Ar jūs vis dar vi­si ma­no­te, kad toks moks­las nau­din­gas?

Pra­ėjo jau mė­nuo, o pa­na­šu, kad pro­ble­mos dar iki da­bar ne­iš­spręs­tos. Ne­aiš­ki ir moks­lo me­tų baig­tis: nei kaip ji baig­sis, nei ka­da. Nie­kas ne­klau­sia ir ne­klau­so nei ei­li­nio mo­ky­to­jo, nei ei­li­nio mo­ki­nio nuo­mo­nės. To­dėl pir­mo­jo nuo­to­li­nio mė­ne­sio pro­ga bu­vo at­lik­ta ap­klau­sa, ku­ri la­bai gra­žiai nu­švie­tė, kaip­gi mums se­ka­si iš tik­rų­jų.

Mo­ki­nių ap­klau­sos re­zul­ta­tai ne­nu­ste­bi­no dėl es­mi­nių da­ly­kų, to­kių kaip moks­lo me­tų nu­trau­ki­mo klau­si­mas ir ar pa­tin­ka mo­ky­tis nuo­to­li­niu bū­du. Šiek tiek dau­giau nei dviem treč­da­liams ap­klaus­tų­jų mo­ky­tis taip ne­pa­tin­ka, pa­grin­di­nės to prie­žas­tys yra žen­kliai pa­di­dė­jęs mo­ky­mo­si krū­vis, mo­ki­niams ne­pa­tin­ka vi­są die­ną sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio, yra nu­si­skun­di­mų dėl akių, nu­ga­ros ir gal­vos skaus­mų.

Da­bar tiems, ku­rie sa­ko: „Vi­są die­ną žai­džiant kom­piu­te­ri­nius žai­di­mus akių ne­skau­da, o pu­sę die­nos pa­si­mo­ky­ti – jau tra­ge­di­ja.“ Kad Jū­sų ap­lin­ko­je esan­tys vai­kai per die­nų die­nas sė­di prie kom­piu­te­rio ir nuo­la­tos var­vin­da­mi sei­lę žai­džia žai­di­mus, tai ne­reiš­kia, kad vi­si mo­ki­niai taip da­ro. Gal­būt pa­tys esa­te kal­ti, kad ne­su­ge­ba­te vai­kų už­im­ti ar su­do­min­ti ki­to­mis veik­lo­mis.

Pu­sė ap­klaus­tų mo­ki­nių skun­džia­si tuo, kad mo­ky­to­jai už­duo­tis de­da į skir­tin­gas mo­ky­mo­si plat­for­mas ir sun­ku vi­sur su­sek­ti už­duo­tis; jų ne­su­se­kant, šios ne­at­lie­ka­mos lai­ku, nuo to ken­čia vai­kų pa­žy­miai, ku­rių, kaip tei­gė ke­li moks­lei­viai, tai­sy­tis nuo­to­li­niu bū­du be­veik ne­įma­no­ma.

Kla­sės dar­bui ski­ria­mų už­duo­čių daug, to­dėl jos tu­ri bū­ti at­lik­tos po pa­mo­kų. Ne­pa­mirš­ki­me, kad po pa­mo­kų mo­ki­niai tu­ri da­ry­ti ir na­mų dar­bus, to­dėl krū­vis la­bai pa­di­dė­jęs.

Šiek tiek dau­giau nei pu­sė da­ly­va­vu­sių­jų ap­klau­so­je tei­gė, kad jiems sun­ku psi­cho­lo­giš­kai ir prak­tiš­kai mo­ky­tis na­muo­se. Yra nu­si­skun­di­mų dėl mo­ty­va­ci­jos sto­kos, dėl per di­de­lio stre­so ar net dėl to, kad sto­ko­ja­ma lai­ko pa­pie­tau­ti. Mo­ki­niams trūks­ta gy­vo ben­dra­vi­mo, tiks­laus pa­mo­kų me­džia­gos pa­tei­ki­mo ir iš­aiš­ki­ni­mo, jiems trūks­ta mo­kyk­los.

Be­ne la­biau­siai ma­ne nu­ste­bi­no tai, kad penk­ta­da­liui ap­klaus­tų­jų nė­ra su­da­ry­tos pa­lan­kios są­ly­gos mo­ky­tis na­muo­se. Ar ne­bu­vo ža­da­ma tuo pa­si­rū­pin­ti? Gal­būt tai tik dar vie­nas pa­ža­das, ku­rio nie­ka­da nie­kas ir ne­iš­te­sės. Vals­ty­bė ir mo­kyk­los tu­ri bū­ti vi­siš­kai pa­si­ruo­šu­sios taip vai­kus mo­ky­ti ir at­ei­ty­je; kaip moks­li­nin­kai pra­na­šau­ja, ru­de­nį smogs ant­ro­ji ban­ga, ir ta­da tu­rė­si­me vėl grįž­ti į vir­tu­a­lų pa­sau­lį. Tam mes pri­va­lo­me bū­ti pa­si­ren­gę.

