„Ver­slą pra­dė­jau gim­ta­ja­me Aly­tu­je, nes at­ei­ty­je ir pa­ti pla­nuo­ju gy­ven­ti čia”

– Ka­mi­le, pir­miau­sia no­riu klaus­ti, ar pa­ti esa­te aly­tiš­kė ir kaip ki­lo min­tis pra­dė­ti ver­slą?

– Su­si­pa­žin­ki­me – man 23-eji me­tai, au­gau ir mo­kiau­si Aly­tu­je, bai­giau Jot­vin­gių gim­na­zi­ją. Po mo­kyk­los bai­gi­mo stu­di­juo­ti iš­va­žia­vau į Vil­nių, pa­si­rin­kau Vil­niaus ko­le­gi­ją, po to ir stu­di­jas Vil­niaus uni­ver­si­te­te. Stu­di­ja­vau fi­nan­sus bei įmo­nių val­dy­mą, dirb­ti fi­nan­sų sek­to­riu­je pra­dė­jau dar mo­ky­da­ma­si 2 kur­se. Kai bai­giau stu­di­jas ir ga­lė­jau sa­vo lai­ką skir­ti tik dar­bui, su­pra­tau, kad trūks­ta įvai­ro­vės, nau­jo­vių – no­riu ir ga­liu skir­ti da­lį sa­vo lai­ko pa­pil­do­mai veik­lai. Šiuo me­tu tu­riu nuo­la­ti­nį dar­bą fi­nan­sų sek­to­riu­je Vil­niu­je, o min­tis pra­dė­ti ver­slą ki­lo tuo­met, kai dar­bas ka­ran­ti­no me­tu per­si­kė­lė į nuo­to­li­nį. Dėl tos prie­žas­ties, kad tu­riu nuo­la­ti­nį dar­bą, kas­dien fi­ziš­kai ma­nęs par­duo­tu­vė­je nė­ra, ta­čiau sten­giuo­si su­spė­ti su­val­dant bei pri­žiū­rint par­duo­tu­vės veik­lą.

– O ko­dėl nu­spren­dė­te ati­da­ry­ti par­duo­tu­vę bū­tent Aly­tu­je?

– Iš tik­rų­jų aš pa­ma­čiau ni­šą – nau­jų ir ma­din­gų dra­bu­žių par­duo­tu­vių Aly­tu­je prak­tiš­kai ne­be­li­ko, o da­lis žmo­nių vis­gi mėgs­ta ap­si­pir­ki­nė­ti fi­zi­nė­se par­duo­tu­vė­se. Ne pa­slap­tis ir tai, kad Aly­tu­je jau­nų žmo­nių ma­žė­ja, o vy­res­nie­ji vis dėl­to įpra­tę pirk­ti gy­vai. O ko­dėl ver­slą pra­dė­jau Aly­tu­je, tai at­sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas – aš ir pa­ti at­ei­ty­je pla­nuo­ju gy­ven­ti čia. Kol esu jau­na, Vil­niu­je ma­tau dau­giau per­spek­ty­vų ir veik­los dar­bo pras­me, bet at­ei­ty­je, ma­nau, rink­siuo­si Aly­tų. La­bai džiu­gu, kai iš pa­žįs­ta­mų iš­girs­tu, kad jau­nos šei­mos po tru­pu­tį grįž­ta iš di­džių­jų mies­tų ar už­sie­nio gy­ven­ti čia, Aly­tu­je

– Ko­kių pri­va­lu­mų ma­to­te Dzū­ki­jos sos­ti­nė­je?

– Ma­tau jų ne­ma­žai. Nė­ra spūs­čių ir pats mies­tas nė­ra toks ma­žas, koks ki­tiems ga­li pa­si­ro­dy­ti. Tu­ri­me te­at­rą, ki­no te­at­rą, spor­to klu­bų, mu­zie­jų, vyks­ta pa­ro­dos, pa­ga­liau tu­ri­me ne­re­a­lius dvi­ra­čių ta­kus, ku­riais mė­gau­juo­si bė­gio­da­ma, kai tik par­va­žiuo­ju į na­mus. Aly­tu­je ga­li­ma ras­ti dau­gy­bę veik­los, tie­siog rei­kia ne­tin­gė­ti ir no­rė­ti už­si­im­ti.

– Pa­kal­bė­ki­me apie par­duo­tu­vę „Ma­to­ma“. Ko­dėl bū­tent pre­ky­ba dra­bu­žiais ir ko­kių žen­klų pre­kes čia ga­lė­si­me ras­ti?

– Ne pa­slap­tis, kad dra­bu­žiai tik­rai už­ima di­de­lę ir ga­na svar­bią da­lį mū­sų kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Aš nuo pat pra­džių ži­no­jau, kad ma­no par­duo­tu­vės asor­ti­men­tas bus tik nau­ji dra­bu­žiai. Nie­ko ne­lau­kus pra­dė­jau do­mė­tis tie­kė­jais, pre­kių žen­klais, svars­čiau, ko rei­kia aly­tiš­kiams – mė­gi­nau ras­ti auk­so vi­du­riu­ką tarp kai­nos ir ko­ky­bės. Iš­par­duo­tu­vė­je ra­si­te tiek pre­mium, tiek grei­to­sios ma­dos žen­klų, to­kių kaip „On­ly“, „Vi­la“, „Ve­ro Mo­da“, „Ste­fa­nel“, „Se­lec­ted“, „Jack&Jo­nes“ ir ki­ti.

