Kai ko­rup­ci­jai abe­jin­gi teis­mai ir po­li­ti­kai, įsi­trauk­ti tu­ri vi­suo­me­nė

Tai – dar vie­na po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­la, ne­įvei­ku­si teis­mų kar­te­lės. Po šio ir anks­tes­nių po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­lų re­zul­ta­tų aki­vaiz­du, kad vi­suo­me­nė ne­ti­ki to­kiu tei­sin­gu­mu, ku­rį dau­ge­lį me­tų vyk­do teis­mai, spręs­da­mi po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­las. To­kiais nuosp­ren­džiais džiau­gia­si tik tei­sia­mi po­li­ti­kai ir kai ku­rie ver­sli­nin­kai bei jų ad­vo­ka­tai, ta­čiau di­džio­ji vi­suo­me­nės da­lis pa­ti­ria nu­si­vy­li­mą. At­ro­do, kad tei­sė­jų vi­di­nis įsi­ti­ki­ni­mas spren­džiant by­las, ge­ro­kai ski­ria­si nuo mū­sų vi­sų vi­di­nio įsi­ti­ki­ni­mo apie tai, kas yra ky­šis, kas yra tei­sin­ga ir kas ne­tei­sin­ga. Pa­gal Kon­sti­tu­ci­ją tei­sin­gu­mą vyk­do teis­mas, bet tai ne­reiš­kia, kad vi­suo­me­nė ar bet ku­ris jos na­rys ne­ga­li kri­ti­kuo­ti teis­mų spren­di­mų. Teis­mas yra vie­na iš val­džių ir vi­sos val­džios yra at­skai­tin­gos vi­suo­me­nei ir jai tar­nau­ja. Kri­ti­ka, dis­ku­si­ja ap­skri­tai yra bran­džios ir de­mo­kra­tinės vi­suo­me­nės po­žy­mis.

Nors Lie­tu­va pa­gal ko­rup­ci­jos su­vo­ki­mo in­dek­są yra kaž­kur per vi­du­rį tarp ES ša­lių, tei­gia­ma, kad di­džiau­sia Lie­tu­vos pro­ble­ma – va­di­na­mo­ji stam­bio­ji ar­ba po­li­ti­nė ko­rup­ci­ja. Pa­vyz­džiui, Eko­no­mi­nio ben­dra­dar­bia­vi­mo ir plėt­ros or­ga­ni­za­ci­ja (EB­PO), ku­ri vie­ni­ja pa­žan­giau­sias eko­no­mi­kas, yra pa­tei­ku­si Lie­tu­vos teis­mų sis­te­mai rim­tų pa­sta­bų dėl per­ne­lyg aukš­to įro­di­nė­ji­mo stan­dar­to ko­rup­ci­nė­se by­lo­se. Ki­taip ta­riant, EB­PO eks­per­tai sa­ko, kad mū­sų teis­muo­se su­si­for­ma­vu­si to­kia prak­ti­ka, kai tei­sė­jai bū­tent ko­rup­ci­jos by­lo­se rei­ka­lau­ja to­kių įro­dy­mu, ku­rių ne­rei­ka­lau­ja net la­biau už Lie­tu­vą pa­žen­gu­sios vals­ty­bės. Iš vie­nos pu­sės ga­li at­ro­dy­ti, kad Lie­tu­vos teis­mai reik­lūs, bet, iš ki­tos pu­sės, aukš­tu įro­di­nė­ji­mo stan­dar­tu ga­li­ma mas­kuo­ti ko­rup­ci­ją teis­muo­se ir ne­bau­džia­mu­mą.

Tei­sė­jai spren­džia by­las, rem­da­mie­si su­rink­tais įro­dy­mais ir sa­vo vi­di­niu įsi­ti­ki­ni­mu. Bū­tent vi­di­nis įsi­ti­ki­ni­mas lei­džia in­ter­pre­tuo­ti su­rink­tus įro­dy­mus, o tei­sė­jo vi­di­nį įsi­ti­ki­ni­mą le­mia tai, kiek jis są­ži­nin­gas iš­si­la­vi­nęs ir ko­kia jo pa­sau­lė­žiū­ra. Iš vi­di­nio įsi­ti­ki­ni­mo su­for­muo­tos prak­ti­kos at­si­ran­da įro­di­nė­ji­mo stan­dar­tai ko­rup­ci­nė­se by­lo­se ir bū­tent tas įro­di­nė­ji­mo stan­dar­to su­si­for­ma­vi­mas yra vie­na iš svar­biau­sių prie­žas­čių, dėl ku­rių žlun­ga by­los teis­muo­se.