Trys ket­vir­ta­da­liai ap­klaus­tų moks­lei­vių no­ri, kad bū­tų nu­trauk­ti moks­lo me­tai. Tai vi­siš­kai pa­tei­si­na­mas no­ras, ma­tant, ko­kios są­ly­gos yra su­da­ry­tos ir kaip vei­kia šios vi­sos mo­ky­mo(si) prie­mo­nės. Aiš­ku, dau­gu­mai moks­lei­vių moks­lo me­tų nu­trau­ki­mas kiek­vie­nais me­tais bū­tų do­va­na, bet šie me­tai– iš­skir­ti­nis at­ve­jis.

Kaip mo­ko­si moks­lei­viai? Dau­giau nei treč­da­lį die­nos sė­di prie kom­piu­te­rio, te­le­fo­no ar plan­še­ti­nio kom­piu­te­rio, per kai ku­rias pa­mo­kas klau­sy­da­mi už ek­ra­no dus­laus mo­ky­to­jo bal­so, ku­riam, ga­li­ma pa­ste­bė­ti, taip pat jau ši­ta vi­sa mės­ma­lė at­si­bo­do, ir kaž­ką už­si­ra­ši­nė­ja, kaž­ką at­lie­ka, ret­kar­čiais kal­ba. Akys, nu­ga­ra, gal­va– ken­čia. Bet ar kam rū­pi?

Dar vie­nas la­bai ste­bi­nan­tis da­ly­kas bu­vo tai, kad du treč­da­liai moks­lei­vių per šį mė­ne­sį be­veik nie­ko nau­jo ne­iš­mo­ko! Aiš­ku, yra to­kių, ku­rie ir vi­sai ne­si­mo­ko, bet iš drau­gų, su­pan­čių ma­ne, kal­bė­ji­mo ga­liu spręs­ti, kad net ir mo­ky­da­mie­si per šią tris­de­šimt vie­ną die­ną iš­mo­ko la­bai ma­žai. Ar jūs vis dar vi­si ma­no­te, kad toks moks­las nau­din­gas?

Moks­lei­viai at­sklei­dė, kad mo­kyk­los pa­si­ren­gu­sios pa­kan­ka­mai ge­rai, ta­čiau yra da­ly­kų, ku­riuos rei­kė­tų keis­ti. Tai mo­ky­to­jų su­si­ta­ri­mas už­duo­tis skelb­ti vie­no­je ir to­je pa­čio­je plat­for­mo­je, tiks­liai pra­neš­ti, iki ka­da jas at­lik­ti ir kur pa­teik­ti.

Yra ir pra­šy­mų mo­ky­to­jams: ma­žin­ti krū­vį, per pa­mo­ką ne­im­ti ke­lių te­mų, nes mo­ki­niai ne­spė­ja su­si­gau­dy­ti ir de­ra­mai iš­mok­ti me­džia­gos, pail­gin­ti at­si­skai­ty­mų truk­mę.

Taip pat siū­lo­ma, kad ne­vyk­tų to­kios pa­mo­kos kaip dai­lė, tech­no­lo­gi­jos, mu­zi­ka, ti­ky­ba, eti­ka. Esą tai – vi­siš­kai ne­reikš­min­gi da­ly­kai. Skun­džia­ma­si, kad šių pa­mo­kų už­duo­tims at­lik­ti rei­kia ga­nė­ti­nai daug lai­ko. Daž­nai to­kiai pa­mo­kai kaip tech­no­lo­gi­jos mo­ki­niai ne­tu­ri rei­ka­lin­gų prie­mo­nių, ta­da yra ver­čia­mi ieš­ko­ti nu­ro­dy­toms prie­mo­nėms ati­tik­me­nų, ku­rių kar­tais taip pat ne­tu­ri. Ir vis­kas dėl to, kad ne­gau­tų dve­je­to.

Ne­ga­li­me pra­leis­ti pro akis ir tei­gia­mų at­si­lie­pi­mų. Yra mo­ki­nių, ku­riems toks mo­ky­mas žy­miai ge­res­nis už įpras­ti­nį. Jiems ge­rai, nes ga­li su­si­pla­nuo­ti sa­vo lai­ką, ga­li vė­liau kel­tis, sa­vo tem­pu vis­ką pa­si­da­ry­ti. Pa­tin­ka, nes taip pa­to­gu, įdo­mu, nes tai nau­ja. Tik gai­la, kad to­kių la­bai ne­daug.

Vi­si mo­ki­niai lin­ki stip­ry­bės pe­da­go­gams, su­pran­ta, kiek lai­ko mo­ky­to­jui už­ima pa­si­ruoš­ti pa­mo­kos me­džia­gą, kaip sun­ku su­si­tvar­ky­ti su pro­gra­mo­mis, su nau­ją­ja tvar­ka, su ka­ran­ti­nu.

Da­bar apie mo­ky­to­jus. Min­tis ap­klaus­ti pe­da­go­gus tik­rai lo­giš­ka, juk jie– da­bar­ti­niai švie­ti­mo did­vy­riai, tik jų nuo­mo­nės nie­kas ne­klau­sia. Ana­lo­giš­ka si­tu­a­ci­ja bu­vo ir su gy­dy­to­jais, kai val­džia me­di­kų ne­si­klau­sė iki tol, kol pa­ma­tė, kad svy­la pa­dai ir rei­kia gel­bė­tis. Ka­žin ka­da su­si­voks tik­rai nuo­šir­džiai at­kreip­ti dė­me­sį ir į mo­ky­to­jus.