– Ar iš­par­da­vi­mų ga­li­me ti­kė­tis?

– Taip, iš­par­da­vi­mų ir nuo­lai­dų tik­rai bus. Apie tai klien­tus nuo­lat in­for­muo­si­me MA­TO­MA feis­bu­ko bei ins­tag­ramo pus­la­piuo­se. At­rin­ki­nė­da­ma pre­kes par­duo­tu­vei, vi­suo­met įver­ti­nu, kad jų kai­na bū­tų kon­ku­ren­cin­ga.

– Par­duo­tu­vė vei­kia jau sa­vai­tę lai­ko. Koks pir­mas įspū­dis – ar aly­tiš­kius bus leng­va pa­kvies­ti bent ap­si­dai­ry­ti?

– Ka­ran­ti­nas pa­kei­tė vi­sų mū­sų įpro­čius, tai­gi nie­ko keis­to, kad ir aly­tiš­kiai šiek tiek at­pra­to nuo fi­zi­nių par­duo­tu­vių. Gal­būt rei­kės di­des­ni įdir­bio, dau­giau re­kla­mos, bet pir­kė­jų jau su­lau­kia­me ir pir­mo­mis die­no­mis, vie­ni už­su­ka ap­si­pirk­ti, ki­ti – pa­smal­sau­ti, su­si­pa­žin­ti. Su­ren­gė­me par­duo­tu­vės ati­da­ry­mo šven­tę gy­vai, taip pat skel­bė­me nuo­lai­das bei kon­kur­są feis­bu­ke če­kiams ap­si­pir­ki­mui lai­mė­ti.

– Kaip at­si­ra­do toks ne­įpras­tas pa­va­di­ni­mas – „Ma­to­ma“?

– Ne­tu­riu at­sa­ky­mo į šį klau­si­mą, tie­siog jis at­si­ra­do ma­no min­ty­se. No­rė­jau pa­pras­to, aiš­kaus ir lie­tu­viš­ko par­duo­tu­vės pa­va­di­ni­mo. Par­duo­tu­vės lo­go­ti­pą tie­siog pie­šiau ant po­pie­riaus, kol at­ra­dau ar­ti­miau­sią sau. Ta­da sa­vo es­ki­zą per­da­viau ge­riau­siai drau­gei, o ji jau su­kū­rė lo­go­ti­pą ga­lu­ti­niam nau­do­ji­mui.

– Ar jau­čia­te, kad ver­slas bus sėk­min­gas ir kaip ma­no­te, nuo ko tai pri­klau­sys?

– Ne­ga­li ne­si­sek­ti, kai tu la­bai daug dir­bi ir my­li tai, ką da­rai. Sa­vo spren­di­mu ati­da­ry­ti šią par­duo­tu­vę net ne­abe­jo­ju, jei ne­ti­kė­čiau sa­vo sėk­me – vi­so to net ne­bū­čiau pra­dė­ju­si. Su­pran­tu, kad lau­kia daug ne­ti­kė­tu­mų ir iš­šū­kių, bet juk vi­sa tai ir yra ver­slo da­lis.

– Kaip ma­no­te, ar ši­tas su­dė­tin­gas pan­de­mi­jos lai­kas yra pa­lan­kus pra­dė­ti sa­vo ver­slą?

– Ne­slėp­siu, kad su­si­klos­čiu­si si­tu­a­ci­ja, ne­ži­no­my­bė, be­si­kei­čian­tys rei­ka­la­vi­mai dėl ga­li­my­bių pa­so, ka­ran­ti­no šiek tiek at­bai­do ir pri­ver­čia su­si­mąs­ty­ti, bet ten­ka ri­zi­kuo­ti. Ne­ga­li juk am­ži­nai lauk­ti, no­ri­si čia ir da­bar pa­ban­dy­ti. Ver­slo idė­ja man ki­lo ge­gu­žės mė­ne­sį ir jau po try­li­kos sa­vai­čių bu­vo ga­li­ma star­tuo­ti.

– Ar leng­va bu­vo ras­ti nuo­mai pa­tal­pas? At­ro­dy­tų, kad jų Aly­tu­je siū­lo­ma daug.

– Oi ne, ko­mer­ci­nių pa­tal­pų tik­rai ne­siū­lo­ma daug! Kai pra­dė­jau ieš­ko­ti, pa­aiš­kė­jo, kad ge­rų jų tie­siog nė­ra. Ar­ba siū­lo­mos la­bai ap­leis­tos, ar­ba pra­sto­je, ne­pri­ei­na­mo­je vie­to­je. Man pa­tin­ka, kad pa­tal­pos, ku­rias ra­do­me, yra cen­tre, ge­rai pri­ei­na­ma­me skve­re­ly­je, ša­lia taip pat įsi­kū­ru­sios įvai­rios par­duo­tu­vės, kir­pyk­los. Kal­bant apie nuo­mos kai­nas, Aly­tu­je jos tik­rai nė­ra že­mos. Tik­riau­siai ly­gin­ti klien­tų srau­tą bei nuo­mos kai­nas su Vil­niu­mi, net nė­ra pras­mės.

