Dr. Lai­mu­tis Ja­nuš­ke­vi­čius: ,,...pra­ra­dau me­tus, bet iš­lo­šiau gy­ve­ni­mą...” (175)

Lai­mu­tė Za­vis­taus­kie­nė Aly­taus ra­jo­no vie­tosveik­los gru­pės vie­šų­jų ry­šių spe­cia­lis­tė
Dr. Lai­mu­tis Ja­nuš­ke­vi­čius kon­fe­ren­ci­jo­je.
Dr. Lai­mu­tis Ja­nuš­ke­vi­čius kon­fe­ren­ci­jo­je.

Di­dis že­mai­tis Si­mo­nas Dau­kan­tas sa­vo vei­ka­le „Dar­bai se­no­vės lie­tu­vių ir že­mai­čių“ įra­šė to­kius žo­džius: „Kas ga­li bū­ti mei­lin­ges­niu žmo­gui, kai­po il­sė­tis po tuo ąžuo­lu, lie­pa ar kle­vu, po ku­riuo jo bo­čius taip pat nu­var­gęs il­sė­jos.“

Ki­tas že­mai­čių švie­suo­lis Dio­ni­zas Poš­ka įkū­rė pir­mą­jį Lie­tu­vo­je vie­šą­jį mu­zie­jų. Ir ne bet kur, o ąžuo­lo ka­mie­ne, Baub­ly­je. Pa­so­din­tas Bi­jo­tuo­se ap­link Baub­lius ąžuo­lų par­kas įkve­pia vil­tį pa­ma­ty­ti ir at­gims­tan­čią  vi­sa­ver­tę mū­sų et­ni­nę kul­tū­rą bei tau­tos dva­si­nes ver­ty­bes.

Dar vie­na ga­lin­gų­jų ąžuo­lų bu­vei­nė – Su­val­ki­jo­je, Ož­ka­ba­liuo­se, ša­lia tau­tos pa­triar­cho Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus gim­to­sios so­dy­bos pa­so­din­tas Lie­tu­vos tau­ti­nio at­gi­mi­mo ąžuo­ly­nas ir At­kur­tos Lie­tu­vos vals­ty­bės Šimt­me­čio gi­rai­tė. Dau­ge­ly­je Lie­tu­vos vie­tų darbš­čių žmo­nių dė­ka šla­ma pa­so­din­tos gi­rai­tės, akį džiu­gi­na par­kai, so­dai.

Įspū­din­ga au­ga­lų ko­lek­ci­ja ga­li džiaug­tis bei di­džiuo­tis ir Dzū­ki­ja – vi­sai ša­lia Aly­taus, Bal­nin­kų kai­me, Ne­mu­nai­čio se­niū­ni­jo­je, den­dro­lo­gas dr. Lai­mu­tis Ja­nuš­ke­vi­čius įkū­ręs Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mą, ku­ria­me au­ga per 700 įvai­riau­sių au­ga­lų rū­šių ir veis­lių.

Šia­me ar­bo­re­tu­me yra Lie­tu­vo­je ypa­tin­gai re­tai su­tin­ka­mų au­ga­lų, kaip dvi­skiau­tis gin­kme­dis, tri­dyg­lė gle­di­či­ja, ka­tal­pa, gels­va­žie­dis tulp­me­dis, ir la­biau ži­no­mų įvai­rių jaz­mi­nų, par­ko ro­žių, kuk­me­džių, bu­kų ir kt.

Įvai­riais au­ga­lais ir me­džiais ap­so­din­ta kal­vo­ta, apie 5 hek­ta­rų te­ri­to­ri­ja. Ar­bo­re­tu­mas (lot. ar­bo­re­tum<ar­bor<me­dis) at­vi­ras vi­suo­me­nei: pri­ima­mos eks­kur­si­jos, ve­da­mi pa­žin­ti­niai se­mi­na­rai.

Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mas Bal­nin­kuo­se pra­dė­tas kur­ti Lie­tu­vos den­dro­lo­gų drau­gi­jos ini­cia­ty­va 1995 me­tais. Tuo­me­ti­nis Kau­no bo­ta­ni­kos so­do Den­dro­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vas L.Ja­nuš­ke­vi­čius sa­vo so­dy­bo­je jau bu­vo su­rin­kęs apie 400 su­me­dė­ju­sių au­ga­lų rū­šių ir de­ko­ra­ty­vi­nių for­mų ko­lek­ci­ją, ku­ri bu­vo kau­pia­ma nuo 1978 me­tų. Ji ir ta­po ku­ria­mo ar­bo­re­tu­mo pa­grin­du.

