Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirskė: „Fo­to­gra­fuo­jant man su­sto­ja lai­kas”

– Do­vi­le, kaip ir ka­da at­si­ra­do po­mė­gis fo­to­gra­fuo­ti?

– Dar be­si­mo­kant mo­kyk­lo­je įvy­ko pir­mie­ji fo­to­gra­fi­niai eks­pe­ri­men­tai, fik­suo­da­vau gam­tos vaiz­dus, kas­die­nę ap­lin­ką, mė­gau abst­rak­ci­jas. Iš pra­džių tai bū­da­vo tik pa­vie­niai ban­dy­mai, dau­giau dė­me­sio fo­to­gra­fi­jai pra­dė­jau skir­ti pas­ku­ti­niais stu­di­jų me­tais ir po jų.

– Kaip su­pra­to­te, kad tai bū­tent tas už­si­ė­mi­mas, ku­riam no­ri­te skir­ti lai­ką, jė­gas?

– Tur­būt aiš­kaus su­pra­ti­mo ne­bu­vo, tie­siog vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai. Per­žen­gus tar­si ne­ma­to­mą slenks­tį at­si­ra­do ir iš­li­ko no­ras vis grįž­ti prie fo­to­apa­ra­to, iš­ban­dy­ti vie­nus ar ki­tus da­ly­kus.

– Ką lai­ko­te sa­vo fo­to­gra­fi­jos mo­ky­to­ju?

– Vie­no mo­ky­to­jo ne­ga­lė­čiau įvar­dy­ti, ka­dan­gi daug su­tik­tų žmo­nių su­tei­kė vie­no­kias ar ki­to­kias pa­mo­kas, kar­tais vi­sai ne­tie­sio­giai. Gal­būt dai­lės mo­ky­to­ja, dar mo­kyk­lo­je sky­ru­si su fo­to­gra­fi­ja su­si­ju­sias už­duo­tis, ar drau­gė, stu­di­jų me­tais pa­sko­li­nu­si sa­vo veid­ro­di­nį fo­to­apa­ra­tą nau­jiems ban­dy­mams – vie­naip ar ki­taip, ma­nau, daug žmo­nių ta­po ma­no mo­ky­to­jais. Na, ir ži­no­ma, vie­nas ge­riau­sių mo­ky­to­jų – prak­ti­ka.

– At­ėjo­te į fo­to­gra­fi­ją ta­da, kai kon­ku­ren­ci­ja yra tie­siog mil­ži­niš­ka, ir, nors la­bai daug ga­li­my­bių skleis­ti sa­vo kū­ry­bą, bet pro­por­cin­gai tiek pat ma­žiau šan­sų bū­ti pa­ste­bė­tai. Kaip pa­vy­ko at­ras­ti sa­ve, su­si­kur­ti var­dą? Kur ta sėk­mės pa­slap­tis?

– Čia tur­būt ne­pa­sa­ky­siu nie­ko nau­ja, tie­siog da­ly­kai vyks­ta ir pa­vyks­ta ta­da, kai ku­ri nuo­šir­džiai, vi­di­nio jaus­mo ve­da­mas. Sa­ko­ma, jei ga­li ne­fo­tog­ra­fuo­ti, ne­fo­tog­ra­fuok. Iš­ties ne kar­tą sa­vęs klau­siau ir vis dar pa­klau­siu, ar man rei­kia fo­to­gra­fi­jos. Bet per­mąs­ty­da­ma sa­vo po­jū­čius pa­ste­biu, kad fo­to­gra­fuo­jant man su­sto­ja lai­kas, kad tai yra man rei­ka­lin­ga for­ma kal­bė­ti apie pa­sau­lį, kal­bė­ti su juo ir su pa­čia sa­vi­mi.

Apie sėk­mę la­bai sun­ku kal­bė­ti, nes, ma­no nuo­mo­ne, nė­ra jo­kių ją nu­sa­kan­čių ro­dik­lių. Vis­gi, jo­kios pa­slap­ties nė­ra – į prie­kį vi­sad ve­da at­kak­lus, nuo­šir­dus dar­bas.

– Pseu­do­ni­mas Miš­ko Mo­tė – ko­dėl jis at­si­ra­do ir ko­dėl da­lį nuo­trau­kų pa­si­ra­šo­te bū­tent taip?

