Neregės kasdienybės tamsą šviesina savų ir svetimų žmonių gerumas (100)

Aldona KUDZIENĖ, aldona@ana.lt
Rimenai - nerege
Rimėnuose gyvenančią Juzę Truncienę šį kartą tik trumpam, tik įsitikinti, ar tikrai viskas, ką „liūtai“ buvo numatę, atlikta, aplankė Dzūkijos LIONS klubo prezidentas Vytautas Kucevičius su bendraminčiais ir silpnaregių ir aklųjų filialo vadove Daiva Markiniene. Aldonos KUDZIENĖS nuotr.
Jau dvi­de­šimt me­tų, ly­giai tiek, kiek gy­vuo­ja Dzū­ki­jos LIONS klu­bas, tę­sia­si gra­žus „liū­tų“ ben­dra­vi­mas su Lie­tu­vos ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių są­jun­gos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo ben­druo­me­ne. Ri­mė­nų kai­me gy­ve­nan­čiai ne­re­gei Ju­zei Trun­cie­nei šis klu­bas pa­gal­bos ran­ką iš­tie­sia jau ne pir­mą kar­tą. Gy­vy­bin­gai, darbš­čiai mo­te­riai anks­čiau bu­vo pa­dė­ta su­tvar­kant van­den­tie­kį, o šį ru­de­nį kar­tu su Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­be Dzū­ki­jos „liū­tai“ jos na­mo vi­du­je įren­gė tu­a­le­tą su vi­sa įran­ga ir nuo­te­kų sis­te­ma. „La­bai džiau­giuo­si ir esu dė­kin­ga žmo­nėms, ku­rie taip pa­ge­ri­no ma­no bui­tį, ku­rie tuo rū­pi­no­si, krei­pė dė­me­sį į ma­no po­rei­kius, ma­lo­niai vi­suo­met ben­dra­vo“, – dė­kin­gu­mu švy­ti mo­te­ris.

Ne­re­gės Ju­zės Trun­cie­nės šian­die­nos džiaugs­mą ly­di nuo­šir­dūs pa­dė­kų žo­džiai

Dzū­ki­jos LIONS klu­bo pre­zi­den­to Vy­tau­to Ku­ce­vi­čiaus au­to­mo­bi­liui vos įsu­kus į J.Trun­cie­nės so­dy­bos kie­mą, ja­me tuoj pat pa­si­ro­dė šei­mi­nin­kė. Ir pa­si­py­lė pa­dė­kos, mat mo­te­ris jau nau­do­ja­si ge­ra­da­rių dar­bo re­zul­ta­tu ir la­bai džiau­gia­si.

„Tik vi­siems pa­dė­ko­ki­te, ne­pa­mirš­ki­te ir Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės spe­cia­lis­tų, ir so­cia­li­nės dar­buo­to­jos Linutės, mūsų Daivu­tės, Sim­no ko­mu­na­li­nin­kų“, – kar­to­ja dė­kin­ga mo­te­ris, pui­kiai be­sio­rien­tuo­jan­ti sa­vo na­muo­se ir ūky­je.

Sa­ko­me jai, kad te­gul da­bar „liū­tai“ vi­sa ap­žiū­ri, įsi­ti­ki­na, kad vis­kas tvar­ko­je, kad jų pa­gal­ba tik­rai pra­džiu­gi­no ne­re­gės šir­dį, o mes pa­si­kal­bė­si­me ki­tą die­ną ir sau­ges­nė­mis są­ly­go­mis, te­le­fo­nu.

Taip ir pa­da­rė­me, tu­rė­jo­me net ne vie­ną po­kal­bį, šil­tą, mie­lą, nu­spal­vin­tą dau­gy­be pa­dė­kos žo­džių. Daug jų iš­sa­ky­ta Dzū­ki­jos LIONS klu­bui, ku­ris vi­sus 20 me­tų su­pran­ta ir re­mia sil­pna­re­gius ir ak­luo­sius. Mo­te­ris ak­cen­ta­vo, kad pre­zi­den­tas dau­giau­sia ją lan­kė, vis va­ži­nė­jo, do­mė­jo­si.

Ju­zė pa­sa­ko­ja, kad su vy­ru gy­ve­na jau pen­kias­de­šimt me­tų, bet tik pen­ke­rius san­tuo­kos me­tus tu­rė­jo re­gė­ji­mą. Apa­ko stai­ga bū­da­ma dvi­de­šimt pen­ke­rių.

„Ka­sė­me bul­ves, ant sa­vų pe­čių pu­sė duo­bės bul­vių pri­ne­šiau. Bai­gu­si dar­bą nu­bė­gau į par­duo­tu­vę ir jau ne­pa­rė­jau be pa­ly­dos, apa­kau. Iki tol nie­ka­da ne­si­lan­kiau pas akių gy­dy­to­jus, pro­ble­mų ne­tu­rė­jau. Dar ku­rį lai­ką ma­čiau kon­tū­rus, bet jau daug me­tų gy­ve­nu vi­siš­ko­je tam­so­je. Švie­sos man ga­li ne­bū­ti“, – kal­ba mo­te­ris.

