Li­go­ni­nės „ko­vi­di­nia­me” sky­riu­je sa­va­no­riau­jan­ti Li­na Vait­ke­vi­čie­nė: „Ma­no šei­ma su­pra­to, kad at­ėjo lai­kas ne tik im­ti, bet ir duo­ti”

– Ka­da pra­dė­jo­te sa­va­no­riau­ti li­go­ni­nės „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je ir kas lė­mė to­kį Jū­sų ap­si­spren­di­mą?

– Tu­rė­jau kon­tak­tą su ser­gan­čiuo­ju CO­VID-19, izo­lia­vau­si ir pa­ti per­nykš­čio gruo­džio 9-ąją nu­va­žia­vau pa­si­da­ry­ti tes­to į Aly­taus mo­bi­lų pa­tik­ros punk­tą. Ten pa­ma­čiau tik­rai slo­gią at­mo­sfe­rą: pa­la­pi­nės kaip ka­ro zo­no­je, su­ša­lę me­di­kai lau­kia mū­sų, kad pa­im­tų mė­gi­nį.

Už­plū­do to­kios emo­ci­jos, kad ap­si­ver­kiau, la­bai pa­gai­lo me­di­kų ir pa­si­ju­tau kal­ta, jog mes per ma­žai sten­gia­mės sau­go­tis nuo ko­ro­na­vi­ru­so. Nors pa­ti vi­sa­da lai­kiau­si ir lai­kau­si ka­ran­ti­no tai­syk­lių bei ap­ri­bo­ji­mų.

Ga­vau tei­gia­mą at­sa­ky­mą, per­sir­gau ne leng­viau­sia for­ma. Gruo­džio 22-ąją už­bai­gė ne­dar­bin­gu­mo pa­žy­mė­ji­mą, pa­skam­bi­nau į li­go­ni­nę, už­si­re­gist­ra­vau sa­va­no­rys­tei ir jau ki­tą die­ną pra­dė­jau dar­bus.

La­bai džiau­giuo­si, kad li­go­ni­nė­je sa­va­no­riau­ja ma­no ko­le­gė Ine­ta, skal­byk­lo­je su­ti­kau vai­ki­ną, ku­ris ir­gi sa­va­no­riau­ja. At­ve­žiau skal­bi­nius ir nie­kaip ne­pa­vy­ko už­da­ry­ti lif­to, tuo­met jis per lif­to an­gą pa­klau­sė, ar vis­kas ge­rai, ar už­kel­siu skal­bi­nius. Man ne­pa­vy­ko, at­ėjo iš an­tro aukš­to ir pa­dė­jo, pa­sa­kė, kad jis sa­va­no­riau­ja. La­bai ap­si­džiau­giau, kad jaunas vaikinas, at­ro­do, moks­lei­vis ar stu­den­tas sa­va­no­riau­ja. To­kie pi­lie­tiš­ki jau­ni žmo­nės yra mū­sų ša­lies at­ei­tis.

– Kiek lai­ko per die­ną ar sa­vai­tę ski­ria­te sa­va­no­rys­tei?

– Sa­va­no­riau­ju kiek­vie­ną die­ną po ke­tu­rias va­lan­das, pa­vy­ko šį dar­bą su­de­rin­ti ir sa­vait­ga­liais, ir vi­so­mis pra­ėju­sių šven­čių die­no­mis. Šian­dien, sau­sio 12-oji, jau yra 21-a ma­no sa­va­no­rys­tės li­go­ni­nė­je die­na. Pla­nuo­ju sa­va­no­riau­ti mė­ne­sį.

– Ko­kie Jū­sų dar­bai li­go­ni­nė­je?

– At­ei­nu ry­te, pa­la­to­se dez­in­fe­kuo­ju lo­vas, spin­te­les, ki­tus pa­vir­šius, kei­čiu li­go­niams pa­ta­ly­nę, ve­žu ją į skal­byk­lą. Par­ve­žu skal­bi­nius iš skal­byk­los. Su­ren­ku me­di­ci­ni­nes at­lie­kas, pa­nau­do­tus kom­bi­ne­zo­nus, ve­žu uti­li­zuo­ti. Pa­de­du li­go­niams pa­si­ruoš­ti į rent­ge­ną ar echos­ko­pi­ją, nu­ne­šu mė­gi­nius ty­ri­mams. Kai grei­to­ji at­ve­ža li­go­nius, jei­gu jie ne­vaikš­to, pa­de­du slau­gėms juos per­kel­ti į li­go­ni­nės lo­vas.

