da­vė­me pa­reiš­ki­mus bir­že­lio 2-ąją, lie­pos 2-ąją su­si­tuo­kė­me Pi­va­šiū­nų baž­ny­čio­je.

Kai nu­spren­dė­me tuok­tis, ma­no jau­nes­nė se­suo Ve­ru­tė pa­reiš­kė, kad ir ji ža­da tuok­tis kar­tu su mu­mis. To­dėl ir bu­vo dvi­gu­bos ves­tu­vės. Ka­dan­gi mes tri­se bu­vo­me mo­ky­to­jai, vie­šai tuok­tis baž­ny­čio­je ne­ga­lė­jo­me. Su kle­bo­nu Alek­san­dru Al­ko­vi­ku su­ta­rė­me, kad baž­ny­čio­je tuok­si­mės 24 va­lan­dą.

Da­bar šiek tiek ro­man­ti­kos. Pus­bro­lis mo­to­cik­lu su prie­ka­ba mus nu­ve­žė į baž­ny­čią ir at­gal. Mums ne­rei­kė­jo li­mu­zi­no, nei di­de­lių po­ky­lių, nei bars­ty­mo žied­la­pių ar ry­žių. Nuo ši­to gy­ve­ni­mas ne­pra­ra­do ko­ky­bės.

Anks­čiau mes, vy­rai, rink­da­vo­mės žmo­nas ne pa­gal tur­tin­gu­mą ir ne pa­gal gro­žį, kaip da­bar, o pa­gal kuk­lu­mą, darbš­tu­mą, pro­tą.

Iki šiol ne­si­gai­liu, nes pa­si­rin­ki­mas bu­vo ge­ras. Jau­nys­tė­je bu­vau tvir­tai nu­spren­dęs tuok­tis tik su­lau­kęs 28-erių. Bet ka­dan­gi stip­riai pa­mi­lau, tai ve­džiau 22 me­tų.

Su­si­tuo­kus me­čiau dar­bą mo­kyk­lo­je ir nu­ė­jau dirb­ti į žmo­nos va­do­vau­ja­mą paukš­ty­ną pa­pras­tu dar­bi­nin­ku. Žmo­na pa­ta­rė mo­ky­tis. Įsto­jau į Ma­ri­jam­po­lės že­mės ūkio tech­ni­ku­mą, ku­rį bai­giau.

But­ri­mo­nių ko­lū­kio pir­mi­nin­kas pa­siū­lė dirb­ti lau­ki­nin­kys­tės bri­ga­di­nin­ku. Čia iš­dir­bau tre­jus me­tus, tai bu­vo ma­no pats gra­žiau­sias dar­bi­nis lai­ko­tar­pis.

Šei­my­ni­nis gy­ve­ni­mas ėjo sklan­džiai, bet pa­ty­rė­me pir­mo sū­naus ne­tek­tį. Kar­tu su­ge­bė­jo­me iš­gy­ven­ti šią ne­lai­mę.

Bu­vau pa­siųs­tas į to­bu­li­ni­mo­si kur­sus ir po jų pa­skir­tas į Obe­li­jos ko­lū­kį pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­ju ga­my­bai. Daug me­tų il­gė­jau­si But­ri­mo­nių.

Su­si­lau­kė­me dar dvie­jų sū­nų: Egi­di­jaus ir Rai­mun­do. Įsto­jau mo­ky­tis į Že­mės ūkio aka­de­mi­ją. Obe­li­jos ko­lū­ky­je iš­dir­bau 5 me­tus ir per prie­var­tą bu­vau pa­skir­tas „Sau­lės“ ko­lū­kio pir­mi­nin­ku. Du kar­tus gy­ve­ni­me bu­vau aukš­ti­na­mas pa­rei­go­se prie­var­tos bū­du. Šia­me dar­be pra­si­dė­jo tik­ras var­ge­lis: dar­bo daug, daug ir stre­so...

Tuo me­tu čia bu­vo dau­gu­ma mėgs­tan­čių iš­ger­ti, o tiek dar­bų rei­kė­jo at­lik­ti. „Sau­lės“ ko­lū­ky­je iš­dir­bau 13 me­tų, čia bu­vo tik­ras pra­ga­ras, ku­ris su­val­gė ma­no svei­ka­tą. Dar te­ko dirb­ti Mi­ros­la­vo se­niū­ni­jo­je se­niū­nu, de­vy­ne­rius me­tus. Ir čia bu­vo vis­ko, kas prie svei­ka­tos ne­pri­si­dė­jo.