Ku­riant ar­bo­re­tu­mą bu­vo sie­kia­ma pra­tur­tin­ti pa­ly­gin­ti skur­džią šio re­gio­no introdu­kuo­tą den­drof­lo­rą, nes Pie­tų Lie­tu­voje kol kas netu­rėta nei bo­ta­ni­kos so­dų, nei ar­bo­re­tu­mų, ne­daug čia bu­vo ir se­nų­jų dva­rų par­kų. Ko­lek­ci­jos kur­tos pa­gal ekolo­gi­nį-de­ko­ra­ty­vi­nį prin­ci­pą: au­ga­lai bu­vo so­di­na­mi, at­si­žvel­giant į jų de­ko­ra­ty­vi­nes ir ar­chi­tek­tū­ri­nes sa­vy­bes, kraš­to­vaiz­di­nius el­dy­nų kū­ri­mo ir for­ma­vi­mo prin­ci­pus bei vie­tos eko­lo­gi­nes ir mik­ro­kli­ma­ti­nes są­ly­gas.

Dr. L.Ja­nuš­ke­vi­čius – bu­vęs Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­to Sta­ty­bos ir ar­chi­tek­tū­ros fa­kul­te­to do­cen­tas, vie­nas iš Lie­tu­vos den­dro­lo­gų drau­gi­jos stei­gė­jų ir bu­vęs il­ga­me­tis jos pir­mi­nin­kas, Bal­ti­jos ša­lių den­dro­lo­gų aso­cia­ci­jos ir Lie­tu­vos kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tų są­jun­gos na­rys.

Dr. L.Ja­nuš­ke­vi­čius itin daug nu­vei­kęs den­dro­lo­gi­jos, de­ko­ra­ty­vi­nių žel­dy­nų kū­ri­mo ir tvar­ky­mo la­bui, dės­tęs den­dro­lo­gi­ją, so­dų ir par­kų me­no is­to­ri­ją, de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų pa­nau­do­ji­mo pa­grin­dus, ke­le­to mo­nog­ra­fi­jų, ne vie­nos kny­gos au­to­rius ir ben­dra­au­to­ris, ty­ri­nė­jan­tis Lie­tu­vos par­kus, so­dų ir par­kų me­no is­to­ri­ją, den­dro­lo­gų drau­gi­jos moks­li­nio lei­di­nio „Den­dro­lo­gia Lit­hu­a­niae“ at­sa­kin­ga­sis re­dak­to­rius.

Ad­ven­to rim­ty­je, tam­siau­siu me­tų lai­ku, kai vi­sa gam­ta ap­mi­ru­si ir pa­gal se­no­lių pa­pro­čius ir drau­di­mus šiukš­tu ne­ga­li­ma kirs­ti me­džių, su dr. L.Ja­nuš­ke­vi­čiu­mi kal­ba­me apie me­džio, au­ga­lo svar­bą ir vie­ny­bę su žmo­gu­mi, apie gam­tos slė­pi­nius ir jos įvai­ro­vę.

 

– Kas Jus pa­ska­ti­no do­mė­tis re­tai­siais au­ga­lais, ko­kia šio ke­lio pra­džia? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo vai­kys­tę, jau­nys­tės die­nas – kur gi­mė­te, ko­kio­je šei­mo­je au­go­te, ko­kias sa­vy­bes Jums įskie­pi­jo tė­vai?

