Juk prieš Ka­lė­das no­ri­si ge­ru­mo

– Jei ne­klys­tu, Jū­sų va­do­vau­ja­mas bū­re­lis va­di­na­si už­im­tu­mo bū­re­liu. Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

– Iš tie­sų veik­la, ku­rią vyk­do­me, va­di­na­si Ne­įga­lių­jų die­nos už­im­tu­mas, tai yra už­im­tu­mas ama­tų bū­re­ly­je, ku­ria­me ne­įga­lie­ji mo­ko­mi ga­min­ti įvai­rius dir­bi­nius, jiems su­tei­kia­ma ga­li­my­bė iš­ban­dy­ti ir įver­tin­ti sa­vo ge­bė­ji­mus. Veik­la yra vyk­do­ma įgy­ven­di­nant pro­jek­tą „Aly­taus ne­įga­lių­jų už­im­tu­mo die­nos cen­tro so­cia­li­nės re­a­bi­li­ta­ci­jos pa­slau­gų ne­įga­lie­siems ben­druo­me­nė­je“, fi­nan­suo­ja­mą So­cia­li­nės ap­sau­gos ir dar­bo mi­nis­te­ri­jos bei Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis.

O ma­ne į Aly­taus ne­įga­lių­jų už­im­tu­mo die­nos cen­trą prieš be­veik 4 me­tus tur­būt at­ve­dė li­ki­mas: įstai­ga ieš­ko­jo dar­buo­to­jo, ku­ris ga­lė­tų mo­ky­ti ne­įga­liuo­sius ga­min­ti įvai­rius dir­bi­nius, o aš tuo­met kaip tik bu­vau bai­gu­si kur­sus ir pa­siū­liau sa­vo kan­di­da­tū­rą.

Ma­ne ten­ki­no siū­lo­mos dar­bo są­ly­gos, o aš tur­būt ati­ti­kau lū­kes­čius, taip ir pra­si­dė­jo mū­sų drau­gys­tė.

– Esa­te sa­kiu­si, kad prieš Ka­lė­das vi­siems no­ri­si pa­bū­ti ge­res­niems. Nuo ka­da pra­de­da­te ga­min­ti ad­ven­ti­nes ir ka­lė­di­nes de­ko­ra­ci­jas, atri­bu­tika pa­žen­klin­tus rank­dar­bius? Tur­būt lau­kiant žie­mos šven­čių kruopš­čiai ir su di­de­le mei­le dir­ba­ma?

– Ad­ven­ti­nes ir ka­lė­di­nes de­ko­ra­ci­jas, atri­bu­tika pa­žen­klin­tus rank­dar­bius ga­mi­na­me dar tik ant­rus me­tus. Pra­ėju­siais me­tais šią idė­ją mums pa­siū­lė rė­mė­jas Ro­kas Gar­dziu­le­vi­čius, in­di­vi­du­a­lio­sios įmo­nės sa­vi­nin­kas, ku­ris mu­mis ap­rū­pi­no ne tik kė­nio ša­ko­mis, bet ir šio me­džio ša­kų vai­ni­kais. Taip įde­dant cen­tro lan­ky­to­jams daug dar­bo ir šir­dies, gi­mė pir­mie­ji ad­ven­ti­niai ir ka­lė­di­niai vai­ni­kai, ku­rie su­lau­kė aly­tiš­kių su­si­do­mė­ji­mo.

Siau­čian­ti pan­de­mi­ja „ap­lau­žė mums spar­nus“, nes ne­ži­no­jo­me, ar ne­bus už­draus­ta ne­įga­lių­jų die­nos už­im­tu­mo cen­trų veik­la, ta­čiau ka­lė­di­nės dirb­tu­vės jau vei­kia, to­dėl kvie­čia­me mies­te­lė­nus už­suk­ti ir iš­si­rink­ti ad­ven­ti­nę ar ka­lė­di­nę de­ko­ra­ci­ją, pa­puoš­ti sa­vo na­mus. Mie­lai de­ko­ruo­si­me vai­ni­ką pa­gal jū­sų pa­gei­da­vi­mą.

– Ar Jū­sų mo­ki­niai mėgs­ta da­ry­ti tik tai, kas prak­tiš­kai tin­ka­ma na­mams pa­gra­žin­ti, pa­čiam pa­si­puoš­ti ar ku­ria tik jiems pa­tin­kan­čių da­ly­kų?

– Ne­įga­liuo­sius sten­giuo­si iš­mo­ky­ti ga­min­ti įvai­rius da­ly­kus, ta­čiau vi­suo­met at­si­žvel­giu į jų ne­ga­lios po­bū­dį, ge­bė­ji­mus. Vie­ni ga­li siu­vi­nė­ti, ki­ti siū­ti, o tre­ti dar tik mo­ko­si iš­kirp­ti ap­skri­ti­mą.

