Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirskė: „Fo­to­gra­fuo­jant man su­sto­ja lai­kas” (36)

Saulė Pinkevičienė
Dovilė Balčiūnaitė
Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirskė sako, kad fotografija jai yra for­ma kal­bė­ti apie pa­sau­lį, kal­bė­ti su juo ir su pa­čia sa­vi­mi. Asmeninė nuotr.
Ačiū in­for­ma­ci­nėms tech­no­lo­gi­joms – tur­būt dar nie­ka­da ne­bu­vo taip pa­pras­ta vie­šin­ti sa­vo kū­ry­bą, ypač nuo­trau­kas, ta­čiau me­da­lis tu­ri ir ant­rą­ją pu­sę. Ly­giai taip pat sun­ku bū­ti iš­girs­tam, tap­ti at­pa­žįs­ta­mam, juo­lab at­ras­ti sa­vo sti­lių ir po­žiū­rio į pa­sau­lį kam­pą. „Jei­gu fo­to­gra­fi­ja bent vie­nam žmo­gui vi­du­je kaž­ką už­čiuo­pia, su­ke­lia jaus­mus, ma­nau, ga­li­ma sa­ky­ti, ji yra ge­ra. Ži­no­ma, tai tam­pa di­de­liu iš­šū­kiu gy­ve­nant da­bar­ti­nia­me vaiz­di­nės in­for­ma­ci­jos per­tek­liu­je“, – sa­ko jau­no­sios kar­tos aly­tiš­kė fo­to­gra­fė Do­vi­lė Bal­čiū­nai­tė-Svirskė.

– Do­vi­le, kaip ir ka­da at­si­ra­do po­mė­gis fo­to­gra­fuo­ti?

– Dar be­si­mo­kant mo­kyk­lo­je įvy­ko pir­mie­ji fo­to­gra­fi­niai eks­pe­ri­men­tai, fik­suo­da­vau gam­tos vaiz­dus, kas­die­nę ap­lin­ką, mė­gau abst­rak­ci­jas. Iš pra­džių tai bū­da­vo tik pa­vie­niai ban­dy­mai, dau­giau dė­me­sio fo­to­gra­fi­jai pra­dė­jau skir­ti pas­ku­ti­niais stu­di­jų me­tais ir po jų.

 

– Kaip su­pra­to­te, kad tai bū­tent tas už­si­ė­mi­mas, ku­riam no­ri­te skir­ti lai­ką, jė­gas?

– Tur­būt aiš­kaus su­pra­ti­mo ne­bu­vo, tie­siog vis­kas vy­ko na­tū­ra­liai. Per­žen­gus tar­si ne­ma­to­mą slenks­tį at­si­ra­do ir iš­li­ko no­ras vis grįž­ti prie fo­to­apa­ra­to, iš­ban­dy­ti vie­nus ar ki­tus da­ly­kus.

 

– Ką lai­ko­te sa­vo fo­to­gra­fi­jos mo­ky­to­ju?

– Vie­no mo­ky­to­jo ne­ga­lė­čiau įvar­dy­ti, ka­dan­gi daug su­tik­tų žmo­nių su­tei­kė vie­no­kias ar ki­to­kias pa­mo­kas, kar­tais vi­sai ne­tie­sio­giai. Gal­būt dai­lės mo­ky­to­ja, dar mo­kyk­lo­je sky­ru­si su fo­to­gra­fi­ja su­si­ju­sias už­duo­tis, ar drau­gė, stu­di­jų me­tais pa­sko­li­nu­si sa­vo veid­ro­di­nį fo­to­apa­ra­tą nau­jiems ban­dy­mams – vie­naip ar ki­taip, ma­nau, daug žmo­nių ta­po ma­no mo­ky­to­jais. Na, ir ži­no­ma, vie­nas ge­riau­sių mo­ky­to­jų – prak­ti­ka.

