Pirmi kadencijos metai

Me­ras di­džiuo­ja­si iš­pren­dęs 30 me­tų pro­ble­mą

2019 me­tų ba­lan­džio 18 die­ną pri­sie­kė Aly­taus mies­to me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis. Kaip­gi jam se­kė­si iš­gy­ven­ti šiuos, tik­rai ne­leng­vus, me­tus? Vis dėl­to dvi eks­tre­ma­lios si­tu­a­ci­jos mies­te – ne juo­kas jau­nam po­li­ti­kui, ta­čiau daž­nas aly­tiš­kis ma­no, kad me­ras pui­kiai su­si­tvar­kė su gais­ro iš­šū­kiu ir pui­kiai tvar­ko­si su CO­VID-19 vi­ru­so su­val­dy­mu. Pen­ki klau­si­mai, pen­ki at­sa­ky­mai apie kul­tū­ros ren­gi­nius, pra­mo­gas mies­te, apie san­ty­kius su Aly­taus ra­jo­no me­ru Al­gir­du Vrub­liaus­ku ir net­gi apie Sei­mą.

1. Kaip pla­nuo­ja­te ska­tin­ti jau­ni­mą da­ly­vau­ti kul­tū­ros ren­gi­niuo­se? Bū­ki­me at­vi­ri, to­kio po­bū­džio ren­gi­niai da­bar pri­trau­kia vi­du­ti­nio ar­ba se­ny­vo am­žiaus žmo­nes, o jei ir jau­ni lan­ko­si, tai vi­sur tie pa­tys vei­dai.

Aš ma­nau, kad pir­miau­sia tė­vai tu­rė­tų ska­tin­ti jau­ni­mą da­ly­vau­ti kul­tū­ros ren­gi­niuo­se, nes kul­tū­ra yra ta sri­tis, kur žmo­gus ga­li pa­si­sem­ti šį tą nau­jo. Ki­tas da­ly­kas – ir tie pa­tys kul­tū­ros ren­gi­niai ar ki­ti ren­gi­niai, ku­riuos da­ro sa­vi­val­dy­bė, tu­rės bū­ti įdo­mes­ni jau­ni­mui. Pra­ei­tais me­tais mes pa­kvie­tė­me, tar­kim, į va­sa­ros ki­ną po at­vi­ru dan­gu­mi, ir ma­to­me, kad to­kie ren­gi­niai tik­rai pri­trau­kė dau­giau lan­ky­to­jų. Pri­trauk­ti dau­giau jau­ni­mo ban­do­me ir per to­kius ren­gi­nius kaip „bur­bu­lia­to­riai“, įvai­rios ak­ci­jos, kny­gų skai­ty­mas Jau­ni­mo par­ke ar Mies­to so­de. Vis ini­ci­juo­ja­mos nau­jos veik­los, pa­vyz­džiui, gat­vės mu­zi­kos die­nos, ku­rio­se jau­ni­mas pats ga­li gro­ti, kon­cer­tuo­ti ir pa­na­šiai. Bet vis­gi daug kas pri­klau­so nuo pa­ties jau­no žmo­gaus no­ro lan­ky­tis šiuo­se ren­gi­niuo­se.

2. Dau­gu­ma jau­ni­mo skun­džia­si pra­mo­gų sto­ka mies­te. Ar tuo bus pa­si­rū­pin­ta? Gal­būt yra kaž­ko­kie nu­ma­ty­ti pla­nai įren­giant pra­mo­gų vie­tas, apie ku­rias aly­tiš­kiai dar ne­ži­no?

