Ką pri­mi­nė snie­gas? Žie­mos pra­mo­gos kaip Aly­taus is­to­ri­jos da­lis

Tarp bū­si­mo Jau­ni­mo par­ko ir Kau­no gat­vės – „žie­mos pra­mo­gų cen­tras“

Is­to­ri­nė­mis fo­to­gra­fi­jo­mis Aly­taus pra­ei­čiai ne­abe­jin­gus žmo­nes pa­le­pi­nan­čio fo­to­me­ni­nin­ko Ze­no­no Bul­ga­ko­vo feis­bu­ko pro­fi­ly­je ne­se­niai už­vi­rė dis­ku­si­ja apie tai, kad lai­kas bū­tų pra­dė­ti rink­ti aly­tiš­kių pri­si­mi­ni­mus apie mies­to pra­ei­tį.

Idė­ja ne­abe­jo­ti­nai ge­ra, o ją iš­pro­vo­ka­vo bu­vu­sios Aly­taus svies­to ga­myk­los Kau­no gat­vė­je (nuo 1972 me­tų – pie­ni­nės) vaiz­das.

Mat vi­sai ne­to­lie­se, šlai­te nuo da­bar­ti­nio Jau­ni­mo par­ko į Kau­no gat­vę, bu­vo įreng­tas 20 met­rų aukš­čio tram­pli­nas. Ša­lia pie­ni­nės esan­tį kal­ne­lį bu­vo pa­mė­gę vai­kai, tai­gi ga­li­ma sa­ky­ti, kad iš­raiš­kin­gas rel­je­fas lei­do šiai mies­to vie­tai tap­ti tik­ru žie­mos pra­mo­gų cen­tru.

„Tram­pli­nas bu­vo ge­ro­kai to­liau į Pu­ti­nų pu­sę, už grin­di­nio, ve­dan­čio iš Kau­no gat­vės į da­bar­ti­nį Jau­ni­mo par­ką. Rim­tas tram­pli­nas… Spau­do­je ra­šy­da­vo ir žmo­nės sa­ky­da­vo, kad jis – „kal­nų sli­di­nė­ji­mo“. O nuo ša­lia pie­ni­nės esan­čio kal­ne­lio leis­da­mie­si jau­nie­ji sli­di­nin­kai daž­nai pa­baig­da­vo sa­vo skry­dį at­si­muš­da­mi į pie­ni­nės me­di­nių len­tų tvo­rą ir par­si­neš­da­vo na­mo tik pe­čiui pra­kur­ti tin­ka­mas sli­džių da­lis... Tai as­me­niš­kai pa­ty­riau bent du kar­tus. Po to il­gam la­bai ti­ko ra­mus sli­di­nė­ji­mas ly­ges­niu rel­je­fu ša­lia pie­ni­nės, o daž­niau­siai – ši­le­ly­je, na ir, ži­no­ma, „asų“ nu­si­lei­di­mų nuo tram­pli­no ste­bė­ji­mas...“ – taip žie­mos pra­mo­gas pri­si­me­na aly­tiš­kė Al­do­na Mar­cin­ke­vi­čie­nė, da­bar­ti­nė Dva­ro se­niū­nai­ti­jos se­niū­nai­tė.

A.Marcinkevičienė taip pat prisimena, kad netoliese Kauno gatvės ne vienus metus buvo ir rogučių trasa: „Pro Vakaro gatvės pradžią, leidžiantis žemyn keliu link Kauno gatvės, dešinėje pusėje buvo pakankamai nemažas ne­už­sta­tytas platus skardis, kurį vaikai netruko panaudoti savo žiemos malonumams. Leidosi žemyn ne viena dešimtis rogučių... Beje, čia pirmą kartą pamačiau ir kito žiemos pramogų inventoriaus – čiuožynių prototipus, tėvelių pagamintus iš pačių įvairiausių parankinių medžiagų. Dabar prekybos centruose gausus jų pasirinkimas, o šnekamojoje kalboje jos labai retai čiuožynėmis pavadinamos.“

Ieš­ko­jo vie­tos tram­pli­nui, ku­rio­je nuo­lat gy­ve­ni­mas vir­tų

Sli­di­nė­ji­mo tram­pli­nas Aly­tu­je bu­vo ati­da­ry­tas 1964 me­tų va­sa­rio 20 die­ną, aly­tiš­kiai tuo me­tu gy­ve­no ką tik pa­si­bai­gu­sios Ins­bru­ko (Aust­ri­ja) olim­pia­dos įspū­džiais.