Taip pat kaip ir moks­lei­viams, di­džia­jai da­liai mo­ky­to­jų taip mo­ky­ti vai­kus ne­pa­tin­ka. Jie ne­jau­čia ar­ti­mo ry­šio, ne­tu­ri ar­ti­mo kon­tak­to. Įta­ria mo­ki­nius mo­kan­tis ne­są­ži­nin­gai, bet štai čia ki­ta me­da­lio pu­sė. At­ėjo lai­kas moks­lei­viams pa­ro­dy­ti, kiek iš tik­rų­jų jiems moks­las rū­pi, juk vi­sa­da vi­si sa­kė, kad mo­ko­mės ne dėl ki­tų, o dėl sa­vęs.

Mo­ky­to­jai, kaip ir moks­lei­viai, no­ri grįž­ti į kla­ses. Apie pu­sė mo­ky­to­jų tei­gia, kad mo­ky­ti mo­ki­nius nuo­to­li­niu bū­du yra iš­šū­kis psi­chi­kai. Sun­ku ir prak­tiš­kai, ir psi­cho­lo­giš­kai.

Nu­ste­bi­no tai, kad vie­na de­šim­to­ji mo­ky­to­jų ne­tu­ri są­ly­gų de­ra­mai dirb­ti, ves­ti pa­mo­kų ar joms ruoš­tis. Tai da­bar pa­lau­kit, kaip mo­ky­to­jas tu­ri ne­truk­do­mas dirb­ti, ne­tu­rė­da­mas tam są­ly­gų? Kaž­kas čia ne taip, tie­sa?

Ne­pa­mirš­ki­me svar­biau­sio – svei­ka­tos. Net de­vy­nias­de­šimt pro­cen­tų ap­klaus­tų mo­ky­to­jų skun­džia­si svei­ka­tos su­tri­ki­mais! Po­pu­lia­riau­sia svei­ka­tos pro­ble­ma– nu­ga­ros skaus­mas, iš pas­kos se­ka akių per­štė­ji­mas, to­liau gal­vos skaus­mas ir net­gi mie­go su­tri­ki­mai. Ir tai yra žmo­nės, ku­rie ruo­šia at­ei­ties kar­tą gy­ve­ni­mui. Ne­gi nė tru­pu­čio ne­gai­la?

Mo­ky­to­jai pa­tys tei­gia, kad ruo­ši­ma­sis pa­mo­koms ge­ro­kai pail­gė­jo, kad kon­tro­li­nius dar­bus tai­sy­ti pa­si­da­rė kur kas su­dė­tin­giau, taip pat ir pa­mo­kų te­mas aiš­kin­ti be ga­lo sun­ku. Treč­da­lis mo­ky­to­jų pa­si­sa­kė už moks­lo me­tų nu­trau­ki­mą, gan lo­giš­kas spren­di­mas ma­tant, ko­kias są­ly­gas tu­ri­me.

Skai­ty­ti mo­ky­to­jų min­tis iš­ties bu­vo grau­du ir skau­du. Yra ir ste­bi­nan­čių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, tai, kad vai­kų na­mų dar­bus at­lie­ka tė­vai. Skun­džia­ma­si, kad vai­kai iš­vis ne­be­at­lie­ka už­duo­čių, ne­da­ly­vau­ja pa­mo­ko­se. Ne­pa­tin­ka, kad moks­lei­viai ne­si­jun­gia ka­me­rų, dau­gu­ma ne­tu­ri mik­ro­fo­nų ar­ba juos tu­ri, tik vai­di­na, jog ne­tu­ri, kad ne­rei­kė­tų at­sa­ki­nė­ti į mo­ky­to­jo už­duo­da­mus klau­si­mus.

Vi­si tu­ri­me dirb­ti šiuo nau­juo­ju eta­pu, ku­ris ga­li bū­ti įra­šy­tas į Lie­tu­vos is­to­ri­ją kaip lai­mė­ji­mas, jog sklan­džiai su­si­tvar­kė­me su iš­šū­kiu, ar­ba, grei­čiau­siai, kaip pra­lai­mė­ji­mas, į ku­rį mes la­biau ir ei­na­me, bent taip ro­do da­bar­ti­nė si­tu­a­ci­ja.

Tai­gi pir­ma­sis mė­ne­sis bu­vo ga­na sun­kus, tie­sa, ne toks sun­kus, kaip mū­sų me­rui pir­mie­ji me­tai me­ro pos­te, bet vis tiek. Pro­ble­mų ir ne­igia­mų da­ly­kų daug, juos rei­kia tvar­ky­ti, ki­taip ne­ga­lė­si­te už­tik­rin­ti pro­duk­ty­vaus to­bu­lė­ji­mo.

P. S. Ap­klau­so­je da­ly­va­vo 109 mo­ki­niai ir 45 mo­ky­to­jai iš įvai­rių mo­kyk­lų.