Dovilė Balčiūnaitė-Svirskė: „Fotografuojant man sustoja laikas”

– Dovile, kaip ir kada atsirado pomėgis fotografuoti?
– Dar besimokant mokykloje įvyko pirmieji fotografiniai eksperimentai, fiksuodavau gamtos vaizdus, kasdienę aplinką, mėgau abstrakcijas. Iš pradžių tai būdavo tik pavieniai bandymai, daugiau dėmesio fotografijai pradėjau skirti paskutiniais studijų metais ir po jų.
– Kaip supratote, kad tai būtent tas užsiėmimas, kuriam norite skirti laiką, jėgas?
– Turbūt aiškaus supratimo nebuvo, tiesiog viskas vyko natūraliai. Peržengus tarsi nematomą slenkstį atsirado ir išliko noras vis grįžti prie fotoaparato, išbandyti vienus ar kitus dalykus.
– Ką laikote savo fotografijos mokytoju?
– Vieno mokytojo negalėčiau įvardyti, kadangi daug sutiktų žmonių suteikė vienokias ar kitokias pamokas, kartais visai netiesiogiai. Galbūt dailės mokytoja, dar mokykloje skyrusi su fotografija susijusias užduotis, ar draugė, studijų metais paskolinusi savo veidrodinį fotoaparatą naujiems bandymams – vienaip ar kitaip, manau, daug žmonių tapo mano mokytojais. Na, ir žinoma, vienas geriausių mokytojų – praktika.
– Atėjote į fotografiją tada, kai konkurencija yra tiesiog milžiniška, ir, nors labai daug galimybių skleisti savo kūrybą, bet proporcingai tiek pat mažiau šansų būti pastebėtai. Kaip pavyko atrasti save, susikurti vardą? Kur ta sėkmės paslaptis?
– Čia turbūt nepasakysiu nieko nauja, tiesiog dalykai vyksta ir pavyksta tada, kai kuri nuoširdžiai, vidinio jausmo vedamas. Sakoma, jei gali nefotografuoti, nefotografuok. Išties ne kartą savęs klausiau ir vis dar paklausiu, ar man reikia fotografijos. Bet permąstydama savo pojūčius pastebiu, kad fotografuojant man sustoja laikas, kad tai yra man reikalinga forma kalbėti apie pasaulį, kalbėti su juo ir su pačia savimi.
Apie sėkmę labai sunku kalbėti, nes, mano nuomone, nėra jokių ją nusakančių rodiklių. Visgi, jokios paslapties nėra – į priekį visad veda atkaklus, nuoširdus darbas.
– Pseudonimas Miško Motė – kodėl jis atsirado ir kodėl dalį nuotraukų pasirašote būtent taip?
– Mintis susikurti savo fotografijų puslapį brendo tikrai ilgai, kadangi niekaip negalėjau atrasti tinkamo pavadinimo. Bet dabar visai nesigailiu ir džiaugiuosi, kad neskubėjau, išlaukiau, kol toji Miško Motė pas mane atėjo. Nepamenu, kaip sugalvojau šį pavadinimą, bet žinau, kad jis iš karto man labai patiko. Kai manęs klausia, kodėl Miško Motė, juokaudama atsakau – nes apsupta miškų augau. O jeigu rimčiau, mėgstu paprastumą, tikrumą, noriu, kad ir mano kūryba kiek įmanoma būtų tokia, tad gamtos paralelė mano pseudonimui labai tiko.
– Koks žanras artimiausias?
– Buvau kartą pavadinta tyliuoju kardinolu. Manau, šis apibūdinimas atspindi mano požiūrį į fotografiją. Geriausiai jaučiuosi, kai galiu nepastebimai gaudyti natūralų vyksmą, aplinką. Tad jeigu labai reikėtų susispausti į rėmus, galima būtų sakyti, kad reportažinis žanras tikrai vienas artimiausių. Bet visgi tas artumas gimsta priklausomai nuo to, ką fotografuoji. Jeigu tema pačiai labai svarbi, tuomet ir portretus kurti labai gera. Pastaruoju metu atrandu didelį vidinį džiugesį fiksuodama judesį, tad ateityje norėtųsi į šią sritį labiau pasinerti.
– Koks meno ir užsakymų santykis Jūsų kūryboje, ar įmanoma suderinti nenusižengiant sau?
– Pačioje pradžioje, norėdama įgauti kuo daugiau patirties, sutikdavau vos ne su kiekvienu fotografiniu užsakymu. Visgi laikui bėgant atsiranda prabanga pasirinkti, ties kuo labiau norisi dirbti, kas artima pačiai ir nesipriešina asmeninėms vertybėms. Fotografija nėra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis, dirbu ir kitose srityse, tad ir tai suteikia daugiau laisvės.