Iš tik­rų­jų jau­ni­mas tu­ri daug pra­mo­gų ir ga­li­my­bių, tik­tai klau­si­mas, ar tas ga­li­my­bes iki galo iš­nau­do­ja. Tu­ri po­pa­mo­ki­nės veik­los, dau­gy­bė bū­re­lių, dau­gy­bė už­im­tu­mo, įvai­rių spor­ti­nių veik­lų. Tik­rai tu­ri­me pra­mo­gų, tar­ki­me, ir krep­ši­nio klu­bą, fut­bo­lo klu­bą, kur ga­li ir­gi at­ei­ti jau­ni­mas, jam da­ro­mos nuo­lai­dos, ak­ci­jos. Kad tik jau­ni­mas at­ei­tų ir bū­tų ak­ty­vus įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se. Tu­ri­me Ben­druo­me­nės cen­trą, kur ga­li jau­ni­mas šok­ti, dai­nuo­ti, „di­džė­jau­ti“, gro­ti gi­ta­ra, kur­ti gru­pes, žais­ti sta­lo te­ni­są, sta­lo fut­bo­lą ir už­si­im­ti ki­to­mis veik­lo­mis, lai­pio­ti, mo­ky­tis žais­ti krep­ši­nį ir taip to­liau.

Aš ma­nau, ak­ty­vūs vi­są lai­ką ran­da veik­lų, ne­ak­ty­vūs vi­są lai­ką ran­da pa­si­tei­si­ni­mų. Ta­čiau dir­ba­me, kad tų pa­si­tei­si­ni­mų bū­tų kuo ma­žiau. Ben­dra­dar­biau­ja­me su po­nu Dai­niu­mi Zub­ru­mi, ge­riau­siu Lie­tu­vos le­do ri­tu­li­nin­ku, jis siū­lo steig­ti le­do are­ną. Jei bus ras­tas in­ves­tuo­to­jas, ku­ris no­rės in­ves­tuo­ti į tai, tai mes tik­rai ga­lė­tu­me įsteig­ti šią įstai­gą, nes sa­vi­val­dy­bės lė­šo­mis bū­tų per bran­gu. Ir ki­tų yra veik­lų: Be­ne­dik­tas Va­na­gas siū­lo tam tik­rų pra­mo­gi­nių ren­gi­nių, gal­būt ma­ra­to­nų, gal­būt ve­lo­ma­ra­to­nų, va­žia­vi­mų dvi­ra­čiais ir pa­na­šiai. Mies­te vyks­ta daug kul­tū­ri­nių ir pra­mo­gi­nių ren­gi­nių, tik rei­kia jais do­mė­tis ir į juos at­ei­ti.

3. Vie­ša­me su­si­ti­ki­me su Andriu­mi Ta­pi­nu įvar­di­jo­te, kad Lie­tu­vo­je pri­pa­žįs­ta­te tik dvi par­ti­jas: so­cial­de­mok­ra­tus ir kon­ser­va­to­rius. Ra­jo­no me­ras Al­gir­das Vrub­liaus­kas kon­ser­va­to­rius. Ar abu ge­rai su­ta­ria­te? Ar nie­ka­da ne­ky­la in­te­re­sų kon­flik­to žvel­giant iš mies­to ir ra­jo­no per­spek­ty­vos?

Su ra­jo­no me­ru pui­kiai su­ta­ria­me, ti­kiuo­si, taip su­tar­si­me ir at­ei­ty­je. Pas­ta­rie­ji rei­ka­lai bu­vo dėl fi­nan­si­nės naš­tos pa­si­da­li­ji­mo. Iki šiol vi­sas iš­lai­das už ug­dy­mą, ap­lin­kos iš­lai­ky­mą už ra­jo­ne gy­ve­nan­čius vai­kus, ta­čiau lan­kan­čius dar­že­lius mies­te pa­deng­da­vo aly­tiš­kiai. Tų dar­že­li­nu­kų tė­ve­liai mo­kes­čius mo­kė­da­vo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bei, o ši nie­ka­da ne­pri­si­dė­da­vo prie dar­že­lių, ku­riuos lan­ko ra­jo­no vai­kai, iš­lai­ky­mo. Ma­nau, tai ne­bu­vo tei­sin­ga mies­to tė­ve­lių at­žvil­giu, ku­rių vai­kams dar­že­liuo­se trū­ko vie­tų, o mo­kes­čius jie mo­kė­jo. Džiau­giuo­si, kad mes ra­do­me spren­di­mus, ku­rių per tris­de­šimt me­tų nė vie­ni po­li­ti­kai ne­su­ge­bė­jo ras­ti.

