De­ja, – tai ne sap­nas

As­me­niš­kai sun­ku ma­ty­ti tuš­čias Ita­li­jos aikš­tes, ku­rio­se sa­vo aki­mis spa­lį ma­čiau, kaip knibž­dė­te knibž­dė­jo žmo­nių. Įvai­rių ra­sių, tau­ty­bių, su mė­ly­no­mis ar ža­lio­mis au­si­nė­mis au­sy­se, kad ga­lė­tų gir­dė­ti gi­do pa­sa­ko­ji­mus. Vis­kas bai­gė­si, din­go. Ma­tant šių die­nų nuo­trau­kas, pri­si­mi­ni­mai – it mi­ra­žas.

Tuš­čio Va­ti­ka­no vaiz­dai at­ro­do ga­na šiur­piai, juk vi­sa­da į ten plū­do žmo­nės. Pa­ti pui­kiai pri­si­me­nu, kai te­ko lan­ky­tis šio­je vals­ty­bė­je. Fon­ta­nas, žmo­nių mi­nia, po­pie­žius, ga­liau­siai – dva­sia.

Ge­ra bu­vo jus­ti žmo­nių su­si­tel­ki­mą, lai­mę, lais­vu­mą. Dar ge­rai pri­si­me­nu, kad per Mi­šias li­jo, kad bė­go­me su mo­ky­to­ju ieš­ko­ti prie­dan­gos, nes skė­čių ne­tu­rė­jo­me, o kai pa­ga­liau ją su­ra­do­me, ly­ti nu­sto­jo.

O kas da­bar? Nie­ko, vi­siš­kai nie­ko, tuš­tu­ma, ty­la, pau­zė. Pa­me­nu, kai už­si­de­gus ža­liam švie­so­fo­ro sig­na­lui ėjo­me per gat­vę, ir ita­las, pa­si­ė­męs fut­bo­lo ka­muo­lį, vi­du­ry ke­lio ėmė da­ry­ti triu­kus. Ar­ba kai va­ka­re žings­nia­vo­me gat­ve, ne­to­li Ko­li­zie­jaus, ir su­sto­jo­me pa­si­klau­sy­ti vie­no iš dau­ge­lio gat­vės at­li­kė­jų. Na taip gra­žu, to­kia ge­ra ir ma­lo­ni at­mo­sfe­ra, nie­ka­da ne­pa­mir­šiu. Da­bar ten ty­lu, ma­lo­nų triukš­mą ke­lia tik žmo­nės bal­ko­nuo­se dai­nuo­da­mi ir dė­ko­da­mi me­di­kams – šio is­to­ri­jos eta­po he­ro­jams.

O taip, šie me­tai bus įra­šy­ti į is­to­ri­jos va­do­vė­lius. Stag­na­ci­ją, ku­rią, pa­na­šu, su­kė­lė pa­tys že­mės gy­ven­to­jai, moks­li­nin­kai nag­ri­nės dar ne vie­nus me­tus, mo­ki­niai at­ei­ty­je apie tai mo­ky­sis taip, kaip mes da­bar mo­ko­mės apie is­pa­niš­ką­jį gri­pą. Kal­bant apie švie­ti­mą, ko­vo 30 die­ną Lie­tu­vo­je iš­ban­dy­tas nau­jas da­ly­kas, ku­ris tik­rai bus pa­žy­mė­tas mū­sų is­to­ri­jo­je. Tai – nuo­to­li­nis mo­ky­mas(is).

Ne­ži­nau, kaip jūs jį įsi­vaiz­duo­ja­te, bet aš pa­ban­dy­siu api­bū­din­ti. Pa­mo­kos pra­si­de­da taip, kaip ir anks­čiau, 08:00 va­lan­dą ry­to.

Tar­kim, pir­ma­die­nis, ma­te­ma­ti­kos pa­mo­ka. Skam­bu­čiu pa­ben­drau­ja­me su mo­ky­to­ja, ku­ri ban­do pa­aiš­kin­ti te­mą, o ta­da lau­kia už­da­vi­niai. Sė­di ir spren­di, kar­tais žiū­ri vaiz­do pa­mo­kas in­ter­ne­te. Ko ne­spė­ji – po pa­mo­kų. Ir taip be­veik vi­si mo­ko­mie­ji da­ly­kai.

Ne­ga­liu la­bai kri­ti­kuo­ti mū­sų mo­kyk­los, nes su šia si­tu­a­ci­ja ad­mi­nist­ra­ci­ja ir mo­ky­to­jai tvar­ko­si tik­rai ne­blo­gai, ta­čiau ten­ka gir­dė­ti ir ki­tų mo­kyk­lų mo­ki­nių nuo­mo­nių, o jos – ne pa­čios ge­riau­sios.

Bė­da ta, kad re­tas mo­ki­nys no­ri mo­ky­tis ir są­ži­nin­gai dirb­ti, ir štai – pro­ga vi­siems bū­ti moks­liu­kais!

Juk mo­ky­to­ja ne­pa­ma­tys už ek­ra­no, kad nu­si­ra­šai nuo drau­go at­siųs­tos nuo­trau­kos ar ieš­kai at­sa­ky­mų in­ter­ne­te. O pe­da­go­gai mu­mis pa­si­ti­ki.