Vi­siems su­tei­kiu ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti sa­ve ir už­si­im­ti šir­džiai mie­la veik­la su ne­di­de­le ma­no pa­gal­ba.

– Kiek įvai­rių dir­bi­nių šie­met pa­ga­mi­no už­si­ė­mi­mus lan­kan­tys žmo­nės? Kas jiems ge­riau­siai se­ka­si? Su­lau­kia­te tur­būt ne­ma­žai su­si­do­mė­ju­sių­jų?

– Pa­ga­mi­na­mų dir­bi­nių ne­skai­čiuo­ja­me, ta­čiau jau ma­žai tu­ri­me lais­vos vie­tos juos san­dė­liuo­ti. Ne­įga­lie­siems, tur­būt kaip ir kiek­vie­nam, ge­riau­siai se­ka­si ga­min­ti tuos dir­bi­nius, ku­rie yra ar­čiau­siai šir­dies ir lei­džia jų ne­ga­lios po­bū­dis.

Pla­na­vo­me šie­met at­si­da­ry­ti ne­di­de­lę par­duo­tu­vė­lę, be­veik įsi­ren­gė­me pa­tal­pą, ta­čiau pra­si­dė­ju­si pan­de­mi­ja su­jau­kė mū­sų pla­nus. Šios idė­jos ne­at­me­ta­me ir vi­lia­mės, kad ki­tą­met pa­vyks.

– Ko­ro­na­vi­ru­sas už­vė­rė ke­lius ir di­des­nėms mu­gėms, ku­rios ge­ro­mis emo­ci­jo­mis pra­skaid­rin­da­vo pa­čių da­ly­vių kas­die­ny­bę. Ko­kiu dar bū­du mies­te­lė­nai ga­li įsi­gy­ti jiems pa­tin­kan­tį dar­bą?

– La­bai džiau­gia­mės ir šie­met be­si­tę­sian­čia drau­gys­te su R.Gar­dziu­le­vi­čiu­mi, ku­ris ne tik mus ap­rū­pi­no prie­mo­nė­mis ad­ven­to ir ka­lė­di­nių vai­ni­kų ga­my­bai, bet ir įmo­nės so­cia­li­nio tin­klo pa­sky­ro­je vie­ši­na mū­sų dir­bi­nius bei ska­ti­na mies­te­lė­nus juos įsi­gy­ti re­zer­vuo­jant ir at­vyks­tant į Aly­taus ne­įga­lių­jų už­im­tu­mo die­nos cen­trą pa­si­im­ti ar­ba at­vy­kus iš­si­rink­ti sau pa­tin­kan­tį dir­bi­nį.

– Tur­būt ga­li­ma iš anks­to su­si­ta­rus už­si­sa­ky­ti dau­giau pa­tin­kan­čių dar­bų?

– Taip, ži­no­ma, kad ga­li­ma. Šie­met jau su­lau­kė­me ne­ma­žai už­sa­ky­mų. Tu­rė­jo­me jų net­gi iš sos­ti­nės gy­ven­to­jų. Mo­te­ris, re­zer­va­vu­si tris dir­bi­nius, pa­ti at­vy­ko iš Vil­niaus jų pa­si­im­ti ir pa­si­žiū­rė­ti, ko­kio­se dirb­tu­vė­se jie ga­mi­na­mi.

– Per­nai su­lau­kė­te už­sa­ky­mo iš Aly­taus re­gio­no at­lie­kų tvar­ky­mo cen­tro. Siu­vo­te daug­kar­ti­nio nau­do­ji­mo mai­še­lius. Ko­kios nuo­tai­kos tuo­met vy­ra­vo?

– Siu­va­me ir šie­met, ir la­bai ti­ki­mės, jog ga­lė­si­me siū­ti ir ki­tą­met. Džiau­gia­mės ga­lė­da­mi pri­si­dė­ti prie ap­lin­kos šva­ri­ni­mo bei už­si­dirb­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų.

– O ar tik re­zul­ta­tas yra svar­bus? Kiek svar­bus šil­tas ben­dra­vi­mas, ne­si­jau­ti­mas vie­ni­šu? Juk žmo­gus ne­su­tver­tas bū­ti vie­nas, jis pa­gal ga­li­my­bes tu­ri bū­ti tarp žmo­nių.

– Re­zul­ta­tas yra svar­bus, ta­čiau ne svar­biau­sias da­ly­kas ma­no vyk­do­mo­je veik­lo­je. Pui­kus re­zul­ta­tas su­tei­kia ne­įga­lie­siems pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, tei­gia­mų jaus­mų, kad esi kaž­kam rei­ka­lin­gas ir net­gi ga­li bū­ti nau­din­gas. Per­nai veik­los da­ly­vė Lau­ru­tė su ne­di­de­le ma­no pa­gal­ba pa­siu­vo ir iš­siu­vi­nė­jo pri­juos­tę, ku­rią įtei­kė vi­suo­me­ni­nin­kei Da­liai Tei­šers­ky­tei vie­no ren­gi­nio įstai­go­je me­tu. Ir kaip ta pri­juos­tė pa­ti­ko Da­liai, kaip ją gy­rė, o koks džiaugs­mas ta­da už­plū­do Lau­ru­tės šir­de­lę, tik­riau­siai svei­kam žmo­gui sun­ku tai su­pras­ti.