4. Kaip įver­tin­tu­mė­te pir­mus me­tus me­ro pos­te? Jie bu­vo sun­kūs, vi­du­ti­niš­kai sun­kūs ar la­bai sun­kūs? Nes leng­vi tik­rai ne­bu­vo. Ko iš­mo­ko­te, ką su­pra­to­te? Gal­būt bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų?

Iš tik­rų­jų me­tai bu­vo pa­kan­ka­mai sun­kūs, nes bu­vo dvi to­kios di­de­lės ne­lai­mės: gais­ras ir pan­de­mi­ja, jos at­ėmė tik­rai daug iš mies­to gy­ve­ni­mo, at­ėmė daug spren­di­mų. O ką iš­mo­kau? Tai tą, kad kai `ku­rie po­li­ti­kai, ką pa­ža­da, to ne­pa­da­ro. O ar bu­vo pa­da­ry­ta klai­dų, tai man sun­ku ver­tin­ti ta­ry­bos spren­di­mus, nes ga­liu bū­ti ne­ob­jek­ty­vus.

5. Apie Sei­mą. Kaip ma­no­te, ku­ri par­ti­ja įvy­kus Sei­mo rin­ki­mams gaus dau­giau­sia man­da­tų? Ar la­bai stip­riai kei­sis Sei­mo par­ti­nė su­dė­tis? Ku­rios par­ti­jos at­sto­vų no­rė­tu­mė­te ma­ty­ti ma­žiau­siai? Ar Jums as­me­niš­kai trūks­ta jau­nų, nau­jų vei­dų Lie­tu­vos po­li­ti­ko­je?

Aš ma­nau, kad Sei­mas tik­rai kei­sis ir tik­rai for­muo­sis ki­to­kia dau­gu­ma Sei­me. O ku­rios par­ti­jos na­rių no­rė­tų­si ma­ty­ti ma­žiau­siai? Tie­są sa­kant, no­rė­čiau ma­ty­ti daug jau­nų, nau­jų, pro­tin­gų, iš­si­la­vi­nu­sių žmo­nių, ku­rie no­ri keis­ti ne sa­vo gy­ve­ni­mą, o no­ri keis­ti Lie­tu­vos gy­ve­ni­mą. To­kių žmo­nių no­rė­čiau, ne­svar­bu, ko­kiai par­ti­jai pri­klau­so.

Me­ras Ne­ri­jus Ce­siu­lis vie­nu me­tu skai­to dvi kny­gas

– Da­bar, kai Jū­sų dar­be ir ki­tur be­veik nie­kas ne­ma­to, ar ne­ky­la no­ras vėl įsi­ver­ti aus­ka­rą?

– (Juo­kia­si...) Ne, ne­ky­la no­ras. Aus­ka­rai jau yra pra­ei­tis.

– Ka­da bu­vo ir yra sun­kiau: ar pa­dan­gų gais­ro me­tu ar per ka­ran­ti­ną?

–Tai ne­su­ly­gi­na­mi da­ly­kai, aš ma­nau, kad ir per gais­rą bu­vo sun­ku, ir šiuo me­tu per ka­ran­ti­ną, nes ten­ka pri­im­ti ne­tra­di­ci­nius ir, sa­ky­čiau, pa­kan­ka­mai sun­kius spren­di­mus. Ir čia, ir čia yra sun­ku.

– Ko­dėl no­rė­jo­te tap­ti me­ru? Kas la­biau­siai jums pa­tin­ka ei­nant me­ro pa­rei­gas?

– No­rė­jau tap­ti me­ru, nes no­rė­jau keis­ti mies­tą, kad iš jo ma­žiau žmo­nių iš­va­žiuo­tų ir dau­giau su­grįž­tų. Bu­vau ak­ty­vus jau­nuo­lis, vei­kiau įvai­rio­se jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­se, tris ka­den­ci­jas bu­vau ta­ry­bos na­riu. Man pa­tin­ka, kad ga­liu spręs­ti mies­to gy­ven­to­jų, ku­rie krei­pia­si į ma­ne, klau­si­mus, ga­liu grei­tai, ope­ra­ty­viai pa­dė­ti jiems at­sa­ky­ti į klau­si­mus ir pa­na­šiai. Ma­nau, kad tas ben­dra­vi­mas su žmo­nė­mis man ir yra la­biau­siai pa­tin­kan­tis da­ly­kas.