– Min­tis su­si­kur­ti sa­vo fo­to­gra­fi­jų pus­la­pį bren­do tik­rai il­gai, ka­dan­gi nie­kaip ne­ga­lė­jau at­ras­ti tin­ka­mo pa­va­di­ni­mo. Bet da­bar vi­sai ne­si­gai­liu ir džiau­giuo­si, kad ne­sku­bė­jau, iš­lau­kiau, kol to­ji Miš­ko Mo­tė pas ma­ne at­ėjo. Ne­pa­me­nu, kaip su­gal­vo­jau šį pa­va­di­ni­mą, bet ži­nau, kad jis iš kar­to man la­bai pa­ti­ko. Kai ma­nęs klau­sia, ko­dėl Miš­ko Mo­tė, juo­kau­da­ma at­sa­kau – nes ap­sup­ta miš­kų au­gau. O jei­gu rim­čiau, mėgs­tu pa­pras­tu­mą, tik­ru­mą, no­riu, kad ir ma­no kū­ry­ba kiek įma­no­ma bū­tų to­kia, tad gam­tos pa­ra­le­lė ma­no pseu­do­ni­mui la­bai ti­ko.

– Koks žan­ras ar­ti­miau­sias?

– Bu­vau kar­tą pa­va­din­ta ty­liuo­ju kar­di­no­lu. Ma­nau, šis api­bū­di­ni­mas at­spin­di ma­no po­žiū­rį į fo­to­gra­fi­ją. Ge­riau­siai jau­čiuo­si, kai ga­liu ne­pa­ste­bi­mai gau­dy­ti na­tū­ra­lų vyks­mą, ap­lin­ką. Tad jei­gu la­bai rei­kė­tų su­si­spaus­ti į rė­mus, ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad re­por­ta­ži­nis žan­ras tik­rai vie­nas ar­ti­miau­sių. Bet vis­gi tas ar­tu­mas gims­ta pri­klau­so­mai nuo to, ką fo­to­gra­fuo­ji. Jei­gu te­ma pa­čiai la­bai svar­bi, tuo­met ir por­tre­tus kur­ti la­bai ge­ra. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­ran­du di­de­lį vi­di­nį džiu­ge­sį fik­suo­da­ma ju­de­sį, tad at­ei­ty­je no­rė­tų­si į šią sri­tį la­biau pa­si­ner­ti.

– Koks me­no ir už­sa­ky­mų san­ty­kis Jū­sų kū­ry­bo­je, ar įma­no­ma su­de­rin­ti ne­nu­si­žen­giant sau?

– Pa­čio­je pra­džio­je, no­rė­da­ma įgau­ti kuo dau­giau pa­tir­ties, su­tik­da­vau vos ne su kiek­vie­nu fo­to­gra­fi­niu už­sa­ky­mu. Vis­gi lai­kui bė­gant at­si­ran­da pra­ban­ga pa­si­rink­ti, ties kuo la­biau no­ri­si dirb­ti, kas ar­ti­ma pa­čiai ir ne­si­prie­ši­na as­me­ni­nėms ver­ty­bėms. Fo­to­gra­fi­ja nė­ra pa­grin­di­nis ma­no pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, dir­bu ir ki­to­se sri­ty­se, tad ir tai su­tei­kia dau­giau lais­vės.

– Kas Jums yra fo­to­gra­fi­ja – pro­fe­si­ja, pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, po­mė­gis, me­ni­nė sa­vi­re­a­li­za­ci­ja ar dar kaž­kas?

– Čia gal­būt pa­si­kar­to­siu, tai yra man rei­ka­lin­ga for­ma kal­bė­ti apie pa­sau­lį, kal­bė­ti su juo ir su pa­čia sa­vi­mi.

– Kas Jums yra ge­ra nuo­trau­ka?

– Jei­gu fo­to­gra­fi­ja bent vie­nam žmo­gui vi­du­je kaž­ką už­čiuo­pia, su­ke­lia jaus­mus, ma­nau, ga­li­ma sa­ky­ti, ji yra ge­ra. Ži­no­ma, tai tam­pa di­de­liu iš­šū­kiu gy­ve­nant da­bar­ti­nia­me vaiz­di­nės in­for­ma­ci­jos per­tek­liu­je.

– Ko­kiu fo­to­apa­ra­tu dir­ba­te?

– „Ca­non EOS 6D Mark II“.

– Kiek šiuo­lai­ki­nė­je fo­to­gra­fi­jo­je svar­bios tech­ni­nės ži­nios ir kiek uni­ka­lus sa­vi­tas au­to­riaus žvilgs­nis?

– Abu as­pek­tai svar­būs, vis­gi gal kiek svar­biau au­to­riaus žvilgs­nis. Ma­nau, stip­ri, pa­vei­ki fo­to­gra­fi­ja ne­bū­ti­nai tu­ri to­bu­lus tech­ni­nius pa­ra­met­rus.

– Ar yra te­kę tik­rai ge­rą kad­rą pa­da­ry­ti te­le­fo­nu?