– Gal gim­ta­ja­me mies­te ir sie­nos pa­de­da ku­riant ver­slą?

– Sa­vas mies­tas yra pui­ku! Tik­rai tu­riu di­de­lį drau­gų ir pa­žįs­ta­mų ra­tą, ku­rie la­bai pa­dė­jo da­li­nan­tis in­for­ma­ci­ja apie nau­jai ati­da­ro­mą par­duo­tu­vę. Prie par­duo­tu­vės at­si­ra­di­mo pri­si­dė­jo daug žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo net ir mi­ni­ma­liau­siais bū­dais: tė­tis ir dė­dė takino su ap­dai­los dar­bais, ki­ti drau­gai pa­dė­jo iš­vež­ti šiukš­les, pa­ka­bin­ti švies­tu­vus, ge­riau­sia drau­gė su­ma­ke­ta­vo re­kla­mi­nes iš­ka­bas. Ki­ti pri­si­dė­jo tie­siog di­džiu­liu pa­lai­ky­mu ir ti­kė­ji­mu, tai, ką da­rau – man be ga­lo svar­bu.

– Ar jau­čia­te Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės pa­ra­mą sa­vo ver­slui?

– Taip, pla­nuo­ju pa­si­nau­do­ti sa­vi­val­dy­bės tei­kia­ma pa­ra­ma smul­kiam ir vi­du­ti­niam ver­slui. Yra ga­li­my­bė kom­pen­suo­ti da­lį stei­gi­mo, nuo­mos, bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos iš­lai­dų. Tai nė­ra di­de­lės su­mos, bet, kai vis­ką da­rai iš san­tau­pų, jos ir­gi pri­si­de­da. Tai­gi, ma­nau, rei­kė­tų pa­sa­ky­ti ačiū mies­to sa­vi­val­dy­bei už tai, kad su­tei­kia to­kią ga­li­my­bę ir to­kiu bū­du ska­ti­na jau­nes­niuo­sius mies­to ver­sli­nin­kus. Ne­slėp­siu, yra la­bai daug biu­ro­kratinių kliū­čių ir po­pie­riz­mas er­zi­na, bet daž­nu at­ve­ju rei­kia tie­siog pa­si­do­mė­ti są­ly­go­mis ir nu­sta­ty­ta tvar­ka.

– Ko­kiam klien­tui skir­ta par­duo­tu­vė „Ma­to­ma“?

– Par­duo­tu­vės pir­kė­jų seg­men­tas tur­būt yra 16–55 me­tų am­žiaus mo­te­rys, ku­rioms as­me­ni­nis sti­lius bei dra­bu­žiai yra svar­bi gy­ve­ni­mo bū­do da­lis. Da­lis asor­ti­men­to yra skir­ta ir vy­rams. Tie­siog pa­ste­bė­jo­me, kad mo­te­rys, ieš­ko­da­mos sau dra­bu­žių, daž­nu at­ve­ju už­me­ta akį ir į vy­riš­ką sky­rių. Iš tik­rų­jų la­bai sten­gia­mės klau­sy­ti ir iš­pil­dy­ti pir­kė­jų pa­gei­da­vi­mus, jei pir­mą dar­bo die­ną klien­tai pa­si­ge­do di­des­nių dy­džių, tai jau se­kan­čią die­ną pra­dė­jau jų ieš­ko­ti. Klien­tų pa­sta­bos ir at­si­lie­pi­mai man yra la­bai svar­būs, jų dė­ka su­pran­ti, ar ei­ni tei­sin­gu ke­liu.

– Ar kai­my­nai ver­sli­nin­kai pa­svei­ki­no su įkur­tu­vė­mis?

– Taip, vi­sai ne­ti­kė­tai at­ėjo pa­svei­kin­ti mer­gi­nos iš „Vi­va­tour“ ir ta­po vie­no­mis pir­mų­jų pir­kė­jų. La­bai sma­gu, kad ap­lin­kui esan­tys ver­slai drau­ge no­ri kur­ti drau­giš­ką ap­lin­ką. Aš pa­ti vi­suo­met sten­giuo­si pa­lai­ky­ti ne­di­de­lį vie­ti­nį ver­slą, ne­per­ku ka­vos de­ga­li­nė­se, o už­ei­nu jos į „Ka­vos skve­rą“. Jei no­ri­me, kad Aly­taus cen­tras bū­tų gy­ves­nis, tai ir pa­lai­ky­ki­me ne­di­de­lius ver­slus, taip pa­ska­tin­si­me dau­giau jau­nų žmo­nių kur­ti ir gy­ven­ti čia, gim­ta­ja­me Aly­tu­je.

Reklama: džinsai