Meškio Hugo istorijos

ATGIMIMAI. Su Viltimi. Su Tikėjimu. Su Atgimimu. Su Prisikėlimu. Su gražiu. Su žydinčiais Lazdynais ir tyliai ant Šakelių tupinčiais Karklų Kačiukais (glaudžiančiais Kačiukes ir kartu gaudančiais Karklų Peliukus). Su Margučiais margais ir vienspalviais. Su Kiškučiais ir Zuikeliais, dovanojančiais Šypsenas ir Švelnumą, ką pamirštame Kitiems: Artimiems, kurie tampa Tolimi. Su Diena, ant Sparnų atnešusiomis Kielėmis. Su Pavasarį deklamuojančiais Varnėnais. Su Saulę giedančiomis Zylėmis. Su Vyturio nenutrūkstančiais džiazais. Su metaline žvilgančio Varno Daina, varančia iš Proto ir suprantančius, ir nesuprantančius. Su Gegutės laukimu, kad bus tik geriau. Su pirmąja Žole, prakalusia Žiemos Snūdą. Su Žemės Kvapu, apglėbiančiu Širdį. Su Skruzdėle, nešančia daugiau, nei gali pakelti. Su Vėjo Dvelksmu. Su mirtina Tyla, pilna Gyvenimo. Su pirmosiomis Žibutėmis, menančiomis Meilę: pirmąją strazdanotą, kitą ir tikrąją. Su Šypsena. Su Šviesa Akyse ir Mintyse. Būkit šviesūs, būkit tiesūs, būkit teisingi ne tik Sau, sako Meškis Hugo ir siunčia velykinių Pavasario Palinkėjimų. Ikiki. Juodos Duonos, balto Pyrago, o Margučių margų.

VELYKIAVIMAI. Kartais būna geriau, nei yra. Kartais būna visiškai atvirkščiai. Net atvirkščiau, nei būna. Na, va, ikiki, sako Meškis Hugo ir siunčia gerų palinkėjimų. Oi. Dar nesiunčia, pilvas paprasčiausiai įstrigo tarp suolo ir stalo. Ta istorija, kuri nutiko, tačiau ir šiais laikais, jei ne tiek daug žodynų iš ten – į ten, kaip nebūtų, buvo. Velykose kiškėnai ir zuikėnos – gražu, o yra klaida. Didžiulė. Atleistina. Švelni. Biblijoje visiškai kitaip paporinta, kas Atgimimą budina. Tai buvo barsukas, išlendantis papranašauti, kada tas pavasaris. Penktajame amžiuje vienas popiežius, versdamas tą gražų pavasario puslapį į kitiems suprantamas penkias kalbas, vietoj „barsuks“ parašė „kiškuts“. Kodėl dangus neprieštaravo šiai kalbos klaidai ir neliepė atversti atgal? Todėl kad vieni apie kitus galvojame geriau, nei yra, nei esame geresni bei būname. Paprastai kiti taip pat iš mūsų tikisi daugiau, o mes to paties – iš kitų. Atlaidumo, supratimo, dėmesio, švelnumo. Visi laukia to, lyg dangus – pavasario, o žemė lietaus.

