„De­kof­lo­ra” – jau­ki erd­vė, ku­rio­je ka­ra­liau­ja an­ge­lai...

Stu­di­ja, ku­rio­je vy­rau­ja gied­ra ra­my­bė, ra­mi mu­zi­ka, tvar­ka ir ka­ra­liau­ja an­ge­lai, įžen­gu­siuo­sius už­bu­ria jau­ku­mu. Jos sa­vi­nin­kė at­vi­rai kal­ba, kad ma­žą­jį ver­slą pra­dė­ju­si nuo min­ties tu­rė­ti dar­bo vie­tą, dirb­ti sau ir žmo­nėms, ku­riems jos kū­ry­bos rei­kia.

„Šian­dien gy­ve­na­me ne­leng­va­me lai­ko­tar­py­je, no­ri­si, kad liū­de­sio bū­tų kuo ma­žiau, o dau­giau vil­ties, ti­kė­ji­mo, džiaugs­mo. Tad stu­di­ją sten­gia­mės pa­da­ry­tu mie­la nuo­la­ti­niams klien­tams bei mus ką tik at­ra­du­siems, su tru­pu­čiu mis­ti­kos ir vi­suo­met – gau­sa an­ge­lų, kiek­vie­nam po an­ge­lą sar­gą. Ir ma­lo­niai pa­glos­to mū­sų šir­dis iš­ei­nan­čio­jo žo­džiai, kad jis, pa­si­vaikš­čio­jęs, pa­si­gė­rė­jęs dai­lės, ke­ra­mi­kos dar­bais, gy­vų gė­lių žie­dais, ro­man­tiš­kos, ra­mi­nan­čios mu­zi­kos fo­ne at­gai­vi­no pa­var­gu­sį kū­ną ir sie­lą.

Vi­da su ko­le­ge Ir­ma pa­si­rin­ko sun­kes­nį – kū­ry­bi­nį, ke­lią. Veik­la, ku­ri ap­si­ri­bo­ja veiks­mu pirk­ti-par­duo­ti, – ne jų bū­dui. Juk kur­ti gro­žį yra di­de­lis džiaugs­mas. Me­ni­nin­kės tu­ri įgim­tą vi­di­nę įžval­gą, sti­liaus jaus­mą, lais­vę kur­ti tai, ką no­ri. Tas po­jū­tis daug sva­res­nis, nes ki­lęs iš vi­daus, o ne at­ėjęs iš iš­orės.

„Šir­di­mi jau­čia­me, kur vie­ną ar ki­tą fi­gū­rė­lę, daik­tą pa­sta­ty­ti, kad vi­sas gro­žis at­si­skleis­tų. Ir klien­tams no­riai da­li­ja­me pa­ta­ri­mus, kaip įdo­miau nu­si­pirk­tus de­ko­ro ak­cen­tus iš­dės­ty­ti, kad įsi­gy­tas daik­tas bū­tų mie­las šir­džiai. Sma­gu, kai jie at­siun­čia nuo­trau­kas, no­ri su­kur­tu sa­vo na­mų gro­žiu pa­si­džiaug­ti. Jei žmo­gui mie­la kur­ti, ska­ti­na­me tą da­ry­ti. Nie­ka­da ne­si­sie­lo­ja­me, kad kaž­kas pa­da­rys ge­riau“, – sa­ko Vi­da. Flo­ris­tės tei­gia, kad ne tik ge­ra, bet ir bū­ti­na prieš šven­tes sa­vo na­muo­se su­ras­ti erd­vių šil­tiems, pa­si­ti­kė­ji­mą ke­lian­tiems daik­tams.

„De­kof­lo­ra“ flo­ris­čių dar­bai puo­šia ne tik Aly­taus įstai­gų val­das. Me­ni­nin­kės juo­kau­ja, kad, ieš­ko­da­mos nau­jų puo­šy­bos for­mų, ir ki­tų pro­fe­si­jų dar­bus iš­mė­gi­na. Ir di­džiau­sias įver­ti­ni­mas tik­rai ne pi­ni­gais ma­tuo­ja­mas, daug svar­bes­nis – iš džiaugs­mo ir nuo­sta­bos su­spin­dė­ju­sios už­sa­ko­vų akys.

Stu­di­jo­je di­de­lis pa­si­rin­ki­mas vie­ne­ti­nių puokš­čių, įkur­din­tų iš­skir­ti­niuo­se in­duo­se, es­te­tiš­kų kom­po­zi­ci­jų, de­ko­ra­ty­vių, sko­nin­gų šven­ti­nių na­mų puo­šy­bos ak­cen­tų iš gam­ti­nės me­džia­gos. Ka­lė­dų lau­ki­mo jaus­mą stip­ri­na bal­tai nu­da­žy­ti, si­dab­ru nu­bars­ty­ti kan­ko­rė­žiai, kė­nio ša­ke­lės, eg­lu­tės ant ko­jy­čių, med­vil­nės žie­dų snie­gas.

Vi­da va­do­vau­ja­si iš­min­ti­mi, kad gro­žis ir gė­ris iš­gel­bės pa­sau­lį, tik ne­rei­kia lip­ti vie­niems ant ki­tų gal­vų. Jos pa­ste­bė­ji­mu, smul­kio­jo ver­slo sėk­mė taip pat pri­klau­so nuo įdė­tų pa­stan­gų, nuo­lat at­nau­ji­na­mų pro­fe­si­nių ži­nių. Tu gal­vo­ji, mąs­tai, pri­va­lai ži­no­ti, kas nau­jo vyks­ta ap­lin­kui, se­ki nau­jo­ves, į prie­kį žiū­ri.

„De­kof­lo­ra“ – mū­sų dar­bo ir ho­bio vie­ta. Net tuo­met, kai nie­kas ne­at­ei­tų, mes vis tiek kur­tu­me, nes šia­me pro­ce­se gy­ve­na mei­lė ir vi­si ki­ti ge­rie­ji jaus­mai“, – tei­gia flo­ris­tės.