Po to­kių „nuo­sta­bių“ dar­bų svei­ka­ta pa­šli­jo, te­ko pa­tir­ti in­fark­tų, in­sul­tų. Li­go­ni­nė­se pra­leis­ti iš­ti­sus mė­ne­sius. Tuo ma­no dar­bi­nė kar­je­ra ir bai­gė­si.

Da­bar pa­ra­šy­siu apie sa­vo žmo­ną Bro­nę ir mū­sų ben­drą gy­ve­ni­mą. Mes abu gi­mę 1948 me­tais sau­sio mė­ne­sį. Mū­sų cha­rak­te­riai yra prie­šin­gi, ji – be prie­kaiš­tų, o aš...

Bro­nė ki­lu­si iš Aukš­tai­ti­jos, Pa­ne­vė­žio ra­jo­no. Iš ma­no ir jos tė­vų tu­rė­jo­me gra­žius šei­my­ni­nius ir re­li­gi­nius pa­vyz­džius. Ma­no tė­vai san­tuo­ko­je iš­gy­ve­no 62-ejus me­tus, žmo­nos tė­vai taip pat gra­žiai su­gy­ve­no ir bu­vo tvir­tai ti­kin­tys žmo­nės. Gal to­dėl ir mū­sų šei­mo­je ne­skrai­dė lėkš­tės, ne­rei­kė­jo TV pa­gal­bos.

Mū­sų vai­kai nie­ka­da ne­gir­dė­jo bar­nių, nei keiks­mų. Vi­suo­met iš­ei­nant į dar­bą ir su­grį­žus pa­si­svei­kin­da­vo­me, pa­si­bu­čiuo­da­vo­me. Per 50 me­tų nie­ka­da ne­už­mir­šo­me pri­si­min­ti kiek­vie­no mė­ne­sio ant­ros die­nos.

Tuo me­tu ko­lū­kiuo­se dar­bo die­na bu­vo ne­nor­muo­ta, to­dėl grįž­da­vau tik pie­tau­ti ir nak­vo­ti. Žmo­na tu­rė­jo lai­ky­ti vi­sus ke­tu­ris na­mų kam­pus. Jos ži­nio­je bu­vo vai­kai, gy­vu­liai, dar­žai ir val­diš­kas dar­bas.

Ma­no nu­se­nu­siems tė­vams bu­vo rei­ka­lin­ga pa­gal­ba, juos ap­gy­ven­di­no­me ša­lia mū­sų. Tė­vų prie­žiū­ra pri­si­dė­jo žmo­nai. Abu tė­vus ir ma­mos ne­by­lę se­se­rį te­ko jai slau­gy­ti. Dėl tė­vų ne­ga­lios žmo­na tu­rė­jo pa­lik­ti val­diš­ką dar­bą.

Tuo me­tu už se­nų žmo­nių slau­gą dar­bo sta­žas ne­bu­vo skai­čiuo­ja­mas. Li­kus tik ma­no ma­mai, Bro­nė įsi­dar­bi­no Mi­ros­la­vo am­bu­la­to­ri­jo­je 0,5 eta­to, to­dėl iš­ei­nant į pen­si­ją ne­už­te­ko sta­žo.

Dar jos var­gai ne­si­bai­gė, iš­ti­sus mė­ne­sius ma­ne slau­gė li­go­ni­nė­se. Po­nau­ti ji ne­tu­rė­jo ka­da – vis­ką iš­ken­tė, o kiek rei­kė­jo na­muo­se pri­im­ti tar­ny­bi­nių „sve­čių“. Par­duo­tu­vė­se mais­to ne­bu­vo, na­mų vir­tu­vė­je rei­kė­jo daug iš­mo­nės. Ji vis­ką iš­tvė­rė, ir man ne­už­teks gy­ve­ni­mo už šį pa­si­au­ko­ji­mą at­si­dė­ko­ti.