Die­na, kai ji apa­ko, pa­kei­tė vi­sos šei­mos gy­ve­ni­mą. Gy­ven­ti pir­mai­siais tam­sos me­tais ne­bu­vo leng­va. Ori mo­te­ris iš­mo­ko bū­ti sa­va­ran­kiš­ka ir dau­giau vis­ką da­ry­ti pa­ti.

„Tik­rai ne­bu­vo leng­vas me­tas, kai imi ir ne­ten­ki ga­li­my­bės ma­ty­ti pa­sau­lį. Pir­mo­mis sa­vai­tė­mis, mė­ne­siais la­bai ap­si­dau­žy­da­vau, ypač gal­va ken­tė­jo, kai kros­nį tek­da­vo įkur­ti. Neuž­si­sklen­džiau sa­vy­je, au­gi­nau sū­nus, vė­liau anū­kus. Džiau­giuo­si, kad anū­kė Ga­bi­ja la­bai prie ma­nęs pri­si­ri­šo, kur bu­vus, kur ne, vis pas ma­ne už­su­ka. Kar­tais per die­ną ir pen­kis kar­tus pa­skam­bi­na. Da­bar jau ir su vai­ki­nu Ra­po­lu. Abu man vis­ko pri­per­ka, par­ve­ža ir ra­gi­na val­gy­ti. Jie man kaip tik­ri vai­kai, sma­gu su jais pa­sė­dė­ti. Ga­bi­ją aš nuo še­šių mė­ne­sių au­gi­nau ak­la bū­da­ma.

Klau­sia­te, ko­kius dar­bus šian­dien dir­bu? Tu­ri­me kar­vu­tę, dar de­šimt viš­tai­čių. Pa­še­riu, pa­gir­dau. Da­bar kar­vu­tės melž­ti ne­rei­kia, te­lin­ga, už­trau­kiau. My­liu šu­ne­lius, jiems gar­dus iš­šluo­ju. La­bai mėgs­tu tvar­ką ir šva­rą. Grin­dis daž­nai iš­si­plau­nu, mū­sų na­muo­se sku­du­rai ne­si­mė­to, to ne­mėgs­tu. To­dėl kar­tais ten­ka iš­girs­ti abe­jo­nių, gal aš tiek de­šimt­me­čių tik ap­si­me­ti­nė­ju, kad esu ne­re­gė. Bet aš juk tik ak­la, bet ne­kur­čia, ma­nau, ir ne­kvai­la, no­riu gy­ven­ti tvar­kin­gai ir šva­riai. Aš jau mo­ku vis­ką da­ry­ti ap­čiuo­po­mis. O jus iš bal­so pa­ži­nau, iš kar­to Dai­vu­tei Mar­ki­nie­nei pa­sa­kiau, kad ši žur­na­lis­tė jau yra bu­vu­si pas ma­ne prieš pen­ke­rius me­tus“, – nu­ste­bi­na Ju­zė sa­vo fan­tas­tiš­ka at­min­ti­mi. Ne kiek­vie­nas ma­tan­tis žmo­gus tiek įsi­min­ti su­ge­ba.

Skau­džiau­sia ne­ma­ty­ti ar­ti­mų šir­džiai žmo­nių

Ju­zė ne­sle­pia, kad kar­tais iš sa­vo marš­ru­to iš­klys­ta, ima ieš­ko­ti orien­ty­rų, nors vi­si kie­mo ta­ke­liai se­niai iš­mok­ti. La­bai klai­di­na vė­juo­tos die­nos, sun­ku vė­jui siau­čiant ras­ti rei­ka­lin­gą kryp­tį. Da­bar, tu­rint vi­du­je tu­a­le­tą, bus sau­giau, ne­rei­kės pri­rei­kus ei­ti į lau­ke esan­tį­jį. Ji pyks­ta ant sa­vęs, kad ne­se­niai ėmė ir ap­si­šu­ti­no krū­ti­nę, kaip pa­ti sa­ko, „tie­siai ant pa­pų ap­si­py­lė“. Tuoj pa­skam­bi­no so­cia­li­nei dar­buo­to­jai Li­nai, ku­ri grei­tai pri­sis­ta­tė, ap­žiū­rė­jo, pa­si­rū­pi­no vais­tais.

