Dan­gaus blyks­nis Lie­tu­vos že­mė­je

Bro­nis­la­va Ta­mu­ly­nie­nė
Komentarai (1)
2020 Vasaris 14
nuotr
Ir į nau­juo­sius lai­kus tau­ta sky­nė­si ke­lią su Just. Mar­cin­ke­vi­čiu­mi drau­ge. Jo kū­ry­bos ža­di­na­ma, jo at­vi­rų kal­bų drą­si­na­ma. Zitos Stankevičienės nuotr.
Kiek ro­vė – ne­iš­ro­vė, Kiek sky­nė – ne­iš­sky­nė, To­dėl, kad tu šven­to­vė, To­dėl, kad tu Tė­vy­nė.

Kas ne­pri­si­me­na šios ir ki­tų dai­nuo­ja­mų ei­lių, jaut­riai ža­di­nu­sių lais­vos Tė­vy­nės il­ge­sį dar ta­da, kai ne­ga­lė­jo­me lais­vai gie­do­ti tau­tiš­kos gies­mės Są­jū­džio auš­roj, skau­džią sau­sio 13-osios nak­tį ir šian­dien dar ne­lei­džian­čių nu­grimz­ti pe­si­miz­mo pel­kėj pa­si­kly­dus lais­vės ne­lais­vė­je.

Apie po­etą, ver­tė­ją Jus­ti­ną Mar­cin­ke­vi­čių no­riu kal­bė­ti va­sa­rį dėl to, kad 2011 me­tų Va­sa­rio 16-ąją, mū­sų tau­tai bran­giau­sią die­ną, jis at­si­svei­ki­no su tau­ta. Tai sim­bo­liš­ka.

Di­dy­sis tau­tos pa­triar­chas Jo­nas Ba­sa­na­vi­čius taip pat iš­ėjo šią die­ną. Šie me­tai yra ir po­eto ju­bi­lie­ji­niai – jam bū­tų su­ka­kę 90 me­tų.

Jus­ti­nas bu­vo vy­res­nis ma­no moks­lo drau­gas Prie­nų „Ži­bu­rio“ gim­na­zi­jo­je ir Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Tai bu­vo in­te­li­gen­tas, in­te­lek­tu­a­las gi­liau­sia šio žo­džio pras­me, su­ge­ban­tis su­bur­ti jau­ni­mą ir sa­vo kū­ry­ba įžieb­ti jam pa­čius gi­liau­sius pa­trio­ti­nius jaus­mus.

Re­giu su­var­gu­sį še­šio­lik­me­tį, po mė­ne­sio tar­dy­mo su­grį­žu­sį iš Ma­ri­jam­po­lės ka­lė­ji­mo, kur už ty­lė­ji­mą virš jau­nuo­lio gal­vos tar­dy­to­jas jau bu­vo iš­kė­lęs ta­bu­re­tę. Mat po vie­nin­te­lio gim­na­zi­jo­je bu­vu­sio kom­jau­nuo­lio nu­žu­dy­mo bu­vo areš­tuo­ja­mi ir ne­kal­ti.

Jau­nys­tė ne­pa­kar­to­ja­ma. Tad Jus­ti­nas gim­na­zi­jo­je kū­rė ir hu­mo­ris­ti­nes dai­ne­les apie mo­ki­nių, mo­ky­to­jų, mies­to ben­druo­me­nės gy­ve­ni­mą, to me­to ne­ge­ro­ves. Mer­gai­tės jo­mis pa­į­vai­rin­da­vo sa­vo die­no­raš­čius, ki­tos per­si­ra­šy­da­vo į slap­tus par­ti­za­niš­kų dai­nų (jas kū­rė ir Jus­ti­nas) są­siu­vi­nius.

Štai ke­lios stro­fos iš mū­sų die­no­raš­čių.

 

Ro­dos, lie­tu­vių kal­ba gim­to­ji,

Ro­dos, links­niuo­ji ir as­me­nuo­ji.

Bet jei da­ly­vio ne­pa­da­ry­si,

Dau­giau kaip dvie­jų ne­be­ma­ty­si

Al­geb­ra pjau­na vi­sus kaip sma­kas,

Lai­mė, jei špe­rą nu­tver­ti se­kas. 

O kai at­ei­na ta is­to­ri­ja,

Mus na­ba­gė­lius kaip hyd­ra ry­ja.