– Aly­tu­je ne­pa­vy­ko iš­veng­ti su­sir­gi­mų ko­ro­na­vi­ru­su.

Ko­kio­mis iš­skir­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis aly­tiš­kiai, sa­vi­val­dy­bės va­do­vau­ja­mi, ko­vo­ja su šia pan­de­mi­ja? Kaip ver­tin­tu­mė­te, ar vis­ką Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­da­rė ko­vo­da­ma su CO­VID-19?

– Iš tik­rų­jų ad­mi­nist­ra­ci­ja pa­da­rė tik­rai la­bai daug, gal net dau­giau, nei ga­lė­jo pa­da­ry­ti. O ne­pa­vy­ko iš­veng­ti su­sir­gi­mų, nes pir­mi at­ve­jai tai bu­vo grįž­tan­tys iš už­sie­nio žmo­nės, ku­rie grįž­da­mi par­si­ve­žė šią li­gą ir už­krė­tė ki­tus. Lie­tu­vai ne­pa­vy­ko jų su­stab­dy­ti, kad vi­ru­sas ne­bū­tų par­vež­tas į mū­sų ša­lį. O ad­mi­nist­ra­ci­ja tik­rai la­bai daug da­rė: dez­in­fe­ka­vo, va­lė, tvar­kė, da­li­jo prie­mo­nes ne­mo­ka­mai, ap­rū­pi­no me­di­kus, įstei­gė pos­tus ir karš­čia­vi­mo kli­ni­ką. Tik­rai la­bai dė­ko­ju ad­mi­nist­ra­ci­jai ir dau­gy­bei sa­va­no­rių, ku­rie mums pa­de­da šiuo ka­ran­ti­no me­tu.

– Ko­kią kny­gą skai­to­te / skai­tė­te pas­ta­ruo­ju me­tu? Ar ją re­ko­men­duo­tu­mė­te per­skai­ty­ti? Ko­dėl?

– Tu­riu to­kią ma­dą skai­ty­ti dvi kny­gas vie­nu me­tu. Vie­na jų – Mi­kos Wal­ta­ri „Si­nu­hė egip­tie­tis“, ją kar­to­ju, ji man pa­tin­ka, ją re­ko­men­duo­ju. Ki­ta kny­ga, ku­rią skai­tau, Gus­ta­ve`o Flau­ber­to „Po­nia Bo­va­ri“, ši la­biau jaus­mi­nė, o aš esu dau­giau ra­cio­na­lus žmo­gus. Jos dar ne­pa­bai­giau, bet tik­rai per­skai­ty­siu. Abi šios kny­gos įtrauk­tos į pa­sau­lio ge­riau­sių­jų 500-tu­ką.

– Ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, ko la­biau­siai pa­si­il­go­te: gal iš­vy­kos, gal kul­tū­ros ren­gi­nio ar ko nors ki­to?

– La­bai no­rė­čiau iš­ei­ti į Mies­to so­dą ar Jau­ni­mo par­ką, kur vai­kai ga­lė­tų pa­lai­pio­ti, pa­žais­ti. No­rė­čiau su­si­tik­ti su kai­my­nais, no­rė­čiau nu­ei­ti į ki­no te­at­rą, o ta­da su­val­gy­ti pi­ce­ri­jo­je pi­cą.

– Ar pus­ry­čiau­ja­te? Kas pus­ry­čiams Jums la­biau­siai pa­tin­ka?

– Pus­ry­čiau­ju kiek­vie­ną ry­tą. Ska­niau­sia ar­ba kiau­ši­niai su ma­jo­ne­zu, ar­ba su­muš­ti­niai su ke­pe­ni­ne deš­ra.

– Ką da­ry­si­te, jei­gu dar il­gai ne­dirbs kir­pyk­los?