In­ži­nie­riui ir spor­to en­tu­zias­tui Hen­ri­kui Ke­bei­kiui Aly­taus mies­to va­do­vus pa­vy­ko įti­kin­ti, kad vie­na įdo­miau­sių žie­mos spor­to ša­kų – šuo­liai nuo tram­pli­no. Ir ji ga­li bū­ti sėk­min­gai kul­ti­vuo­ja­ma Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je. Tram­pli­nas bu­vo pa­sta­ty­tas per ke­lis mė­ne­sius, tal­ki­no jau­ni­mas vi­suo­me­ni­nių tal­kų me­tu ir jau pir­mą žie­mą įren­gi­nys bu­vo pa­si­ruo­šęs su­tik­ti sli­di­nin­kus. Aly­tu­je su­reng­tos ir pir­mos res­pub­li­ki­nės šuo­lių nuo tram­pli­no var­žy­bos.

Šie ne­la­bai ži­no­mi mies­to is­to­ri­jos fak­tai – tur­būt jau ne tik spor­to is­to­ri­jos da­lis.

Sta­ty­bos in­ži­nie­rius, ko­lek­ci­nin­kas, til­tų is­to­ri­jos ty­ri­nė­to­jas, pas­ta­ruo­ju me­tu Kau­ne gy­ve­nęs H.Ke­bei­kis, de­ja, 2017 me­tais iš­ke­lia­vo ana­pi­lin, li­ko taip ir ne­iš­leis­ta kny­ga „Aly­taus til­tai“, pa­reng­ta jau po jo mir­ties.

Tuo me­tu, kai at­si­ra­do tram­pli­nas, H.Ke­bei­kis dir­bo Aly­taus au­to­ke­lių val­dy­bos in­ži­nie­riu­mi, dar­bų vyk­dy­to­ju.

„Vaiz­din­gos Aly­taus apy­lin­kės man įkvė­pė slap­tą no­rą pa­sta­ty­ti šuo­liams su sli­dė­mis skir­tą tram­pli­ną. Ši min­tis ki­lo dar stu­di­juo­jant ir dir­bant Kau­ne, ta­čiau ten jos ne­pa­vy­ko įgy­ven­din­ti, nes iš­va­žia­vau gy­ven­ti į Aly­tų. Šis mies­tas tu­rė­jo ne­blo­gas sli­di­nė­ji­mo tra­di­ci­jas. Čia gy­ve­no žy­mus sli­di­nin­kas Pil­kaus­kas. Ne­abe­jin­gi tam rei­ka­lui bu­vo ir dau­ge­lis įstai­gų va­do­vų“, – „Aly­taus nau­jie­noms“ yra pa­sa­ko­jęs H.Ke­bei­kis.

Sa­vo idė­ja pa­sta­ty­ti Aly­tu­je tram­pli­ną H.Ke­bei­kiui pa­vy­ko už­deg­ti tuo­me­ti­nį Aly­taus au­to­ke­lių val­dy­bos vyr. in­ži­nie­rių E.Snieš­ką. Ap­va­ži­nė­jo vi­sas Aly­taus apy­lin­kes, ieš­ko­da­mi tin­ka­miau­sios vie­tos, ta­čiau, lyg ty­čia, vi­si tin­ka­miau­si šlai­tai bu­vo pie­ti­niai.

H.Ke­bei­kis at­vy­ko dirb­ti į Aly­tų rug­sė­jo vi­du­ry­je, o jau spa­lio pa­bai­go­je, dvi­ra­čiu iš­mai­šęs ar­ti­miau­sias kal­vas, pa­tei­kė tram­pli­no pro­jek­tą. Jam pa­si­rink­tas šlai­tas nuo Jau­ni­mo par­ko į Kau­no gat­vę.

Vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų ren­kant vie­tą tram­pli­nui bu­vo jo ge­og­ra­fi­ja – ieš­ko­ta vie­tos pa­čia­me mies­te, kad aly­tiš­kiams bū­tų pa­to­gu spor­tuo­ti ar var­žy­bas ste­bė­ti, kad čia nuo­lat vir­tų gy­ve­ni­mas.

