Onu­tė Gen­ce­ra­vi­čie­nė: „Daž­nai sa­vęs pa­klau­siu, ką aš gy­ve­ni­me to­kio pa­da­riau, kad nu­si­pel­niau to­kių nuo­sta­bių vai­kų? Ir aš jų ne vie­ną, o še­šis tu­riu!” (365)

Ža­ga­rių ben­druo­me­nė Onu­tės Gen­ce­ra­vi­čie­nės šei­mą yra įver­ti­nu­si no­mi­na­ci­ja „Už gau­sią šei­mą“. As­me­ni­nės nuotr.
Ža­ga­rių ben­druo­me­nė Onu­tės Gen­ce­ra­vi­čie­nės šei­mą yra įver­ti­nu­si no­mi­na­ci­ja „Už gau­sią šei­mą“. As­me­ni­nės nuotr.
Yra Ža­ga­rių kai­me so­dy­ba, ku­rio­je daug gy­ve­ni­mų te­ka sa­vo­mis va­go­mis, bet la­bai daž­nai su­te­ka į užu­tė­kį, Ma­mos na­mus. Onu­tė Gen­ce­ra­vi­čie­nė su vy­ru Pet­ru su­si­lau­kė vi­so še­še­to – pen­kių duk­rų ir pa­gran­du­ko sū­naus. Li­ki­mas dar­niai šei­mai juos at­siun­tė dviem gru­pe­lė­mis – pir­mam tre­je­tu­kui ūg­te­lė­jus, pa­bi­ro ant­ra­sis. Šian­dien Onu­tė ga­li tik pa­sva­jo­ti, kaip gy­ven­tų, jei Pet­ro iš gau­sios šei­mos ne­bū­tų iš­plė­šu­si mir­tis.

Ji pra­žu­dė vy­rą pa­čia­me stip­ru­me ir tvir­tu­me. Dva­si­nė­je bran­do­je. Juk Pet­ras, tu­rė­jęs šei­mos ver­slą, me­die­nos pa­ruo­ši­mo įmo­nę, ten, kur ava­rin­giau­sia si­tu­a­ci­ja, dar­bų im­da­vo­si pats, sau­go­jo ki­tus dar­bi­nin­kus. Fa­ta­liš­ka lem­tis sa­vo nie­kin­gą dar­bą at­li­ko 2005 me­tų sau­sio 20 die­ną. Kai tais me­tais kal­bi­no­me naš­le ta­pu­sią Onu­tę, ji ti­ki­no, kad, kas be­at­si­tiks, vai­kus au­gins, auk­lės ir mo­kys taip, tar­si vi­suo­met ša­lia bū­tų ir jų tė­tis.

Jau įpu­sė­jo še­šio­lik­ti me­tai naš­lys­tės. Kaip šian­dien sru­ve­na vi­sų jų gy­ve­ni­mai? Onu­tę Gen­ce­ra­vi­čie­nę kal­bi­na Al­do­na KU­DZIE­NĖ.

 

– Iki aša­rų grau­di Jū­sų gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja. Svai­gi­nan­ti ir tik­ra mei­lė sie­jo Jus su vy­ru Pet­ru, su­si­lauk­ta bū­rio vai­ke­lių ir stai­ga... ne tik my­li­mo vy­ro ne­te­ko­te, bet ir mai­tin­to­jo. Ant Jū­sų vie­nos pe­čių už­gu­lė na­mų ūkis, vai­kų moks­lai. Ko­kius jau­čia­te tos il­gus me­tus neš­tos gy­ve­ni­mo naš­tos pėd­sa­kus?

– Pa­ti pra­džia bu­vo sun­ki. Ta­čiau ne­bu­vo ka­da dels­ti, per daug gal­vo­ti ar sa­vęs gai­lė­ti, pa­ė­miau vis­ką į sa­vo ran­kas. Ne­ju­čia pra­bė­go tie še­šio­li­ka me­tų. Dau­giau apie nie­ką ne­gal­vo­ju, tik apie tai, kad abiem bu­tų bu­vę daug leng­viau su­tik­ti gy­ve­ni­mo sun­ku­mus, taip pat ir sma­giau džiaug­tis vai­kais.