Jau iš­mo­kau pa­jung­ti de­guo­nį, pa­ma­tuo­ti krau­jo spau­di­mą.

– „Ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je ma­to­te įvai­rios būk­lės li­go­nius. Ko­kios aki­mir­kos Jums la­biau­siai įstri­gu­sios?

– La­biau­siai įstrin­ga me­di­kų stip­ry­bė, vos ne kiek­vie­ną die­ną jie su­si­du­ria su la­bai sun­kiais li­go­niais, jų mir­ti­mis ir iš­lie­ka pro­fe­sio­na­lūs.

Ma­nau, kad to­kį dar­bą ga­li dirb­ti ne kiek­vie­nas, tam rei­kia be­ga­li­nės kan­try­bės, stip­ry­bės ir at­si­da­vi­mo ser­gan­čiam ne­pa­žįs­ta­mam žmo­gui.

Me­di­kų dar­bo krū­viai mil­ži­niš­ki, jie tik­rai per­var­gę psi­cho­lo­giš­kai ir fi­ziš­kai. Ma­ne tik­rai ža­vi jų at­si­da­vi­mas dar­bui, jų nuo­šir­dus rū­pes­tis pa­cien­tais, o pa­cien­tų yra įvai­rių: jau­nų, vy­res­nių, se­nų žmo­nių. Pa­si­tai­kė pa­cien­tas ir iš įka­li­ni­mo įstai­gos, ir kvai­ša­lus var­to­jan­tis ne­adek­va­tus žmo­gus, o me­di­kai vie­no­dai rū­pi­na­si vi­sais be iš­im­ties.

Di­džiau­sia pa­dė­ka me­di­kams už to­kį sun­kų dar­bą. Ir ne tik me­di­kams, bet vi­sam li­go­ni­nės per­so­na­lui – va­ly­to­joms, skal­byk­los dar­buo­to­jams, vi­sų pa­rei­gy­bių ne­ga­liu iš­var­dy­ti. Jie vi­si iš tie­sų mū­sų he­ro­jai.

– Ar te­ko su­si­dur­ti su „ko­vi­di­nių“ li­go­nių mir­ties at­ve­jais? Kiek to­kių at­ve­jų bu­vo Jū­sų sa­va­no­ria­vi­mo lai­ko­tar­piu ir kaip Jums pa­vyks­ta ne­pa­lūž­ti to­kio­mis va­lan­do­mis?

– Su mir­ties at­ve­jais „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je tie­sio­giai su­si­dur­ti ne­te­ko. Bet ke­le­tą kar­tą at­ėju­si ry­te į pa­la­tas dez­in­fe­kuo­ti spin­te­lių esu ma­čiu­si ant jų pri­var­vė­ju­sio žva­kių vaš­ko. Su­pran­tu, kad žmo­gaus nak­tį ne­te­ko­me.

Taip pat ne kar­tą te­ko su­tik­ti slau­ges, jau ve­žan­čias mi­ru­sius žmo­nes. Tai la­bai su­kre­čia. Grį­žu­si na­mo dar ku­rį lai­ką bū­nu kaip ne­sa­va. Psi­cho­lo­giš­kai tik­rai sun­ku.

– Ką ga­li­te pa­sa­ky­ti tiems, ku­rie ne­ti­ki „ko­vi­du“, va­di­na jį iš­gal­vo­tu da­ly­ku?

– Vi­siems, skep­tiš­kai ver­ti­nan­tiems vi­ru­są, nuo­šir­džiai re­ko­men­duo­čiau pa­sa­va­no­riau­ti li­go­ni­nė­je, pa­de­monst­ruo­ti sa­vo drą­są, ku­rią dau­ge­lis taip mėgs­ta ro­dy­ti vie­šo­jo­je erd­vė­je. Ma­nau, pa­ma­čius, kaip vis­kas at­ro­do iš ar­ti, abe­jo­nių dėl vi­ru­so rim­tu­mo ne­kil­tų.

– Kaip Jū­sų sa­va­no­rys­tę ver­ti­na ar­ti­mie­ji, drau­gai, ar Jū­sų ne­at­kal­bi­nė­jo nuo to­kio dar­bo?

– Šei­ma ma­ne la­bai pa­lai­kė ir pa­lai­ko, duk­ros ir vy­ras džiau­gia­si ma­no spren­di­mu. Ma­no šei­ma su­pra­to, kad at­ėjo lai­kas ne tik im­ti, bet ir duo­ti.