 

Ro­dos, pa­rus­ki daug pa­ni­ma­ju,

Ro­dos, liub­liu vas, – pa­sa­kyt zna­ju.

Bet kai tik rei­kia pa­as­me­nuo­ti,

Daž­niau­siai ten­ka pa­rau­do­nuo­ti.

Špre­chen tai špre­chen, bet nicht ferš­te­en,

Kny­ga per to­li – kan ich nicht ze­en.

O štai pos­me­lis apie duo­ną kas­die­ni­nę.

Ke­pyk­los duo­ną kas peikt iš­drįs­tų –

Po plu­ta, sa­ko, šuo pa­lįs­tų.

 

Vai­ki­nų kvar­te­to vi­si ne­kan­triai lauk­da­vo­me. Ypač ža­vė­jo sod­rus Jus­ti­no bo­sas. Mo­ky­to­jai už kri­ti­ką ne­pyk­da­vo, plo­da­vo. Juo­ka­vo, kad bū­sią ge­res­ni. O par­ti­za­niš­kas dai­nas trauk­da­vo­me „ro­bak­suo­se“ (tai slap­ti pa­ti­ki­mų bend­ra­klasių va­ka­rė­liai pri­va­čio­je erd­vė­je).

Ne­dis­ku­tuo­siu su ke­liais po­eto as­me­ny­bės ir kū­ry­bos nie­kin­to­jais. Tai at­li­ko kom­pe­ten­tin­gi mū­sų li­te­ra­tū­ros kri­ti­kai.

At­eis lai­kas, jam pa­dė­kos ir is­to­ri­ja. Pri­min­siu tik ke­le­tą pa­čios iš­gy­ven­tų su po­etu bei jo kū­ry­ba su­si­ju­sių mo­men­tų.

Žo­džiais ne­nu­sa­ko­mas jaus­mas už­val­dė Vil­niaus dra­mos te­at­re, kai ste­bint spek­tak­lį „Maž­vy­das“ vi­si žiū­ro­vai at­si­sto­jo, su­si­ė­mė už ran­kų ir de­šim­tis kar­tų tar­si mal­dą skan­da­vo žo­dį „Lie-tu-va“. Dau­ge­lis su aša­ro­mis. Tai pri­mi­nė po­li­ti­nę ma­ni­fes­ta­ci­ją.

So­vie­ti­niam sau­gu­mo apa­ra­tui 1970 me­tais pra­žu­džius ge­riau­sią po­eto kla­sės ir kur­so drau­gą žy­mų kal­bi­nin­ką, ha­bi­li­tuo­tą moks­lų dak­ta­rą, pro­fe­so­rių Jo­ną Kaz­laus­ką (jo kū­nas ras­tas Ne­ry­je, ar­chy­vi­niai do­ku­men­tai su­nai­kin­ti), Prie­nų mies­to ir Vil­niaus uni­ver­si­te­to ben­druo­me­nė­se vyks­ta žo­džiais ne­nu­sa­ko­mo jaus­mo pri­si­mi­ni­mo bei pa­gar­bos moks­li­nin­kui su­si­bū­ri­mai, tar­si trykš­tan­ti lais­vės ver­smė, tar­si ne­by­li Per­si­tvar­ky­mo Są­jū­džio pre­liu­di­ja.

Jus­ti­nas juo­se tvir­tai sto­vi prie­ky­je, jis ta­sai, į ku­rį kry­po ne tik šių ben­druo­me­nių, bet ir vi­sos tau­tos akys. Tai­gi kas ga­lė­tų su­abe­jo­ti di­džio­sios po­ka­rio in­te­lek­tu­a­lų, me­ni­nin­kų kar­tos po­eto pa­sau­lė­žiū­ra ar kū­ry­ba.

Ne­bent tie, ku­rie ki­tą epo­chą ar jos vei­kė­jus ma­tuo­ja rem­da­mie­si tik sa­vo­jo laik­me­čio ži­nio­mis, ver­ty­bė­mis ir idė­jo­mis.

