Da­nie­lė Svir­ne­ly­tė: „Fut­bo­las žai­džia­mas ne tik ko­jo­mis, bet ir pro­tu, be­veik kaip ma­te­ma­ti­kos už­da­vi­niai”

– Ko­kia bu­vo ta­vo to­kio ak­ty­vaus spor­ti­nin­kės gy­ve­ni­mo pra­džia?

– Vis­kas pra­si­dė­jo 2013 me­tų va­sa­rą, ta­da bu­vo ma­no pir­mo­ji tre­ni­ruo­tė. Prieš pra­dė­da­ma lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes bu­vau šo­kė­ja, to­dėl ma­no gy­ve­ni­mas su­ko­si šo­kių rit­mu. Pen­ke­rius me­tus šo­kau gru­pė­je „Siur­pri­zas“, ge­rai se­kė­si, man pa­ti­ko, bet per­spek­ty­vų ne­ma­čiau. Ir kaip be­bū­tų gai­la, vis­kas tuo ir bai­gė­si.

– Kas at­ve­dė į pir­mą­ją tre­ni­ruo­tę, kaip nu­ti­ko, kad pa­si­rin­kai to­kią „vy­riš­ką“ spor­to ša­ką?

– Į pir­mą­ją fut­bo­lo tre­ni­ruo­tę ma­ne at­ve­dė kie­mo drau­gė, su ku­ria leis­da­vo­me kar­tu va­sa­ras. Kiek­vie­ną die­ną kie­me su drau­gais žais­da­vo­me fut­bo­lą, są­ly­gos bu­vo la­bai pa­pras­tos: var­tai bu­vo me­džiai ar­ba krū­mai. Be to, ma­no ar­ti­mi žmo­nes tiek anks­čiau, tiek da­bar yra su­si­ję su fut­bo­lu, tad ir tai ma­ne ska­ti­no lan­ky­ti fut­bo­lo tre­ni­ruo­tes.

– Kaip se­kė­si fut­bo­lo tre­ni­ruo­tė­se? Ko­kie pir­mie­ji įspū­džiai?

– Jau pir­mo­se sa­vo var­žy­bo­se bu­vau įver­tin­ta kaip ge­riau­sia ko­man­dos žai­dė­ja, tai ma­ne la­bai mo­ty­va­vo ir ska­ti­no to­bu­lė­ti. Pra­ėjo me­tai, ki­ti, ir su­pra­tau, kad ma­no gy­ve­ni­mas be fut­bo­lo jau ne­įma­no­mas. Ši spor­to sri­tis ta­po ma­no kas­die­ny­be ir taip jau aš­tuo­ne­ri me­tai.

– Pri­sta­tyk žmo­nes, ku­rie tau pa­dė­jo tap­ti tik­ra fut­bo­lo žai­di­mo ži­no­ve.

– Pir­ma­sis ma­no tre­ne­ris bu­vo ir yra da­bar Ro­ber­tas Kli­ma­vi­čius, ku­ris man su­tei­kė vi­sus fut­bo­lui rei­ka­lin­gus pa­grin­dus bei už­au­gi­no ma­ne kaip as­me­ny­bę, be abe­jo, au­gu ir to­liau, tai dar tik­rai nė­ra spor­ti­nio to­bu­lė­ji­mo pa­bai­ga. Vi­sa­da ža­vė­jau­si mer­gi­nų rink­ti­nių WU-16, WU-17 tre­ne­rio Ro­lan­do Čep­kaus­ko pa­ta­ri­mais, įžval­go­mis, va­do­va­vi­mo stra­te­gi­ja. Šiuo me­tu ma­no ir WU-19 mer­gi­nų rink­ti­nės tre­ne­ris Vy­tas Jan­čiaus­kas.

– Ko­kio­se rink­ti­nė­se tu žai­dei ir te­be­žai­di?

– At­sto­va­vau mer­gi­nų ša­lies rink­ti­nėms WU-16, WU-17, o da­bar žai­džiu WU-19 mer­gi­nų rink­ti­nė­je.

– Su ko­kiais sun­ku­mais su­si­dū­rei pa­te­ku­si į Lie­tu­vos še­šio­lik­me­čių rink­ti­nę?