Aukš­tas stan­dar­tas ta­po dirb­ti­ne ir nie­ko ben­dra su pa­rei­gū­nų kva­li­fi­ka­ci­ja ne­tu­rin­čia kliū­ti­mi, ku­ri le­mia, kad ap­skri­tai ne­įma­no­ma įro­dy­ti ko­rup­ci­jos. Tai reiš­kia, kad po­li­ti­kas ga­li bū­ti pa­gau­tas už ran­kos iman­tis ky­šį, ga­li bū­ti įro­dy­ti jo il­ga­me­čiai ry­šiai, ap­tar­nau­jant iš­skir­ti­nai tą ky­šį duo­dan­čius as­me­nis, ga­li bū­ti fil­muo­ta me­džia­ga, bet nė­ra įro­dy­mų apie žmo­gaus, ku­ris ėmė ir ku­ris da­vė, min­tis ir įsi­ti­ki­ni­mus. Ir įra­šy­tų po­kal­bių, fik­suo­to pi­ni­gų per­da­vi­mo ne­pa­kan­ka – rei­kia dar tar­si nu­skai­ty­ti min­tis.

To­kia prak­ti­ka stam­bios po­li­ti­nės ko­rup­ci­jos by­lo­se su­for­ma­vo ne­bau­džia­mu­mą ir iš es­mės le­ga­li­za­vo ar fak­tiš­kai dek­ri­mi­na­li­za­vo po­li­ti­nę ko­rup­ci­ją. Tai ke­lia pa­vo­jų mū­sų ša­lies, kiek­vie­no žmo­gaus sau­gu­mui.

Lie­tu­vo­je ne­įpras­ta kal­bė­ti apie tai, ko­kią ža­lą ko­rup­ci­ja da­ro eko­no­mi­kai, ir ko­rup­ci­ją kaip grės­mę na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, ta­čiau, Ru­si­jos vyk­do­mo ka­ro Uk­rai­no­je fo­ne, apie tai kal­ba JAV Pre­zi­den­tas Joe Bi­de­nas, Suo­mi­jos va­do­vas. Pa­sak jų, sėk­min­ga ko­va su ko­rup­ci­ja yra vie­na iš svar­biau­sių kiek­vie­nos Va­ka­rų vals­ty­bės sau­gu­mo są­ly­gų. Tu­ri­me tei­sę rei­ka­lau­ti iš teis­mų kor­pu­są for­muo­jan­čio Pre­zi­den­to, Teis­mų ta­ry­bos ir Sei­mo dau­gu­mos ly­de­rių im­tis veiks­mų, kad bū­tų už­kirs­tas ke­lias ko­rup­ci­jos le­ga­li­za­vi­mui ir dek­ri­mi­na­li­za­vi­mui. Šv. Au­gus­ti­nas yra pa­sa­kęs, kad vi­suo­me­nė, ku­rio­je nė­ra tei­sin­gu­mo, yra plė­ši­kų gau­ja. Žmo­nių abe­jin­gu­mas yra pa­lan­kiau­sia ter­pė ve­šė­ti ko­rup­ci­jai – taip yra sa­kiu­si De­lia Fer­rei­ra, Trans­pa­ren­cy in­ter­na­tio­nal, au­to­ri­te­tin­gos ko­vos su ko­rup­ci­ja or­ga­ni­za­ci­jos, va­do­vė.

Ką da­ry­ti, kad ga­lė­tu­me ap­si­gin­ti nuo mus api­plė­šian­čių ko­rup­ci­nių sche­mų kū­rė­jų ir da­ly­vių? No­rė­čiau ak­cen­tuo­ti teis­mų ben­druo­me­nės po­ky­čių bū­ti­nu­mą. Bū­ti­na per­žiū­rė­ti įro­di­nė­ji­mo stan­dar­tą ir in­ves­tuo­ti į tei­sė­jų kva­li­fi­ka­ci­ją, nes, kaip mi­nė­jau, tei­si­nin­kų ben­druo­me­nė ne­įver­ti­na ko­rup­ci­jos da­ro­mos ža­los vals­ty­bei ir vi­suo­me­nei.