– Dau­ge­lis mies­to naš­lių mėgs­ta šok­ti, lan­ky­ti kon­cer­tus, Tre­čio­jo am­žiaus uni­ver­si­te­to už­si­ė­mi­mus. Ko­kios bu­vo Jū­sų at­si­pa­lai­da­vi­mo, džiaugs­mo mi­nu­tės?

– Di­des­nio džiaugs­mo ir at­si­pa­lai­da­vi­mo ne­su­tei­kė nie­kas, tik ma­no vai­kų lai­min­gi vei­dai. Pri­si­me­nu vy­riau­sių duk­te­rų skam­bu­čius, šil­tus jų žo­džius, taip pat be­ga­li­nį pa­lai­ky­mą, ku­ris pa­dė­jo į vis­ką žiū­rė­ti vi­siš­kai ki­taip – pa­pras­čiau, po­zi­ty­viau. Lais­vą lai­ką leis­da­vo­me drau­ge su vai­kais, taip pat megz­da­vau pirš­ti­nes, ko­ji­nes, ša­li­kus, ke­pu­res – tai pui­kus bū­das at­si­pa­lai­duo­ti ir iš­mes­ti iš gal­vos ne­rei­ka­lin­gas min­tis. To­kia veik­la dar ir šian­dien už­si­i­mu.

– Ko la­biau­siai iš­mo­kė anks­ty­va vy­ro ne­tek­tis?Ar daž­nai šei­mo­je nu­skam­ba tė­čio var­das?

– Vy­ro ne­tek­tis iš­mo­kė sa­va­ran­kiš­ku­mo, iš­mo­kė pa­si­ti­kė­ti sa­vo jė­go­mis ir at­si­ties­ti po kiek­vie­no gy­ve­ni­mo smū­gio, nes, at­ro­dė, blo­giau jau ne­bus. Pir­mus ke­le­rius me­tus kas die­ną aš ir vai­kai ką nors už­si­min­da­vo­me, kal­bė­da­vo­me apie my­li­mą vy­rą ir rū­pes­tin­gą tė­vą. Ta­čiau bė­gant lai­kui ir au­gant vai­kams, vis re­čiau jį pri­si­min­da­vo­me.

– Ge­dė­ji­mo eta­pas ne­iš­ven­gia­mas. O vė­liau, ar lai­kas gy­do?

– Nė­ra to­kio da­ly­ko kaip lai­ko gy­dy­mas. Tie­siog iš­moks­ti su­si­gy­ven­ti su ne­tek­ti­mi, nie­ka­da jos ne­pa­mirš­da­ma. Gy­ji, ka­da są­mo­nin­gai pa­gau­ni sa­ve ir pa­ti irie­si į prie­kį, jei­gu ne dėl sa­vęs, ta­da dėl vai­kų. Taip stag­nuo­ti ties ne­lai­me ne­ga­li sau leis­ti, to­dėl liū­de­sys pri­va­lo ei­ti į pro­ble­mų ei­lės pa­bai­gą.

– La­bai gra­žiai mū­sų po­kal­bio me­tu pa­sa­kė­te: „Gy­ve­nau ir dir­bau. Vai­kai au­go, ran­ku­tės il­gė­jo, dar­be­lių joms dau­gė­jo.“ Ko­kio am­žiaus tuo­met pa­ti bu­vo­te? Ko­kio am­žiaus vai­kai li­ko be tė­čio?

– Bu­vau 45 me­tų, ka­da ne­te­kau vy­ro. Ma­žo­ji Gab­rie­lė ta­da bu­vo pen­ke­rių me­tu­kų, Pau­li­na bu­vo tre­jų, o Po­vi­liu­kas – tik dve­jų. Vir­gi­ni­ja su Sil­vi­ja jau stu­den­ta­vo, Jur­gi­ta mo­kė­si už­sie­ny­je.

– O šian­dien Po­vi­las jau bū­si­mas abi­tu­rien­tas, Pau­li­na at­šven­tė iš­leis­tu­ves, ji lau­kia stu­di­jų pra­džios Lie­tu­vos po­li­ci­jos aka­de­mi­jo­je?

– Taip, šių dar lau­kia moks­lai. Gab­rie­lė taip pat stu­di­juo­ja, ji tre­čia­kur­sė, pa­si­rin­ku­si bio­che­mi­ją Vor­čes­te­rio uni­ver­si­te­te (Di­džio­ji Bri­ta­ni­ja), Vir­gi­ni­ja et­no­lo­gė-et­no­gra­fė, Sil­vi­ja – so­cia­li­nė dar­buo­to­ja, Jur­gi­ta Ame­ri­ko­je, Ka­li­for­ni­jos vals­ti­jos mies­te Los An­dže­le dir­ba ad­vo­ka­to pa­dė­jė­ja. Trys duk­ros iš­te­kė­ju­sios, tu­riu še­šis anū­kus.