KLAUSINĖJIMAI. Ir vėl išlenda pagrindinis velykinis klausimas: kokie kiaušiniai tvirčiausi? Labai kvailas klausimas. Net nieko nežinantys vaikai pasakytų, jog tvirčiausi tie, kurie nesudūžta. Beje, viską žinantys mokslininkai irgi teigia žiną. Senais laikais, kai net akmeniniuose urvuose žmonės negyveno, šiame pasaulyje šeimininkavo dinozaurai. Vaikus vesdavo iš kiaušinių. Didžiausi mokslo šviesuliai nė kiek neabejoja, kad būtent šitie tvirčiausi. Kiek beranda kasinėdami žemę, nė iš vieno jų nepavyksta išperinti priešistorinių gyventojų. Tiesiog akmeniniai. Jei mokslininkai būtų tokie gudrūs, kaip vaikai, per Velykas atsineštų dinozaurinį. Ir bandytų nugalėti visus kitus kraitelėn ant stalo sudėtus. Bet. Vaikai irgi ne iš kelmo spirti, dinozauro kiaušiniu mažųjų taip lengvai nepaimsi. Atsineš iš stalčiaus medinių margučių. Šie visais laikais tvirčiausi. Pasakojimas, kurį ir taip visi žino, taip ir galėtų pasibaigti. Jei galėtų. Tačiau negali. Mediniai kiaušiniai šiais laikais paplitę ir tikrų paukščių pasaulyje. Ypač retų. Pvz., zoologijos sodų prižiūrėtojai sudėtus paukščių kiaušinius pakeičia muliažais, kad nesukultų, o tikruosius perina inkubatoriuje. Kai kurios sparnuotųjų poros būna pernelyg rūpestingos, tokios audringos, kad perėjimo metu nepasidalina kiaušinių dėtimis, vagia iš kaimynų lizdo statybines medžiagas ir nuolat pešasi. O kur du pešasi, trečias (kiaušinis) iškrenta ir ištyška ant žemės. Kitiems paukščiams trūksta socialinių įgūdžių, sudeda ir neperi tiek, kiek reikia. Va, kaip su tais tvirčiausiais būna. Ikiki, sako Meškis Hugo, siunčia velykinių palinkėjimų bei primarginti tvirtų margučių, tvirčiausią padėti į stalčių, kad tas, kuriam jis skirtas, būtinai rastų ir nugalėtų kitus.

IŠVAKARĖSE. Tų, kurie Verbų rytą buvo išplakti, prokuratūra pareiškimų nepriima. Nedirba. Verbų sekmadienis tyčia numatytas sekmadienį. Įvairiais mūsų tyrimais nustatyta, kad nuplaktieji yra laimingesni ir ilgiau gyvena nei tie, apie kuriuos niekas nepagalvojo net tai vienai Didžiajai savaitei iki Velykų likus. Aišku, geriausia plakti kadagio verba, po tokio dangiško pašventinimo bent kažkas lieka ant žemiško kūno. Taškučiai. Kurie išnyksta iki Velykų sekmadienio. Primena strazdanas, be kurių, ko gero, nė vienam nepavyko užaugti. Gal dėl to ir visų gamtos paukščių kiaušiniai strazdanoti. Gal dėl to plakimo verba visų visi vaikai atsiranda verkiantys. Kiemo, kuris, atrodo, niekada nesibaigs, bet baigiasi pabaigoje (prie tvoros, prie miško), kasmet sodiname po kadagį. Kai mums bus šimtas metų, ten bus šimtas kadagių. Paskui mus visi pamirš, tik kadagynas prisimins. Augins žalias uogas, lyg samanota Žemė, prilaikanti Dangų, kad nenukristų. Ir mėlynai mėlynas, it naktinis pavasario Dangaus pakraštys, nors jis neturi pabaigos, o tik pradžią, užklojantis Žemę, kad nesušaltų.

GRAŽUMĖLIAI. Kitą sekmadienį po Velykų būna vaikų Velykėlės. Po Motinos dienos turėtų būti vaikų Mamytėlės. Kad gėlių sulauktų. Joms patinka. Gėlėms – irgi. Nieko gražiau nei besišypsanti mama su gėlėmis nebūna. Ir ievos taip svaiginančiai žydi. Kaip kasmet baltai, kvapą stingdančiai. Kaimynai – barbarai. Išpjovė. Na, ne mūsų ievos, ne mūsų kiaulės, kas kaip mano, taip jas gano, arba, kiek kiaulę bepenėtum, svajoja užsiauginti ragus, kad dangų išbadytų. O jei pradurtų, ateitų didelė bėda, už kiaulę storesnė. Tada taptų liūdna. Bet. Yra mamos. Mamytėlės, mamyčiukės, mamytaitės, mamuliukės ir mamutytės. Dėl to diena šviesesnė. Saulė geltona. Beržai žaliais beržiniais lapais jau. Klevai pučiasi žiedais. Kaip visada, per daug pučiasi. Per daug žiedų. Pūsteli stipresnis vakaris – lyja prarastais klevais. Ąžuolas delsia. Kiek reikia tvirtybės, kad nepasiduotum aplink šokančiam ir dainuojančiam pavasario chaosui. Todėl jis tvirčiausias. Bet. Kaskart poezijos pavasario laureatui vainiką užaugina. Ir šiemet.

Užrašė Alfredas Zdramys