 

– At­ėjo­te į fo­to­gra­fi­ją ta­da, kai kon­ku­ren­ci­ja yra tie­siog mil­ži­niš­ka, ir, nors la­bai daug ga­li­my­bių skleis­ti sa­vo kū­ry­bą, bet pro­por­cin­gai tiek pat ma­žiau šan­sų bū­ti pa­ste­bė­tai. Kaip pa­vy­ko at­ras­ti sa­ve, su­si­kur­ti var­dą? Kur ta sėk­mės pa­slap­tis?

– Čia tur­būt ne­pa­sa­ky­siu nie­ko nau­ja, tie­siog da­ly­kai vyks­ta ir pa­vyks­ta ta­da, kai ku­ri nuo­šir­džiai, vi­di­nio jaus­mo ve­da­mas. Sa­ko­ma, jei ga­li ne­fo­tog­ra­fuo­ti, ne­fo­tog­ra­fuok. Iš­ties ne kar­tą sa­vęs klau­siau ir vis dar pa­klau­siu, ar man rei­kia fo­to­gra­fi­jos. Bet per­mąs­ty­da­ma sa­vo po­jū­čius pa­ste­biu, kad fo­to­gra­fuo­jant man su­sto­ja lai­kas, kad tai yra man rei­ka­lin­ga for­ma kal­bė­ti apie pa­sau­lį, kal­bė­ti su juo ir su pa­čia sa­vi­mi.

Apie sėk­mę la­bai sun­ku kal­bė­ti, nes, ma­no nuo­mo­ne, nė­ra jo­kių ją nu­sa­kan­čių ro­dik­lių. Vis­gi, jo­kios pa­slap­ties nė­ra – į prie­kį vi­sad ve­da at­kak­lus, nuo­šir­dus dar­bas.

 

– Pseu­do­ni­mas Miš­ko Mo­tė – ko­dėl jis at­si­ra­do ir ko­dėl da­lį nuo­trau­kų pa­si­ra­šo­te bū­tent taip?

– Min­tis su­si­kur­ti sa­vo fo­to­gra­fi­jų pus­la­pį bren­do tik­rai il­gai, ka­dan­gi nie­kaip ne­ga­lė­jau at­ras­ti tin­ka­mo pa­va­di­ni­mo. Bet da­bar vi­sai ne­si­gai­liu ir džiau­giuo­si, kad ne­sku­bė­jau, iš­lau­kiau, kol to­ji Miš­ko Mo­tė pas ma­ne at­ėjo. Ne­pa­me­nu, kaip su­gal­vo­jau šį pa­va­di­ni­mą, bet ži­nau, kad jis iš kar­to man la­bai pa­ti­ko. Kai ma­nęs klau­sia, ko­dėl Miš­ko Mo­tė, juo­kau­da­ma at­sa­kau – nes ap­sup­ta miš­kų au­gau. O jei­gu rim­čiau, mėgs­tu pa­pras­tu­mą, tik­ru­mą, no­riu, kad ir ma­no kū­ry­ba kiek įma­no­ma bū­tų to­kia, tad gam­tos pa­ra­le­lė ma­no pseu­do­ni­mui la­bai ti­ko.

 

– Koks žan­ras ar­ti­miau­sias?

– Bu­vau kar­tą pa­va­din­ta ty­liuo­ju kar­di­no­lu. Ma­nau, šis api­bū­di­ni­mas at­spin­di ma­no po­žiū­rį į fo­to­gra­fi­ją. Ge­riau­siai jau­čiuo­si, kai ga­liu ne­pa­ste­bi­mai gau­dy­ti na­tū­ra­lų vyks­mą, ap­lin­ką. Tad jei­gu la­bai rei­kė­tų su­si­spaus­ti į rė­mus, ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad re­por­ta­ži­nis žan­ras tik­rai vie­nas ar­ti­miau­sių. Bet vis­gi tas ar­tu­mas gims­ta pri­klau­so­mai nuo to, ką fo­to­gra­fuo­ji. Jei­gu te­ma pa­čiai la­bai svar­bi, tuo­met ir por­tre­tus kur­ti la­bai ge­ra. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­ran­du di­de­lį vi­di­nį džiu­ge­sį fik­suo­da­ma ju­de­sį, tad at­ei­ty­je no­rė­tų­si į šią sri­tį la­biau pa­si­ner­ti.