Ati­da­ry­mą ap­ra­šė laik­raš­tis „Spor­tas“

Ant vie­nos be­var­džių kal­vų Jau­ni­mo par­ko kraš­te ne­tru­kus iš­dy­go ke­le­tas stul­pų, o vė­liau – ir vi­sa me­di­nė es­ta­ka­da. Prie jos pro­fi­lio rei­kė­jo pri­tai­ky­ti nu­si­lei­di­mo kal­ną. Kas­tu­vų, o kar­tais ir bul­do­ze­rių rau­sia­ma, at­si­ra­do nuo­žul­ni vė­žė. Ti­kė­ta­si, kad Aly­tu­je pa­vyks įreng­ti net 40 met­rų tram­pli­ną, bet iš­ėjo per­pus trum­pes­nis, šuo­lio nuo jo re­kor­das – 18 met­rų.

„Gra­žų pra­ėju­sio sek­ma­die­nio ry­tą aly­tiš­kiai pa­trau­kė tram­pli­no link. Ste­bė­ję te­le­vi­zo­riuo­se Ins­bru­ko olim­pia­dą, aly­tiš­kiai, kaip sa­ko­ma, jau bu­vo pa­ju­tę šuo­lių sko­nį ir jų ypa­tin­gai ra­gin­ti ne­rei­kė­jo – pa­ka­ko ke­lių skel­bi­mų. Aiš­ku, jie čia ne­si­ti­kė­jo pa­ma­ty­ti olim­pi­nių šuo­lių (juk ir pats tram­pli­nas ne 90, o 25 met­rų), tram­pli­no pa­pė­dė­je bu­vo su­reng­ta šuo­lių nuo tram­pli­no „uver­tiū­ra“ – ra­jo­no sli­di­nė­ji­mo pir­me­ny­bės“, – dar vie­na ci­ta­ta iš straips­nio laik­raš­ty­je „Spor­tas“ apie Aly­taus tram­pli­no ati­da­ry­mą.

Be­je, po ke­lių mė­ne­sių tais pa­čiais me­tais įvy­ko ir Ig­na­li­nos 60 met­rų tram­pli­no ati­da­ry­mas, o aly­tiš­kių tram­pli­nas, de­ja, pa­ma­žu bu­vo ap­leis­tas ir pa­mirš­tas. Ne­to­lie­se gy­ve­nę aly­tiš­kiai me­na, kad apie 1971 me­tus dar bu­vo ma­ty­ti jo kon­struk­ci­jos, o vė­liau ne­li­ko ir jų.

Sli­di­nė­ji­mo tra­sos kai­na­vo ket­vir­tį mi­li­jo­no li­tų kas­met

Prie žie­mos spor­to pra­mo­gų Aly­tu­je su­grįž­ta 2009 me­tais. Sli­di­nė­ti mėgs­tan­tys aly­tiš­kiai pen­kias žie­mas ga­lė­jo džiaug­tis prie Aly­taus ša­lia Ne­mu­no įreng­to­mis dviem sli­di­nė­ji­mo tra­so­mis su ly­ni­niu kel­tu­vu.

Nors džiaugs­mo tiek ir te­bu­vo – tra­sos su­lau­kė kri­ti­kos. Sli­di­nė­to­jų – dėl sa­vo il­gio, mies­tie­čių – dėl bran­gaus iš­lai­ky­mo. Kas­met 260 tūks­tan­čių li­tų šių tra­sų eks­plo­a­ta­ci­jai ir prie­žiū­rai ta­po sun­kiai pa­ke­lia­ma naš­ta Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bei.

2009 me­tų sau­sį ati­da­ry­tų tra­sų įren­gi­mui iš­leis­ta 2,1 mi­li­jo­no li­tų, iš ku­rių 1,9 mi­li­jo­no bu­vo gau­ta iš Eu­ro­pos Są­jun­gos. Aly­taus sli­di­nė­ji­mo tra­sas per pen­ke­rius me­tus iš­ban­dė ne tik vie­tos gy­ven­to­jai, bet ir sli­džių spor­to mė­gė­jai iš ki­tų mies­tų, net ei­lės prie kel­tu­vo su­si­da­ry­da­vo sa­vait­ga­liais. Tra­sa va­din­ta mo­der­niau­sia Lie­tu­vo­je – įsi­gy­tas šiuo­lai­ki­nis kel­tu­vas, iš Aust­ri­jos at­ga­ben­ti spe­cia­lūs ap­sau­gos ati­tva­rai.