Už­au­gi­no­me du sū­nus: vie­nas bai­gė ku­ni­gų se­mi­na­ri­ją ir dir­ba Šven­te­že­rio pa­ra­pi­jo­je, ant­ras su­kū­ręs šei­mą. Džiau­gia­mės ge­ra mar­te­le ir dviem anū­kais. O sū­nus dir­ba JAV, ir lau­kia ka­da lėk­tu­vai pra­dės skrai­dy­ti iš Ame­ri­kos į Eu­ro­pą.

Jei­gu vėl rei­kė­tų tuok­tis – pa­si­rin­ki­mo ne­keis­čiau. Ir ne­tie­sa, kad ve­du­siems mei­lė tę­sia­si trum­pai. Jei­gu mei­lė tik­ra, ji tę­sia­si vi­są gy­ve­ni­mą. Pa­lin­kė­čiau vi­siems taip su­gy­ven­ti ir my­lė­ti.

Ve­ro­ni­ka ir Ma­ri­jo­nas Grin­ce­vi­čiai: „Kaip ir tuo­kė­mės kar­tu, taip ir gy­ve­na­me kaip vie­na šei­ma, Bro­nė ir Jo­nas bu­vo ir yra pir­mie­ji, su ku­riais pa­si­džiau­gia­me, ku­riems pa­si­guo­džia­me“

50 me­tų kar­tu – tai Die­vo do­va­na, tai tar­pu­sa­vio mei­lė, pa­si­ti­kė­ji­mas, at­jau­ta ir pa­gar­ba vie­nas ki­tam.

Su vy­ru Ma­ri­jo­nu gy­ve­no­me pa­gal prie­sai­ką – ir džiaugs­me, ir var­ge vi­sa­da kar­tu vie­nas ki­tą pa­lai­ky­da­mi.

O gy­ve­ni­me, kaip ir vi­sų, bu­vo vis­ko – džiaugs­mo, skau­džių iš­gy­ve­ni­mų, bet vis­ką pri­ėmė­me kaip Die­vo duo­ty­bę. Ir šian­dien dė­ko­ja­me Jam už gy­ve­ni­mą, už drau­ge gra­žiai pra­gy­ven­tus me­tus, už šei­mas, ku­rio­se už­au­go­me, už tė­vus, už­au­gi­nu­sius ir iš­mo­kiu­sius gy­ven­ti dar­no­je, ro­džiu­sius sa­vo gra­žaus gy­ve­ni­mo pa­vyz­džius, už drau­gus ir pa­žįs­ta­mus, gy­ve­ni­me su­tik­tus žmo­nes, iš ku­rių taip pat mo­kė­mės: iš vie­nų – kaip rei­kia gy­ven­ti, iš ki­tų – kaip ne­rei­kė­tų, už ti­kė­ji­mą, o la­biau­siai – už vai­kus, ku­riais džiau­gė­mės au­gin­da­mi, o da­bar – su­lauk­da­mi jų mei­lės, pa­gar­bos ir pa­ra­mos.

Vi­du­ri­nę mo­kyk­lą bai­giau 17 me­tų, dirb­ti iš­ėjau 18 me­tų. Tuo me­tu švie­ti­mo sis­te­mo­je la­bai trū­ko mo­ky­to­jų, to­dėl ne­ma­žai Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los mo­ki­nių, bai­gu­sių vi­du­ri­nę, dir­bo mo­ky­to­jais. Ma­no pir­mo­ji dar­bo­vie­tė – Va­na­gė­lių aš­tuon­me­tė mo­kyk­la, čia pra­dė­jau mo­ky­ti ma­te­ma­ti­kos. Šio­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ju jau dir­bo bro­lis Jo­nas, bū­si­mas vy­ras mo­ky­to­ja­vo Ri­mė­nų aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je. Abu bu­vo­me bai­gę Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, gy­ve­no­me gre­ti­muo­se kai­muo­se, to­dėl vie­nas ki­tą ge­rai pa­ži­no­jo­me. Po me­tų drau­gys­tės nu­ta­rė­me tuok­tis, ves­tu­ves kel­ti kar­tu su bro­liu Jo­nu tą pa­čią die­ną.

Iš­te­kė­jau 19 me­tų, vy­rui bu­vo 24-eri.