Man as­me­niš­kai da­ly­vau­ti nuo­to­li­nė­se pa­mo­ko­se pa­tin­ka moks­lo at­žvil­giu, ta­čiau su­pan­čios ap­lin­kos – ne. Vi­są die­ną sė­dė­ti prie kom­piu­te­rio, čia rim­tai? Ne­nu­steb­čiau, jei, pa­si­bai­gus moks­lo me­tams ir ka­ran­ti­nui, at­si­ras­tų dau­giau mo­ki­nių, ne­šio­jan­čių aki­nius ar lę­šius, re­a­lus sce­na­ri­jus.

Ne­ži­nau, kaip Švie­ti­mo, moks­lo ir spor­to mi­nis­te­ri­ja įsi­vaiz­duo­ja, bet prie ek­ra­nų ten­ka pra­leis­ti ne tris ir ne pen­kias va­lan­das. Ma­no­te, kad yra per­trau­kos? Klys­ta­te. Tie, ku­rie no­riai mo­ko­si ir no­ri va­ka­re tu­rė­ti lais­vo lai­ko, dir­ba ir per­trau­kų me­tu, tik­rą­ją to žo­džio pras­me, ne­pa­kel­da­mi gal­vų.

Pa­dau­gė­jo kū­ry­bi­nių už­duo­čių, kaip ma­no kla­sio­kas pa­sa­kė: „Per pra­ei­tą sa­vai­tę da­riau dau­giau skaid­rių nei per vi­sus moks­lo me­tus.“ Taip, kū­ry­bi­nės už­duo­tys ge­rai, bet jų ant­plū­dis – ne­są­mo­nin­gas.

Už­duo­čių gau­sa taip pat ne­žmo­niš­ka. Jei ma­no­te, kad to­kiu bū­du daug iš­moks­ta­ma, taip pat klys­ta­te. Toks mo­ky­mo(si) sti­lius tik tik­ro­jo moks­lo si­mu­lia­ci­ja. Čia lyg no­ri par­si­siųs­ti žai­di­mą, bet pil­na žai­di­mo ver­si­ja kai­nuo­ja ir ma­ma ne­duo­da pi­ni­gų, to­dėl tu­ri siųs­tis de­mo­ver­si­ją.

Rei­kia, kad mo­ky­mo(si) pro­ce­sas bū­tų ko­re­guo­ja­mas. Ne­at­me­tu moks­lo me­tų su­trum­pi­ni­mo ga­li­my­bės.

Psi­cho­lo­giš­kai sun­ku ne­ma­ty­ti drau­gų, mo­ky­to­jų. Nos­tal­gi­ją ke­lia įvai­riau­si maž­mo­žiai, tar­kim, Li­no Ado­mai­čio dai­na „Van­de­ny­nai“, ku­rią mu­zi­kos mo­ky­to­ja leis­da­vo ko­ne kiek­vie­ną pa­mo­ką. At­ėju­si į nau­ją mo­kyk­lą pa­te­kau į pui­kią kla­sę, ku­rios da­bar ma­ty­ti ne­ga­liu, ku­rios be ga­lo pa­si­il­gau.

Į mo­kyk­lą no­ri­me grįž­ti vi­si, ta­čiau to­kios mo­ky­to­jų fra­zės per pa­mo­kas kaip: „Grei­čiau­siai šiais moks­lo me­tais gy­vai ne­su­si­tik­sim, kad ir kaip no­rė­tų­si“ ir „Su­kū­riau ba­lan­džio mė­ne­sio nuo­to­li­nio mo­ky­mo­si pla­ną, bet pa­na­šu, kad to­kį rei­kės pa­si­da­ry­ti ir ge­gu­žės mė­ne­siui, ir bir­že­liui“ iš­ties ke­lia ne­ri­mą.

Sė­di, žiū­ri į vie­ną taš­ką ir gal­vo­ji: „Ne­gi tik­rai tai vyks­ta?“ Ne­gi tik­rai ge­riau­siais gy­ve­ni­mo me­tais esa­me pri­vers­ti sė­dė­ti už­si­da­rę kam­ba­riuo­se be ga­li­my­bės su sma­gia kom­pa­ni­ja iš­ger­ti ka­vos ar pa­si­vaikš­čio­ti mies­to par­ke? Ži­no­ji­mas, kad dar tik­riau­siai il­gai ne­ga­lė­si­me to da­ry­ti, vi­du­je su­ke­lia vir­pu­liu­ką.

Grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą da­bar yra di­džiau­sia sva­jo­nė. No­riu ma­ty­ti pil­nas gat­ves tu­ris­tų, su šyp­se­no­mis vei­duo­se, ne­ši­nų pui­kia nuo­tai­ka, no­riu grįž­ti į mo­kyk­lą, kiek­vie­ną die­ną ma­ty­ti drau­gus, ben­drau­ti, juok­tis, gy­ven­ti. Taip pat no­rė­čiau, kad vi­sas ši­tas teks­tas bū­tų pa­ra­šy­tas kaip il­gas sap­nas, bet, de­ja.

Gy­tė Au­gus­ti­nai­ty­tė: „Grįž­ti į nor­ma­lų gy­ve­ni­mą da­bar yra di­džiau­sia sva­jo­nė. No­riu ma­ty­ti pil­nas gat­ves tu­ris­tų, su šyp­se­no­mis vei­duo­se, ne­ši­nų pui­kia nuo­tai­ka, no­riu grįž­ti į mo­kyk­lą, kiek­vie­ną die­ną ma­ty­ti drau­gus, ben­drau­ti, juok­tis, gy­ven­ti. Taip pat no­rė­čiau, kad vi­sas ši­tas teks­tas bū­tų pa­ra­šy­tas kaip il­gas sap­nas, bet, de­ja.“