„Vi­so­kios tos ma­no die­nos. Ne­keiks­no­ju li­ki­mo, ku­ris at­ėmė die­nos švie­są ir pa­li­ko gy­ven­ti tam­so­je. Dėl už­ge­su­sios akių švie­sos daug ko ne­ga­liu at­lik­ti, bet ak­lų­jų ir sil­pna­re­gių fi­lia­lo va­do­vė Dai­va ap­rū­pi­no ma­ne ne­re­gių tech­ni­ka. Pa­ros lai­ką pa­si­tiks­li­nu spus­te­lė­ju­si kal­ban­čio laik­ro­džio myg­tu­ką, pri­si­ke­liu pa­čios nu­si­sta­ty­tu lai­ku, pa­ža­di­na kal­ban­tis laik­ro­dis. Sėk­min­gai iš­mo­kau dar­buo­tis vir­tu­vė­je. Pa­da­rau ce­pe­li­nų, kot­le­tų, bly­nų ne­ke­pu, ne­iš­ei­na, pri­lim­pa vie­nas prie ki­to. Vy­ras ir­gi ne pa­gal­bi­nin­kas, jam glau­ko­ma, vie­na aki­mi vi­siš­kai ne­ma­to. Tu­riu ir bal­tą­ją laz­de­lę, bet sa­vo kie­me vaikš­tau be jos.

Kai pri­rei­kia ko­kius rei­ka­lus su­tvar­ky­ti, skam­bi­nu so­cia­li­nei dar­buo­to­jai. Ta­da imu jai už pa­dran­kės ir ei­na­me jų tvar­ky­ti. Nors gau­na­ma pen­si­ja nė­ra di­de­lė, ne­tu­riu ma­dos skųs­tis. Juk ki­taip ne­bus. Daug skau­džiau ne­ma­ty­ti my­li­mų ar­ti­mų­jų žmo­nių, gė­lių, ku­rias taip mėgs­tu, pa­ti pa­lie­ju, sau­sus la­pus nu­ren­ku, gro­žio. Sap­nuo­ju anū­kus, vai­kus ir šir­dį su­skaus­ta, ar tik­rai jie to­kie“, – drą­siai apie sa­vo pa­tir­tį kal­ba J.Trun­cie­nė.

Dau­gų se­niū­ni­jos so­cia­li­nio dar­bo or­ga­ni­za­to­rė Li­na Dik­sie­nė tik gi­ria ri­mė­niš­kę, ku­ri pui­kiai tvar­ko­si sa­vo na­muo­se, su ja vi­suo­met ga­li ras­ti ben­drą kal­bą. Spe­cia­lis­tės pa­ste­bė­ji­mu, jai la­bai rei­kė­jo tu­a­le­to na­mo vi­du­je, nes iš­ėju­si į lau­ke esan­tį­jį jau bu­vo pa­si­kly­du­si, su­ša­lu­si, kol su­sio­rien­ta­vo kryp­ty­se.

„Pri­rei­kus ma­no pa­gal­bos skam­bi­na, jai te­rei­kia pa­spaus­ti vie­ną myg­tu­ką. Pa­de­du pi­ni­gi­niuo­se rei­ka­luo­se, ap­si­per­kant, pa­ly­džiu į jai rei­ka­lin­gas ins­ti­tu­ci­jas“, – sa­ko L.Dik­sie­nė.

Lie­tu­vos sil­pna­re­gių ir ak­lų­jų są­jun­gos Aly­taus mies­to ir ra­jo­no fi­lia­lo pir­mi­nin­kė D.Mar­ki­nie­nė, pa­si­džiau­gu­si at­lik­tu ben­dru dar­bu, su­pa­žin­di­no ir su jau leng­ves­niu gy­ve­ni­mu ta­pu­sios idė­jos at­si­ra­di­mu. Pir­miau­sia į ją su pra­šy­mu pa­dė­ti įreng­ti tu­a­le­tą na­mo vi­du­je krei­pė­si pa­ti ne­re­gė Ju­zė.

Dzū­ki­jos LIONS klu­bo pre­zi­den­tas V.Ku­ce­vi­čius su na­riais ap­žiū­rė­ję ir, įver­ti­nę ga­li­my­bes, nu­ta­rė, kad jei da­ry­ti, tai rei­kia da­ry­ti ge­rai, kar­tu iš­spręs­ti ir nuo­te­kų klau­si­mą.

Bu­vo kreip­ta­si į Aly­taus ra­jo­no sa­vi­val­dy­bę dėl ap­lin­kos ne­įga­lie­siems pri­tai­ky­mo. Ra­jo­no va­do­vy­bė ne­at­si­sa­kė, su­rė­mus pe­čius at­lik­ti dar­bai ver­ti pa­gy­rų: su­re­mon­tuo­ta pa­tal­pa, įves­tas šil­dy­mas, su­mon­tuo­ta rei­ka­lin­ga įran­ga.

„Kiek esa­me krei­pę­si į „liū­tus“, vi­suo­met bu­vo­me su­pras­ti, vi­sa­da ras­ta ga­li­my­bė pa­dė­ti. Dvi­de­šimt klu­bo pre­zi­den­tų pa­si­kei­tė, ir vi­si ge­ra­no­riš­ki bu­vo mū­sų, sil­pna­re­gių ir ak­lų­jų, at­žvil­giu. Dė­ko­ja­me jiems už tai“, – sa­ko D.Mar­ki­nie­nė.

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.