Tuok­da­mie­si vi­si gal­vo­jo­me ta­pa­čiai – tuok­tis tik pri­imant San­tuo­kos sak­ra­men­tą baž­ny­čio­je ir vi­są gy­ve­ni­mą pra­gy­ven­ti kar­tu, juo­lab kad abu su­ėjo­me iš gra­žių, dar­nių, ti­kin­čių šei­mų. Ma­no tė­vai pra­gy­ve­no kar­tu 62 me­tus, vy­ro 67-erius.

Tik įė­jus į vy­ro šei­mą, vy­ro ma­ma pa­sa­kė, kad da­bar esu jų šei­mos na­rė ir ma­no na­mai čia, vy­ro šei­mo­je. Bu­vau dar jau­na, iš pra­džių lyg ir iš­si­gan­dau pa­te­kus į sve­ti­mą šei­mą, bet grei­tai jo­je pri­ta­pau. Taip ir pra­gy­ve­no­me su tė­vais kaip ir kar­tu 27 me­tus. Gy­ve­no­me gra­žiai, dar­niai, ma­ne la­bai pa­lai­ky­da­vo vy­ro ma­ma (ne­drįs­tu sa­ky­ti any­ta, nes nie­kuo­met jos taip ne­va­di­nau, tik ma­ma), la­bai ge­ros šir­dies bu­vo ir vy­ro tė­ve­lis. Jis, kaip ir ma­no vy­ras, bu­vo la­bai darbš­tus, daug pa­dė­jo au­gi­nant duk­ras, taip pat ir ma­te­ria­liai.

Iš vy­ro ma­mos daug ko iš­mo­kau, įgi­jau gy­ve­ni­mo pa­tir­ties. Jie su mu­mis gy­ve­no iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

Iš­te­kė­ju­si per­si­kė­liau gy­ven­ti ir dirb­ti į Ri­mė­nų aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą, vy­ro dar­bo­vie­tę. Ten su­ti­kau pui­kių žmo­nių, ko­lek­ty­vas – jau­nas, drau­giš­kas, di­rek­to­rius Vla­das Ve­re­nius mo­kė­jo su­bur­ti drau­giš­ką, darbš­tų ko­lek­tyą. Mo­ki­niai taip pat nuo­šir­dūs, pa­gar­būs, nors te­ko mo­ky­ti ir vien­me­čių, ir me­tais ar ke­le­riais jau­nes­nių mo­ki­nių, ta­čiau to ne­si­jau­tė – vi­si ger­bė mo­ky­to­jus. Ir po 40 me­tų, pas­ta­ruo­sius 5 me­tus gru­pe­lė mo­ki­nių tra­di­ciš­kai Rug­sė­jo 1-ąją ap­lan­ko mus, pa­ben­drau­ja­me, pri­si­me­na­me pra­ėju­sius me­tus.

Čia gi­mė pir­mo­ji duk­ra Vir­gi­ni­ja.

Aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą įsi­gi­jo­me stu­di­juo­da­mi ne­aki­vaiz­di­niu bū­du, aš – Vil­niaus pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te, vy­ras – Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me uni­ver­si­te­te.

1977 me­tais už­da­rius Ri­mė­nų mo­kyk­lą, per­si­kė­lė­me gy­ven­ti į Aly­tų, kur ga­vo­me ke­tu­rių kam­ba­rių ko­o­pe­ra­ti­nį bu­tą. Su­ma­žė­jus svei­ka­tai, iš kai­mo per­si­kė­lė pas mus ir vy­ro tė­vai.

Aš pra­dė­jau dirb­ti Aly­taus ra­jo­no vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te (šiuo me­tu Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bė) in­struk­to­re, vy­ras – Jun­čio­nių aš­tuon­me­tė­je mo­kyk­lo­je mo­ky­to­ju. Šio­je mo­kyk­lo­je iki 9 kla­sės mo­kė­si ir pats.

Dirb­da­ma Vyk­do­ma­ja­me ko­mi­te­te pa­jau­čiau, kad ma­no pa­šau­ki­mas – dar­bas su vai­kais mo­kyk­lo­je, to­dėl, at­si­ra­dus lais­vai ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­jos vie­tai Jun­čio­ny­se, po dve­jų me­tų grį­žau į mo­kyk­lą, kur su vy­ru va­ži­nė­da­mi iš Aly­taus iš­dir­bo­me il­gą lai­ką – aš 24 me­tus, vy­ras 27-erius, iki tol, kol už­da­rė ir šią mo­kyk­lą.

