„Su­si­da­ro įspū­dis, kad tu­rė­da­mi per daug lais­vo lai­ko žmo­nės kar­tais su­si­kon­cen­truo­ja į ne­ga­ty­vą, užuot ban­dy­da­mi efek­ty­viai jį iš­nau­do­ti”

„Aš į gy­ve­ni­mą žiū­riu kaip į ke­lio­nę au­to­bu­su. Mes ren­ka­mės marš­ru­tą, pa­ke­lei­vius, vi­sa­da tu­ri­me ga­li­my­bę su­sto­ti sto­te­lė­je ir pail­sė­ti. De­ja, dau­ge­lis žmo­nių per šį lai­ko­tar­pį rie­da nu­lei­dę gal­vas ar­ba bū­na su­si­kon­cen­tra­vę į pa­čią ke­lio­nę taip stip­riai, kad pa­mirš­ta pa­si­žiū­rė­ti, o kas gi vyks­ta už lan­go?! Ma­nau, tai mū­sų klai­da. Mes už­mer­kia­me akis. Ne­be­gir­di­me, ne­be­ma­to­me, ne­be­jau­čia­me, tik kal­ti­na­me ar­ba pa­si­sta­to­me sie­nas. Štai kaip aš jau­čiuo­si dėl da­bar­ti­nės su­si­klos­čiu­sios si­tu­a­ci­jos. Že­mei šie me­tai pra­si­dė­jo itin ne­pa­lan­kiai – gais­rai, po­tvy­niai... Da­bar Ko­ro­na vi­ru­sas. Ma­nau, au­to­bu­so vai­ruo­to­jas ima „per­trau­ką“ ir mes vi­si esa­me pri­vers­ti su­sto­ti. Su­sto­ti ir itin ati­džiai pa­si­žiū­rė­ti, kas vyks­ta ap­link mus. Su mums skir­tu lai­ku pri­va­lo­me elg­tis iš­min­tin­gai“, – sa­ko Ka­ro­li­na.

Pa­si­kei­tu­sia­me pa­sau­ly­je kei­čia­si ir žmo­nių tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, Ka­ro­li­na įvar­di­ja ir karš­tus taš­kus, ste­bi­mus ne tik vir­tu­a­lio­je erd­vė­je: „Ma­to­me, ką da­ro­me ge­rai, mo­ko­mės iš klai­dų, ieš­ko­me iš­ei­čių. Ste­bi­me, ar žmo­nės pa­jė­gūs bū­ti vie­nin­gi ir su­pra­tin­gi, ar tam­pa vil­kais, sau­gan­čiais tik sa­vo as­me­ni­nį miš­ką. To­dėl bu­vo keis­ta, kai so­cia­li­nės me­di­jos plat­for­mo­je pra­si­dė­jo ha­te spe­ech (ne­apy­kan­tą kurs­tan­čios kal­bos) tarp lie­tu­vių, gy­ve­nan­čių Lie­tu­vo­je, ir emig­ran­tų. Su­si­da­ro įspū­dis, kad žmo­nės, tu­rė­da­mi per daug lais­vo lai­ko, su­si­kon­cen­truo­ja į ne­ga­ty­vo kū­ri­mą, užuot ban­dy­da­mi efek­ty­viai jį iš­nau­do­ti.“

Ka­ro­li­na yra įsi­ti­ki­nu­si, kad gy­ve­na­me tą lai­ko­tar­pį, kai su­si­pi­na ne tik skaus­mas ir ne­tek­tys, bet ir sva­jo­nės – svar­bu to ne­pa­mirš­ti.

Ži­no­ma, aly­tiš­kės kas­die­nis gy­ve­ni­mas yra pa­si­kei­tęs, kaip ir dau­gu­mos žmo­nių vi­sa­me pa­sau­ly­je. Dėl vi­ru­so jos dar­bas yra su­stab­dy­tas bent trims ar­ti­miau­sioms sa­vai­tėms.

„Ne­ga­liu teig­ti, kad ma­tau tuš­čias gat­ves. Žmo­nės ke­liau­ja į dar­bus, į par­duo­tu­ves, pa­si­vaikš­čio­ti. Ta­čiau vi­si sten­gia­si lai­ky­ti at­stu­mo, dė­vi kau­kes. Ben­druo­me­nė­je žmo­nės siū­lo vie­ni ki­tiems pa­gal­bą, nau­do­ja spal­vų sis­te­mą ar­ba žen­klus. Gai­la, kad ne vi­si lai­ko­si šių tai­syk­lių. Spau­do­je te­ko ma­ty­ti nuo­trau­kas žmo­nių, po­il­siau­jan­čių prie jū­ros ar cen­tri­niuo­se par­kuo­se“, – pa­ste­bi ji.