– Ma­nau, kad at­sių­siu iš „You­Tu­be“ in­struk­ci­ją, kaip rei­kia ap­kirp­ti vy­rą, ir tą fil­mu­ką pa­ro­dy­siu žmo­nai, kad ji ma­ne ga­lė­tų ap­kirp­ti.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te mums, koks bu­vo­te mo­ki­nys? Ko­kią mo­kyk­li­nę iš­dai­gą pri­si­me­na­te?

– Iki aš­tun­tos kla­sės bu­vau la­bai ge­ras mo­ki­nys. Ta­da me­tus bu­vau pras­tokas. O po to bu­vau vėl la­bai ge­ras. Iš­dai­ga? Kai ne­no­rė­da­vo­me ei­ti į pa­mo­kas, už­kiš­da­vo­me spy­nas deg­tu­ku, kad mo­ky­to­ja ne­ga­lė­tų įei­ti ir mus pa­leis­tų na­mo. Tik nie­kas ne­ži­no­jo, kas tai pa­da­rė.

– Ar pa­tin­ka žais­ti sta­lo žai­di­mus? Jei taip, ko­kius?

– Taip, pa­tin­ka. Žai­džia­me kor­to­mis, do­mi­no, „Mo­no­po­lį“ ir ki­tus sta­lo žai­di­mus.

– Ko Jus jau iš­mo­kė CO­VID-19 ir ka­ran­ti­nas?

– Iš­mo­kė nie­kur ne­iti, iš­mo­kė 30 kar­tų plau­ti ran­kas ir dezin­fe­kuo­ti ir ne­lies­ti ran­ko­mis vei­do.

– Ko­kį po­ka­ran­ti­ni­nį pa­ža­dą sau da­vė­te?

– Ne­da­viau jo­kio pa­ža­do. Ir la­bai no­riu, kad ši kri­zė kuo grei­čiau pa­si­baig­tų.

– Ar Jū­sų dar­be sa­vi­val­dy­bė­je yra koks daik­tas iš na­mų? Gal Jūs at­si­ne­šė­te ko­kį ta­lis­ma­ną, tik pra­dė­jęs dirb­ti?

– Ne, ne­at­si­ne­šiau jo­kio ta­lis­ma­no ir daik­tų iš na­mų ne­tu­riu dar­be. Dar­be yra vis­ko, ko rei­kia dar­bui.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­na­te šiuo ka­ran­ti­no me­tu?

– Šiuo ka­ran­ti­no me­tu daug ga­mi­na ma­no žmo­na. Man vis­kas, ką ji pa­ga­mi­na, yra ska­nu.

Vi­ce­me­rė Jur­gi­ta Šu­ke­vi­čie­nė: „Pa­si­il­gau žmo­nių… Ir te­at­ro! Kaž­kiek sle­gia ir ži­no­ji­mas, kad nie­kur ne­ga­li­ma ke­liau­ti. Kol kas!“

– Ko­kią kny­gą skai­to­te / skai­tė­te pas­ta­ruo­ju me­tu? Ar ją re­ko­men­duo­tu­mė­te per­skai­ty­ti? Ko­dėl?

– Kny­gas skai­tau nuo ma­žu­mės, pa­kan­ka­mai in­ten­sy­viai. Pas­ta­ruo­ju me­tu at­si­ra­do po­rei­kis ir al­kis „po­li­ti­nėms“ kny­goms. No­ri­si dau­giau ži­nių, su­pras­ti po­li­ti­nes sub­ti­ly­bes, ma­ty­ti po­ky­čius, ras­ti at­sa­ky­mus ir kai ku­rių spren­di­mų pa­grin­di­mą. Nau­jau­sios per­skai­ty­tos kny­gos – „Ka­bi­ne­tas 339“, „Nu­sto­kim krūp­čiot. Pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė“, „Kot­ry­nos Me­di­či iš­pa­žin­tis“ (C.W.Gort­ner). Kny­gos įkve­pia, su­stip­ri­na, per­ke­lia į ki­to­kį pa­sau­lį, pra­tur­ti­na.

– Ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, ko la­biau­siai pa­si­il­go­te: gal iš­vy­kos, gal kul­tū­ros ren­gi­nio ar ko nors ki­to?

– Pa­si­il­gau žmo­nių... Ir te­at­ro! Bu­vau su­pla­na­vu­si pa­ma­ty­ti ne­ma­žai spek­tak­lių – jų re­per­tu­a­ras Aly­tu­je yra su­per pui­kus! – bet vis­kas ati­dė­ta, per­kel­ta. Kaž­kiek sle­gia ir ži­no­ji­mas, kad nie­kur ne­ga­li­ma ke­liau­ti. Kol kas!

– Ar pus­ry­čiau­ja­te? Kas pus­ry­čiams Jums ska­niau­sia?

– Pus­ry­čiau­ja­me kar­tu su vai­kais. Įpras­ti pus­ry­čiai – įvai­rios ko­šės, kiau­ši­niai, su­muš­ti­niai. Sa­vait­ga­lio tra­di­ci­ja – varš­kė­čiai. Sten­giuo­si iš va­ka­ro pa­pla­nuo­ti ir pa­si­ruoš­ti, ga­min­ti svei­kiau, bet pa­vyks­ta ne vi­sa­da.

– Ką da­ry­si­te, jei­gu dar il­gai ne­dirbs kir­pyk­los?

– Ne­abe­jo­ju, kad kir­pė­jos lau­kia tos die­nos ne ma­žiau nei klien­tai/klien­tės. O kol kas tvar­kau­si pa­ti.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te mums, ko­kia bu­vo­te mo­ki­nė? Ko­kią mo­kyk­li­nę iš­dai­gą pri­si­me­na­te?

– Pra­di­nė­se kla­sė­se bu­vau ra­mi, pa­rei­gin­ga pir­mū­nė. Vy­res­nė­se – ak­ty­vi, kū­ry­biš­ka, kla­sės se­niū­nė. Mo­kiau­si vi­sa­da ge­rai, bet iš­dai­gų ir­gi bū­da­vo. Bu­vo už­ėjęs no­ras ne­iti į pa­mo­kas. Tie­siog neiti, nors mo­ky­tis bu­vo leng­va. Ry­te į mo­kyk­lą iš­ei­da­vau, bet pa­sto­vė­ju­si prie mo­kyk­los at­gal į na­mus grįž­da­vau – tė­vai juk dar­be, kaip sma­gu vie­nai na­muo­se! Gal sa­vai­tę nė­jau, kol auk­lė­to­ja ma­mą at­si­tik­ti­nai su­ti­ko... Su­si­rū­pi­no, gal Jur­gi­ta la­bai ser­ga, kad mo­kyk­lo­je jau tiek lai­ko nė­ra? Pas­kui jau nor­ma­liai lan­kiau. Mo­ky­tis, siek­ti, to­bu­lė­ti vi­sa­da pa­ti­ko, pa­tin­ka ir da­bar.

– Ar pa­tin­ka žais­ti sta­lo žai­di­mus? Jei taip, ko­kius?

– Sta­lo žai­di­mams lai­ko lie­ka ma­žai, bet su šei­ma kar­tais pa­žai­džia­me „Mo­no­po­lį“, „Dob­ble“, „Aš esu, aš da­rau“, „IQ rin­gas“, „Ka­tan“ ir kt.

– Ko Jus jau iš­mo­kė CO­VID-19 ir ka­ran­ti­nas?

– Ši si­tu­a­ci­ja nau­ja mums vi­siems. Tik­riau­siai ir vi­sam pa­sau­liui. Aš ma­nau, kad pir­mas rim­tas „krikš­tas“ mū­sų ka­den­ci­jo­je bu­vo gais­ras. Vi­siš­kai jis dar ne­pa­si­mir­šo, ir stai­ga įsi­jun­gė nau­jas – ka­ran­ti­no – re­ži­mas. Vėl dir­ba­me vie­nin­gai, su­si­tel­kę, or­ga­ni­zuo­tai. Pa­tir­tis, įgy­ta stre­so si­tu­a­ci­jo­je, pa­si­tei­si­na.