Jun­čio­ny­se te­ko dirb­ti ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja ir mo­kyk­los di­rek­to­re.

Čia dir­bant gi­mė duk­ra Edi­ta. Iš­gy­ve­no­me ir ne­tek­tį – pa­lai­do­jo­me ką tik gi­mu­sį sū­nų.

2000-ai­siais Pi­va­šiū­nų vi­du­ri­nės mo­kyk­los di­rek­to­riui Juo­zui Leš­ke­vi­čiui pa­kvie­tus, pra­dė­jau dirb­ti ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja. Vė­liau šio­je mo­kyk­lo­je pra­dė­jo mo­ky­to­jau­ti ir vy­ras.

Nos­tal­gi­jos tė­viš­kei ve­da­mi, su­grį­žo­me gy­ven­ti į Pi­va­šiū­nus, nu­si­pir­ko­me so­dy­bą, ku­rio­je gy­ve­na­me iki šiol.

Už­au­gi­no­me dvi duk­ras Vir­gi­ni­ją ir Edi­tą. Vy­res­nė­lė bai­gu­si Vil­niaus pe­da­go­gi­nį uni­ver­si­te­tą, che­mi­jos-tai­ko­mų­jų dar­bų spe­cia­ly­bę, dir­ba Aly­taus Pu­ti­nų gim­na­zi­jo­je di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja, žen­tas Ei­man­tas – in­di­vi­du­a­lios įmo­nės di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas, anū­kas Do­mi­ny­kas – Vil­niaus uni­ver­si­te­to Me­di­ci­nos fa­kul­te­to stu­den­tas.

Duk­ra Edi­ta bai­gu­si Kau­no kū­no kul­tū­ros uni­ver­si­te­tą, de­šimt me­tų ati­da­vu­si kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jos dar­bui, šiuo me­tu dir­ba įmo­nės re­gio­no par­da­vi­mų va­do­ve, žen­tas Mar­ty­nas – įmo­nės in­ži­nie­rius-pro­gra­muo­to­jas, anū­kai El­zė ir Jur­gis – mo­ki­niai.

Duk­ros Vir­gi­ni­jos šei­ma šie­met taip pat švęs 25-erių me­tų san­tuo­kos ju­bi­lie­jų. Džiau­gia­mės, kad jų šei­ma, iš­gy­ve­nu­si sun­kių iš­ban­dy­mų, ne­te­ku­si sū­naus, iš­li­ko stip­ri ir vie­nin­ga.

Šian­dien nuo­šir­džiai džiau­gia­mės duk­ro­mis, žen­tais, anū­kais. Žen­tus my­li­me kaip sa­vo vai­kus, juk sa­ko­ma, kad žen­tą my­li uoš­vė tiek, kiek jis my­li jos duk­te­rį. Šei­mos na­riais lai­ko­me ir jų ma­mas, šven­tes šven­čia­me kar­tu.

Džiau­gia­mės mus ap­lan­kan­čiais gi­mi­nai­čiais, drau­gais, pa­žįs­ta­mais.

Gra­žiai gy­ve­na­me su bro­liais ir se­se­ri­mis. Vy­ras tu­ri vie­ną se­se­rį, aš – tris bro­lius ir se­se­rį. Gai­la, ta­čiau šiuo me­tu esa­me tik su bro­liu Jo­nu ir bro­lie­ne Bro­ne.

Kaip ir tuo­kė­mės kar­tu, taip ir gy­ve­na­me kaip vie­na šei­ma, jie bu­vo ir yra pir­mie­ji, su ku­riais pa­si­džiau­gia­me, ku­riems pa­si­guo­džia­me – ben­dri džiaugs­mai, ben­dri rū­pes­čiai.

Jie bu­vo ir yra mū­sų gy­ve­ni­mo at­ra­ma. Esa­me jiems dė­kin­gi, kad taip gra­žiai, rū­pes­tin­gai glo­bo­jo tė­vus, pa­ly­dė­jo į ana­pi­lį. Džiau­gia­mės ir jų, ir mū­sų vai­kų ben­dra­vi­mu ir su­gy­ve­ni­mu.

Parengė Aldona Kudzienė