Sa­va­no­rio Pet­ro Sa­bai­čio ne­įkai­no­ja­mo pa­do­ru­mo pa­mo­ka (464)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Petras Sabaitis: „Ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kau pi­ni­gų, jei pa­im­čiau, jaus­čiau­si tik­rai ne­kaip, tai bū­tų prie­šiš­ka ma­no tu­ri­mai sa­va­no­riš­ku­mo sam­pra­tai“.
Petras Sabaitis: „Ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kau pi­ni­gų, jei pa­im­čiau, jaus­čiau­si tik­rai ne­kaip, tai bū­tų prie­šiš­ka ma­no tu­ri­mai sa­va­no­riš­ku­mo sam­pra­tai“.
Aly­tiš­kis Pet­ras Sa­bai­tis vaikš­to po vie­šą­sias mies­to erd­ves, dau­gia­bu­čius ir dez­in­fe­kuo­ja laip­ti­nes. Ne­mo­ka­mai. Sa­vo no­ru. Ir be kaž­ko­kių fan­fa­rų. „Pet­rai, Jūs esat Aly­taus gar­bė!“ – taip sa­va­no­rį įver­ti­na Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis.

Va­kar anks­to­ką ry­tą kal­bin­tas Ulo­nų se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tis P.Sa­bai­tis dar triū­sė prie tech­ni­kos sa­vo nuo­sa­vo na­mo kie­me. Po pie­tų jis vėl ža­dė­jo vilk­tis ap­sau­gi­nį kos­tiu­mą ir pa­trauk­ti link jo mėgs­ta­mų Dai­li­dės eže­rė­lių, suo­le­lių ir ki­to ten esa­mo spor­to in­ven­to­riaus dez­in­fe­kuo­ti.

„Vi­są sa­vo se­niū­nai­ti­ją jau apė­jau. Ke­li na­mai, ku­rie ra­ki­na var­tus, yra li­kę, bet ir jų var­tus, pa­što dė­žu­tes, suo­liu­kus iš­de­zin­fe­ka­vau. Net pats ste­biuo­si, kiek gy­ven­to­jų su­in­te­re­suo­ti, pa­si­tin­ka, dė­ko­ja, net pi­ni­gė­lių su­rink­ti siū­lo­si. Ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kau pi­ni­gų, jei pa­im­čiau, jaus­čiau­si tik­rai ne­kaip, tai bū­tų prie­šiš­ka ma­no tu­ri­mai sa­va­no­riš­ku­mo sam­pra­tai“, – Pet­ras ka­te­go­riš­kas.

Jis at­vi­rai sa­ko, kad vie­nas pa­žįs­ta­mas žmo­gus jį pa­vai­ši­no kai­miš­ku me­du­mi. Pa­gy­ve­nu­sios mo­čiu­tės ža­dė­jo pa­si­mels­ti, kad jam Die­vu­lis už ge­rus dar­bus at­ly­gin­tų, tai Pet­rui pri­im­ti­na.

P.Sa­bai­tis tu­ri min­tį, kad gal dar šian­dien dez­in­fe­kuos pės­čių­jų ir dvi­ra­čių til­tą, jo tu­rėk­lus. Aiš­ku, at­si­klaus ati­tin­ka­mų ins­ti­tu­ci­jų spe­cia­lis­tų, kaip sau­giau­sia tai at­lik­ti, kad ne­pa­ken­kus pa­va­sa­ri­nei Ne­mu­no van­de­nų gy­vy­bei.

Į sa­va­no­riš­ką veik­lą įni­kęs Ulo­nų se­niū­nai­tis sa­ko, kad min­tis im­tis dez­in­fek­ci­jos šo­vė į gal­vą stai­ga ir jis tai pra­dė­jo be il­gų svars­ty­mų. Rei­ka­lin­gų me­džia­gų per­ka UAB „Kos­li­ta“, jas re­ko­men­duo­ja­mu san­ty­kiu skie­džia.

Pa­si­do­mė­jus, kiek vi­sa tai Pet­rui kai­nuo­ja, ati­ta­rė, kad te­gul tai bū­na jo pa­slap­tis. Aly­taus gar­be mies­to va­do­vo pa­va­din­tas aly­tiš­kis Pet­ras at­vi­rai sa­ko, kad to­kią sa­va­no­ria­vi­mo for­mą pa­si­rin­ko tik­rai ne dėl re­kla­mos. Jis pa­juo­kau­ja, kad nors yra vie­nos par­ti­jos na­rys, bet rin­ki­mai į sa­vi­val­dą dar už tre­jų me­tų, re­kla­muo­tis bū­tų anks­to­ka.

„Man tie­siog no­ri­si sa­vo dar­bu pri­si­dė­ti prie mū­sų mies­to žmo­nių ge­res­nės nuo­tai­kos, svei­ka­tos. Juk ap­sau­ga rei­kia su­si­rū­pin­ti ne ta­da, kai su­ser­gi“, – įsi­ti­ki­nęs tu­ri­mu ama­tu – smul­kių na­mų reik­me­nų tai­sy­mu – be­si­ver­čian­tis aly­tiš­kis.

„Aš esu dar tos kar­tos, ku­ri mo­ka pa­si­da­lin­ti, žmo­gus. Mums sve­ti­mas po­sa­kis – pi­ni­gai val­do mus. Ma­no ra­to bi­čiu­liai pa­siū­lo už­si­li­ku­sių ap­sau­gi­nių prie­mo­nių. Mo­te­rys, ku­rios na­muo­se siu­va kau­kes, do­va­no­ja, pra­šo pa­da­lin­ti žmo­nėms“, – džiau­gia­si veik­los ra­tą įsu­kęs aly­tiš­kis.

Dez­in­fe­kuo­to­jo dar­bas nė­ra leng­vas. Il­gai už­trun­ka­ma, kol tin­ka­mai ap­si­ren­gia­ma, su­si­krau­na­ma ant pe­čių rei­ka­lin­ga įran­ga. Pet­ras po sa­va­no­riš­ko dar­bo grįž­ta stip­ro­kai šla­pias ir ne vie­ną dra­bu­žį ne­pa­tai­so­mai su­ga­di­nęs. Bet dėl to ne­si­jau­di­na, juk jis – sa­va­no­ris.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

Kiti straipsniai