– Gi­miau ir au­gau vi­sai ša­lia, gre­ti­ma­me Ei­no­rų kai­me. Ma­ma bu­vo pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja, o Tė­ve­lis – la­bai įvai­ria­pu­sis žmo­gus ir už­si­im­da­vo vis­kuo, kuo tik įma­no­ma... Bu­vo ir fo­to­gra­fas, ir mu­zi­kan­tas, vie­ti­nių kul­tū­ros na­mų me­no va­do­vas, chor­ve­dys, dra­mos ra­te­lio va­do­vas, pui­kiai pie­šė. Ir tai, to­li gra­žu, ne vis­kas, kuo jis gy­ve­ni­me už­si­im­da­vo… Ga­li­ma bū­tų pri­dur­ti tik tiek, kad jau bū­da­mas 50 me­tų sėk­min­gai ne­aki­vaiz­džiai bai­gė tuo­me­ti­nį Vil­niaus pe­da­go­gi­nį ins­ti­tu­tą ir li­ku­sius iki pen­si­jos me­tus sėk­min­gai mo­ky­to­ja­vo, dės­tė fi­zi­ką ir ma­te­ma­ti­ką. Ir tai, ko ge­ro, man bu­vo ge­riau­sias pa­vyz­dys, kaip rei­kia gy­ve­ni­me siek­ti sa­vų tiks­lų, kaip ga­li­ma įgy­ven­din­ti net ne­re­a­liau­sias sva­jo­nes. Tė­ve­lio dė­ka dar vai­kys­tė­je pa­mi­lau mu­zi­ką, iš­mo­kau gro­ti akor­de­o­nu ir šis po­mė­gis ma­ne ly­di vi­są gy­ve­ni­mą, pa­de­da sa­ve at­ras­ti tiek džiaugs­mo, tiek ir liū­de­sio aki­mir­ko­mis. Ma­ma gi, kiek pri­si­me­nu, vi­sa­da mo­kė gy­ve­ni­me bū­ti nuo­sek­liam, vi­sus dar­bus už­baig­ti iki ga­lo, ne­mes­ti „ke­lio dėl ta­ke­lio“… Tu­riu pa­sa­ky­ti, kad šie pa­ta­ri­mai gy­ve­ni­me la­bai pra­ver­tė. O gam­ti­nin­ko ke­lią pa­si­rin­kau ne iš kar­to… Tė­ve­lis la­bai no­rė­jo, kad tap­čiau gy­dy­to­ju. Baig­da­mas Aly­taus 2-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą dar ne­tu­rė­jau tvir­tos nuo­sta­tos kuo gy­ve­ni­me no­rė­čiau bū­ti. Tai­gi, daug ne­gal­vo­da­mas, įsto­jau į tuo­me­ti­nio Kau­no me­di­ci­nos ins­ti­tu­to Gy­do­mą­jį fa­kul­te­tą. Sėk­min­gai pa­bai­gęs du kur­sus, tre­čia­me kur­se, pra­si­dė­jus prak­ti­niams už­si­ė­mi­mams li­go­ni­nė­se, sa­vo pa­si­rin­ki­mu pra­dė­jau abe­jo­ti… Kiek pa­si­kan­ki­nęs, po var­gi­nan­čių ne­mi­go nak­tų vis­gi nu­spren­džiau, kad be tvir­to pa­šau­ki­mo ge­ru gy­dy­to­ju var­gu ar tap­siu, ir per­ėjau stu­di­juo­ti į tuo­me­ti­nės Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­jos Miš­kų ūko fa­kul­te­to 2-ąjį kur­są. Kaip da­bar pri­si­me­nu, sun­kus tai bu­vo spren­di­mas – pra­ra­dau me­tus, bet… iš­lo­šiau gy­ve­ni­mą… Tuo ir da­bar la­bai džiau­giuo­si… To­les­nį gi gy­ve­ni­mą, ga­li­ma sa­ky­ti, nu­lė­mė lem­tin­gas at­si­tik­ti­nu­mas – 1975 me­tais, bai­gus Miš­kų fa­kul­te­tą, bu­vau pa­kvies­tas dirb­ti į Kau­no bo­ta­ni­kos so­dą. Štai čia ga­lu­ti­nai ir su­dė­lio­jau vi­sus taš­kus sa­vo dar­bi­nė­je biog­ra­fi­jo­je. Bo­ta­ni­kos so­de dir­bau Den­dro­lo­gi­jos sky­riaus va­do­vu. Do­mė­jau­si vis­kuo – ša­lies in­tro­du­kuo­ta den­drof­lo­ra, kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tū­ra, so­dų ir par­kų me­no is­to­ri­ja, au­ga­lų eko­lo­gi­ja, ty­ri­nė­jau ša­lies dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kus… Nuo 2000-ųjų iki 2015-ųjų dir­bau pe­da­go­gi­nį dar­bą Kau­no tech­no­lo­gi­jos uni­ver­si­te­te, Sta­ty­bos ir ar­chi­tek­tū­ros fa­kul­te­te, Kau­no ir Kau­no miš­kų ir ap­lin­kos in­ži­ne­ri­jos ko­le­gi­jo­se. Vi­sus šiuos me­tus ne­ma­žai dė­me­sio sky­riau ir de­ko­ra­ty­vi­nių žel­dy­nų pro­jek­ta­vi­mui bei lei­dy­bi­niam dar­bui.