 

– Koks me­no ir už­sa­ky­mų san­ty­kis Jū­sų kū­ry­bo­je, ar įma­no­ma su­de­rin­ti ne­nu­si­žen­giant sau?

– Pa­čio­je pra­džio­je, no­rė­da­ma įgau­ti kuo dau­giau pa­tir­ties, su­tik­da­vau vos ne su kiek­vie­nu fo­to­gra­fi­niu už­sa­ky­mu. Vis­gi lai­kui bė­gant at­si­ran­da pra­ban­ga pa­si­rink­ti, ties kuo la­biau no­ri­si dirb­ti, kas ar­ti­ma pa­čiai ir ne­si­prie­ši­na as­me­ni­nėms ver­ty­bėms. Fo­to­gra­fi­ja nė­ra pa­grin­di­nis ma­no pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, dir­bu ir ki­to­se sri­ty­se, tad ir tai su­tei­kia dau­giau lais­vės.

 

– Kas Jums yra fo­to­gra­fi­ja – pro­fe­si­ja, pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, po­mė­gis, me­ni­nė sa­vi­re­a­li­za­ci­ja ar dar kaž­kas?

– Čia gal­būt pa­si­kar­to­siu, tai yra man rei­ka­lin­ga for­ma kal­bė­ti apie pa­sau­lį, kal­bė­ti su juo ir su pa­čia sa­vi­mi.

 

– Kas Jums yra ge­ra nuo­trau­ka?

– Jei­gu fo­to­gra­fi­ja bent vie­nam žmo­gui vi­du­je kaž­ką už­čiuo­pia, su­ke­lia jaus­mus, ma­nau, ga­li­ma sa­ky­ti, ji yra ge­ra. Ži­no­ma, tai tam­pa di­de­liu iš­šū­kiu gy­ve­nant da­bar­ti­nia­me vaiz­di­nės in­for­ma­ci­jos per­tek­liu­je.

 

– Ko­kiu fo­to­apa­ra­tu dir­ba­te?

– „Ca­non EOS 6D Mark II“.

 

– Kiek šiuo­lai­ki­nė­je fo­to­gra­fi­jo­je svar­bios tech­ni­nės ži­nios ir kiek uni­ka­lus sa­vi­tas au­to­riaus žvilgs­nis?

– Abu as­pek­tai svar­būs, vis­gi gal kiek svar­biau au­to­riaus žvilgs­nis. Ma­nau, stip­ri, pa­vei­ki fo­to­gra­fi­ja ne­bū­ti­nai tu­ri to­bu­lus tech­ni­nius pa­ra­met­rus.

 

– Ar yra te­kę tik­rai ge­rą kad­rą pa­da­ry­ti te­le­fo­nu?

– Te­le­fo­nu fo­to­gra­fuo­ju re­tai, ne­bent tuo­met, kai prieš akis svar­bus, at­mi­ni­mui ver­tin­gas vaiz­das. Gal ir te­kę nu­fo­tog­ra­fuo­ti kaž­ką įdo­maus, bet ne iš­skir­ti­nio.

 

– Kas iš aly­tiš­kių fo­to­gra­fų im­po­nuo­ja kū­ry­biš­kai ar sa­vo veik­la?