Ra­šy­to­jas Vy­tau­tas Bub­nys pri­si­me­na:

„Po­etas iš­spaus­di­no ke­lis ir po­li­ti­zuo­tus ei­lė­raš­čius, ku­rie, esu tik­ras, ap­žil­pi­no akis vi­so­kiems cen­zo­riams, ir jie ne­už­tren­kė var­tų Jus­ti­no Mar­cin­ke­vi­čiaus rūs­čia­jai tie­sai. Bet ra­do­si to­kių kū­ry­bos ver­tin­to­jų, ku­rie, sa­ky­čiau, są­mo­nin­gai ne­no­rė­jo to su­pras­ti, o jei ir su­pra­to, tai nu­ga­lė­jo juo­se su­si­kau­pęs pa­vy­das ir pa­gie­ža. Bet pa­klaus­ki­me, kas svar­biau: ar ke­li pras­ti „per­kūn­sar­giai“, ar dau­gy­bė ei­lė­raš­čių ir po­emų, šau­kian­čių Lie­tu­vą at­si­bus­ti, pri­si­min­ti lais­vę, tie­są, mei­lę žmo­gui.“

Ir į nau­juo­sius lai­kus tau­ta sky­nė­si ke­lią su Just. Mar­cin­ke­vi­čiu­mi drau­ge. Jo kū­ry­bos ža­di­na­ma, jo at­vi­rų kal­bų drą­si­na­ma.

Tai­gi po­etas pri­klau­so ka­ro aud­ros ne­iš­plėš­tai iš Tė­vy­nės kar­tai, ku­ri iš­sau­go­jo ne­pri­klau­so­mos vals­ty­bės sie­lą sve­ti­mos jė­gos už­slėg­to­je že­mė­je. Ir šian­dien per Lie­tu­vą vil­ni­ja tūks­tan­čiai Jus­ti­no ei­lė­raš­čių. Iš­kil­min­go­mis pro­go­mis daž­nai su­skam­ba:

 

Tai už­da­ryk ma­ne, Tė­vy­ne, sa­vy­je,

Kaip gies­mę ger­klė­je mir­tis už­da­ro,

Taip, kaip už­da­ro va­ka­rą nak­tis,

O tu man at­sa­kai: „Aš – ta­vo lais­vė.“

 

 

 

    Komentaras

    KAIP IŠSISKOLIAU IŠ ŠIOS DIDŽIOSIOS BENDROVĖS

    Sveiki, mano brangūs žmonės, aš esu Linda McDonald, šiuo metu gyvenanti Austine Teksase, JAV. Šiuo metu esu našlė su trimis vaikais ir 2018 m. Balandžio mėn. Buvau pakliuvusi į finansinę padėtį ir man reikėjo refinansuoti ir sumokėti sąskaitas. Bandžiau ieškoti paskolų iš įvairių privačių ir verslo paskolų firmų, bet niekada nesėkmingai. Dauguma bankų atmetė mano kreditą, nesiskundė tomis paskolų įmonėmis, kurios jas vadina savų pinigų skolintoju, nes jos visos yra apgaulės, visos jos nori pinigų, ir jūs iš jų dar negirdite, jie du kartus man tai padarė prieš susitikdami su ponu Davidu Wilsonu. Pats įdomiausias dalykas yra tas, kad mano paskola man buvo pervesta per 74 valandas, todėl patarsiu kreiptis į p. Davidą, jei jus domina paskolos gavimas ir esate tikri, kad galėsite jį laiku grąžinti, galite susisiekti su juo el. paštu ……… (davidwilsonloancompany4@gmail.com) Nėra kredito patikrinimo, jokio kredito davėjo su tik 2% palūkanų norma ir geresniais grąžinimo planais bei grafiką, jei turite susisiekti su bet kuria įmone dėl paskolos užtikrinimo be užstato, tada susisiekite su p. Davidu Wilsonu dėl paskolos

    Jie siūlo visų rūšių paskolas

    Trumpalaikė paskola (5_10 metų)
    Ilgalaikė paskola (20_40)
    Žiniasklaidos terminuota paskola (10_20)
    Jie siūlo paskolą kaip
    Būsto paskola ............., Verslo paskola ........ Skolos paskola .......
    Studentų paskola .........., verslo pradinė paskola
    Verslo paskola ......., įmonės paskola .............. ir kt
    El. Paštas .......... (davidwilsonloancompany4@gmail.com)
    Kalbant apie finansinę krizę ir paskolą, tuomet reikia kreiptis į Davido Wilsono paskolą, tiesiog pasakykite jam, kad ponia Linda McDonald nurodo jums sėkmės ................... ....

    Komentuoti

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.