 

– Pa­ra­šė­te ne­ma­žai kny­gų, straips­nių, esa­te dau­ge­lio kny­gų ben­dra­au­to­ris. Ko­kios tai kny­gos, apie ką jo­se kal­ba­te?

– Vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, pra­de­dant stu­di­jo­mis Miš­kų fa­kul­te­te, do­mė­jau­si den­dro­lo­gi­ja, kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tū­ra, au­ga­lų eko­lo­gi­ja, dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kais… Tai­gi vi­si spaus­din­ti dar­bai bu­vo skir­ti bū­tent šioms te­moms. Džiau­giuo­si, kad pa­vy­ko įgy­ven­din­ti vi­sus pla­nus, ku­riuos kaž­ka­da sau kė­liau dar­bi­nės veik­los pra­džio­je: iš­leis­tos 3 kny­gos apie ša­lies dva­rų, tar­pu­ka­rio ir po­ka­rio me­tų par­kus, 4 kny­gos den­dro­lo­gi­ne te­ma­ti­ka, dau­gy­bės kny­gų bu­vau ben­dra­au­to­ris, vy­riau­sia­sis ar­ba at­sa­kin­ga­sis re­dak­to­rius. Šia te­ma­ti­ka pub­li­ka­vau apie 100 moks­li­nių ir per 200 moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­nių, da­ly­va­vau dau­ge­ly­je tarp­tau­ti­nių ir res­pub­li­ki­nių kon­fe­ren­ci­jų. Lei­dy­bi­ne veik­la dau­giau ar ma­žiau už­si­i­mu ir da­bar. Tu­riu dar šio­kių to­kių pla­nų ir vi­liuo­si, kad pa­vyks juos įgy­ven­din­ti.

 

– Ko­kiais au­ga­lais, au­gan­čiais Jū­sų ar­bo­re­tu­me, la­biau­siai džiau­gia­tės ir di­džiuo­ja­tės? Pa­pa­sa­ko­ki­te apie juos.

– Vi­si ar­bo­re­tu­me au­gan­tys au­ga­lai man bran­gūs ir mie­li, nes vi­sus juos pats so­di­nau, skie­pi­jau, pats pri­žiū­rė­jau ir puo­se­lė­jau. Iš­skir­ti gal­būt ga­lė­čiau tik to­kias re­lik­ti­nes me­džių rū­šis, kaip tė­vų so­dy­bo­je au­gan­tis dvi­skiau­tis gin­kme­dis ir ar­bo­re­tu­me ve­šin­ti tik­ro­ji me­ta­sek­vo­ja bei ir so­dy­bo­je ir ar­bo­re­tu­me au­gan­tys gels­va­žie­džiai tulp­me­džiai. Pa­va­sa­rį vi­sa­da pa­si­džiau­giu pra­žys­tan­čio­mis mag­no­li­jo­mis ir ga­na gau­sia (40 rū­šių ir veis­lių) aly­vų ko­lek­ci­ja. Va­sa­rą nuo­sta­biais spal­vin­gais žie­dais pa­si­puo­šia par­ko ro­žės... Šiems au­ga­lams iš tik­ro esu ne­abe­jin­gas ir, pro­gai pa­si­tai­kius, vi­sa­da pa­pil­dau jų ko­lek­ci­jas…

 

– Ar mei­lę gam­tai, re­tie­siems au­ga­lams įskie­pi­jo­te sa­vo vai­kams, ar per­duo­si­te anū­kams?