– La­bai ža­vi Ze­no­no Bul­ga­ko­vo žvilgs­nis į pa­sau­lį, jo be ga­lo ver­tin­gi mies­to gy­ve­ni­mo kad­rai. Esu la­bai dė­kin­ga fo­to­gra­fei Zi­tai Stan­ke­vi­čie­nei – už ver­tin­gus pa­ta­ri­mus, pa­drą­si­ni­mus. Kal­bant ne tik apie aly­tiš­kius, la­bai įkve­pia fo­to­me­ni­nin­kų An­ta­no Sut­kaus, Ber­tos Til­man­tai­tės, Ar­tū­ro Mo­ro­zo­vo, Ta­do Ka­za­ke­vi­čiaus dar­bai.

 

– Daž­nai ten­ka Do­vi­lę ma­ty­ti fo­to­gra­fuo­jant ren­gi­nius, o ar lais­va­lai­kiu fo­to­apa­ra­tas ir­gi su sa­vi­mi ir ko­kios nuo­trau­kos yra sau, as­me­ni­niam ar­chy­vui?

– Kal­bant apie fo­to­gra­fi­ją man kiek su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kur bai­gia­si kū­ry­bi­nis dar­bas, kur pra­si­de­da lais­va­lai­kis. Šie da­ly­kai per­si­pi­na ma­no kas­die­ny­bė­je. Vis dėl­to, tam tik­ra pras­me vi­sos nuo­trau­kos yra ku­ria­mos sau, jos sau­go ma­no fo­to­gra­fi­nio ke­lio at­si­mi­ni­mus. Ir kar­tais tik as­me­ni­nia­me ar­chy­ve pa­si­li­ku­si nuo­trau­ka tam­pa ak­tu­a­li ar svar­bi po ku­rio lai­ko.

 

– Ar kal­bant apie Jū­sų fo­to­gra­fi­jos sti­lių ga­li­ma šne­kė­ti apie tam tik­rą „mo­te­riš­ką žvilgs­nį“ ir kas tai yra fo­to­gra­fi­jo­je?

– Ne­ma­nau, kad rei­kė­tų kal­bė­ti apie mo­te­riš­ką ar vy­riš­ką žvilgs­nį. Tie­siog yra kiek­vie­no žmo­gaus as­me­ni­nis pa­ju­ti­mas, jo fo­to­gra­fa­vi­mo sti­lius, ne­pri­klau­so­mas nuo ly­ties.

 

– Ar Jums įdo­mi so­cia­li­nė re­por­ta­ži­nė fo­to­gra­fi­ja, ašt­rių da­ly­kų do­ku­men­ta­vi­mas, na, pa­vyz­džiui, ko­le­ga Ar­tū­ras Ma­žei­ka fo­to­gra­fa­vo gais­rą, ki­ti gal ka­ran­ti­no vaiz­dus. Ar tu­ri­te pa­na­šių su­ma­ny­mų?

– Gal­būt man kar­tais pri­trūks­ta drą­sos, kaip sa­ko­te, ašt­rių da­ly­kų do­ku­men­ta­vi­mui, gal kar­tais ne­si­no­ri lėk­ti ten, kur vi­si le­kia, o gal­būt man ar­ti­mes­nė kiek ki­to­kia, jei­gu ga­li­ma pa­va­din­ti – švel­nes­nė, do­ku­men­ta­vi­mo for­ma. Pa­vyz­džiui, fo­to­gra­fuo­ti kai­me bly­nus ke­pan­čią se­no­lę, kai tu­ri ga­li­my­bę už­megz­ti po­kal­bį, įsi­jaus­ti, skir­ti tam dau­giau lai­ko. So­cia­li­nė­je fo­to­gra­fi­jo­je, ma­nau, la­bai svar­bu mo­kė­ti „pri­ei­ti“ prie žmo­nių – o tai man ne­ma­žas iš­šū­kis, ku­rį ne vi­sa­da pa­vyks­ta įveik­ti.

 

– Ir pas­ku­ti­nis klau­si­mas – ka­da jau ga­li­me ti­kė­tis pa­ro­dos?

– Gal ge­riau ne­rei­kia nie­ko ti­kė­tis. Ge­riau TI­KĖ­TI.

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@ana.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.