– Ar vai­kams aša­ras ro­dy­da­vo­te?

– Aša­ras slėp­da­vau, ka­da ga­lė­da­vau, ne­si­no­rė­da­vo vai­kų bau­gin­ti. Bet kar­tais ma­žie­ji už­klup­da­vo ver­kian­čią. Vai­kai lyg ži­no­da­mi klaus­da­vo – „ma­my­te, ar tė­ve­lio pa­si­il­gai?”, o aš, be­si­šluos­ty­da­ma vei­dą, pa­aiš­kin­da­vau, kad man tie­siog dan­tį skau­dė­da­vo. Jie tik­riau­siai jaus­da­vo, kad me­luo­ju, bet ir man, ir jiems toks pa­aiš­ki­ni­mas duo­da­vo sie­los ra­my­bę.

– Kiek Jū­sų kaip naš­lės da­lią sun­ki­no žmo­nių abe­jin­gu­mas?

– Kar­tais tik­rai su­im­da­vo pyk­tis, ne­me­luo­siu. Ka­da vy­ras bu­vo gy­vas, ap­lin­kui mus bu­vo pil­na drau­gų. Lan­kė­si, bet daž­niau pa­gal­bos pra­šy­da­vo. O po mir­ties – vi­si din­go. Ti­kė­jau­si, kad bus dau­giau pa­gal­bos, bet jau­čiau­si la­bai vie­na. Kam gi bus rei­ka­lin­ga vie­na mo­te­ris su bū­riu vai­kų?

– Kas Jums šir­dies skaus­mą mal­ši­no?

– Su­au­gu­sios duk­ros, taip pat ir žen­tai, man pa­dė­jo su dar­bais, gy­ven­ti dėl to bu­vo leng­viau. Ir pa­ti pa­si­ner­da­vau į dar­bus; ir į ma­žuo­sius tris vai­kus, ir jiems rei­kė­jo dė­me­sio. Taip kau­pian­tis į ki­tus da­ly­kus skaus­mas su­ma­žė­da­vo, kaž­kaip už­si­mirš­da­vo, nes pa­pras­čiau­siai ne­bū­da­vo ka­da apie tai gal­vo­ti.

– Šian­dien Jū­sų gy­ve­ni­mas ne­bau­gi­na?

– Vi­siš­kai ne. Kaip tik džiau­giuo­si kiek­vie­na die­na. Vai­kai jau vi­si su­au­gę ir la­bai ge­ri. Dvi jau­niau­sios mer­gai­tės jau ei­na į uni­ver­si­te­tą, o ma­žiau­sias iš vi­sų – dvy­lik­to­kas. Da­bar die­nas lei­džiu su anū­kais, sma­gu su jais iš­dy­kau­ti. Jau­niau­si trys vai­kai jau pe­rė­mė vi­sus dar­bus, kur ka­dai­se aš dir­bau vie­na. Gy­ve­ni­mas man dar ne­bu­vo toks leng­vas.

– Gra­žio­mis emo­ci­jo­mis ir įvy­kiais už­pil­dy­ta Jū­sų šian­die­na. Sma­gu džiaug­tis ge­rais vai­kais?

– Gy­ve­nu ku­pi­na lai­mės ir mei­lės vai­kams. Daž­nai sa­vęs pa­klau­siu, ką aš gy­ve­ni­me to­kio pa­da­riau, kad nu­si­pel­niau to­kių nuo­sta­bių vai­kų? Ir aš jų ne vie­ną, o še­šis tu­riu!

– Šei­mo­je tu­ri­te tra­di­ci­jų? Ry­ti­nę ka­vą tur­būt vie­na ge­ria­te?