– Duk­re­lė Ais­tė gy­dy­to­ja, įdo­miau­sia tai, kad pats jai ir pa­ta­riau stu­di­juo­ti me­di­ci­ną, nors kaž­ka­da iš me­di­ci­nos stu­di­jų ir pa­si­trau­kiau. Gam­ti­nin­ko ke­lią pa­si­rin­ko sū­nus Ar­tū­ras. Jis, kaip kaž­ka­da ir aš, bai­gė Miš­kų fa­kul­te­tą ir už­si­i­ma de­ko­ra­ty­vi­nių žel­dy­nų pro­jek­ta­vi­mu ir šių pro­jek­tų įgy­ven­di­ni­mu, kar­tu dir­ba­me prie dva­rų par­kų re­no­va­ci­jos pro­jek­tų. La­biau­siai džiau­giuo­si tuo, kad sū­nus su gra­žia sa­vo šei­ma įsi­kū­rė nau­jo­je so­dy­bo­je ša­lia mū­sų par­ko ir pa­de­da jį tvar­ky­ti ir pri­žiū­rė­ti. Ne­gau­siais ar­bo­re­tu­mo gė­ly­nais rū­pi­na­si žmo­na Ri­ta. Par­kais bei de­ko­ra­ty­vi­niais au­ga­lais la­bai do­mi­si ir sū­naus žmo­na Ol­ga. Tad ne­abe­jo­ju, kad sū­naus šei­ma ir taps Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mo pa­vel­dė­to­jais, jo puo­se­lė­to­jais ir tvar­ky­to­jais. No­rė­čiau nuo­šir­džiai pri­si­pa­žin­ti, kad tuo be ga­lo džiau­giuo­si… Žmo­gaus gy­ve­ni­mas juk pa­ly­gin­ti trum­pas ir kraš­to­vaiz­džio ar­chi­tek­tas re­tai tu­ri ga­li­my­bę pa­si­džiaug­ti su­ve­šė­ju­siais sa­vo kū­ri­niais. Tad ma­lo­nu ir ge­ra jaus­ti, kad tas kū­ri­nys pa­teks į ge­ras ran­kas, kad ne­bus už­mirš­tas ir kad kaž­kas to­liau tęs ta­vo pra­dė­tus dar­bus. O anū­kė­liai, ku­rių tu­ri­me net 6 (3 anū­kė­lės ir 3 anū­kė­liai) – nuo­la­ti­niai par­ko lan­ky­to­jai. Kar­tu su jais pri­žiū­ri­me au­ga­lus, mau­do­mės ir žve­jo­ja­me tven­ki­niuo­se. Kas ži­no, gal ir jie pa­mėgs gam­tą ir įneš sa­vo in­dė­lį į Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mą...

 

– Ko­kį Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mą no­rė­tu­mė­te ma­ty­ti po 20–30 me­tų?

– Na… 20–30 me­tų… ga­na il­gas lai­ko tar­pas… bent jau man… Ma­nau, kad Dzū­ki­jos ar­bo­re­tu­mo ko­lek­ci­jos at­ei­ty­je dar šiek tiek augs, bet la­bai ne­daug, nes pa­na­šios pa­skir­ties gam­to­sau­gi­niuo­se ob­jek­tuo­se la­bai svar­bu iš­sau­go­ti ir at­vi­ras erd­ves, su­da­ran­čias ne tik ge­res­nes eko­lo­gi­nes są­ly­gas ko­lek­ci­nių au­ga­lų au­gi­mui, bet ir pa­ties ar­bo­re­tu­mo lan­ky­mui bei au­ga­lų ap­žval­gai. Per­spek­ty­vo­je čia pla­nuo­ja­ma au­gin­ti apie 900 įvai­rių eg­zo­ti­nių me­džių ir krū­mų rū­šių bei veis­lių. Di­des­nis dė­me­sys nu­ma­to­mas skir­ti to­kioms au­ga­lų gru­pėms (gen­tims) kaip aly­vos (Sy­rin­ga L.), mag­no­li­jos (Mag­no­lia L.), par­ko ro­žės. Ku­riant ar­bo­re­tu­mą bu­vo pla­nų, kad re­tos eg­zo­ti­nės me­džių ir krū­mų rū­šys bus ne tik au­gi­na­mos ar­bo­re­tu­me, bet ir dau­gi­na­mos bei pla­ti­na­mos Pie­tų Lie­tu­vos re­gio­no de­ko­ra­ty­vi­niuo­se žel­dy­nuo­se. Gai­la, kad dėl lai­ko sto­kos ir kai ku­rių ki­tų ob­jek­ty­vių prie­žas­čių iki šiol šių pla­nų įgy­ven­din­ti ne­pa­vy­ko… Šian­dien gi džiau­giuo­si, kad tai ruo­šia­si pa­da­ry­ti sū­naus šei­ma. Jų pa­stan­go­mis ar­ti­miau­siu lai­ku nu­ma­to­mi tvar­ky­ti ar­bo­re­tu­mo te­ri­to­ri­jos in­fra­struk­tū­ros ele­men­tai, tven­ki­niai, til­te­liai, To­lu­pio upe­lio pa­kran­tės. Ša­lia ar­bo­re­tu­mo pla­nuo­ja­mas įkur­ti ir me­de­ly­nas, ku­ris, ma­tyt, ir spręs ar­bo­re­tu­me au­gi­na­mų au­ga­lų dau­gi­ni­mo ir pla­tes­nio au­gi­ni­mo re­gio­no žel­dy­nuo­se klau­si­mus.