At­si­sklei­džia žmo­nių ge­ro­sios sa­vy­bės, stip­ry­bė, dos­nu­mas, at­si­da­vi­mas, ben­druo­me­niš­ku­mas. Yra ir bai­mės, ne­tik­ru­mo, ne­ži­nios dėl at­ei­ties. Vi­si jaus­mai rei­ka­lin­gi.

Kan­try­bės, vis­kas bus ge­rai.

– Ko­kį po­ka­ran­ti­ni­nį pa­ža­dą sau da­vė­te?

– Kol kas jo­kio. Ne­da­li­ju tuš­čių pa­ža­dų – nei ki­tiems, nei sau. Ne­prak­ti­kuo­ju kla­si­ki­nio „Nuo ki­to pir­ma­die­nio tai jau tik­rai...“. Sten­giuo­si kas­dien pa­da­ry­ti kaž­ką ex­tra (pa­pil­do­mo), kad ir ma­žą ge­rą dar­bą, po­el­gį; pa­drą­si­ni­mas, šyp­se­na, gra­ži min­tis ga­li pra­skaid­rin­ti die­ną ki­tam žmo­gui. Juk tai nie­ko ne­kai­nuo­ja!

– Ar Jū­sų dar­be sa­vi­val­dy­bė­je yra koks daik­tas iš na­mų? Gal Jūs at­si­ne­šė­te ko­kį ta­lis­ma­ną, tik pra­dė­jusi dirb­ti?

– Ka­dan­gi na­muo­se ne­pa­vyks­ta at­si­ri­bo­ti nuo dar­bo ir dar­bo rei­ka­lus kas va­ka­rą „ne­šuo­si“ na­mo, ka­bi­ne­te be­veik ne­tu­riu daik­tų ar ta­lis­ma­nų iš na­mų. Pa­kan­ka „kū­ry­biš­kos ne­tvar­kos“ ant dar­bo sta­lo! Ge­riau­sias ma­no ta­lis­ma­nas – kas­die­ni­nis nuo­šir­dus dar­bas, sie­kis pa­tei­sin­ti aly­tiš­kių lū­kes­čius, rei­ka­lin­gų spren­di­mų pri­ėmi­mas, ga­lė­ji­mas pa­dė­ti.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­na­te šiuo ka­ran­ti­no me­tu?

– Pa­tie­ka­las la­bai pri­klau­so nuo nuo­tai­kos. Pas­ta­ruo­ju me­tu ypač pa­tin­ka kep­ti py­ra­gus, ku­riais mie­lai pa­le­pi­nu ne tik šei­mos na­rius, bet pa­vai­ši­nu ir ko­le­gas.

Vi­ce­me­ro Ša­rū­no Klė­ge­rio po­ka­ran­ti­ni­nis pa­ža­das: dau­giau lai­ko skir­ti žmo­nai

– Ko­kią kny­gą skai­to­te / skai­tė­te pas­ta­ruo­ju me­tu? Ar ją re­ko­men­duo­tu­mė­te per­skai­ty­ti? Ko­dėl?

– Kny­ga, ku­rią pas­ta­ruo­ju me­tu skai­čiau, yra An­toi­ne’o de Saint-Exu­pe­ry „Ma­ža­sis prin­cas“. Tai vie­na iš ne­dau­ge­lio kny­gų, ku­ri pri­ver­čia su­au­gu­sį žmo­gų pa­žvelg­ti į pa­sau­lį vai­ko aki­mis ir at­virkš­čiai. Tur­būt šią kny­gą pa­si­im­čiau į ne­gy­ve­na­mą sa­lą.

– Ką la­biau­siai no­rė­tu­mė­te pa­da­ry­ti pa­si­bai­gus ka­ran­ti­nui, ko la­biau­siai pa­si­il­go­te: gal iš­vy­kos, gal kul­tū­ros ren­gi­nio ar ko nors ki­to?