– Ry­ti­nę ka­vą daž­nai ge­riu vie­na, gai­la vai­ku­čius kelt. Aš pa­ti, kaip vy­tu­rys, ke­liuo­si la­bai anks­ti, tad duo­du vai­kams dar šiek tiek pa­mie­go­ti prieš ry­ti­nius dar­bus. O mū­sų tra­di­ci­jos nie­kuo ne­si­ski­ria nuo ki­tų žmo­nių. Šven­tes vi­sas šven­čia­me čia, na­mie. Vai­kai ap­lan­ko, ka­da tik ga­li, kas at­va­žiuo­ja, kas at­skren­da at­gal į kai­mo na­mus. Ir gim­ta­die­nius šven­čia­me, ir tas, kaip sa­ko­ma, ka­len­do­ri­nes šven­tes, svar­biau­sia, kad vi­si kar­tu.

– O Jū­sų pa­čios vai­kys­tė ko­kia bu­vo? Kur ji pra­bė­go?

– Bu­vau vie­na iš tri­jų se­se­rų, su ma­ma ir tė­čiu taip pat gy­ve­no­me kai­me. Ta­da ir­gi at­ro­dė, kad gy­ve­nam lai­min­gai. Vi­sos už­au­gom, tuo­me­ti­nė­je so­vie­ti­nė­je Lie­tu­vo­je bai­gė­me moks­lus, su­si­ra­do­me sau part­ne­rius ir pra­dė­jo­me sa­vo šei­mas kur­ti sve­tur. Ne­daug te­pri­si­me­nu to vai­kiš­ko gy­ve­ni­mo, vis­kas at­ro­do taip to­li ir taip se­niai nu­ti­kę, tik iš­li­ko tos šil­tos vai­kys­tės emo­ci­jos. Ne­pri­si­me­ni, kas, kur ir ka­da nu­ti­ko, bet pri­si­me­ni, kad bu­vo la­bai la­bai sma­gu.

 

* * *

Kas­met bir­že­lio 23-iąją mi­ni­mą Tarp­tau­ti­nę naš­lių die­ną įve­dė Jung­ti­nių Tau­tų Or­ga­ni­za­ci­ja, siek­da­ma at­kreip­ti dė­me­sį į su­tuok­ti­nio ne­te­ku­sių žmo­nių sun­ku­mus. Nors naš­lys­tė ga­li iš­tik­ti tiek mo­te­ris, tiek vy­rus, ta­čiau tiek dėl ben­dros vy­rų ir mo­te­rų gy­ve­ni­mo truk­mės sta­tis­ti­kos, tiek dėl to, kad ka­rai ir ki­tos ne­lai­mės daž­niau nu­si­ne­ša vy­rų gy­vy­bes, kur kas dau­giau yra mo­te­rų naš­lių, tad ir tarp­tau­ti­nė die­na bu­vo įves­ta pir­miau­sia tam, kad at­kreip­tų dė­me­sį į naš­lau­jan­čių mo­te­rų sun­ku­mus.

Naš­lių da­lia, ypač kai ku­rio­se Ry­tų ša­ly­se, yra ne­pa­vy­dė­ti­na. Pa­vyz­džiui, kai ku­riuo­se In­di­jos re­gio­nuo­se dar ir da­bar yra vie­tų, kad naš­lių iš­si­ža­da šei­mos, ar­ti­mie­ji, vi­suo­me­nė. Anks­čiau bu­vo daug naš­ly­nų. Dar jau­nos, nes ne­pil­na­me­tės už se­nų vy­rų iš­te­kin­tos mer­gi­nos, ta­pu­sios naš­lė­mis, bu­vo siun­čia­mos į naš­ly­nus. Ten naš­lėms nu­sku­ta­mos gal­vos, o apie iš­te­kė­ji­mą an­trą kar­tą ne­bū­na nė kal­bos.

 

 

 

 

    Komentarai


    Palikite savo komentarą

    Ribotas HTML

    • Leidžiamos HTML žymės: <a href hreflang> <em> <strong> <cite> <blockquote cite> <code> <ul type> <ol start type> <li> <dl> <dt> <dd> <h2 id> <h3 id> <h4 id> <h5 id> <h6 id>
    • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
    • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.

    Komentaras

    This post is clear and easy to appreciate. I'm learning all the besides concerning this. Wish you to give more things related to it. You're really amazing an extraordinary arrangement
    https://escortsservicesjaipurin.wordpress.com/
    https://escortsservices-jaipur.blogspot.com/
    https://sites.google.com/view/escortsservicesjaipur
    https://escortsservicesjaipur.weebly.com/
    https://escortsservicesjaipur.webgarden.com/

Kiti straipsniai