– Te­le­fo­nu fo­to­gra­fuo­ju re­tai, ne­bent tuo­met, kai prieš akis svar­bus, at­mi­ni­mui ver­tin­gas vaiz­das. Gal ir te­kę nu­fo­tog­ra­fuo­ti kaž­ką įdo­maus, bet ne iš­skir­ti­nio.

– Kas iš aly­tiš­kių fo­to­gra­fų im­po­nuo­ja kū­ry­biš­kai ar sa­vo veik­la?

– La­bai ža­vi Ze­no­no Bul­ga­ko­vo žvilgs­nis į pa­sau­lį, jo be ga­lo ver­tin­gi mies­to gy­ve­ni­mo kad­rai. Esu la­bai dė­kin­ga fo­to­gra­fei Zi­tai Stan­ke­vi­čie­nei – už ver­tin­gus pa­ta­ri­mus, pa­drą­si­ni­mus. Kal­bant ne tik apie aly­tiš­kius, la­bai įkve­pia fo­to­me­ni­nin­kų An­ta­no Sut­kaus, Ber­tos Til­man­tai­tės, Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo, Ta­do Ka­za­ke­vi­čiaus dar­bai.

– Daž­nai ten­ka Do­vi­lę ma­ty­ti fo­to­gra­fuo­jant ren­gi­nius, o ar lais­va­lai­kiu fo­to­apa­ra­tas ir­gi su sa­vi­mi ir ko­kios nuo­trau­kos yra sau, as­me­ni­niam ar­chy­vui?

– Kal­bant apie fo­to­gra­fi­ją man kiek su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kur bai­gia­si kū­ry­bi­nis dar­bas, kur pra­si­de­da lais­va­lai­kis. Šie da­ly­kai per­si­pi­na ma­no kas­die­ny­bė­je. Vis dėl­to, tam tik­ra pras­me vi­sos nuo­trau­kos yra ku­ria­mos sau, jos sau­go ma­no fo­to­gra­fi­nio ke­lio at­si­mi­ni­mus. Ir kar­tais tik as­me­ni­nia­me ar­chy­ve pa­si­li­ku­si nuo­trau­ka tam­pa ak­tu­a­li ar svar­bi po ku­rio lai­ko.

– Ar kal­bant apie Jū­sų fo­to­gra­fi­jos sti­lių ga­li­ma šne­kė­ti apie tam tik­rą „mo­te­riš­ką žvilgs­nį“ ir kas tai yra fo­to­gra­fi­jo­je?

– Ne­ma­nau, kad rei­kė­tų kal­bė­ti apie mo­te­riš­ką ar vy­riš­ką žvilgs­nį. Tie­siog yra kiek­vie­no žmo­gaus as­me­ni­nis pa­ju­ti­mas, jo fo­to­gra­fa­vi­mo sti­lius, ne­pri­klau­so­mas nuo ly­ties.

– Ar Jums įdo­mi so­cia­li­nė re­por­ta­ži­nė fo­to­gra­fi­ja, ašt­rių da­ly­kų do­ku­men­ta­vi­mas, na, pa­vyz­džiui, ko­le­ga Ar­tū­ras Ma­žei­ka fo­to­gra­fa­vo gais­rą, ki­ti gal ka­ran­ti­no vaiz­dus. Ar tu­ri­te pa­na­šių su­ma­ny­mų?

– Gal­būt man kar­tais pri­trūks­ta drą­sos, kaip sa­ko­te, ašt­rių da­ly­kų do­ku­men­ta­vi­mui, gal kar­tais ne­si­no­ri lėk­ti ten, kur vi­si le­kia, o gal­būt man ar­ti­mes­nė kiek ki­to­kia, jei­gu ga­li­ma pa­va­din­ti – švel­nes­nė, do­ku­men­ta­vi­mo for­ma. Pa­vyz­džiui, fo­to­gra­fuo­ti kai­me bly­nus ke­pan­čią se­no­lę, kai tu­ri ga­li­my­bę už­megz­ti po­kal­bį, įsi­jaus­ti, skir­ti tam dau­giau lai­ko. So­cia­li­nė­je fo­to­gra­fi­jo­je, ma­nau, la­bai svar­bu mo­kė­ti „pri­ei­ti“ prie žmo­nių – o tai man ne­ma­žas iš­šū­kis, ku­rį ne vi­sa­da pa­vyks­ta įveik­ti.

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas – ka­da jau ga­li­me ti­kė­tis pa­ro­dos?

– Gal ge­riau ne­rei­kia nie­ko ti­kė­tis. Ge­riau TI­KĖ­TI.