Žmo­nės, esan­tys Ka­ro­li­nos ap­lin­ko­je, drau­gai ga­na ra­miai pri­ima šią si­tu­a­ci­ją, su­pra­tin­gai žiū­ri į tai, kas vyks­ta jų gy­ve­ni­me. Yra pra­ra­du­sių­jų dar­bus, nes kom­pa­ni­jos už­si­da­riu­sios, bet vi­si lai­ko­si sta­bi­liai, par­la­men­tas sten­gia­si pa­dė­ti žmo­nėms – bu­tų sa­vi­nin­kai tris mė­ne­sius ne­ga­li iš­kel­din­ti nuo­mi­nin­kų, ban­kai „įšal­dė“ pa­sko­lų mo­kė­ji­mus, dar­buo­to­jams siū­lo­ma 80 pro­cen­tų at­ly­gi­ni­mo.

„Vis­kas, ką mums rei­kia da­ry­ti, tai lik­ti na­muo­se ir kan­triai lauk­ti.

Ir taip, Jung­ti­nė Ka­ra­lys­tė pa­si­žy­mė­jo per­kant tu­a­le­ti­nį po­pie­rių, ga­ran­tuo­ju, kad „su­mu­šė­me“ par­da­vi­mų re­kor­dus! Ko­dėl pa­pras­tas po­pie­rius stai­ga ta­po auk­si­niu, tik­rai ne­ga­liu pa­sa­ky­ti. Ma­nau, tai dau­giau mi­nios ins­tink­tas, pra­si­dė­jo už­bur­tas ra­tas. Ma­no nuo­mo­ne, pir­mo­mis ka­ran­ti­no die­no­mis vi­suo­me­nė ga­lė­jo dau­giau pa­mąs­ty­ti ir apie vy­res­nio am­žiaus žmo­nes“, – svars­to Ka­ro­li­na.

Be abe­jo­nės, ka­ran­ti­nas vei­kia ir žmo­nių elg­se­ną Lon­do­no vie­šo­se vie­to­se: par­duo­tu­vė­je rei­kia lai­ky­tis 2 met­rų at­stu­mo, ri­bo­ja­mas pir­kė­jų skai­čius, pir­mo­sios par­duo­tu­vės ati­da­ry­mo va­lan­dos yra skir­tos sen­jo­rams, ga­li­ma pa­si­im­ti ne dau­giau kaip po tris tos pa­čios rū­šies pre­kių. Vei­kia pre­kių į na­mus pri­sta­ty­mo pa­slau­ga, vyks­ta siun­tų pri­sta­ty­mas, lai­kan­tis sau­gaus at­stu­mo.

„Iš tik­rų­jų la­bai leng­va pa­si­duo­ti pa­ni­kai. La­bai! Už­ten­ka tik šiek tiek pa­slys­ti ir tu jau su­kie­si min­čių ver­pe­te. To­dėl aš as­me­niš­kai jau ne­be­se­ku skai­čių apie vi­ru­są. Ne­be­lei­džiu sau už­mig­ti ir at­si­kel­ti su ta pa­čia min­ti­mi. Ti­kiu, kad min­ti­mis ga­li­me pri­trauk­ti įvai­rius da­ly­kus, to­dėl lei­džiu sau kvė­puo­ti. Ga­liu tik lik­ti na­muo­se bei sau­go­ti sa­ve ir ap­lin­ki­nius. Lai­ky­tis nu­sta­ty­tų tai­syk­lių ir ti­kė­tis, kad kiek­vie­na die­na tik švie­sės“, – sa­ko aly­tiš­kė.

Ko­kių pa­si­kei­tu­sio gy­ve­ni­mo pliu­sų ir mi­nu­sų ma­to pa­ti Ka­ro­li­na?

Ši epi­de­mi­ja ją iš­mo­kė, kad dau­ge­lis da­ly­kų, nors lai­kė­me juos sa­vai­me su­pran­ta­mais, to­kie nė­ra. „Nie­ka­da ne­su­si­mąs­čiau, kaip vis­kas tra­pu ir lai­ki­na: šian­dien tu ga­li tu­rė­ti vis­ką, ryt – nie­ko. Da­bar tu­ri­me ga­li­my­bę pa­dir­bė­ti su vi­di­niu sa­vi­mi. Pa­sau­lis trum­pam su­sto­jo, tad nu­sto­ki­me bėg­ti ir mes. Iš­mo­ki­me klau­sy­tis sa­vų­jų šir­džių. Au­ki­me – tiek dva­siš­kai, tiek edu­ka­ciš­kai. Pra­dė­ki­me mo­ky­tis, pa­si­ner­ki­me į kny­gas, ho­bius pa­vers­ki­me į ver­slą, iš­ban­dy­ki­me kaž­ką nau­jo ir ne­nu­sig­ręž­ki­me vie­ni nuo ki­tų. Įsi­klau­sy­ki­me į gam­tą“, – ra­gi­na Ka­ro­li­na.