– Dau­giau sa­va­no­rių, ku­rie pa­dė­tų sa­vo idė­jo­mis ar kit­kuo, su­lau­kia­te?

– Sa­va­no­rių, ku­rie pa­dė­tų, vi­suo­met su­lau­kia­me, tik rei­kia ne­bi­jo­ti pra­šy­ti pa­gal­bos. Aly­tus – ge­rų žmo­nių mies­tas.

Da­bar toks dar­by­me­tis, kad lie­ka ma­žai lai­ko gal­vo­ti apie ka­ran­ti­ną. Ta­čiau įstai­go­je dir­ba­me griež­tai lai­ky­da­mie­si nu­sta­ty­tų rei­ka­la­vi­mų. Veik­los da­ly­viai ži­no, kad kai ku­riems žmo­nėms, tu­rin­tiems ne­ga­lią, tai­ko­mos iš­im­tys dėl vei­do ap­sau­gos prie­mo­nių dė­vė­ji­mo, ta­čiau tuo ne­pik­tnau­džiau­ja ir yra są­mo­nin­gi. Tie veik­los da­ly­viai, ku­riems sun­ku lai­ky­tis nu­sta­ty­tų rei­ka­la­vi­mų, dir­ba nuo­to­li­niu bū­du. Ban­do­me vi­saip pri­si­tai­ky­ti prie esa­mos pa­dė­ties.

– Kal­ba­mės vi­sa­me pa­sau­ly­je mi­ni­mos Tarp­tau­ti­nės ne­įga­lių­jų die­nos iš­va­ka­rė­se. Kaip mi­nė­si­te šią die­ną?

– La­bai gai­la, kad dėl vi­so­je ša­ly­je pa­skelb­to ka­ran­ti­no ir tai­ko­mų ri­bo­ji­mų ne­ga­li vyk­ti Tarp­tau­ti­nės ne­įga­lių­jų die­nos mi­nė­ji­mas, ku­rį kas­met or­ga­ni­zuo­ja Aly­taus mies­to ne­įga­lių­jų drau­gi­ja, ta­čiau pui­kiai su­pran­ta­me, kad da­bar svar­biau­sia bū­ti su­pra­tin­giems ir lai­ky­tis ka­ran­ti­no re­ži­mo.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te šiek tiek apie sa­ve, Jums pa­tin­kan­čią veik­lą, kū­ry­bą. Ko­kie jaus­mai iš­plūs­ta dir­bant su žmo­nė­mis, pa­ty­ru­siais ne­ma­žai li­ki­mo smū­gių. Ar lau­kia­te Ka­lė­dų, do­va­nų, ką pa­ti mėgs­ta­te my­li­miems žmo­nėms do­va­no­ti? Kas džiu­gi­na šir­dį šian­die­nos si­tu­a­ci­jo­je?

– Apie sa­ve kal­bė­ti vi­sa­da yra sun­kiau­sia. Tur­būt ma­ne ge­riau­siai at­spin­dė­tų Alek­san­dro Mik­he­je­vo fra­zė: „Štai kaip rei­kia dirb­ti no­rint pail­sė­ti!“

Džiau­giuo­si su­teik­ta ga­li­my­be sa­ve re­a­li­zuo­ti pa­tin­kan­čio­je veik­lo­je, su­tik­tais žmo­nė­mis. Pui­kus dar­bo ko­lek­ty­vas ir at­mo­sfe­ra daž­nai pri­ver­čia pa­mirš­ti, kad čia dar­bas. Dirb­da­ma su žmo­nė­mis, pa­ty­ru­siais ne­ma­žai li­ki­mo smū­gių, aš daug ko iš­mo­kau: kan­try­bės, džiaug­tis gy­ve­ni­mu, dau­giau šyp­so­tis, iš­klau­sy­ti. Už tai esu jiems dė­kin­ga.

Tur­būt jau ne­be tas am­žius, kad lauk­čiau Ka­lė­dų Se­ne­lio su do­va­no­mis, ta­čiau su di­de­liu ma­lo­nu­mu tei­kiu my­li­miems žmo­nėms sa­vo pa­čios su­kur­tas do­va­nas. Šian­die­nos si­tu­a­ci­jo­je sten­giuo­si įžvelg­ti ir tei­gia­mų da­ly­kų, ne­pa­si­duo­ti niū­rioms nuo­tai­koms ir ti­kė­ti Ka­lė­dų ste­buk­lu.