* * *

Ar­gi 20–30 me­tų – il­gas lai­ko tar­pas me­džiui ar me­džius my­lin­čiam, au­gi­nan­čiam, puo­se­lė­jan­čiam žmo­gui. Tik­rai ne... Juk lie­tu­vių tau­ta is­to­ri­jos tėk­mė­je bu­vo me­džia­gi­nės ir dva­si­nės me­džio kul­tū­ros kū­rė­ja. O gar­si lie­tu­vių kil­mės ar­che­o­lo­gė ir ant­ro­po­lo­gė Ma­ri­ja Gim­bu­tie­nė yra pa­sa­kiu­si: „Vi­sa, kas gy­va – že­mės ma­lo­nin­gu­mo įro­dy­mas. Kiek­vie­nas že­mės pa­gim­dy­tas daik­tas skli­di­nas jos su­teik­tos gy­vy­bės jė­gos. Me­dis, gė­lė, ak­muo ir žmo­gus – vi­sa iš že­mės. Jie vi­si ku­pi­ni že­mės duo­tos jė­gos.“

Pro iš­puo­se­lė­tą par­ką, pro py­ra­gais kve­pian­tį me­dį (tik­ra tie­sa, taip kve­pian­tis me­dis tik­rai au­ga ar­bo­re­tu­me), pro itin se­nus lai­kus me­nan­čius re­lik­ti­nius au­ga­lus te­ka ne­di­de­lis, bet la­bai skaid­rus ir srau­nus, nie­ka­da ne­iš­džiūs­tan­tis To­lu­pio upe­lis. Per upe­lį – til­tas, pa­čių su­meist­rau­tas, jun­gian­tis Lai­mu­čio ir sū­naus Ar­tū­ro „val­das“. Sim­bo­liš­ka – te­ka Lai­mu­čio gy­ve­ni­mas tarp me­džių, tarp žmo­nių, tarp kny­gų ir mu­zi­kos. Nu­ties­tas til­tas – jung­tis tarp tė­vų, vai­kų, vai­kai­čių, tarp pra­ei­ties, da­bar­ties, at­ei­ties...

Kad tik te­kė­tų gy­ve­ni­mo upė, kad til­tais, jun­gian­čiais kar­tų kran­tus, ei­tu­me ar­čiau prie ošian­čio me­džio, prie šil­dan­čios ug­nies, prie dir­ban­čio, ku­rian­čio, my­lin­čio žmo­gaus. Prie Ge­ro žmo­gaus...

 

 

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
newspaper

Popierinė "Alytaus naujienos" laikraščio prenumerata

Norėdami užsiprenumeruoti popierinę "Alytaus naujienos" laikraščio versiją rašykite mums el. paštu: skelbimai@alytausnaujienos.lt ir nurodykite savo vardą, pavardę ir adresą, kuriuo turėtų būti pristatomas laikraštis. Kai tik gausime jūsų laišką, informuosime Jus dėl tolimesnių žingsnių.

newspaper

Prenumeruokite „Alytaus naujienos” elektroninę versiją. Ir kas rytą laikraštį gausite į savo el. pašto dėžutę.