Ti­kiuo­si, kad per­sir­gu­si ko­ro­na­vi­ru­si­ne in­fek­ci­ja įgi­jau šiam vi­ru­sui imu­ni­te­tą ir sa­va­no­riau­jant li­go­ni­nė­je jau ne­be­gre­sia juo už­si­krės­ti. Ta­čiau, kiek įma­no­ma, sau­gau­si. Vi­sa­da li­go­ni­nė­je bū­nu su pil­na ap­sau­gos ap­ran­ga, ku­ri bū­ti­na dir­bant su CO­VID-19 li­go­niais.

– Kaip ma­no­te, ar žmo­nės pa­kan­ka­mai ge­rai sau­go­si CO­VID-19 in­fek­ci­jos?

– Ma­nau, kad dau­gu­ma žmo­nių yra są­mo­nin­gi ir pui­kiai su­pran­ta šios pan­de­mi­jos grės­mę, sau­go­ja­si. Kri­ti­kuo­ti val­džią dėl įves­tų kai ku­rių ap­ri­bo­ji­mų yra leng­viau­sia. Ma­nau, kad rei­kia va­do­vau­tis eks­per­tų iš­va­do­mis ir šiuo sun­kiu lai­ko­tar­piu gal­vo­ti ne tik apie sa­ve.

– Jūs pa­ti esa­te dvie­jų Aly­tu­je įkur­tų gro­žio sa­lo­nų sa­vi­nin­kė ir va­do­vė. Ar stip­riai iš­gy­ve­na­te, kad šiuo me­tu ne­ga­li­te teik­ti pa­slau­gų?

– La­bai gai­la, kad ne­ga­li­me dirb­ti, bet tik­rai dėl to ne­iš­gy­ve­nu. Di­džiuo­juo­si sa­vo ko­lek­ty­vu, ku­ris yra pi­lie­tiš­kas, pui­kiai su­pran­ta si­tu­a­ci­jos rim­tu­mą ir lai­ko­si vi­sų ka­ran­ti­no rei­ka­la­vi­mų. Vi­si su­pran­ta­me, kad tik kar­tu su­si­telk­da­mi įveik­si­me vi­sas ne­gan­das.

– Pa­gal Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jos nu­sta­ty­tą tvar­ką sa­va­no­riai, da­ly­vau­jan­tys gy­dant ko­ro­na­vi­ru­si­nę in­fek­ci­ją, nu­ma­ty­ti skie­py­ti vie­ni iš pir­mų­jų. Ar skie­py­si­tės, jei gau­si­te kvie­ti­mą?

– Ka­dan­gi esu per­sir­gu­si CO­VID-19, tai skie­pas man pa­gal ga­lio­jan­čią tvar­ką ne­pri­klau­so. Jei­gu jis man pri­klau­sy­tų, tik­rai skie­py­čiau­si. Įsi­ti­ki­nu­si, kad šio­je si­tu­a­ci­jo­je rei­kė­tų pa­si­ti­kė­ti pro­fe­sio­na­lais. Jei­gu skie­pai ga­li iš­gel­bė­ti žmo­nių gy­vy­bes ir su­teik­ti vil­ties grįž­ti į anks­tes­nį gy­ve­ni­mą, bū­ti­na pa­si­nau­do­ti to­kia ga­li­my­be.

P. S. Dėl sa­va­no­rys­tės ga­li­ma kreip­tis į li­go­ni­nės ad­mi­nist­ra­ci­ją. Li­go­ni­nė­je sa­va­no­riai lau­kia­mi, ypač il­ga­lai­kiai, ga­lin­tys dirb­ti „ko­vi­di­nia­me“ sky­riu­je mė­ne­sį ar bent dvi sa­vai­tes.

Kviečiame tapti Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriu!

Šiuo metu pagalba labai reikalinga Alytaus Stasio Kudirkos ligoninei.

Savanoriauti kviečiame tuos, kurie:

yra nuo 18 iki 50 metų amžiaus, pastarąsias dvi savaites nebuvo užsienyje, nebendravo su užsikrėtusiais ir nejaučia ligos simptomų.

Kiekvienam savanoriui bus parūpintos reikiamos apsaugos priemonės.

Visus, norinčius jungtis prie Gerumo pajėgų, kviečiame kreiptis: tel.: 8 620 10150

el. p.: alytus@redcross.lt arba registruotis https://forms.gle/vfeb8XZnmnpFtmGt5