– Kas Jums yra fotografija – profesija, pragyvenimo šaltinis, pomėgis, meninė savirealizacija ar dar kažkas?
– Čia galbūt pasikartosiu, tai yra man reikalinga forma kalbėti apie pasaulį, kalbėti su juo ir su pačia savimi.
– Kas Jums yra gera nuotrauka?
– Jeigu fotografija bent vienam žmogui viduje kažką užčiuopia, sukelia jausmus, manau, galima sakyti, ji yra gera. Žinoma, tai tampa dideliu iššūkiu gyvenant dabartiniame vaizdinės informacijos pertekliuje.
– Kokiu fotoaparatu dirbate?
– „Canon EOS 6D Mark II“.
– Kiek šiuolaikinėje fotografijoje svarbios techninės žinios ir kiek unikalus savitas autoriaus žvilgsnis?
– Abu aspektai svarbūs, visgi gal kiek svarbiau autoriaus žvilgsnis. Manau, stipri, paveiki fotografija nebūtinai turi tobulus techninius parametrus.
– Ar yra tekę tikrai gerą kadrą padaryti telefonu?
– Telefonu fotografuoju retai, nebent tuomet, kai prieš akis svarbus, atminimui vertingas vaizdas. Gal ir tekę nufotografuoti kažką įdomaus, bet ne išskirtinio.
– Kas iš alytiškių fotografų imponuoja kūrybiškai ar savo veikla?
– Labai žavi Zenono Bulgakovo žvilgsnis į pasaulį, jo be galo vertingi miesto gyvenimo kadrai. Esu labai dėkinga fotografei Zitai Stankevičienei – už vertingus patarimus, padrąsinimus. Kalbant ne tik apie alytiškius, labai įkvepia fotomenininkų Antano Sutkaus, Bertos Tilmantaitės, Artūro Morozovo, Tado Kazakevičiaus darbai.
– Dažnai tenka Dovilę matyti fotografuojant renginius, o ar laisvalaikiu fotoaparatas irgi su savimi ir kokios nuotraukos yra sau, asmeniniam archyvui?
– Kalbant apie fotografiją man kiek sudėtinga pasakyti, kur baigiasi kūrybinis darbas, kur prasideda laisvalaikis. Šie dalykai persipina mano kasdienybėje. Vis dėlto, tam tikra prasme visos nuotraukos yra kuriamos sau, jos saugo mano fotografinio kelio atsiminimus. Ir kartais tik asmeniniame archyve pasilikusi nuotrauka tampa aktuali ar svarbi po kurio laiko.
– Ar kalbant apie Jūsų fotografijos stilių galima šnekėti apie tam tikrą „moterišką žvilgsnį“ ir kas tai yra fotografijoje?
– Nemanau, kad reikėtų kalbėti apie moterišką ar vyrišką žvilgsnį. Tiesiog yra kiekvieno žmogaus asmeninis pajutimas, jo fotografavimo stilius, nepriklausomas nuo lyties.
– Ar Jums įdomi socialinė reportažinė fotografija, aštrių dalykų dokumentavimas, na, pavyzdžiui, kolega Artūras Mažeika fotografavo gaisrą, kiti gal karantino vaizdus. Ar turite panašių sumanymų?
– Galbūt man kartais pritrūksta drąsos, kaip sakote, aštrių dalykų dokumentavimui, gal kartais nesinori lėkti ten, kur visi lekia, o galbūt man artimesnė kiek kitokia, jeigu galima pavadinti – švelnesnė, dokumentavimo forma. Pavyzdžiui, fotografuoti kaime blynus kepančią senolę, kai turi galimybę užmegzti pokalbį, įsijausti, skirti tam daugiau laiko. Socialinėje fotografijoje, manau, labai svarbu mokėti „prieiti“ prie žmonių – o tai man nemažas iššūkis, kurį ne visada pavyksta įveikti.
– Ir paskutinis klausimas – kada jau galime tikėtis parodos?
– Gal geriau nereikia nieko tikėtis. Geriau TIKĖTI.

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata
Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

Tai giminės tęstinumas…
Komentaras
Tai giminės tęstinumas..... Tėtis jaunystėje fotografavo, mamlos teta Onutė dirbo su fotografija, tai paveldėjimas. Visada Doviliukė daugiau stebėdavo, nei kalbėdavo.... Šaunuolė!
Šaunuole, tu mano,…
Komentaras
Šaunuole, tu mano, krikštadukra!
Esi šaunuolė! Sėkmės!
Komentaras
Esi šaunuolė! Sėkmės!
Komentuoti