– Rink­ti­nės tre­ni­ruo­čių pra­džia bu­vo sun­ki emo­cio­na­liai. Pir­mo­je sto­vyk­lo­je, kai bu­vau nau­jo­kė, bau­gi­no nau­ji da­ly­kai, nau­ja ap­lin­ka, nau­ji žmo­nės, bet da­bar tai ma­no šei­ma ir jei dar bū­na aša­rų, tai džiaugs­mo ar­ba liū­de­sio, kad rei­kia at­si­svei­kin­ti. Šiais me­tais ga­vau kvie­ti­mą at­sto­vau­ti WU-19 mer­gi­nų rink­ti­nei, bu­vau nu­ste­bu­si, nes esu gi­mu­si 2002 me­tais.

– Ko­kios per­ga­lė ta­ve džiu­gi­na la­biau­siai?

– Su WU-17 mer­gi­nų rink­ti­ne 2018 me­tų va­sa­rą lai­mė­jo­me Bal­ti­jos tau­rę, tai bu­vo pui­ki pa­tir­tis vi­sai ko­man­dai bei ne­už­mirš­ta­mos emo­ci­jos po per­ga­lės fi­na­le.

– Su ko­kio­mis pro­ble­mo­mis su­si­dū­rei, ko­kius iš­gy­ve­ni­mus pa­ty­rei spor­tuo­da­ma?

– Ne­ma­žai šių me­tų sto­vyk­lų tre­ni­ruo­čių te­ko pra­leis­ti dėl trau­mos, bet su ko­man­da ir šie­met pa­vy­ko lai­mė­ti Bal­ti­jos tau­rę, tai mus vi­sas ,,už­ve­dė“ ir mo­ty­va­vo, kai ruo­šė­mės į ru­de­nį vy­ku­sį at­ran­kos į Eu­ro­pos čem­pio­na­tą tur­ny­rą Suo­mi­jo­je. De­ja, tur­ny­re pa­ty­rė­me pra­lai­mė­ji­mą, bet gal­vų ne­nu­lei­do­me ir ruo­šia­mės ki­tiems me­tams.

– Esi sa­kiu­si, kad ko­man­da tar­si šei­ma, pa­pa­sa­kok pla­čiau?

– Ko­man­do­je at­mo­sfe­ra pui­ki, kaip ir sa­kiau, tai ma­no šei­ma, ga­liu dė­ko­ti li­ki­mui, kad su­si­pa­ži­nau su to­kiais žmo­nė­mis, ku­riuos su­ti­kau ten, fut­bo­lo tre­ni­ruo­tė­se. Džiau­giuo­si at­sto­vau­da­ma sa­vo ša­liai, tai ma­no, kaip lie­tu­vės, pa­rei­ga. Po kiek­vie­nos rink­ti­nės sto­vyk­los su­ži­nau vis dau­giau, au­gu kaip as­me­ny­bė.

– Kuo tau ypa­tin­gas fut­bo­las ir ko­kie at­ei­ties pla­nai?

 – Fut­bo­las žai­džia­mas ne tik ko­jo­mis, bet ir pro­tu, be­veik kaip ma­te­ma­ti­kos už­da­vi­niai, svar­bu su­ras­ti tei­sin­gą spren­di­mą, nes vie­nas ne­ap­gal­vo­tas žings­nis, aki­mir­ka ga­li nu­lem­ti vis­ką. Dėl spor­to tru­pu­tį ken­čia moks­lai, bet aš pri­va­lau at­sto­vau­ti sa­vo ša­liai da­ry­da­ma tai, ką mo­ku ge­riau­siai. Fut­bo­las man yra pa­bė­gi­mas nuo pro­ble­mų ir ru­ti­nos, fut­bo­las – ma­no at­ei­tis, nes ke­ti­nu rink­tis stu­di­jas, su­si­ju­sias su spor­tu.

Be to, man yra svar­bus iš­si­la­vi­ni­mas, nes kiek­vie­na mo­te­ris tu­rė­tų bū­ti iš­pru­su­si, ne­svar­bu, ar už­dar­bis iš spor­to ar ne.

Su Da­nie­le Svir­ne­ly­te kal­bė­jo­si jau­no­ji Jot­vin­gių gim­na­zi­jos žur­na­lis­tė Ka­mi­lė Alek­so­ny­tė