Pir­mus me­tus tra­sa bu­vo ne­mo­ka­ma, vė­liau už kiek­vie­ną pa­si­kė­li­mą kel­tu­vu šio­kia­die­niais sli­di­nė­to­jai mo­kė­da­vo po 30 cen­tų, sa­vait­ga­liais – po 40 cen­tų. Tra­sos bu­vo dvi: il­go­ji (190 met­rų) ir trum­po­ji ar­ba juo­do­ji (135 met­rų), ją įveik­ti pa­vyk­da­vo tik pa­ty­ru­siems sli­di­nin­kams. Dėl tra­sų pa­ren­gi­mo bu­vo kon­sul­tuo­ja­ma­si su Lie­tu­vos kal­nų sli­di­nė­ji­mo fe­de­ra­ci­ja, ta­čiau jau ati­da­ry­mo me­tu pra­dė­ta kal­bė­ti apie trū­ku­mus, kad tra­sa ga­lė­jo bū­ti il­ges­nė ir pla­tes­nė. Ją nu­ties­ti iki pat Ne­mu­no kran­to su­truk­dė pu­šy­nas, nes urė­di­ja ne­lei­do kirs­ti me­džių.

Ap­mau­du, kad, įren­giant sli­džių tra­są, gy­va­vu­sią vos pen­ke­rius me­tus, bu­vo su­ga­din­tas pa­vel­das – XIX a. pa­bai­go­je–XX a. pra­džio­je sta­ty­tos ca­ri­nės Ru­si­jos tvir­to­vės I for­to vie­na da­lis. For­tas įra­šy­tas į LR ne­kil­no­ja­mų­jų kul­tū­ros ver­ty­bių re­gist­rą kaip tvir­to­vės for­to lie­ka­nų kom­plek­sas.

Dai­li­dė ir Gul­by­nė – gam­tos duo­tos čiuo­žyk­los

Žie­miš­kų pra­mo­gų iš­si­il­gę aly­tiš­kiai ir mies­to sve­čiai 2018 ir 2019 me­tų sau­sį ga­lė­jo džiaug­tis čiuo­žyk­la po at­vi­ru dan­gu­mi ant Ma­žo­sios Dai­li­dės eže­rė­lio. Per­nai gam­ta pa­šykš­tė­jo šal­čio ir snie­go, o šie­met čiuo­žyk­los ver­sli­nin­kai ne­įren­gė dėl ka­ran­ti­no ri­bo­ji­mų. Čiuo­žyk­lą va­lė, pri­žiū­rė­jo ir pa­čiū­žas nuo­mo­jo nuo­ty­kių pa­kas „Tar­za­ni­ja“.

Šiuo me­tu ant Dai­li­dės ma­ty­ti pa­vie­nių mė­gė­jų čiuo­ži­nė­ti, jie at­ra­do ir Gul­by­nės eže­rė­lį, ku­rio le­du me­tai iš me­tų rū­pi­na­si pa­tys gy­ven­to­jai, va­lo nuo jo snie­gą.

* * *

\

Aldona Marcinkevičienė:

„Puikiai pamenu pirmąsias čiuo­žyklas Alytuje, jos praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje kiekvieną žiemą buvo išliejamos stadione. Vos įėjus pro centrinius vartus, prieš akis atsi­verdavo atitverta ledo aikštelė, su­traukianti Alytaus moksleivius iš viso miesto. Beje, neretai tarp jų pama­tydavau ir mokytoją Bronislavą Tamu­lynienę, tuometinę buvusio Alytaus profesinio orientavimo kabineto vedėją, kuri ne vieną ste­bindavo puikia čiuožimo technika bei džiugino visada gera nuotaika ir malonia šypsena. Tai buvo labai svarbi žiemos pramoga, kurios laukdavome ne mažiau nei alytiškiai futbolo sirgaliai savo mėgiamos „Dainavos“ komandos futbolo rungtynių šiltuoju metų laiku. Čiuožykla kasmet vis gerėjo: atsirado žemi suoleliai, tobulėjo apšvietimas, vėlesniais metais iš garsiakalbių pasigirdo muzika. Buvo pradėta kalbėti netgi apie pačiūžų nuomą.

8-ojo dešimtmečio pradžioje čiuožėjai ėmė rinktis ir ant užšalusio visai netoli esančios Dailidės ledo. Nereikėjo laukti, kol paruoš aikštelę stadione. Įvykus stadiono teritorijos pertvarkai, čiuožykla galutinai persikėlė ant Dailidės ledo. Siekiant pagerinti sąlygas bei čiuožėjų saugumą, buvo pasirūpinta čiuožyklos apšvietimu.“