Tu­ri­me aky­lai ste­bė­ti Pre­zi­den­to ir Teis­mų ta­ry­bos tei­kia­mus kan­di­da­tus į Aukš­čiau­si­ą­jį, Ape­lia­ci­nį teis­mą, Apy­gar­dų ir Apy­lin­kių teis­mus. Į teis­mus tu­ri bū­ti skaid­riai at­ren­ka­mi tik aukš­čiau­sios kva­li­fi­ka­ci­jos, ge­rą re­pu­ta­ci­ją tu­rin­tys tei­si­nin­kai. Pa­vyz­džiui, kan­di­da­tų į Aukš­čiau­si­ą­jį ir Ape­lia­ci­nį teis­mą svars­ty­mus ga­li­ma ste­bė­ti Sei­me, bet ku­rio mies­to gy­ven­to­jai per vien­man­da­tė­se iš­rink­tus Sei­mo na­rius ga­li už­duo­ti klau­si­mus kan­di­da­tams, gau­ti jų at­sa­ky­mus. Į Apy­lin­kių ir Apy­gar­dų teis­mus tei­sė­jus ski­ria Pre­zi­den­tas, mies­to ben­druo­me­nė, pa­ži­no­da­ma kan­di­da­tus, ga­li re­a­guo­ti ir teik­ti sa­vo nuo­mo­nę Pre­zi­den­tui, jo pa­ta­rė­jams ar­ba Tei­sė­jų ta­ry­bai.

An­tra, no­rė­tų­si ma­ty­ti po­ky­čius teis­mų ko­vo­je su ko­rup­ci­ja. Nes iki šiol, ka­da tei­sė­jai su­si­du­ria su sa­vo ap­lin­kos ver­ti­ni­mu, re­a­guo­ja­ma gy­ny­biš­kai. Pa­vyz­džiui, kra­tos tei­sė­jų na­muo­se pa­čių tei­sė­jų ver­tin­tos kaip pa­gal Kon­sti­tu­ci­ją ne­ga­li­mas da­ly­kas. Ge­rai, kad to­kiai in­ter­pre­ta­ci­jai ke­lią už­kir­to Kon­sti­tu­ci­nis Teis­mas, kuo­met iš­aiš­ki­no, kad tei­sė­jo man­ti­ja nė­ra imu­ni­te­tas, sau­gan­tis ko­rum­puo­tus tei­sė­jus.

Tre­čia, ma­ny­čiau, kad po­li­ti­kai tu­ri at­ver­ti teis­mus vi­suo­me­nei, tai yra, įtvir­tin­ti ta­rė­jus, nag­ri­nė­jant to­kio po­bū­džio by­las. Tai leis­tų vi­suo­me­nei da­ly­vau­ti ir ge­riau su­pras­ti, nes, bent jau pas­ta­ra­sis teis­mo spren­di­mas, pa­li­ko daug ne­su­pra­ti­mo – at­ro­do, kad su­rink­ta daug įkal­čių, ta­čiau tai ne­pa­kan­ka­ma. Pa­žy­mė­ti­na, kad, nors vi­suo­me­nė ir ne­ma­ža da­lis tei­si­nin­kų re­mia ta­rė­jų idė­ją, nors ta­rė­jus įtei­si­nan­tys įsta­ty­mai yra pa­reng­ti, ta­čiau jie jau ke­le­rius me­tus už­stri­gę Sei­mo Tei­sės ir tei­sėt­var­kos ko­mi­te­te.

Ket­vir­ta, ne­tu­rė­tu­me pa­mirš­ti, kad pro­ku­ro­rai, spe­cia­lių­jų ty­ri­mų tar­ny­bos pa­rei­gū­nai yra mū­sų gy­ny­bos li­ni­ja, kad tei­si­nės prie­mo­nės – vie­nin­te­lės, ku­rio­mis ga­li­me siek­ti tei­sin­gu­mo. Re­miu pa­rei­gū­nus, są­ži­nin­gai at­lie­kan­čius sa­vo dar­bą.

Ir, penk­ta, ma­nau, kad mums vi­siems – ir tei­si­nin­kams, ir po­li­to­lo­gams, po­li­ti­kams, vi­siems, kam rū­pi mū­sų tei­sin­gu­mo sis­te­ma, pa­si­tel­kiant už­sie­nio ša­lių eks­per­tus, rei­kia tar­tis, ką da­ry­ti, kad vi­suo­me­nė jaus­tų tei­sin­gu­mą.