– Žmo­gus – so­cia­li­nė bū­ty­bė, jam bū­ti­na ben­drau­ti. Tur­būt to ir pa­si­il­gau – pa­pras­to žmo­giš­ko ben­dra­vi­mo be tar­pi­nin­kų: šiuo­lai­ki­nių tech­no­lo­gi­jų, me­di­ci­ni­nių kau­kių, re­spi­ratorių, pri­va­lo­mo at­stu­mo ir pa­na­šiai. Ka­ran­ti­nas tarp žmo­nių nu­brė­žė ri­bas, no­rė­čiau ti­kė­ti, kad jos kaip ga­li­ma grei­čiau iš­nyks.

– Ar pus­ry­čiau­ja­te? Kas pus­ry­čiams Jums ska­niau­sia?

– Ge­ras klau­si­mas. Ži­no­ma, pus­ry­čiau­ju. Ma­nau, kad tai – pa­grin­di­nis or­ga­niz­mo pa­so­ti­ni­mas die­nos me­tu. La­bai mėgs­tu avo­ka­dus. Ry­tais daž­niau­siai te­pu su­muš­ti­nius su avo­ka­dais – jie ne tik ska­nūs, bet ir su­tei­kia ener­gi­jos vi­sai die­nai.

– Ką da­ry­si­te, jei­gu dar il­gai ne­dirbs kir­pyk­los?

– Ma­nau, vie­nam iš na­miš­kių tek­tų iš­mok­ti kirp­ti. Ti­kiuo­si, – bus leng­viau nei at­ro­do.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te mums, koks bu­vo­te mo­ki­nys? Ko­kią mo­kyk­li­nę iš­dai­gą pri­si­me­na­te?

– Bu­vau smal­sus, lan­kiau ke­lis bū­re­lius, do­mė­jau­si gam­tos moks­lais ir che­mi­ja. Mė­gau eks­pe­ri­men­tuo­ti per che­mi­jos pa­mo­kas. Pri­sieks­pe­ri­men­ta­vau. Di­de­lių pa­sek­mių ne­bu­vo, ta­čiau su re­a­gen­tais pra­dė­jau elg­tis pa­gar­biau.

– Ar pa­tin­ka žais­ti sta­lo žai­di­mus? Jei taip, ko­kius?

– Kar­tais su vai­kais žai­džiam „Mo­no­po­lį“. Tai se­nas kla­si­ki­nis žai­di­mas bet ko­kio am­žiaus žai­dė­jui.

– Ko Jus jau iš­mo­kė CO­VID-19 ir ka­ran­ti­nas?

– Ka­ran­ti­nas pri­ver­tė šiek tiek stab­tel­ti ir įsi­klau­sy­ti į sa­ve, per­žiū­rė­ti ver­ty­bes, dau­giau pa­bū­ti su pa­čiais ar­ti­miau­siais. Ma­nau, to­kios pau­zės bū­ti­nos žmo­gaus gy­ve­ni­me.

– Ko­kį po­ka­ran­ti­ni­nį pa­ža­dą sau da­vė­te?

– Dau­giau lai­ko skir­ti sa­vo žmo­nai.

– Ar Jū­sų dar­be sa­vi­val­dy­bė­je yra koks daik­tas iš na­mų? Gal Jūs at­si­ne­šė­te ko­kį ta­lis­ma­ną, tik pra­dė­jęs dirb­ti?

– Tu­riu. Tai ma­no žmo­nos pieš­ti že­mė­la­piai, kai ke­lia­vau jū­ro­mis ir van­de­ny­nu. Tuo me­tu ne­tu­rė­jo­me jo­kių ga­li­my­bių ben­drau­ti, žmo­na nie­ko apie ma­ne ne­ži­no­jo, ta­čiau kas­dien pieš­da­vo ma­no bu­vi­mo vie­tą že­mė­la­py­je. Šie pie­ši­niai man la­bai bran­gūs. Šil­čiau­si pri­si­mi­ni­mai.

– Koks Jū­sų mėgs­ta­miau­sias pa­tie­ka­las, ku­rį ga­mi­na­te šiuo ka­ran­ti­no me­tu?

– Nė­ra ge­res­nio pa­tie­ka­lo už ska­nų tor­tą!